Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo S. Š. ieškinį atsakovui I. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovas sutiko, kad „paskolos vekselis“ neatitinka vekseliui keliamų reikalavimų, todėl jį laikė skolos lapeliu ir ieškinio reikalavimą kildino iš paskolos santykių. Ieškovas sutiko, kad atsakovui pinigų nei grynais, nei pavedimu, pasirašius „paskolos vekselį“, neperdavė. Paaiškino, kad skola susidarė iš skolos lapelyje nurodytų sumų, kurios atsirado iš automobilio nuomos santykių. Pabrėžė, kad jis reikalavimo iš nuomos santykių nereiškė.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu akcentavo, kad nesusidarė paskolos teisiniai santykiai, kadangi nebuvo faktiškai perduoti pinigai, kurie nurodyti „paskolos vekselyje“. Teigė, kad ieškovas nepagrįstai reiškė ieškinį tuo pagrindu. Atsakovo atstovas paaiškino, kad ieškovas nenurodė už kokį laikotarpį reikalauja priteisti nuomos mokestį, bei neįrodinėjo skolos lapelyje nurodytų sumų pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pasirašyto „paskolos vekselio“ vertinimo kaip sukuriančio paskolos teisinius santykius.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2014 m. buvo sudaręs taksi automobilio VW SHARAN nuomos sutartį, tačiau ieškovas sutartį nutraukė ir 2015 m. vasario mėnesį atsiėmė automobilį. Tarp šalių 2015 m. liepos 7 d. vėl buvo sudaryta taksi automobilio VW SHARAN nuomos ir užsakymų pirkimo sutartis (b. l. 21-23), o 2015 m. rugpjūčio 24 d. atsakovas pasirašė paskolos vekselį dėl 1024,00 Eur skolos grąžinimo ieškovui (b. l. 3). Byloje taip pat yra pateiktas raštelis (b. l. 12), kuriame nurodytos sumos: automobilio nuoma 355 eurų, automobilio remontas 219 eurų, padangos 88 eurai, sutarties nutraukimas 435 eurai, viso 1097 eurai. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad raštelį su skolos sumomis surašė ieškovas atsakovui ir vėliau, atsakovui pasirašant vekselį, ieškovas geranoriškai sumažino skolą iki 1024 eurų sumos. Ieškovas teigė, kad susidarė paskolos teisiniai santykiai ir prašė priteisti 1024 eurų sumą, o atsakovas nesutiko teigdamas, kad tai nėra paskolos teisiniai santykiai, o skola kyla iš nuomos sutarčių.

Dėl vekselio, neturinčio visų nustatytų rekvizitų ir pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą neturinčio vekselio galios, teisinės reikšmės

Vekselio, kuriame įrašyti ne visi rekvizitai, galiojimą reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 4 ir 78 straipsniai. Pagal šias įstatymo normas dokumentas, kuriame nėra nustatytų rekvizitų, neturi vekselio galios. Tai reiškia, kad toks dokumentas nepripažįstamas kaip vekselis, jis nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, jam netaikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir kt. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovo pateiktas dokumentas, įvardijamas kaip 2015 m. rugpjūčio 24 d. „paskolos vekselis“, neturi visų įstatyme nustatytų rekvizitų, t. y. neturi paprastojo vekselio galios. Ieškovas pripažįsta, kad paskolos raštelis neatitinka vekselio reikalavimų pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnį, tačiau laiko jį paskolos rašteliu, kurio pagrindu susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tam, kad vekselis, kuriame įrašyti ne visi rekvizitai, būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis Civilinio kodekso 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013).

Viso bylos nagrinėjimo metu ieškovas laikėsi pozicijos, kad skola kyla iš paskolinių teisinių santykių, tačiau pripažino, kad „paskolos vekselyje“ nurodyta suma faktiškai nebuvo perduota atsakovui. Atsakovas taip pat pripažino, kad nurodytos sumos negavo pasirašęs „paskolos vekselį“. Ieškovo teigimu, skola susidarė iš : automobilio nuomos 355 eurai, automobilio remonto 219 eurų, padangų 88 eurai, sutarties nutraukimo 435 eurai, viso 1097 eurai, atėmus ieškovo geranoriškai sumažintą skolą 100 eurų.

Teismas pažymi, kad ieškovas, teismo siūlymu, neįrodinėjo automobilių nuomos teisinių santykių buvimo ir iš jų kylančių šalių prievolių, nepateikė į bylą jokių duomenų pagrindžiančiu nurodytas skolos sumas, kad teismas galėtų vertinti skolos dydžio pagrįstumą (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Atsakovas nurodytų skolos sumų nepripažino ir nurodė, kad ir jis turėjo išlaidų remontuodamas automobilį prieš techninę apžiūrą, tad nors ir pasirašė „skolos vekselį“, tačiau su nurodyta skolos suma nesutiko. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad ieškovas netinkamai suformulavo savo ieškinį ir nepagrįstai jį kildino iš paskolos teisinių santykių.

Remiantis Civilinio kodekso 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms teismų praktikoje laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas pažymi, kad ne bet kuris paprastasis vekselis, kuris pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą neturi paprastojo vekselio galios, laikytinas paskolos rašteliu, prilyginamu paskolos sutarčiai, o tik toks, kuris atitinka Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kadangi byloje nėra ginčo dėl to, kad pinigai realiai nebuvo perduoti „skolos vekselio“ pasirašymo metu, pagal civilinio kodekso 6.870 straipsnio 2 dalį tai reiškia, kad šalys nebuvo sudariusios paskolos sutarties dėl ginčo vekselyje nurodytos 1024 eurų sumos. Teismas konstatuoja, kad, atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovo pateiktas dokumentas, įvardytas kaip „paskolos vekselis“, nagrinėjamoje byloje negali būti vertinamas kaip paskolos raštelis, o vertintinas tik kaip rašytinis įrodymas, sprendžiant, ar egzistuoja ieškovo nurodomas sandoris (nuomos sutartis), kurio pagrindu, anot ieškovo, buvo išrašytas šis dokumentas.

Teismas tai pat pažymi, kad teismai sprendime negali savo iniciatyva keisti ar plėsti ieškinio pagrindo, dalyko, tai yra peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus Civilinio proceso kodekse nurodytus atvejus (Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalis.). Šis draudimas yra laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų, užtikrinančių rungimosi, šalių lygiateisiškumo, teismo nepriklausomumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3- 114/2007; 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2008). Ieškovas teismo siūlymų savo reikalavimo pagrindo nekeitė, įrodymų į bylą neteikė. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, teismas konstatuoja, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių nesusiklostė, o kadangi ieškovas šioje byloje neįrodinėjo, kad „paskolos vekselis“ buvo pasirašytas kaip skolos, susidariusio iš nuomos teisinių santykių, užtikrinimo priemonė, teismas vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalimi, tos aplinkybės nevertina.

Įvertinus įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad ieškovo ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis).

Pagal bylos medžiagą, ieškovas viso patyrė 31 eurą bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokesti, o atsakovas – 200 eurų už advokato pagalbą. Kadangi ieškinys atmestinas, 200 eurų bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsakovui iš ieškovo.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo nepriteistinos, kadangi neviršija 3 eurų dydžio (Teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ , Civilinio proceso kodekso 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 eurų (dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas atsakovo I. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas, paduodant apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.