Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

2012-06-28 · Civilinė byla Nr. 2A-900-513/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-06-28
Bylos Nr.
2A-900-513/2012
Teisminio proceso Nr.
2-25-3-00286-2009-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Irma Čuchraj (pirm.), Žydrūnas Bertašius, Eugenija Morkūnienė
Ieškovas
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos
Atsakovas
UAB „Stirasta“
Trečiasis asmuo
AB „SEB lizingui“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 50.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja I. Čuchraj Civilinė byla Nr. 2A-900-513/2012Teisėjas M. Dobrovolskis (Proceso Nr.2-25-3-00286-2009-9)
Procesinio sprendimo kategorija 121.21; 50.8, (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 28 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus ir Eugenijos Morkūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei UAB „Stirasta“ tretiesiems asmenims AB „SEB lizingui“ ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo, bei ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-22 sprendimo civilinėje byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija prašė priteisti 29 941,04 Lt nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2010 m., ir 1 706,68 Lt delspinigių. Nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2004-01-29 sprendimu Nr. 1-04 patvirtino Valstybinės žemės ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinių nuomos mokesčio administravimo tvarką. Šios Tvarkos 30 p. nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus žemę perduotą naudotis panaudai. Atsakovė nėra sudariusi valstybinės žemės nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių, tačiau yra faktinis valstybinės žemės naudotojas. Atsakovas pagal 2003-06-27 Lizingo (finansinės nuomos) sutartį Nr. LN2003-062667 (vėliau pagal 2005-11-29 Lizingo (finansinės nuomos) sutartį Nr. L2005-080087) nuomoja pastatą, unikalus Nr. 2198-1004-6020, esantį Liepų g. 85, Klaipėda. Atsakovas nurodytą pastatą eksploatuoja naudodamasis valstybinės žemės sklypo dalimi kaip naudotojas, todėl privalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-12-22 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atsakovei UAB „Stirasta“ 1 000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Nurodė, kad trečiojo asmens AB „SEB lizingas“ žemės naudojimo teisė atsirado sandorio pagrindu, jis žemės naudojimo teisę (naudotojo statusą) įgijo kartu su įsigytais pastatais, todėl jis LR žemės įstatymo prasme yra ginčo žemės sklypo naudotojas. Teismo nuomone, ginčo žemės sklypas nėra tinkamai perduotas atsakovui, nėra nuomininko sutikimo dėl subnuomos, taip pat nėra žemės nuomos ir subnuomos sutarčių, todėl atsakovė neįgyja ginamos teisės naudotis žemės sklypu, kuri kartu lemtų ir pareigą mokėti nuomos mokestį. Nurodė, kad ieškovo nurodytas atsakovo naudojamas žemės sklypo plotas nepagrįstas jokiais objektyviais kriterijais, žemės sklypas, skirtas pastatui eksploatuoti nesuformuotas, ieškovas nesilaikė Žemės reformos įstatymo, taip pat 1999-03-09 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 260 nuostatų.

Šalies argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika, tačiau šioje byloje yra kitos faktinės aplinkybės. Pažymi, kad atsakovės ir trečiojo asmens sudarytoje lizingo sutartyje, buvo sutarta, kad su turto bei jam priskirto žemės sklypo nuosavybe, valdymu bei naudojimu susijusius valstybinius ir vietinius mokesčius mokės atsakovė. Be to, atsakovė lizingo sutartimi įsipareigojo per vieną mėnesį nuo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos savo vardu sudaryti turtui priskirto valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Teigia, kad teismas netinkamai aiškino lizingo sutartį reglamentuojančias teisės normas. Paaiškina, kad byloje pateikti duomenys aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškina, kokiais objektyviais kriterijais vadovaujantis paskaičiuotas atsakovės naudojamo valstybinio žemės sklypo plotas. Priduria, kad pagal Vilniaus apygardos teismo 2010-11-18 nutartį atsakovė yra įsipareigojusi finansuoti ginčo žemės sklypo plano, prilyginto detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimą, o taip pat sudaryti sutartį su žemės sklypo, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengėju, tačiau atsakovė savo įsipareigojimų nevykdo.

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-22 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo Nacionalinė žemės ūkio tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nėra priėmę jokio sprendimo atsakovei ar trečiajam asmeniui AB „SEB lizingas“ dėl naudojimosi žemės sklypo dalimi, nėra priimtas joks įsakymas dėl naudojamos žemės sklypo dalies dydžio, nėra parengta jokių planų dėl atsakovo naudojamo žemės sklypo dalies dydžio. Teigia, kad savivaldybė neturi kompetencijos nustatyti naudojimosi žemės sklypo dalies dydį, negali vienašališkai nustatyti mokesčio skaičiavimo metodiką ir kt.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės ūkio tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-22 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, byloje esančius duomenis, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 1998-06-30 AB „Klaipėdos gelžbetonis“ ir Klaipėdos apskrities viršininko administracija sudarė valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 21/98/0102, kuria AB „Klaipėdos gelžbetonis“ išsinuomojo žemės sklypo, esančio Liepų g. 85, Klaipėdoje, dalį – 11.9800 ha (t. 1, b. l. 70-71). 2003-08-19 pirkimo–pardavimo sutartimi likviduojama AB „Klaipėdos gelžbetonis“ (pardavėjas), UAB „VB lizingas“ (pirkėjas) ir UAB „Stirasta“ (lizingo gavėjas) sudarė sutartį, kurios 1.1. p. nurodyta, kad pardavėjas parduoda likviduojamai AB „Klaipėdos gelžbetonis“ priklausantį nekilnojamąjį turtą 1 117,88 kv. m bendro ploto administracinį pastatą, unikalus Nr.21/98-1004-6020, esantį Liepų g. 85, Klaipėda (t. 1, b. l. 56-57). Ieškovė prašo sumokėti įsiskolinimą už naudojimąsi valstybinio žemės sklypo dalimi nuo 2003 m. iki 2010 m., žemės sklypo dalį apskaičiuoja proporcingai užstatytam žemės plotui, iš bendro žemės sklypo ploto atėmusi išnuomotų žemės sklypų plotus.

Dėl žemės naudojimo santykių kvalifikavimo ir pareigos mokėti žemės nuomos mokestį.

Žemė – nacionalinis Lietuvos turtas, todėl žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą, išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, bei apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises (Žemės įstatymo 1 str. 2 d..). Valstybinės žemės savininkė yra Lietuvos valstybė, valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, kad žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį ir teiktų visuomeninę naudą. Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyminė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Civilinio kodekso XXIX skyrius, Žemės įstatymas). Žemės įstatymo 2 str. 11 p. pateikia žemės naudotojo sąvoką: žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu spendimu nurodė, kad žemės sklypo naudotojas yra trečiasis asmuo, AB „SEB lizingas“, todėl jis turi pareigą mokėti žemės nuomos mokestį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, aiškino ir taikė lizingo (finansinės nuomos) sutartį reglamentuojančias teisės normas, todėl netinkamai kvalifikavo ginčo žemės sklypo naudotoją, todėl apeliacinio skundo motyvai dėl atsakovės, kaip valstybinės žemės sklypo naudotojos, laikytini pagrįstais.

Iš bylos duomenų – 2003-08-19 pirkimo–pardavimo sutarties, nustatyta, kad administracinio pastato pirkėjas yra trečiasis asmuo AB „SEB lizingas“, tačiau atsakovė yra lizingo gavėja. Išaiškintina, kad LR CK 6.567 str. nustatyta, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti. Pagal šioje teisės normoje nurodytą lizingo sąvoką lizingo davėjas – AB „SEB lizingas“, sutartimi įsipareigojo nupirkti lizingo gavėjo – UAB „Stirasta“, nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui. Tokia daikto pirkimo–pardavimo sutartis, palyginus ją su įprasta pirkimo–pardavimo sutartimi, turi specifinių bruožų, nes nupirktas daiktas perduodamas ne pirkėjui (naujam savininkui, šiuo atveju trečiajam asmeniui AB „SEB lizingas“), o lizingo gavėjui (šio atveju atsakovei). Tai rodo, kad lizingo teisiniai santykiai apima du savarankiškus sandorius – lizingo sutartį, kuria lizingo davėjas įsipareigoja daiktą nupirkti bei perduoti jį naudoti lizingo gavėjui už užmokestį, ir pirkimo–pardavimo sutartį, kuria lizingo davėjas nuperka iš pardavėjo lizingo gavėjui perduodamą daiktą. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad teisėta nekilnojamojo turto – 1 117,88 kv. m bendro ploto administracinio pastato, valdytoja ir naudotoja yra atsakovė (Finansinio lizingo sutarties Nr. LN2003-062667 6.1 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad lizingo sutarties Nr. LN2003-062667 8.1.11 p., 8.1.18 p. atsakovė įsipareigojo per vieną mėnesį nuo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos savo vardu sudaryti turtui priskirto valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Atsakovė nepateikė teismui jokių duomenų, kad yra įvykdžiusi šį įsipareigojimą, t. y. kad ėmėsi aktyvių veiksmų siekdama sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį. Be to, iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2002-08-01 rašto matyti, kad ši institucija sutiko dėl žemės nuomos teisės perleidimo į valstybinės žemės sklypo dalį, kurią nusistatys naujasis administracinio pastato savininkas su kitais sklypo bendraturčiais. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, kad atsakovei nebuvo kliūčių įgyvendinti teisę į valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymą. Taip pat byloje esantys duomenys, kad atsakovė iš dalies sutiko su ieškiniu (t. 2, b. l. 22), raštu prašė patikslinti žemės nuomos mokesčio deklaracijoje nurodytą žemės sklypo plotą (t. 2, b. l. 29), 2006-12-14 prašė išnuomoti valstybinio žemės sklypo, esančio Liepų g. 85, Klaipėdoje, dalį (t. 2, b. l. 85), leidžia pripažinti, kad atsakovė, kuri lizingo sutarties pagrindu valdo ir naudoja nekilnojamąjį turtą – 1 117,88 kv. m bendro ploto administracinį pastatą, faktiškai pripažino, kad naudoja valstybinį žemės sklypą, todėl laikytina valstybinio žemės sklypo naudotoja (Žemės įstatymo 2 str. 11 p.).

Žemės naudojimo teisė, kaip savarankiška teisė, reiškia, kad privačios ar valstybinės žemės naudotojas, kuriam suteikta teisė naudotis žeme, gali naudoti ją ūkinei ar kitokiai veiklai, gauti iš jos pajamas įstatyme, sutartyje ar kitame akte, kuriuo nustatyta naudojimo teisė, nustatyta tvarka. Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d. nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemė administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis reformos metu, Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovei žemė panaudai nebuvo suteikta, todėl nebelieka Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d. nustatytos išimties, kai žemės nuomos mokestis nemokamas.

Ieškovė prašė priteisti žemės nuomos mokestį nuo 2003 m. iki 2010 m. Atsakovė nesutinka su ieškovės nurodytu ir 1 117,88 kv. m bendro ploto administraciniam pastatui priskirtu plotu bei mokesčio apskaičiavimo metodika, tačiau jau dešimt metų nemoka ir 3 027 Lt nuomos mokesčio dalies, su kuria sutiko (t. 2, b. l. 22). Vilniaus apygardos teismo 2010-11-18 nutartimi patvirtina ieškovės ir kitos žemės naudotojos sudaryta taikos sutartis įrodo, kad ieškovės pareiga sudaryti žemės nuomos sutartį priklauso nuo žemės naudotojos įsipareigojimo finansuoti ginčo žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimą. Todėl tai, kad iki šiol nėra suformuotas administraciniam pastatui priskirtinas žemės sklypas teisės aktų pagrindu yra ir atsakovės kaltės, nes ji nesiima aktyvių veiksmų įvykdyti lizingo sutartį ir sudaryti žemės nuomos sutartį, nebendradarbiauja, nesirūpina savo teisių įgyvendinimu ir pareigų tinkamu vykdymu (CK 1.2 str., 4.22 str.). Pažymėtina, kad atsakovė neteikė atitinkamo reikalavimo šioje byloje, todėl žemės sklypo dalies nesuformavimas ir rašytinės žemės nuomos sutarties nesudarymas nepaneigia atsakovės pareigos mokėti nuomos mokestį už jai priskirto valstybinės žemės sklypo dalį. Nors atsakovė nesutiko su ieškovės apskaičiuotu žemės sklypo plotu bei mokesčio skaičiavimo metodika, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, nepateikė jokių duomenų, kad realiai ji nesinaudoja ieškovės nurodyta valstybinio žemės sklypo dalimi ir kad apskaičiuotas žemės nuomos mokestis neatitinka teisės aktų reikalavimų (LR CPK 178 str.). Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie paneigtų apeliantės nurodytas aplinkybes dėl žemės sklypo ploto, už kurį skaičiuotinas žemės nuomos mokestis. Teisėjų kolegijos nuomone, faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, nes tokiu atveju būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (LR CK 1.5 str.), būtų paneigta valstybės, kaip žemės savininkės, teisė disponuoti žeme taip, kad ji būtų naudojama racionaliai ir tenkintų viešuosius interesus, todėl atsakovė privalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškinio reikalavimas priteisti valstybinės žemės nuomos mokestį už 2003–2010 m. tenkintinas.

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti 1 706,68 Lt delspinigių sumą už laiku nesumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį. Teisėjų kolegija nurodo, kad vadovaujantis LR CK 6.71 str. netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo mokėti kreditoriui, LR CK 6.72 str. numatyta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Šiuo atveju šalių rašytinio šalių susitarimo dėl delspinigių nėra, teisės aktai taip pat nenumato atsakovei pareigos mokėti delspinigius, todėl šis ieškinio reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimą, todėl ši sprendimo dalis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – reikalavimas priteisti 29 941,04 Lt valstybinės žemės nuomos mokestį už 2003 – 2010 m. tenkintinas (CK 6.551 str. 2 d. ir CPK 3 6 d., 326 str. 1 d. 2 p.).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sprendimu ieškinį tenkinus iš dalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai paskirstomos šalių turėto bylinėjimosi išlaidos. Kadangi ieškinio reikalavimas priteisti valstybinės žemės nuomos nepriemoką – 29 941,04 Lt, patenkintas, todėl iš atsakovės priteistina 898 Lt žyminio mokesčio dalis mokėtina už ieškinį, ir tokia pat suma – 898 Lt mokėtina už apeliacinį skundą (LR CPK 93 str. 1 d., 5 d., 96 str. 1 d., 80 str. 1 d. 1 p., 4 d.). Atsakovei iš ieškovės priteistina proporcingai atmestų reikalavimų daliai 57 Lt išlaidos už advokato teisinę pagalbą (LR CPK 93 str. 1 d., 88 str. 1 d. 6 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR CPK 320–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-22 sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „Stirasta“ 29 941,04 Lt nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2003-2010 m. panaikinti.

Šią ieškinio dalį tenkinti – iš atsakovės UAB „Stirasta“ priteisti 29 941,04 Lt nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2003–2010 m. laikotarpį ieškovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai bei 898 Lt žyminio mokesčio už ieškinį valstybei.

Iš ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atsakovei UAB „Stirasta“ priteisti 57 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš atsakovės UAB „Stirasta“ priteisti 898 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.

Kolegijos pirmininkė Irma ČuchrajKolegijos teisėjai Žydrūnas BertašiusEugenija Morkūnienė