- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-25
- Bylos Nr.
- A-502-708-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Birutė Janavičiūtė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, tretysis suinteresuotas asmuo – bankrutuojanti draudimo uždaroji akcinė bendrovė „Ingo Baltic“, dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo priimti sprendimą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:
1) panaikinti atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas; atsakovas) 2006 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. (6.16)A2-1559 „Dėl bankroto administratoriaus veiklos“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.16)A2-1559) 4, 5, 6 ir 7 dalis;
2) įpareigoti Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją (toliau – ir atsakovas) (jos atitinkamą departamentą) priimti sprendimą, kuriuo būtų patvirtinta, jog pareiškėjas yra bankrutuojančios draudimo uždarosios akcinės bendrovės „Ingo Baltic“ (toliau – ir DUAB „Ingo Baltic“; Bendrovė) kreditorius su visomis kreditoriaus teisėmis;
3) priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Ūkio ministerijai pateikė skundą dėl netinkamo bankrutuojančios Bendrovės administravimo bei administratoriaus veiksmų, pareiškėjo teisių ignoravimo. Nurodė, kad Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino skundą nepagrįstu, pažymėjo, jog pareiškėjas nėra kreditorius, nes praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su kreditoriniu reikalavimu į bankrutuojančią įmonę (2006 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. (6.16)A2-1559).
Pareiškėjas pažymėjo, kad su tokiu Departamento raštu nesutinka. Manė, kad minėtame Departamento atsakyme nurodyti faktai neatitinka tikrovės. Paaiškino, kad į bankrutuojančios Bendrovės administratorių jis raštu kreipėsi ne vieną kartą.
Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą DUAB „Ingo Baltic”. Pažymėjo, jog tuo metu Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo sprendimu iš dalies buvo patenkintas pareiškėjo ieškinys dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Teismo sprendimu pareiškėjo naudai buvo priteistos išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, sumos, tačiau minėtas teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs.
Pažymėjo, kad pareiškėjas 2005 m. rugsėjos 7 d. raštu kreipėsi į bankrutuojančios Bendrovės administratorių dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą. Teigė, kad termino nebuvo praleidęs, todėl skundžiamo Departamento rašto dalis dėl šio klausimo naikintina. 2006 m. spalio 9 d. pareiškėjo kreipimasis į bankrutuojančios Bendrovės administratorių buvo pakartotinis, paduotas po to, kai sulig Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartimi įsiteisėjo apylinkės teismo sprendimas. Akcentavo, jog pakartotiniu kreipimusi tik buvo priminta, jog reikia spręsti ir pareiškėjo kreditorinius reikalavimus. Laikėsi pozicijos, jog bankrutuojančios Bendrovės administratorius vilkino klausimo sprendimą ir be pagrindo kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl jo priimtos nutarties išaiškinimo. Manė, kad teismas pagrįstai atsisakė aiškinti nutartį. Nurodė, kad skundžiamo atsakymo 5, 6 ir 7 dalys, pažeidžiančios pareiškėjo, kaip kreditoriaus, teises ir neatitinkančios faktinių aplinkybių, yra naikintinos.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 8 d. nutartimi pripažino pareiškėją kreditoriumi ir įtraukė į kreditorių sąrašą, nurodydamas, kad pareiškėjo kreditorinis reikalavimas bus svarstomas žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi į Departamentą ne dėl to, kad jis būtų pripažintas bankrutuojančios Bendrovės kreditoriumi. Nurodė, kad pareiškėjas 2006 m. lapkričio 27 d. padavė skundą dėl bankrutuojančios Bendrovės administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Jupoga“ įgalioto asmens J. D. veiksmų, kuriame prašė spręsti klausimą, kad šiam asmeniui būtų atimta teisė užsiimti šia veiklos rūšimi. Pažymėjo, jog Departamentas, išnagrinėjęs pareišėkjo skundą, nenustatė, kad Bendrovės bankroto administratoriaus veiksmai būtų buvę neteisėti.
Šalies argumentai
Atkreipė dėmesį į tai, kad 2006 m. lapkričio 27 d. skunde pareiškėjas nenurodė ir tos aplinkybės, kad 2005 m. rugsėjo 7 d. jis kreipėsi į Bendrovės bankroto administratorių dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą. Pažymėjo, jog šią aplinkybę pareiškėjas nurodė tik skunde teismui. Teigė, kad, kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, Bendrovės bankroto administratorius pareiškėjo kreditorinius reikalavimus perdavė tvirtinti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, pasisakė dėl jų pagrįstumo, o teismas Bendrovės bankroto administratoriaus prašymą išnagrinėjo ir nutarė šį reikalavimą svarstyti žodinio proceso tvarka. Akcentavo, jog tokiu būdu Bendrovės bankroto administratorius tinkamai įvykdė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (Toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto reikalavimus. Pabrėžė, jog spręsti dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 8 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo Departamentas įgaliojimų neturi. Teigė, jog pareiškėjas nepagrįstai laikosi pozicijos, kad minėta teismo nutartimi jis buvo pripažintas kreditoriumi Bendrovės bankroto byloje, nes toks pareiškėjo teiginys neatitinka faktinių aplinkybių.
Nurodė, kad, remdamasis ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalimi, Departamentas skundžiamame atsakyme pareiškėjui išaiškino, kad šis, vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalimi, turi teisę kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį Vilniaus apygardos teismą (ne į Bendrovės bankroto administratorių) su prašymu atstatyti praleistus terminus pateikti kreditorinius reikalavimus, prašyti juos patvirtinti ir įtraukti pareiškėją į Bendrovės kreditorių sąrašą. Paaiškino, kad Bendrovės bankroto administratorius, gavęs pareiškėjo 2006 m. spalio 9 d. raštą ir vadovaudamasis ĮBĮ 35 straipsnio nuostatomis, pagrįstai pareiškėjui neišmokėjo jam priteistų sumų.
Manė, kad svarstant Departamento 2006 m. gruodžio 19 d. rašto teisėtumo klausimą, į naujai administraciniam teismui nurodytas aplinkybes neturėtų būti atsižvelgiama, kadangi Departamentas, nagrinėdamas 2006 m. lapkričio 27 d. pareiškėjo skundą, negalėjo dėl jų pasisakyti.
Kritiškai vertino pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ūkio ministeriją priimti sprendimą ir patvirtinti, kad pareiškėjas yra bankrutuojančios Bendrovės kreditorius, kadangi ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, jog kreditorių reikalavimus tvirtina teismas.
Atsiliepimas
Atsakovas Ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Ūkio ministerija nėra tinkama šalis šiame ginče, ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prašė skundą jos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą, o administracinę bylą spręsti jos atstovui nedalyvaujant.
Paaiškino, kad vadovaujantis Ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintų Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5 ir 7.8 punktais, Departamentas yra savarankiškas juridinis asmuo, kuris teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimą ir kontroliuoja įmonių bankroto administratorių veiklą. Nurodė, kad remiantis Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. Įsakymu Nr. 4-377, (toliau – ir Taisyklės) 5 punktu, bankrutuojančioje įmonėje administratoriaus veiklą Departamento direktoriaus pavedimu tikrina jo valstybės tarnautojai arba direktoriaus įsakymu paskirta Administratorių veiklos tikrinimo komisija.
Teigė, kad pareiškėjo skundžiamą 2006 m. gruodžio 19 m. sprendimą priėmė ne Ūkio ministerija, o Departamentas, todėl nagrinėjamu atveju Ūkio ministerija ar jos valstybės tarnautojai nėra padarę veiksmų, kurie tiesiogiai įtakotų pareiškėjo teises, laisves ar interesus. Tuo remdamasis, atsakovas teigė, jog Ūkio ministerija nevykdė neteisėtų veiksmų ir nepadarė žalos.
Trečiojo suinteresuoto asmens DUAB „Ingo Baltic” atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko, palaikė atsakovo Departamento atstovo išsakytus nesutikimo su pareiškėjo skundu argumentus. Paaiškino, kad atsiskaitymų su kreditoriais tvarką nustato įstatymas, todėl šiuo metu atsiskaityti su pareiškėju jie negali. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su ginčijamo Departamento atsakymo motyvacine dalimi, kuria Departamentas tariamai pranešė pareiškėjui, jog jis nėra bankrutuojančios Bendrovės kreditorius, nes praleido įstatymo nustatytus terminus kreiptis su kreditoriniu reikalavimu į bankrutuojančią Bendrovę, dėl ko iš viso negali reikšti jokių reikalavimų. Išnagrinėjęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad tokių teiginių skundžiamame Departamento atsakyme nėra. Pastebėjo, kad pagal paties pareiškėjo Ūkio ministerijai pateiktą informaciją bei pagal tuo metu buvusią pareiškėjo padėtį Bendrovės bankroto byloje, atsakovas Departamentas pagrįstai nurodė, jog teismas dar nėra patvirtinęs pareiškėjo kreditorinių reikalavimų.
Sutiko su atsakovo Departamento argumentais, kad jis skundžiamu raštu pareiškėjui privalėjo pranešti tik apie pareiškėjo 2006 m. lapkričio 28 d. skundo nagrinėjimo rezultatus. Taip pat sutiko su Departamento argumentu, jog Ūkio ministerija ar atitinkamas jos departamentas negali būti įpareigojami priimti sprendimą bei patvirtinti, kad pareiškėjas yra bankrutuojančios DUAB „Ingo Baltic” kreditorius, nes ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nustatyta, jog kreditorinius reikalavimus tvirtina teismas. Todėl šio reikalavimo pirmosios instancijos teismas netenkino.
Pažymėjo, jog dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos Departamentas pareiškėjui teisingai atsakė, jog teismo sprendimai turi būti vykdomi, tačiau įstatymu nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamu Departamento raštu pareiškėjui buvo paaiškinta ĮBĮ nustatyta speciali sprendimų vykdymo tvarka, kuri draudžia bankrutuojančios įmonės administratoriui išmokėti teismo sprendimu priteistas sumas tiesiogiai (10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Nurodė, kad tokius teiginius patvirtina ir pareiškėjo pateikta Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bankroto bylose kreditoriniai reikalavimai tenkinami proporcingai ir laikantis eiliškumo. Akcentavo, jog pareiškėjas pripažino skundžiamame Departamento rašte nurodytas aplinkybes, jog Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi iškėlė DUAB „Ingo Baltic” bankroto bylą. Teigė, jog dėl to Departamentas turėjo įvertinti, ar Bendrovės bankroto administratorius tinkamai vykdė ĮBĮ reikalavimus. Taip pat pažymėjo, jog įmonei iškėlus bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), todėl akivaizdu, kad Bendrovės bankroto administratorius negalėjo pareiškėjui išmokėti teismo priteistos sumos, nes sprendimas įsiteisėjo jau iškėlus bankroto bylą. Atkreipė dėmesį į tai, kad tik iškėlus bankroto bylą, pareiškėjas 2005 m. rugsėjo 7 d. raštu kreipėsi į Bendrovės bankroto administratorių dėl neįsiteisėjusio sprendimo vykdymo (šios aplinkybės pareiškėjas skunde Ūkio ministerijai iš viso nenurodė). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ir šio, dar neįsiteisėjusio teismo sprendimo, Bendrovės bankroto administratorius jau negalėjo vykdyti tiesiogiai, kadangi tai galėjo būti vykdoma tik per bankroto bylą nagrinėjantį teismą.
Pažymėjo, kad pareiškėjui Departamentas teisingai išaiškino, kad nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo teismas nustatė 45 dienų terminą nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos kreditorių pretenzijoms pareikšti. Atkreipė dėmesį į tai, jog apie tai buvo paskelbta „Valstybės žinių” priede „Informaciniai pranešimai” Nr. 71. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kreditoriai reikalavimus Bendrovės bankroto administratoriui galėjo būti pareikšti tik iki 2005 m. spalio 13 d.
Šalies argumentai
Nurodė, kad pareiškėjas skunde teismui teigė, jog jis 2005 m. rugsėjo 7 d. raštu kreipėsi į Bendrovės bankroto administratorių prašydamas įtraukti jį į kreditorių sąrašą, taigi jis nustatyto termino nepraleido. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš šio pareiškėjo prašymo matyti, kad jis Bendrovės bankroto administratoriui pateikė Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 9 d. sprendimą, kurio rezoliucinėje dalyje buvo nurodyta, kad sprendimas dėl 2000 Lt priteisimo yra skubiai vykdomas. Nurodė, kad šioje dalyje Bendrovės bankroto administratorius privalėjo priimti kreditorinį reikalavimą dėl 2000 Lt ir teikti jį tvirtinti teismui, tačiau dėl viso sprendimo vykdymo įtraukti pareiškėją į kreditorių sąrašą Bendrovės bankroto administratorius negalėjo. Atkreipė dėmesį į tai, jog nepaisant to, Bendrovės bankroto administratorius pareiškėjo prašymą visa apimtimi perdavė teismui. Iš Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 8 d. nutarties matyti, kad Bendrovės bankroto administratorius pareiškėjo prašymą priėmė ir pateikė pareiškėjo pretenziją bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kartu paaiškindamas, kad šis reikalavimas dar nagrinėjamas teisme. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 8 d. nutartimi nors ir nepatvirtino pareiškėjo kreditorinio reikalavimo, tačiau nurodė, kad jis pareikštas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl šios priežasties pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jau šia teismo nutartimi jo kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas. Pažymėjo, kad šią teismo nutartį pareiškėjas galėjo skųsti ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo kreditorinis reikalavimas iš dalies buvo patvirtintas tik Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartis), kai skundas dėl Departamento rašto jau buvo nagrinėjamas administraciniame teisme. Dėl to pareiškėjo argumentai, jog Departamentas, priešingai nei Vilniaus apygardos teismas, 2006 m. gruodžio 19 d. rašte pareiškėjui nurodė, kad pareiškėjas nėra kreditorius, nepagrįstas. Nurodė, kad Departamentas teisingai pasisakė dėl to, jog teismas turi įtraukti pareiškėją į kreditorių sąrašą, kas vėliau ir buvo padaryta. Pabrėžė, jog Departamento rašte nėra pasakyta, kad pareiškėjas jau negali tapti kreditoriumi. Ta aplinkybė, kad Departamentas ne visai teisingai suteikė teisinę konsultaciją apie tai, kaip tai padaryti (nes pareiškėjas nepranešė Departamentui visos būtinos informacijos), pirmosios instancijos teismo nuomone, nedaro Departamento rašto iš esmės neteisingu, nes Departamentas neprivalo teikti teisinių konsultacijų. Be to, ne šioje konsultacijoje yra pareiškėjo skundo išnagrinėjimo esmė ir galutinis rezultatas. Nurodė, kad tai, jog Bendrovės bankroto administratorius pranešė teismui netgi apie būsimą kreditorinį reikalavimą, patvirtina, jog jis veikė sąžiningai ir atsižvelgdamas į pareiškėjo interesus. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog būtent Bendrovės bankroto administratoriaus veiksmais ir buvo sudaryta galimybė, kad vėliau, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl darbo užmokesčio priteisimo, pareiškėjo kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas apeinant termino atnaujinimo procedūrą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šio ginčo nagrinėjimo ribos yra pareiškėjo 2006 m. lapkričio 28 d skundo nagrinėjimas Departamente. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas šiame skunde nenurodė, kad jis dar 2005 m. rugsėjo 7 d. prašymu kreipėsi į bankrutuojančios Bendrovės administratorių, kad kartu su šiuo kreipimusi pateikė ir neįsiteisėjusį Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo sprendimą, kuriame buvo nurodyta, jog 2000 Lt sumos ribose jis skubiai vykdomas, ir kad būtent šios sumos ribose jis Bendrovės bankroto administratoriaus nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą, kuris buvo teikiamas teismui tvirtinti. Priešingai, pareiškėjas skunde Departamentui teigė, kad dėl 2006 m. rugsėjo 26 d. įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl 52 925,40 Lt sumos išieškojimo jis kreipėsi į Bendrovės bankroto administratorių tik 2006 m. spalio 9 d. pareiškimu. Dėl to Departamentas dėl šios sumos ir dėl šio pareiškimo nagrinėjimo pareiškėjui iš esmės teisingai atsakė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad svarbiausia šiame ginče yra tai, kad pareiškėjo prašymas Departamentui buvo suformuluotas taip – spręsti klausimą dėl atėmimo teisės užsiimti veiklos rūšimi, t. y. bankrutuojančių įmonių administravimu iš Bendrovės bankroto administratoriaus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Departamentas tinkamai ištyrė bankrutuojančios Bendrovės administratoriaus veiksmus, kiek jie yra susiję su pareiškėjo kreditorinių reikalavimų tvarkymo klausimais pareiškėjo skundo Ūkio ministerijai ribose, ir pagrįstai nurodė, kad bankrutuojančios Bendrovės administratorius pažeidimų nepadarė, be to, tokių pažeidimų nenustatė ir bankroto bylą nagrinėjantys teismai.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintos atsakovo Departamento 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (6.16)A2-1559 4, 5, 6 ir 7 dalys, Ūkio ministerija (jos atitinkamas departamentas) įpareigota priimti sprendimą, patvirtinantį, jog pareiškėjas yra bankruotuojančios DUAB „Ingo Baltic“ kreditorius su visomis kreditoriaus teisėmis, taip pat priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato teisine pagalba.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl Departamento 2007 m. birželio 26 d. rašte išdėstytų aplinkybių atitikties tikrovei, dėl ko iš esmės ir buvo skundžiamasi teismui. Teigia, kad minėto rašto 4 dalyje nurodytos aplinkybės neatitinka faktinės situacijos. Laikosi pozicijos, kad dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.
Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad 2006 m. lapkričio 27 d. skunde pareiškėjas neprašė būti pripažintas bankrutuojančios DUAB „Ingo Baltic“ kreditoriumi, nors skunde teismui tokį reikalavimą reiškė. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į šią aplinkybę. Akcentuoja, jog pareiškėjas 2006 m. lapkričio 27 d. skunde Departamentui nenurodė ir tos aplinkybės, jog jis dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą 2005 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į Bendrovės bankroto administratorių, dėl ko Departamentas ginčijamame rašte pateikė klaidingą teisinę konsultaciją. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde Departamentui nenurodė ir tos aplinkybės, jog jis (pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarties išaiškinimo.
Kiti atsakovo Departamento atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, atsakovo Departamento išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
Trečiojo suinteresuoto asmens bankrutuojančios DUAB „Ingo Baltic“ administratorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kiti trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstyti argumentai yra analogiški atsakovo Departamento atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytiems argumentams.
Atsakovas Ūkio ministerija atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinis ginčas pareiškėjo užvestas ginčijant atsakovo administracinio sprendimo dalį bei reikalaujant įpareigoti administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus.
Administracinių teismų kompetencija apibrėžta ABTĮ 15 straipsnyje, kurio 1 dalies 1, 2 punktai numato, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl adminisravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teistumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Administracinių aktų bei administracinių sprendimų sąvokos apibrėžtos Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8-12 dalyse. Nors skunde teismui Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2006 m. gruodžio 19 d. raštas Nr. (6.16)A2-1559 „Dėl bankroto administratoriaus veiklos“ įvardintas sprendimu, iš jo turinio matyti, kad rašte nėra išreikšta administravimo subjekto valia, raštu nėra nustatytos, pakeistos ar panaikintos teisės ar pareigos pareiškėjui, paveikti jo įstatymų saugomi interesai. Pirmosios instancijos teismas, dealiai išanalizavęs pareiškėjo skundą Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos bei atsakovo atsakymą, pagrįstai nusprendė, kad skundžiamu raštu atsakovas pareiškėjui privalėjo pranešti tik apie pareiškėjo 2006 m. lapkričio 28 d. skundo nagrinėjimo rezultatus, ką atsakovas atliko tinkamai. Dėl to reikalavimas panaikinti atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2006 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. (6.16)A2-1559 „Dėl bankroto administratoriaus veiklos“ negalėjo būti tenkinamas.
Nagrinėjant reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą, kuriuo būtų patvirtinta, jog pareiškėjas yra bankrutuojančios draudimo uždarosios akcinės bendrovės „Ingo Baltic“ kreditorius su visomis kreditoriaus teisėmis, turi būti įvertinta, ar atsakovas kompetentingas atlikti reikalaujamus veiksmus, ar jis turi pareigą, kurios neteisėtai ir nepagrįstai nevykdo.
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Jokiais teisės aktais atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nenumatyta teisė, o juolab pareiga, pripažinti asmenis bankrutuojančių įmonių kreditoriais. Todėl skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus atmestas taip pat pagrįstai ir teisėtai.
Nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu , teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.