Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-400/2007

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-09-11
Bylos Nr.: 2A-400/2007
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Milašienė, Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis
Ieškovas: L. V.
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Girteka“
Trečiasis asmuo: J. B.

Kategorijos

44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-400/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2; 44.5.2.2; 44.5.2.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. rugsėjo 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Violetai Drėmienei,

dalyvaujant: ieškovo atstovui adv. Artūrui Jucevičiui, atsakovo atstovui adv. Andriui Smaliukui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. V. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Girteka“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1299-39/2007 pagal ieškovo L. V. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Girteka“, trečiajam asmeniui J. B. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas L. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu ir patikslinęs savo reikalavimus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-CK) 6.250, 6.263 straipsniais, 6.264 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 6.270 straipsnio 1 ir 2 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau–DK) 248, 250 straipsniais, prašė priteisti iš atsakovo UAB „Girteka“ 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad jis 2003 m. birželio 30 d. Vokietijoje, šalia Magdeburgo miesto buvo sunkiai sužalotas autoįvykio metu. UAB „Girteka“ direktoriaus 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 605 nuo 2003 m. birželio 18 d. iki 2003 m. birželio 30 d. ieškovas buvo komandiruotas į užsienį gabenti krovinius. Autoįvykio metu ieškovas ilsėjosi automobilyje, o jį vairavo kitas vairuotojas – J. B. , kuris, siekdamas išvengti susidūrimo su motociklu, staigiai pasuko automobilį į dešinę ir šis apvirto. Autoįvykį tyrę Vokietijos pareigūnai nustatė, jog J. B. pažeidė Vokietijos kelių eismo taisyklių reikalavimus. Žalą, atsiradusią dėl darbdavio darbuotojų, einančių darbines pareigas, kaltės privalo atlyginti ne kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo, bet samdantis darbuotojus asmuo – atsakovas. Atsakovo neteisėti veiksmai jo darbuotojui J. B. pažeidus kelių eismo taisykles, sąlygojo žalos ieškovui atsiradimą – sveikatos sužalojimą. Sunkus sveikatos sužalojimas autoįvykio metu nulėmė ir neturtinės žalos atsiradimą. Autoįvykio metu ieškovui lūžo du krūtinės slanksteliai, buvo pažeisti nugaros smegenys, dėl ko buvo pilnai paralyžiuotos apatinės galūnės. Ieškovui buvo atliekamos operacijos, tačiau po jų išliko pilnas apatinių galūnių paralyžius ir nejautrumas. Vėliau ieškovui buvo atliktos stuburo operacijos, dėl kurių ligoninės stacionare buvo gydomas beveik du mėnesius. 2005 m. rugpjūčio 11 d. darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymoje pažymėta, kad ieškovo netektas darbingumas sudaro 80 procentų. Ieškovas pažymėjo, kad dėl autoįvykio patirta neturtinė žala pasireiškia fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu skausmu, emocine depresija, bendravimo galimybių sumažėjimu. Ieškovas nuo autoįvykio vartoja skausmą mažinančius vaistus, jį nuolat kamuoja depresija. Kadangi nevaldo apatinės kūno dalies, ieškovui reikalinga nuolatinė pagalba. Dėl sveikatos būklės ieškovas patiria daugybę nepatogumų, todėl padarytą neturtinę žalą prašo priteisti iš atsakovo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo UAB „Girteka“ ieškovui L. V. 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.

Teismas sprendė, kad neturtinė žala ieškovui L. V. padaryta dėl sveikatos sužalojimo, todėl ji turi būti atlyginta (DK 250 str.). Žala ieškovui atsirado dėl atsakovo darbuotojo – trečiojo asmens J. B. , einančio savo darbines pareigas, kaltės (CK 6.264 str. 1 d.). Teismo įsitikinimu, trečiojo asmens J. B. kaltė pasireiškė neatsargumu (CK 248 str. 2 d., 6.248 str. 3 d.), nes jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas vairuodamas automobilį, kaip didesnio pavojaus šaltinį. Iš Vokietijos pareigūnų surinktos medžiagos matyti, kad vilkiko su puspriekabe vairuotojas J. B. nuvažiavo nuo kelio ir padarė materialinę žalą, taip pat pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus. Vokietijos pareigūnų išvadų nepaneigia 2003 m. lapkričio 3 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodyta nelaimingo atsitikimo priežastis – kito vairuotojo (motociklininko) eismo taisyklių pažeidimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atidumo, atsargumo, rūpestingumo, apdairumo standartas automobilio vairuotojui profesionalui, kokiu esąs tretysis asmuo J. B. , yra padidintas. J. B. privalėjo užkirsti kelią avarijai. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad J. B. vairuodamas užmigo. Tai patvirtino ieškovas L. V. bei Vokietijoje apklaustas įvykį matęs liudytojas H. B. . Teismo įsitikinimu, atsakovas neįrodė, kad jis nekaltas, be to, esminė aplinkybė yra ta, jog žala ieškovui padaryta didesnio pavojaus šaltiniu. Didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą asmuo privalo atlyginti ir nesant jo kaltei (CK 6.270 str.). Teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentą, kad minėta įstatymo nuostata galėtų būti taikoma tik tada, jei žala būtų buvusi padaryta visiškai pašaliniam asmeniui, o ne kitam vairuotojui. Taip pat teismas nesutiko su tuo, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas šiuo atveju buvo ne atsakovas, o tretysis asmuo J. B. . Teismas pažymėjo, jog valdytoju nėra laikomi asmenys, didesnio pavojaus šaltinį naudojantys darbo procesui pagal darbo sutartį, tai yra įmonės automobilių vairuotojai. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra atsakovas UAB „Girteka“, todėl jis ir privalo atsakyti už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 27 4 p.). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas ir tretysis asmuo vienu iš pagrindinių argumentų, kodėl ieškinys turėtų būti atmestas, nurodo DK 248 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ieškovas buvo draustas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, atsakovas buvo apdraudęs ieškovą dar ir savanorišku Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimu. Teismas nurodytus argumentus laikė nepagrįstais, nes ieškovas šiuo atveju nereikalauja turtinės žalos atlyginimo. CK nustatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai arba dėl asmens gyvybės atėmimo. Teismo įsitikinimu, net ir tuo atveju, kai nukentėjęs dėl sužalojimo nelaimingo atsitikimo darbe metu asmuo yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, minėtam asmeniui turėtų būti atlyginama neturtinė žala vadovaujantis civilinės teisės normomis, neatsižvelgiant į tai, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo. Draudžiant darbuotoją Nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga draudimu atsiranda tik ribota draudiko atsakomybė. Jeigu žala nėra padengiama iš draudimo atlyginimo, tai už žalą atsakingas asmuo turi atlyginti likusią jos dalį bendrais pagrindais.

Teismas konstatavo, kad atsakovas UAB „Girteka“ privalo atlyginti neturtinę žalą ieškovui L. V. . Neturtinės žalos faktas preziumuojamas, todėl ieškovas turi pagrįsti tik reikalaujamos piniginės kompensacijos dydį. Remdamasis byloje surinktais įrodymais teismas pažymėjo, kad ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos dydis nėra neprotingai didelis, tačiau sprendė, jog yra pagrindas taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį, nustatančią galimybę sumažinti žalos atlyginimą, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovo patvirtintos Automobilių vairuotojų saugos darbe instrukcijos 3.5 punktas nustato, kad krovininiais automobiliais leidžiama vežti tik ant sėdynių sėdinčius žmones. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintas Kelių eismo taisykles (toliau – KET) (šių taisyklių ieškovas įsipareigojo laikytis pagal Automobilių vairuotojų darbų saugos instrukcijos 5.1 punktą), keleiviai motorinėse transporto priemonėse privalo sėdėti tam skirtose vietose ir tik prisisegę saugos diržus. Ieškovas šių taisyklių nesilaikė, o laisvu nuo vairavimo laiku ilsėjosi ant specialaus gulto. Kaip vairuotojas profesionalas, kuriam keliami padidinti rūpestingumo ir atidumo standartai, ieškovas privalėjo suprasti, kad tokia padėtis važiuojančiame automobilyje yra nesaugi. Šią aplinkybę patvirtino tai, kad tretysis asmuo J. B. beveik nepatyrė jokių sužalojimų, nes sėdėjo automobilio sėdynėje. Nurodytas aplinkybes teismas laikė ieškovo dideliu neatsargumu, padėjusiu žalai atsirasti arba jai padidėti, todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, prašomą priteisti neturtinės žalos dydį sumažino vienu trečdaliu ir priteisė 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas L. V. prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 5 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys buvo atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalį, leidžiančią sumažinti žalos atlyginimo dydį, esant dideliam paties nuketėjusiojo neatsargumui. Automobilių vairuotojų saugos darbe instrukcijoje nėra draudimo gulėti automobilio kabinoje. Instrukcijos 5.27 punkte nustatytas draudimas vairuotojams ir kitiems asmenims sustojus poilsiui ilsėtis (miegoti) gulint automobilių kabinose, kol dirba automobilių varikliai, tačiau autoįvykio metu automobilis nestovėjo. Be to, už tokių reikalavimų nesilaikymą atsakingas tuo metu darbines pareigas atlikęs asmuo, tai yra vairuotojas J. B. . J. B. privalėjo perspėti dėl darbo saugos reikalavimų nesilaikymo (jeigu tokių buvo) ir užtikrinti, kad jokių darbo saugos pažeidimų nebūtų. Teismas be pagrindo pripažino dideliu neatsargumu faktą, jog ieškovas privalėjo suvokti, kad gulėjimas ant gulto yra nesaugus. Ieškovas į darbą buvo priimtas 2003 m. birželio 17 d. ir tą pačią dieną išvyko į pirmą kelionę, iš esmės neturėdamas jokios praktikos ir patyrimo, todėl kelionių bei poilsio jų metu specifika ieškovui nebuvo žinoma. Gulėjimą autoįvykio metu negalima laikyti dideliu neatsargumu ir tuo pagrindu mažinti žalos atlyginimo dydį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovo UAB „Girteka“ atstovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti bei priteisti žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Atsakovo vardu paduotas apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai taikė CK normas, numatančias civilinę deliktinę atsakomybę ir remdamasis CK 6.264 straipsnio 1 dalimi bei CK 6.270 straipsniu priteisė iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovą ir atsakovą siejo ne civiliniai, o darbo sutarties pagrindu susiklostę teisiniai santykiai, atsakovo atsakomybės klausimas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis išimtinai DK normomis, reglamentuojančiomis materialinės atsakomybės sąlygas už darbo santykio subjektui padarytą žalą. Vadovaujantis DK 245, 248, 250 straipsniais akivaizdu, kad kai neturtinė žala padaryta vieno darbo santykio subjekto (darbdavio) kitam darbo santykio subjektui (darbuotojui), neturtinės žalos atlyginimo pagrindų ir tvarkos klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis DK, o CK normos gali būti taikomos tik tiek, kiek jos susijusios su neturtinės žalos dydžio nustatymu. Pagal DK 250 straipsnį darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą, teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo. Žalai už neturtinių vertybių pažeidimą atlyginti būtinos visos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006). Darbo santykių subjektų materialinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos nustatytos DK 246 straipsnyje. Ieškovui buvo padaryta žala, tačiau teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas tinkamai įvykdė visas darbdavio pareigas, įtvirtintas tiek DK, tiek Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Atsakovo pareigų pažeidimo nenustatyta. Atsakovas pareigas tinkamai vykdė ne tik ieškovo, bet ir trečiojo asmens J. B. atžvilgiu, todėl atsakovo veiksmuose nėra neteisėtos veikos požymių. J. B. siekiant išvengti susidūrimo automobilis nuvažiavo nuo šlaito ir apvirto, o ieškovas nukrito nuo gulto ant galvos, dėl ko buvo traumuotas. J. B. veiksmus autoįvykio metu ir ieškovo patirtą žalą skiria faktinės aplinkybės. Į priežastinio ryšio grandinę įsiterpė paties ieškovo veiksmai, kurie ir buvo pagrindinė bei tiesioginė neigiamų padarinių atsiradimo priežastis. Ieškovas sąmoningai nesilaikė KET (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 975 patvirtinta redakcija) 98, 240 straipsnių ir Automobilių vairuotojų saugos darbe instrukcijos 5.27 punkto reikalavimus, t. y. važiuojančiame automobilyje ne sėdėjo tam skirtoje vietoje, užsisegęs saugos diržais, bet ilsėjosi ant specialaus gulto. Ieškovas, kaip vairuotojas profesionalas, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, privalėjo įvertinti, kad tokie veiksmai neatitinka saugumo reikalavimų ir gali sukelti neigiamas pasekmes. Tai, kad neatsargūs ieškovo veiksmai ir buvo tiesioginė neigiamų padarinių atsiradimo priežastis, įrodo ta aplinkybė, jog tretysis asmuo J. B. nepatyrė beveik jokių sužalojimų, nes automobilį vairavo sėdėdamas vairuotojo sėdynėje, prisisegęs saugos diržus. J. B. veiksmai nelėmė ir nesąlygojo ieškovo sveikatos sužalojimo ir tuo pačiu neturtinės žalos, o tik sudarė galimybę šiems padariniams atsirasti. Priežastinis ryšys tarp J. B. veiksmų ir ieškovui padarytos žalos teisiškai vertinamas kaip atsitiktinis ir nereikšmingas nei civilinei deliktinei atsakomybei, nei materialinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002). Atsakovas ne tik nenumatė galimų žalingų padarinių – autoįvykio, kurio metu buvo sužalotas ieškovas, bet ir objektyviai negalėjo jų numatyti, todėl konstatuotina, kad dėl ieškovo patirtų neigiamų padarinių nėra atsakovo neatsargumo ar tyčios. Atsakovas negalėtų būti pripažintas kaltu dėl ieškovui atsiradusių neigiamų padarinių net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad ieškovui žalą savo kaltais veiksmais sukėlė tretysis asmuo J. B. . Iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad J. B. savo veiksmais nesiekė sukelti neigiamų padarinių ieškovui. Teismas, pripažindamas atsakovą kaltu, nepagrįstai rėmėsi CK 6.264 straipsnio 1 dalimi. Šis netiesioginės atsakomybės institutas negali būti taikomas dėl to, kad pagal CK 6.263 straipsnio 3 dalį, dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, asmuo privalo atlyginti tik įstatymų nustatytais atvejais, o DK netiesioginės atsakomybės taikymo nenumato. CK 6.270 straipsnio taikymas negalimas ne tik todėl, kad materialinės darbdavio atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis išimtinai DK normomis, bet ir todėl, jog didesnio pavojaus valdytojas šiuo atveju yra padidinto pavojaus šaltinio vairuotojas, faktiškai valdantis transporto priemonę teisėtu, t. y. darbo sutarties pagrindu. Atsakovo atstovas nesutinka su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 27 4 punkte pateiktu išaiškinimu. Neteisėtos veikos, priežastinio ryšio ir atsakovo kaltės nebuvimas eliminuoja darbdavio materialinę atsakomybę pagal DK 246 straipsnį. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio mažinimo klausimą, netinkamai taikė materialines teisės normas, nes vadovavosi CK 6.282 straipsnio 1 dalimi. Nagrinėdamas darbdavio materialinės atsakomybės dydžio priklausomybės nuo kiekvienos šalies kaltės klausimą, teismas privalėjo atsižvelgti į DK 247 straipsnį. Ieškovas, kaip vairuotojas profesionalas, kuriam keliami didesni nei paprastam vairuotojui rūpestingumo ir atidumo standartai, turėjo bei galėjo numatyti, kad gulėjimas važiuojančio automobilio gulte neprisisegus saugos diržų, gali sukelti sunkius neigiamus padarinius. Jokie atsakovo veiksmai nesąlygojo ieškovo veiksmų. Pats ieškovas nesilaikė jam privalomų norminių teisės aktų reikalavimų ir prisiėmė su tuo susijusią riziką. Teismas, spręsdamas atlygintinos žalos dydžio klausimą, turėjo nurodyti visas žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir pagrįsti, kokią konkrečią įtaką žalos atsiradimui ir jos dydžiui turėjo reikšmingos faktinės aplinkybės bei ieškovo didelis neatsargumas. Teismas nepakankamai atsižvelgė į nurodytas aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą dėl priteistinos žalos dydžio.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas L. V. prašo atsakovo UAB „Girteka“ apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 5 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys buvo patenkintas, palikti nepakeistą. Ieškovas pažymi, jog teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas padarė žalą ieškovui. Atsakovas, būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, privalo atsakyti už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala privalo būti atlyginta ne todėl, kad pažeidžiama teisinė pareiga (teisės nustatyta elgesio norma). Šiuo atveju atsakomybė atsiranda už patį žalos padarymo faktą, nesiejant su teisinės pareigos pažeidimu ir žalą padariusio asmens kalte. Nors transporto priemonę vairavo tretysis asmuo J. B. , didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikytinas darbdavys, tai yra atsakovas. Ieškovo manymu, teismas nepagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, nes ieškovo didelio neatsargumo nebuvo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo UAB „Girteka“ atstovas prašo ieškovo L. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 5 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pasak atsakovo atstovo, nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad teismas padarė teisingą išvadą dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovui padarytą žalą. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė CK normas, reglamentuojančias deliktinę civilinę atsakomybę bei neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reguliuojančias darbo santykių subjektų materialinę atsakomybę, neatsižvelgdamas į DK įtvirtintas materialinės atsakomybės sąlygas ir pagrindus. Be to, teismas priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio mažinimo klausimą, netinkamai taikė materialines teisės normas ir be pagrindo vadovavosi CK 6.282 straipsnio 1 dalimi. Spręsdamas darbdavio materialinės atsakomybės dydžio priklausymo nuo kiekvienos šalies kaltės klausimą, teismas privalėjo atsižvelgti į DK įtvirtintą specialią taisyklę, susijusią su atlyginamos žalos dydžio ribojimu (DK 247 str.). Atsakovo atstovo teigimu, nepagrįstas ieškovo teiginys, kad teismas neteisingai kaip didelį ieškovo neatsargumą įvertino aplinkybę, jog ieškovas tuo metu, kai ne jis pats vairavo automobilį, ilsėjosi ant specialaus gulto, bet ne sėdėjo automobilio sėdynėje šalia vairuotojo, prisisegęs saugos diržus. Atsakovo atstovas nurodo, kad tiek tretysis asmuo J. B. , tiek ir ieškovas atliko darbo funkcijas (DK 142 str. 1 d. 2 p.). Autoįvykio metu jie buvo komandiruoti krovinio gabenimui, jų darbo teisės ir pareigos buvo lygios, todėl tretysis asmuo J. B. negali būti laikomas atsakingu už ieškovo padarytus darbo saugos taisyklių reikalavimų pažeidimus. Ieškovo veiksmai pagrįstai pripažinti dideliu neatsargumu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.). Remdamasi byloje esančia medžiaga teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Dėl materialiųjų teisės normų taikymo

Vilniaus apygardos teismas 2006 sausio 16 d. sprendimu už akių ieškovo L. V. ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo UAB „Girteka“ L. V. 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b.l. 134-136) (ieškovas tada dar nebuvo padidinęs savo reikalavimo). Tas pats teismas 2006 m. vasario 28 d. nutartimi netenkino atsakovo UAB „Girteka“ pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (t. 1, b.l. 149-152). Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. balandžio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 28 d. nutartį bei to paties teismo 2006 m. sausio 16 d. sprendimą už akių panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 1, b.l. 175-179). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 2 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 27 d. nutartį paliko nepakeistą (t. 1, b.l. 214-220). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje pažymėjo, kad „atsakovui atsirado objektyvioji civilinė atsakomybė (civilinė atsakomybė be kaltės), nes žalą didesnio pavojaus šaltiniu padarė atsakovo darbuotojas (CK 6.264, 6.270 straipsniai). Taigi nagrinėjamoje byloje atsakovo kaltė civilinei atsakomybei atsirasti neturi reikšmės, tačiau atsakovo kaltės forma turi esminę reikšmę teismui nustatant ieškovo patirtos neturtinės žalos dydį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo turtinė padėtis, ieškovo gautos savanoriško, socialinio ir transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo išmokos yra privalomi neturtinės žalos nustatymo kriterijai, kuriuos teismas privalo išsamiai ir atidžiai įvertinti (CK 6.250 straipsnio 2 dalis)“ (citatos pabaiga).

Atsakovas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK normas, numatančias civilinę deliktinę atsakomybę ir vadovaudamasis CK 6.264 straipsnio 1 dalimi bei 6.270 straipsniu priteisė iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovą ir atsakovą siejo ne civiliniai, o darbo sutarties pagrindu susiklostę darbo teisiniai santykiai, atsakovo atsakomybė turėjo būti sprendžiama vadovaujantis išimtinai DK normomis, reglamentuojančiomis materialinės atsakomybės sąlygas už darbo santykio subjektui padarytą žalą. Atsakovas nurodo, jog kai neturtinė žala padaryta vieno darbo santykio subjekto (darbdavio) kitam darbo santykio subjektui (darbuotojui), neturtinės žalos atlyginimo pagrindų ir tvarkos klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis DK, o CK normos gali būti taikomos tik tiek, kiek jos susijusios su padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Kasacinio teismo išaiškinimai suprantami kaip šio teismo pateiktas materialiosios ar proceso teisės normos tikrosios prasmės atskleidimas, atsižvelgiant į kasacinio teismo funkcijas. Nagrinėjamu atveju byla buvo nagrinėta kasacine tvarka, o kasacinis teismas akcentavo, kad atsakovui atsirado objektyvioji civilinė atsakomybė (civilinė atsakomybė be kaltės), nes žalą didesnio pavojaus šaltiniu padarė atsakovo darbuotojas (CK 6.264, 6.270 str.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 362 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu imperatyviu įpareigojimu, nesutinka su atsakovo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.264, 6.270 straipsnius, o atsakovo argumentai dėl jo nurodytų materialiųjų teisės normų taikymo yra tik prielaidos. Tokias aplinkybes patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 2 d. nutartis (t. 1, b.l. 214-220).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog byloje esminę reikšmę turi aplinkybė, kad žala ieškovui buvo padaryta didesnio pavojaus šaltiniu (CK 6.270 str.), be to, už žalą padarytą dėl darbuotojų kaltės privalo atsakyti samdantis darbuotojus asmuo (CK 6.264 str.). Atsakovui taikytina objektyvioji civilinė atsakomybė (civilinė atsakomybė be kaltės), nes žalą didesnio pavojaus šaltiniu padarė atsakovo darbuotojas, eidamas savo darbines pareigas (CK 6.264, 6.270 str.).

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovas L. V. dirbo UAB „Girteka“ vairuotoju (t. 1, b.l. 41-43, 60). Jis 2003 m. birželio 17 d. UAB „Girteka“ direktoriaus įsakymu nuo 2003 m. birželio 18 d. iki 2003 m. birželio 30 d. buvo komandiruotas į Ispaniją – Lenkiją – Vokietiją krovinio gabenimui (t. 1, b.l. 62). 2003 m. birželio 30 d. 05.15 val. Vokietijoje, Saksonijos žemėje, federalinėje autostradoje Berlyno kryptimi, netoli Theeßen gyvenvietės įvyko eismo įvykis (t. 1, b.l. 9-38). J. B. , kaip vilkiko su puspriekabe vairuotojas, pažeidė Vokietijos kelių eismą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus (t. 1, b.l. 23-24). 2003 m. lapkričio 3 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr.1 nurodyta, kad autoįvykio metu automobilį vairavo atsakovo UAB „Girteka“ darbuotojas J. B. , o ieškovas tuo metu ilsėjosi automobilio kabinoje (t. 1, b.l. 41-44). Apie 6 val. 10 min. į J. B. vairuojamo automobilio eismo juostą įvažiavo motociklininkas, todėl J. B. , siekdamas išvengti susidūrimo, pasuko automobilio vairą į dešinę kelkraščio pusę, dėl ko automobilis nuvažiavo nuo šlaito ir apvirto. Avarijos metu ieškovas nukrito nuo gulto ant galvos ir buvo sunkiai traumuotas (t. 1, b.l. 41-44, 69-70). Nelaimingo atsitikimo darbe akte akcentuota, jog nukentėjusįjį traumavę veiksniai – L. V. griuvimas ant galvos iš poilsio vietos. Traumavusio veiksnio šaltinis – autotransporto priemonė (t. 1, b.l. 41-44). Ieškovui lūžo 9 ir 10 krūtinės slanksteliai bei buvo pažeisti nugaros smegenys, dėl ko jam buvo paralyžiuotos apatinės galūnės. Vokietijoje ieškovui buvo atlikta sudėtinga stuburo kanalo dekompresija, atliekant Th9 ir Th10 laminektomiją ir pašalinant vidinius kaulų fragmentus. Taip pat buvo atliktas 8 ir 11 krūtinės slankstelių stabilizavimas, implantuojant fiksatorių, bei buvo išvalyta ertmė tarp slankstelių ir įvestas sponginas tarp 8 ir 9 krūtinės slankstelių, tačiau ir po operacijos išliko visiškas apatinių galūnių paralyžius ir nejautrumas (t. 1, b.l. 67-70).

Asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovas yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, tai yra asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.) (CK 6.270 str. 1 ir 2 d.). CK 6.270 straipsnyje yra įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės be kaltės prezumpcija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2000 m. birželio 16 d. nutarime Nr. 27 ,,Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ išaiškino, kad civilinė atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda tada, kai žala yra didesnio pavojaus šaltinio veiklos rezultatas, nesiejant jo su teisinės pareigos pažeidimu ir žalą padariusio asmens kalte. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra organizacija ar fizinis asmuo, valdantis didesnio pavojaus šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (nutarimo 4 p.). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako, nustačius šias sąlygas: didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklą, žalos faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklos ir atsiradusios žalos. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veikla, susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims ar jų turtui, yra bet koks veikimas, sukeliantis didesnę grėsmę padaryti žalą naudojant didesnio pavojaus šaltinį. Priežastinis ryšys tarp didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklos ir atsiradusios žalos yra tuomet, kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veikla buvo pagrindinė žalos atsiradimo priežastis, arba sudarė sąlygas jai padidėti (nutarimo 8 p.). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltė nustatoma pagal tai, ar transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles (nutarimo 10 p.).

Didesnio pavojaus šaltinio naudojimas sukelia padidintą grėsmę padaryti žalą ne tik aplinkiniams asmenims, bet ir pačiame didesnio pavojaus šaltinyje esantiems asmenims, įskaitant darbdavio, esančio padidinto pavojaus šaltinio valdytoju, darbuotojus (CK 6.270 str.). Esminę reikšmę šiuo atveju turi aplinkybė, jog žala padaryta naudojant didesnio pavojaus šaltinį.

Iš bylos medžiagos matyti, jog tiek ieškovas L. V. , tiek ir tretysis asmuo J. B. buvo atsakovo UAB „Girteka“ darbuotojai. Autoįvykio metu automobilį vairavo atsakovo UAB „Girteka“ darbuotojas – tretysis asmuo J. B. , ieškovas tuo metu ilsėjosi automobilio kabinoje. Darbuotojas, kuris betarpiškai naudojo didesnio pavojaus šaltinį dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 27 ,,Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“4 p.). Žala ieškovui atsirado įvykus autoįvykiui, kai vykdydamas darbines pareigas automobilį vairavo UAB „Girteka“ darbuotojas J. B. , todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra atsakovas UAB „Girteka“ ir jis privalo atsakyti už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą.

Ieškovas prašo atlyginti neturtinę žalą. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). DK 250 straipsnis nustato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas vadovaudamasis CK. Kaip nustatyta CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog neturtinė žala ieškovui L. V. padaryta dėl sveikatos sužalojimo. Tokias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai (t. 1, 69-82, t. 2, b.l. 34-45). Žala ieškovui atsirado naudojant didesnio pavojaus šaltinį (t. 1, b. l. 9-38). Atsakovas neginčija aplinkybių, kad ieškovui buvo padaryta žala, pasireiškianti sveikatos sužalojimu ir su tuo susijusiais dvasiniais išgyvenimais, dvasiniais sukrėtimais (t. 2, b.l. 93). Iš byloje esančių įrodymų darytina išvada, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veikla buvo pagrindinė žalos atsiradimo priežastis (t. 1, b. l. 9-38). Įvykus autoįvykiui ieškovas L. V. nukrito nuo gulto ir buvo sužalotas. Teisėjų kolegija pažymi, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda tiek esant jo kaltei, tiek ir be kaltės, tačiau kaltės forma turi esminę reikšmę teismui nustatant ieškovo patirtos neturtinės žalos dydį. Todėl atsakovo argumentai, jog tiek paties atsakovo UAB „Girteka“, tiek jo vairuotojo J. B. kaltės dėl kilusio eismo įvykio nėra, neturi reikšmės sprendžiant pačios atsakomybės klausimą, o yra svarbūs tik nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, jog byla turėjo būti sprendžiama vadovaujantis išimtinai DK normomis, reglamentuojančiomis materialinės atsakomybės sąlygas už darbo santykio subjektui padarytą žalą, tai yra DK 245 straipsniu, 248 straipsnio 4 punktu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 2 ,,Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę“ 19 punkte nurodyta, kad jei darbuotojas sužalojamas darbdaviui priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdymas (aptarnavimas) neįėjo į to darbuotojo pareigas, nors įvykis buvo ir darbo metu, tai atsakomybė už darbuotojo sveikatai padarytą žalą atsiranda darbdaviui pagal taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės.

Samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami (CK 6.264 str. 1 ir 2 d.). Byloje nekyla ginčas dėl to, kad ieškovas ir atsakovas žalos atsiradimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais. Tuo atveju, kai žala darbuotojui atsiranda dėl kitų darbuotojų kaltės, tai už šią žalą nukentėjusiam darbuotojui atsako darbdavys, nes būtent jam kaip samdančiam darbuotojus asmeniui, kyla atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės (CK 6.264 str.). Laikytina, kad žala padaryta darbuotojo sveikatai ryšium su jo darbinių pareigų vykdymu, jeigu ji padaroma darbo vietoje arba atliekant darbines pareigas ne darbo vietoje.

Byloje įrodyta, kad žala atsirado dėl didesnio pavojaus šaltinio veikimo. Juo padarytą žalą reikia atlyginti taikant CK 6.270 straipsnio nuostatas, pagal kurias žalą privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė bylą vadovaudamasis CK 6.270 straipsniu ir 6.264 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teisėjų kolegija, nesutikdama su atsakovo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis DK 245 straipsniu, numatančiu materialinę atsakomybę, plačiau nepasisako dėl atsakovų nurodytų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Tiek ieškovas, tiek ir atsakovas apeliaciniais skundais ginčija teismo priteistos neturtinės žalos dydį. Ieškovo manymu, teismas nepagrįstai taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalį, leidžiančią sumažinti žalos atlyginimo dydį, esant dideliam paties nukentėjusiojo neatsargumui. Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialines teisės normas ir be tinkamo pagrindo vadovavosi CK 6.282 straipsnio 1 dalies norma. Atsakovo įsitikinimu, teismas turėjo vadovautis DK 247 straipsniu. Be to, teismas neatsižvelgė į visas svarbias aplinkybes, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija jau aukščiau išdėstytais argumentais akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią bylą, pagrįstai vadovavosi CK normomis. Kadangi atsakovo atsakomybės klausimas spręstinas vadovaujantis CK normomis, esant aplinkybių, įgalinančių mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai taikė CK, o ne DK teisės normas.

Darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, jos dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas vadovaujantis CK (DK 250 str.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 1, 2 d.). Asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statyba ir t.t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.).

Ieškovas, kreipdamasis į teismą, prašė priteisti dėl sveikatos sužalojimo patirtą neturtinę žalą. Neturtinės žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju nustato CK 6.283 straipsnio 1 dalis ir 6.250 straipsnio 2 dalis. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Materialinės kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas, jokie pinigai, joks materialus turtas negali atstoti. Neturtinė žala yra padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui. Jeigu išgyvenimai sukeliami dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų – sveikatos sužalojimo, grėsmės gyvybei sukėlimo, tai išgyvenimai yra ypač dideli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255).

Ieškovas nurodė, kad neturtinę žalą sužalojus sveikatą, jis patyrė ir patiria dėl to, jog nuolat jaučia depresiją, vartoją skausmą mažinančius vaistus, antidepresantus, jam reikalinga nuolatinė priežiūra, kito žmogaus pagalba tenkinant būtiniausius žmogiškuosius poreikius. Dėl sužalotos sveikatos ieškovo gyvenimas pasikeitė kardinaliai – ankščiau jis gyveno aktyviai, o dabar gyvenimo būdas tapo pasyvus, iš esmės sumažėjo bendravimo galimybės. Iš paskutiniųjų metų medicininiuose dokumentuose fiksuojamų duomenų matyti, kad toliau ne tik išlieka nepatenkinama ieškovo pasveikimo prognozė, bet ir skausmų pašalinimas yra neprognozuojamas (t. 2, b. l. 34). Tokios išvados leidžia manyti, kad dideli fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai ieškovą lydės ir ateityje neapibrėžtą laiką. Atsižvelgiant į visą tai, suprantama ieškovo pozicija, kodėl atlygintiną neturtinės žalos dydį iš pradžių vertinęs 200 000 Lt suma, vėliau jis jį padidino iki 300 000 Lt sumos (t. 2, b.l. 33).

Iš byloje esančių įrodymų, kurie itin svarbūs sprendžiant konkretaus dydžio žalos atlyginimo klausimą, matyti, jog ieškovas L. V. gyvena su motina sodo namelyje Vilniaus rajone (t. 1, b.l. 28), ieškovo darbingumo lygis - 20 procentų, netektas darbingumas - 80 procentų, darbingumo lygio priežastis – nelaimingas atsitikimas darbe (t. 1, b.l. 36), jis yra netekęs 100 procentų profesinio darbingumo, jam reikalinga nuolatinė pagalba (t. 1, b.l. 37,71). Ieškovui 2003 m. liepos 7 d. buvo atlikta stuburo kanalo dekompresija, atliekant Th9 ir Th10 laminektomiją ir pašalinant vidinius kaulų fragmentus. Taip pat atliktas 8 ir 11 slankstelių stabilizavimas implantuojant fiksatorių, išvalyta ertmė tarp slankstelių ir įvestas sponingas tarp 8 ir 9 krūtinės slankstelių. Tačiau po operacijos visiškas apatinių galūnių paralyžius nepakito, taip pat išliko apatinių galūnių nejautrumas (t. 1, b.l. 67-70). Ieškovo pasveikimo prognozė yra nepatenkinama (t. 1, b.l. 74-82), o skausmų pašalinimas neprognozuojamas (t. 2, b.l. 34). 2007 m. sausio 11 d. medicinos dokumentų išrašuose nurodyta, kad ieškovas priverstas nuolat didinti nuskausminamų vaistų kiekį, dėl varginančių skausmų pastaruoju metu labai sumažėjo jo mobilumas ir savarankiškumas. Jam pastoviai reikalinga priežiūra ir pagalba apsiverčiant lovoje, persėdant į invalido vežimėlį, asmens higienos veiksmuose ir buityje (t. 2, b.l. 34). Ieškovas pastoviai gydosi dėl nuolatinių nugaros ir liemens skausmų (t. 2, b.l. 44). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad patirtas sveikatos sužalojimas ieškovui sukėlė itin sunkius dvasinius išgyvenimus, didžiulį sukrėtimą, stiprią emocinę depresiją. Dar kartą pažymėtina tai, jog ieškovo pasveikimo prognozė nepatenkinama, o skausmų pašalinimas neprognozuojamas.

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, atsižvelgtina ir į atsakovo turtinę finansinę padėtį (iš byloje esančio UAB „Girteka“ 2005 m. balanso matyti, kad viso įmonės turto balansinė vertė sudaro 179 805 498 Lt (t. 2, b.l. 54-55), 2005 m. grynasis pelnas siekė 37 343 010 Lt (t. 2, b.l. 56)), taip pat į tai, kad UAB „Girteka“ buvo apdraudusi ieškovą savanorišku Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimu, taip pat Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. Draudimo sutarčių pagrindu ieškovui buvo išmokėtos išmokos (t. 2, b.l. 4-7, 21-26). UAB „If draudimas“ ieškovui L. V. išmokėjo 50 000 Lt (t. 2, b.l. 12, 21).

Kaip teisėjų kolegija jau nurodė, atsakovo argumentai, jog tiek paties atsakovo UAB „Girteka“, tiek jo vairuotojo J. B. kaltės dėl kilusio eismo įvykio nėra, yra svarbūs tik nustatant konkrečios atlygintinos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog J. B. kaltė pasireiškė neatsargumu. Jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas vairuodamas didesnio pavojaus šaltinį. J. B. yra vairuotojas profesionalas, todėl jam taikytinas padidintas atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartas. J. B. , kaip vilkiko su puspriekabe vairuotojas, pažeidė KET reikalavimus. Nurodytos aplinkybės yra svarbios nustatant atlygintinos žalos dydį.

Nagrinėjamos bylos atveju ypatingą reikšmę turi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas, nes pačios neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos dydis nėra neprotingai didelis ir 300 000 Lt atlyginimas galėtų būti priteistas iš atsakovo, yra pagrįsta. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant bylos aplinkybes pripažintina, kad esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra ieškovo sveikatos sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui. Ieškovo sveikatos sužalojimas iš esmės pakeitė buvusį ieškovo gyvenimą, jis dėl sužalojimų pobūdžio turi nuolat rūpintis prarasta sveikata.

Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Paties darbuotojo elementarios savisaugos reikalavimų nesilaikymas gali būti teismo pripažintas kaip vienas iš kriterijų, reikšmingų vertinant neturtinės žalos dydį (CK 6.250 str.). Sprendžiant dėl padidinto pavojaus šaltinio padarytos žalos atlyginimo (CK 6.270 str.), įstatymas įpareigoja atsakingą už žalą asmenį įrodyti, kad žala atsirado dėl nukentėjusio asmens didelio neatsargumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 27 ,,Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ 20 punkte, nurodyta, kad didelis nukentėjusiojo neatsargumas yra tuomet, kai nukentėjusysis numatė ar privalėjo numatyti žalingas pasekmes, kurias jam gali padaryti didesnio pavojaus šaltinis, ir savo elgesiu leido šioms pasekmėms atsirasti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1997 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 2 ,,Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę“ 20 punkte išaiškino, kad nukentėjusiojo dideliu neatsargumu laikytinas toks neatsargumas, kuomet asmuo numatė arba galėjo numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (pvz., asmens girtumas, apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių medžiagų, neturėjimas teisės dirbti su atitinkamais mechanizmais, bei teismo pripažintos aplinkybės, patvirtinančios asmens didelį neatsargumą).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovas buvo atsakovo UAB „Girteka“ darbuotojas, tiesiogiai dirbęs su didesnio pavojaus šaltiniu, tai yra automobiliu. Ieškovas buvo vairuotojas profesionalas, kuriam keliami didesni nei paprastam vairuotojui rūpestingumo ir atidumo standartai. Jis turėjo ir galėjo numatyti, jog automobiliui judant gulėjimas gulte, neprisisegus saugos diržų, iš esmės padidina riziką būti paveiktam automobilio, kaip didesnio pavojaus šaltinio, įvykus autoavarijai ar kitam įvykiui, kurio tikimybė kelių eisme visada reali, suvokti jog didesnio pavojaus šaltinio poveikis gali sukelti sunkius neigiamus padarinius. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovas bent minimaliai suprato arba turėjo suprasti, kad gulėti važiuojančiame automobilyje neprisisegus saugos diržų yra ne tik neleistina, bet ir pavojinga, todėl privalėjo elgtis taip, kad būtų galima kuo labiau išvengti galimų netikėtų kenksmingų pasekmių.

Ieškovas L. V. pažeidė UAB „Girteka“ 1997 m. spalio 14 d. patvirtintos Automobilių vairuotojų darbų saugos instrukcijos, su kuria buvo pasirašytinai supažindintas, reikalavimus (t. 1, b.l. 44-59,66). Byloje neginčijamos aplinkybės, jog ieškovas buvo supažindintas su Darbų saugos instrukcijos reikalavimais. Instrukcijos 3.5 punktas nustato, kad krovininiais automobiliais galima vežti tik sėdynėse sėdinčius žmones. Sustojus poilsiui, vairuotojams negalima ilsėtis automobilių kabinose, lengvųjų automobilių kėbuluose (salonuose), kol dirba automobilių varikliai (Instrukcijos 5.27 p.). Be to, darbo metu vairuotojas privalo griežtai laikytis KET (Instrukcijos 5.1 p.). Pagal KET (patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr.1950), važiuojant motorine transporto priemone su įrengtais saugos diržais, būtina juos užsisegti (KET 98, 240 p.). Žmones vežti leidžiama tik tam skirtomis transporto priemonėmis ir tik pagal konstrukciją žmonėms skirtose vietose (KET 232 p.). Nurodytų reikalavimų pažeidimas laikytinas dideliu paties nukentėjusiojo neatsargumu, nes ieškovas galėjo ir privalėjo numatyti galimas tokio pažeidimo pasekmes, tai yra suvokti, kad gulėdamas važiuojančio automobilio gulte neprisisegęs saugos diržų gali nuo jo nukristi ir būti traumuotas. J. B. sėdėjo automobilio sėdynėje prisisegęs saugos diržais, todėl autoavarijos metu beveik nepatyrė sužalojimų. Ieškovas važiuojančiame automobilyje ne sėdėjo tam skirtoje vietoje šalia vairuotojo prisisegęs saugos diržus, o ilsėjosi ant gulto. Automobilyje įrengti gultai yra skirti ir pritaikyti vairuotojų poilsiui stovinčiame automobilyje poilsio laiko metu. Ieškovas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir gulėdamas gulte važiuojančiame automobilyje, turėjo ir galėjo numatyti, kad tokie veiksmai gali sukelti neigiamus padarinius.

1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo (EEB) Nr. 3820/85 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kasdienio poilsio laikotarpiu galima pasinaudoti ir esant transporto priemonėje, jei joje yra įrengtas gultas ir ji stovi vietoje.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, jog paties nukentėjusiojo (ieškovo) didelis neatsargumas sudarė sąlygas žalai padidėti, todėl žalos atlyginimas gali būti sumažintas. Ieškovo argumentas, kad jis į darbą buvo priimtas 2003 m. birželio 17 d. ir tą pačią dieną išvyko į pirmą kelionę, kurios pačios bei poilsio jos metu specifika jam nebuvo žinoma, laikytinas nepagrįstu, nes ieškovas yra profesionalus vairuotojas, todėl galėjo ir turėjo suprasti, kokias pasekmes gali sukelti važiuojant automobiliui gulėjimas gulte neprisisegus saugos diržų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog nustačius, kad ieškovui atsiradusią žalą iš dalies lėmė ir paties nukentėjusiojo veiksmai – ieškovo didelis neatsargumas, iš atsakovo priteistinas neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė aplinkybę, kad nesilaikymas aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų reiškė didelį ieškovo neatsargumą. Toks neatsargus elgesys turėjo įtaką tam, jog įvykus autoavarijai ieškovas nukrito nuo gulto ir buvo sužalotas.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovui priteistinos žalos dydį vienu trečdaliu ir priteisė iš atsakovo ieškovui 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu kolegija pažymi, jog eismo įvykis, veikiant didesnio pavojaus šaltiniui, sąlygojo nelaimingą atsitikimą ir žalingas jo pasekmes, tačiau ir paties ieškovo didelis neatsargumas prisidėjo prie kilusių pasekmių.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, o jį naikinti arba keisti tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Kadangi atsakovo UAB „Girteka“ apeliacinis skundas netenkinamas, jo turėtos žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo išlaidos nėra priteistinos (CPK 79, 93, 302 str.). Ieškovas yra įstatymo atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei priteisimo, todėl iš atsakovo priteisiamos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96, 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Girteka“ (į. k. 123658211) į valstybės biudžetą 9 Lt (devynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Danutė MilašienėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis