Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. nutarimo A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

A. K. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis, būdamas žemės ūkio kooperatyvo „Kairių kryžkelė“ vadovas, kooperatyvui priklausančiose patalpose leido dirbti L. S., A. S., N. B. ir D. R. kepėjų pareigose, neužtikrindamas, kad su darbuotojomis būtų sudarytos rašytinės darbo sutartys, kad darbuotojos įstatymo nustatyta tvarka būtų apdraustos valstybiniu socialiniu draudimu. Tokiais veiksmais A. K. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies nuostatas ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius (toliau – ir Apeliantas) prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. nutarimą ir perduoti administracinio teisės pažeidimo bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teigia, kad patikrinimo metu nustatyti faktai patvirtina, kad kooperatyve „Kairių kryžkelė“ dirbusios darbuotojos dirbo pažeidžiant DK 98 straipsnio nuostatas, tačiau Teismas į tai neatsižvelgė. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal DK nuostatas išbandyti darbuotoją galima tik sudarius rašytinę darbo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes – nė viena iš tikrinimo metu rastų kepykloje moterų neparodė, kad jos jau buvo susitariusios dėl priėmimo į darbą, dėl darbo užmokesčio, kitų sąlygų. Nei Valstybinės darbo inspekcijos tarnautojas D. J., nei policijos pareigūnas K. K. nenurodė kokias konkrečias darbo funkcijas ar darbus vykdė tariamai nelegaliai dirbę moterys. Kepinių kepimo vietoje buvo legaliai dirbanti I. J., todėl asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, versija, kad moterys tik apžiūrėjo darbo vietą nėra paneigta įtikinamais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Šiaulių rajono apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo nekartoja. Esant abejonei, įrodymai, remiantis bendraisiais administracinės atsakomybės principais, yra vertintini asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, naudai.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), teisingai įvertino prieštaringus įrodymus, pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.