- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-14
- Bylos Nr.
- e2A-166-212/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-01168-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Zina Mickevičiūtė (pran.), Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- R. P.
- Atsakovas
- R. I.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. P. ir atsakovo R. I. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2017 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atsakovui R. I., tretiesiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. P. prašė priteisti iš atsakovo R. I. 41‘978,10 Eur patirtą žalą, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą (41‘978,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovas ūkininkaudamas Rokiškio rajone dėl įvairių nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių patyrė ekonominę – finansinę nesėkmę, jo įsiskolinimų kreditoriui UAB „Agrokoncernas“ dydis pasiekė kritinę ribą, todėl kreditoriaus iniciatyva, skolų dengimui iš ieškovo buvo perimtas visas ūkis su visu jo turtu, įsipareigojimais, aktyvais bei pasyvais. 2012 m. liepos 16 d. buvo sudarytas ir pasirašytas ketinimų protokolas dėl ūkininko R. P. ūkio tolimesnės veiklos. Visas šis turtas su esamais bei kilsiančiais įsipareigojimais kreditoriaus nurodymu ir iniciatyva per 2012 m. gruodžio 6 d. sudarytą preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį buvo ieškovo perduotas ir perimtas atsakovo – ūkininko R. I., kuris visiškai perėmė visą ieškovo, kaip ūkininko, ūkį ir ūkio turtą, visus ieškovo ūkio įsipareigojimus kreditoriams, t. y. fiziniams, juridiniams asmenims, valstybės bei savivaldybių institucijoms, su tuo susijusias turtines reikalavimo teises ir turtines prievoles, kitas turtines teises ir pareigas.Perėmus turtą, ieškovas buvo nušalintas nuo ūkio valdymo, kitos ekonominės ūkio veiklos, tačiau įvertinant buvusius ūkio įsipareigojimus bei išmokų (paramos) gavimą ir panaudojimą, pradedant nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. ūkininko R. P. ūkio valdymą atsakovas vykdė per veiklos įgalinimo institutą. Tuo tikslu ieškovas išdavė atsakovui notarinius įgaliojimus pilnam atstovavimui ir veiklos organizavimui, ūkiniam valdymui bei rezultatų gavimui, naudojimusi jais ir atitinkamam jų apmokesdinimui. Nuo minėto laiko pats ieškovas jokioje ūkinėje ūkininko R. P. veikloje, valdant perimtą ūkį bei gaunant ekonominę naudą, visiškai nebedalyvavo ir tokiu būdu negavo pajamų bei nepatyrė išlaidų. Pradedant perdavimo laikotarpiu, ūkio perėmėjas atsakovas R. I. iš perimto ūkio veiklos rezultatų gavo pajamas, kurias nustatyta tvarka deklaravo, tačiau iš šių veiklos rezultatų kylančių mokestinių prievolių nesumokėjo. Tokiu būdu susidarė mokestinės nepriemokos, kurios turėjo būti atsakovo savalaikiai apmokėtos. 2015 m. lapkričio 14 d. tarp šalių pasirašytas susitarimas dar kartą patvirtino nurodytas nuostatas.Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atlikus mokestinį tyrimą, buvo konstatuotos mokestinės nepriemokos už 2013 ir 2014 metus, dėl kurių ieškovas ne kartą žodžiu (telefonu) bei elektronine forma priminė atsakovui apie pastarojo įsipareigojimus ir prievolę nedelsiant apmokėti mokesčius. Atsakovas elektroniniuose laiškuose, siųstuose ieškovui, žadėjo sumokėsiąs apskaičiuotą PVM, tačiau jokių mokestinių mokėjimų neatliko. VMI atstovė akcentavo, jog PVM nepriemoka susidarė dėl neteisėtai į atskaitą įtraukto PVM, buvo anuliuota sąskaita, tačiau deklaracija nepatikslinta. Būtent atsakovas teikė mokesčių inspekcijai PVM deklaracijas ir mokėjo mokesčius, todėl jis yra atsakingas už PVM nepriemokos sumokėjimą.Be to, atsakovas 2013-2014 m. vykdęs veiklą ieškovo ūkyje bei pardavęs turtą, privalėjo sumokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM), tačiau to nepadarė. Pabrėžė, jog visi VMI tikrinimo metu atsiradę mokestinės prievolės reikalavimai susiję su atsakovo vykdyta veikla ieškovo ūkyje, todėl jam ir tenka prievolė sumokėti mokestines nepriemokas. Ieškovas, sulaukęs VMI raginimų sumokėti mokesčius bei pradėjus priverstinį išieškojimą iš ieškovo, dėl pagrindinės nesumokėtų mokesčių sumos sudarė su VMI mokestinės paskolos sutartį. Kartu su mokėjimais pagal mokestinės paskolos sutartį, VMI papildomai iš ieškovo išieško PVM delspinigius, paskaičiuotus už laikotarpį iki mokestinės paskolos sudarymo viso 523,07 Eur. Šiuos mokėjimus ieškovas šiuo metu moka.Atsakovas taip pat nesumokėjo ir mokesčių Sodrai, kurie buvo išieškomi iš ieškovo ir kurie šiuo metu jau yra sumokėti. Tokiu būdu esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovas, nesumokėdamas apskaičiuotų mokesčių biudžetui ir Sodrai, nepagrįstai perkėlė šią prievolę ieškovui, padarydamas jam materialinę žalą. Žalos apimtis yra 40‘117,53 Eur mokestinė nepriemoka, 523,07 Eur PVM mokestiniai delspinigiai, 586 Eur įsiskolinimo palūkanos, 337,50 Eur Sodros įsiskolinimas, viso 41‘564,1 Eur. Šią sumą ir prašo priteisti iš atsakovo, taip pat priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pasvalio rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 20‘081,39 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (20‘081,39 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-10-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 254,12 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Taip pat priteisė iš atsakovo 467,29 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei ir iš ieškovo 249,35 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei.Nustatė, kad 2012 m. liepos 16 d. buvo sudarytas ir pasirašytas ketinimų protokolas dėl ūkininko R. P. ūkio tolimesnės veiklos, kurio 1 punktu numatyta, kad R. P. perleidžia, o R. I. sutinka perimti R. P. ūkininko ūkį su visomis teisėmis ir pareigomis, 2 punktu numatyta, kad R. P. ūkininko ūkiui vadovavimą perima R. I., pasirašomas notariškai tvirtinamas įgaliojimas, šį protokolą pasirašė tiek ieškovas, tiek atsakovas. 2012 m. gruodžio 6 d. sudaryta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ūkininkas R. P. pardavė jam priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises ir skolas kreditoriams ūkininkui R. I.. Ieškovas notariškai patvirtintais įgaliojimais įgaliojo R. I. atstovauti jį kaip ūkininką jo ūkyje. Šalys 2015 m. lapkričio 14 d. sudarė susitarimą, pagal kurį R. I. įsipareigojo užtikrinti, kad šalims įvykdžius prisiimtus įsipareigojimus pagal preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, pasirašytą 2012 m. gruodžio 6 d., visiškai perima į savo atsakomybę visus esamus įsipareigojimus kreditoriams; ateityje, paaiškėjus iki susitarimo nežinomoms skoloms ar kitokiems įsipareigojimams, visas prievoles, atsiradusias R. P. ūkyje ir susijusias su R. I. atstovavimu bei administravimu šiame ūkyje, be jokių išlygų priims ir padengs R. I.; visos skolos, atsiradusios po preliminarios sutarties galiojimo terminų pasibaigimo (2015-09-30) ir nebeatstovaujant R. I., lieka R. P. atsakomybė.Nustatė, kad ūkininkas R. P. nepatikslino 2015 m. lapkričio mėnesio deklaracijos ir 2015 m. lapkričio mėn. į PVM atskaitą įtraukė 18‘246 Eur PVM, išskirtą anuliuotoje sąskaitoje, nors 2015 m. iš R. I. gauta sąskaita Nr. REM000001350 dėl 86‘886 Eur vertės ūkio administravimo paslaugų suteikimo buvo anuliuota. Teismas padarė išvadą, jog anuliavus PVM sąskaitą faktūrą, į PVM atskaitą nepagrįstai buvo įtraukta aukščiau nurodyta PVM suma. Ūkininkas R. P. 2015 m. gruodžio mėn. R. I. išrašė sąskaitą elektros energijos sąnaudų padengimui (4‘870,21 Eur apmokestinamoji vertė, 1‘023 Eur pardavimo PVM), tačiau šio laikotarpio (2015 m. gruodžio mėn.) PVM deklaracijoje šios sumos nedeklaravo. Mokestinio tyrimo metu buvo pateiktos patikslintos PVM deklaracijos ir ūkininkui R. P. atsirado prievolė susimokėti aukščiau nurodytas PVM sumas.Nustatė, kad pasirašius preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, R. P. ūkio veiklą vykdė ir ūkiui vadovavo R. I.. Vykdydamas veiklą, jis teikė mokesčių inspekcijai deklaracijas ir mokėjo mokesčius. Atsakovo teigimu, nelikus turto, kurį jis perėmė iš ieškovo už skolas, jis nebeturėjo pareigos mokėti mokesčių. Teismas vertino, jog būtent atsakovas, pateikdamas neteisingas PVM deklaracijas ir nesumokėdamas PVM, veikė neteisėtai, tarp jo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (nesumokėto PVM) yra priežastinis ryšys, todėl nesumokėtą 19‘220,82 Eur PVM sumą, dėl kurios susitarta mokestinės paskolos sutartimi, priteisė iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai, kad papildomai apskaičiuoti PVM delspinigiai nuo nesumokėto PVM iki mokestinės paskolos sutarties pasirašymo, todėl PVM delspinigių sumą taip pat priteisė iš atsakovo.Ūkininkas R. P., 2013 m. pardavęs žemės ūkio veikloje naudotą ilgalaikį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį bei 2014 m. pardavęs žemės ūkio veikloje naudotą ilgalaikį kilnojamąjį turtą, šio turto pardavimo pajamas deklaravo kartu su pajamomis, gautomis iš individualios žemės ūkio veiklos ir, apskaičiavęs bendrą turto pardavimo ir individualios žemės ūkio veiklos rezultatą – nuostolį, gyventojų pajamų mokesčio nemokėjo. Ūkininkas iš veikloje naudoto turto pardavimo 2013 m. gavo 527‘789 Lt (125‘858,26 Eur) apmokestinamųjų pajamų, 2014 m. – 978‘455 Lt (283‘380,16 Eur) apmokestinamųjų pajamų. Šios pajamos apmokestinamos 5 proc. GPM tarifu ir turėjo būti sumokėtas GPM. Mokestinio tyrimo metu apskaičiuotos sumos nebuvo ginčytos. R. P. pardavė R. I. ūkio veikloje naudotą turtą šio turto įsigijimo kaina. Kadangi ūkio veikloje šis turtas buvo nudėvimas, skaičiuojamas nusidėvėjimas, kuris keliamas į sąnaudas, tai turto pardavimas gavosi pelningas ir nuo pardavimo pajamų buvo apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis. Būtent R. P. tenka pareiga sumokėti mokestinio tyrimo metu apskaičiuotą GPM nuo gautų pajamų, todėl ieškinį dalyje dėl 20‘896,71 Eur atmetė kaip nepagrįstą.Atsakovas, veikdamas pagal ieškovo išduotą įgaliojimą R. P. ūkyje ir vykdydamas individualią žemės ūkio veiklą, turėjo pareigą sumokėti PSD įmokas, tačiau to nepadarė. VSDFV Panevėžio skyrius, nesulaukęs įmokų, kurios turėjo būti sumokėtos iki 2016 m. gegužės 2 d., sumokėjimo, išsiuntė ieškovui raginimą sumokėti 337,50 Eur sumą per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos, nes priešingu atveju ši suma bus išieškoma priverstine tvarka. Ieškovas, nelaukdamas įmokų išieškojimo priverstine tvarka, sumokėjo PSD įmokų skolą. Atsižvelgiant į tai, teismas priteisė 337,50 Eur sumą iš atsakovo.Ieškovas 2016 m. birželio 16 d. su VMI sudarė mokestinės paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytu grafiku mokėti įmokas (300 Eur). Jis vėlavo mokėti įmokas pagal mokestinės paskolos sutartį, todėl VMI pateikė ieškovui įspėjimą apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, jei per 20 dienų nuo įspėjimo įteikimo dienos nebus sumokėta 586 Eur. Teismas vertino, jog ši suma jau yra įskaičiuota į mokestinės paskolos sutartimi patvirtintą sumą, teismas šias sumas jau aptarė aukščiau išdėstytuose motyvuose ir dėl jų pasisakė, todėl reikalavimą dėl 586 Eur priteisimo atmetė.Šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas paskirstė proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. P. prašo iš dalies panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo ieškovo naudai pareigą atlyginti patirtą žalą – paskaičiuotus ir iš dalies sumokėtus GPM mokesčius 20‘896,71 Eur, PVM delspinigius 586 Eur, atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teisme 1‘382 Eur. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo 500 Eur atstovavimo išlaidas ir 500 Eur sumokėtą žyminį mokestį.Apeliantės nuomone, teismas realias faktines aplinkybes traktavo neteisingai, neįvertino tos aplinkybės, kad pradedant 2012 metų pabaiga ieškovo ūkio valdymą absoliučia pilnuma perėmė atsakovas. Jis pats nuo to laiko vedė visas apskaitas, jas pateikinėjo į VMI, Sodrą, pildė deklaracijas ir jas nustatyta tvarka teikė. Visas šias aplinkybes atsakovas patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu. Ieškovo turto sutartinį perėmimą atsakovas atliko savo noru, suvokdamas veiksmus ir jų pasekmes. Ieškovo pajamos ir, atitinkamai, mokamas GPM susijęs tik su jo teisiniais darbo santykiais. Jo darbovietė yra Šalčininkų rajone, todėl net fiziškai jis negalėjo dalyvauti kuriant apmokesdinamas vertes šiaurės Lietuvoje.Teismas nepagrįstai atmetė 586 Eur PVM mokestinius delspinigius, nes šie delspinigiai nėra įtraukti į mokestinės paskolos sutartį, taip kaip nurodė teismas. Be to, teismas vienoje sprendimo dalyje pasisako už delspinigių priteisimą, o kitoje dalyje jau atmetą reikalavimą.Apeliantas mano, kad žyminis mokestis turėtų būti priteistinas iš atsakovo, kartu pilnai tenkinant ieškovo prašymą priteisti jam išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kurių pagrindimas yra pateiktas byloje ir kurios neviršija nė pusės Rekomendacijose nustatyto dydžio.Pažymi, jog byloje yra surinkti pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad atsakovo veiksmuose yra nustatyti visos trys civilinės atsakomybės sąlygos: asmens kaltė, žala bei neteisėtų veiksmų ir žalos kauzalinis ryšys.
Apeliaciniu skundu atsakovas R. I. prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas netinkamai nustatė, kad atsakovas, pateikdamas neteisingas PVM deklaracijas ir nesumokėdamas PVM, veikė neteisėtai, ir kad tarp jo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (nesumokėto PVM) yra priežastinis ryšys. Atsakovas nėra niekaip susijęs su ieškovui priskaičiuotu PVM mokesčiu, kadangi atsakovas ieškovui išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. REM000001350 už ūkio konsultavimą ir priežiūrą 86‘886 Eur sumai, nuo kurios susidarė PVM 18‘246 Eur, tačiau Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad atsakovas už tokias ieškovui suteiktas paslaugas negali pateikti tokio PVM sąskaitos. Atsižvelgiant į tai, atsakovas panaikino iš PVM sąskaitų registro minėtą PVM sąskaitą. Dėl šios PVM sąskaitos faktūros panaikinimo buvo tikslinama tiek atsakovo, tiek ieškovo PVM deklaracija ir iš tos PVM sąskaitos faktūros susidaręs PVM buvo anuliuotas, t. y. ieškovui prievolė mokėti PVM dėl šios PVM sąskaitos faktūros nesusidarė. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jeigu atsakovo pateikta PVM sąskaita Nr. REM000001350 nebūtų anuliuota, ieškovui mokėtinas PVM dydis nebūtų pakitęs, o būtų padidėjusi skola atsakovui. Teismas nepagrįstai įvertino, kad atsakovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros įtakojo ieškovo PVM mokestinę nepriemoką. Ieškovo PVM nepriemoka susidarė išimtinai tik dėl ieškovo vykdytų turto pardavimų ir atsakovo veiksmai ieškovo mokėtinam PVM dydžiui įtakos nepadarė.Ieškovo PVM mokestinė nepriemoka susidarė už laikotarpį nuo 2015-11-01 iki 2015-11-30 ir nuo 2015-12-01 iki 2015-12-31. Deklaracijos, kurių pagrindu ieškovui buvo apskaičiuota PVM nepriemoka Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, buvo pateiktos 2016-03-01, t. y. tuo metu, kai ieškovo ir atsakovo nebesiejo išduoti įgaliojimai. Atsakovas ieškovo interesus pagal notaro išduotus įgaliojimus atstovavo iki 2015 m. rugsėjo 1 d.Ieškovas yra PVM mokesčio mokėtojas, kuris privalo teisingai apskaičiuoti mokestį ir teisingai jį apskaičiuotą sumokėti. PVM deklaracijas su duomenimis už laikotarpį nuo 2015-11-01 iki 2015-11-30 ir nuo 2015-12-01 iki 2015-12-31 teikė pats ieškovas, t. y. jose nurodytus duomenis apskaičiavo ieškovas. Todėl jeigu ieškovas pastebėjo atsakovo ne va tai jam pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, dėl kurios jam susidarė PVM mokestinė prievolė ar žala, ieškovas turėjo teisę PVM deklaraciją koreguoti ir keisti neteisingus duomenis, tačiau ieškovas šių veiksmų neatliko, todėl laikytina, kad su PVM mokestinės prievolės dydžiu sutiko. Pažymėtina, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija taip pat su duomenimis sutiko.Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsakovas R. I. 2016-12-22 valstybės biudžetui nebuvo skolingas. Taigi, šis faktas tik įrodo, kad atsakovas tinkamai vykdė savo mokestines prievoles.Teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas pateikė neteisingas PVM deklaracijas ir tai teismo vertinimu laikytina neteisėtais veiksmais, kurie įtakojo ieškovo žalą. Pažymėjo, kad PVM deklaracijose duomenis pateikė ir už jų teisingumą buvo atsakingas ieškovas, kadangi atsakovas tokios galimybės neturėjo, nes jau buvo pasibaigę jo įgaliojimai veikti. Todėl akivaizdu, kad šiuo atveju nėra atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nėra visų būtinų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinį atmesti.Teismas nepagrįstai nusprendė, jog „atsižvelgiant į tai, kad papildomai apskaičiuoti PVM delspinigiai nuo nesumokėto PVM iki mokestinės paskolos sutarties pasirašymo, todėl PVM delspinigių suma taip pat priteisiama iš atsakovo“. Delspinigiai susidaro tik tada, kai prievolė neįvykdyta laiku ar netinkamai įvykdyta. Šiuo atveju atsakovas niekada neturėjo prievolės mokėti PVM už ieškovą, kadangi ieškovo PVM mokestinė nepriemoka susidarė dėl ieškovo įvykdytų pardavimo sandorių. Jeigu atsakovas nėra susijęs su pagrindine prievole, todėl atsakovas negali būti ir atsakingas už susidariusius delspinigius, kadangi pats ieškovas nesiėmė savalaikių veiksmų savo mokestinėms prievolėms apmokėti.Teismas netinkamai tyrė bei vertino byloje surinktus įrodymus. Teismo išvada, kad būtent atsakovas, pateikdamas neteisingas PVM deklaracijas ir nesumokėdamas PVM, veikė neteisėtai, tarp jo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (nesumokėto PVM) yra priežastinis ryšys, buvo priimta neteisingai vertinant įrodymus. Atsakovas neteikė PVM deklaracijų už laikotarpį nuo 2015-11-01 iki 2015-11-30 ir nuo 2015-12-01 iki 2015-12-31. Ieškovas klaidingai kildina PVM mokestinę prievolę iš atsakovo jam pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kurios ir sudarė mokėtiną PVM mokestį.Nesutinka su teismo sprendimu dėl 337,50 Eur PSD įmokų priteisimo. Kadangi atsakovas niekada nebuvo ieškovo draudėjas ir neturėjo kitų pagrindų mokėti PSD įmokas už ieškovą. Pažymėtina, kad ūkininkas PSD privalo mokėti, jeigu ūkininkas verčiasi individualia veikla, yra įregistravęs ūkį ir ūkio dydis yra didesnis nei 4 EDV. Šiuo atveju ieškovas atitiko visus nurodytus reikalavimus, todėl turėjo pats sumokėti ir PSD įmokas.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir patenkinti jo apeliacinį skundą. Byloje yra pakankamai medžiagos ir įrodymų, kad būtent pats apeliantas tvarkė abiejų ūkių (R. P. ūkis ir R. I. ūkis) apskaitą, ūkinę veiklą, deklaravo piniginius srautus bei teikė periodines deklaracijas į VMI. Išrašydamas skunde minimą savo ūkio PVM sąskaitą faktūrą Nr. RE000001350 už ieškovo ūkio konsultavimą ir priežiūrą, būtent jis pats, tvarkydamas ir ieškovo ūkio buhalteriją, padarė PVM dydžio atskaitą. Vėliau, pamatęs savo veiksmų neteisėtumą, anuliavo savo ūkio sąskaitą, tačiau, jo paties administruojamo P. ūkio PVM atskaitos nepatikslino. Tokiu būdu būtent dėl jo veiksmų ir susidarė PVM skola, esanti ginčo objektu.Pažymi, kad skolas patvirtinanti deklaracija pateikta 2016-03-01, o šią deklaraciją sudarė ir pateikė pats atsakovas, įtraukdamas į atskaitą už 2015 m. 11 mėn. PVM, išskirtą anuliuotoje sąskaitoje. Šias aplinkybes išsamiai ir teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas.Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius prašo spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog su tinka su teismo sprendimu, apeliantas nenurodė kokios teisinės normos buvo pažeistos. Teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo 337,50 Eur PSD įmokų sumą, nes atsakovas veikdamas pagal išduotą įgaliojimą R. P. ūkyje ir vykdydamas individualią žemės ūkio veiklą, turėjo pareigą sumokėti PSD įmokas.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas R. I. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog ieškovo nurodomos faktinės aplinkybės yra neteisingos, nes ne iš karto buvo perimtas visas ūkis, tai buvo daroma palaipsniui. Atsakovas nebuvo suinteresuotas perimti ūkį, kadangi buvo nemažai investuota, nenorėdamas prarasti paramos – todėl ir perėmė. Atsakovo valdymo laikotarpiu buvo dengiamos apelianto ūkio skolos, o ne asmeninės apelianto mokestinės prievolės, kurios susidarė iš nekilnojamo bei kilnojamo turto pardavimo. Atsakovas niekada apeliantui nebuvo pažadėjęs ar įsipareigojęs apmokėti apelianto asmenines mokesčių nepriemokas, kurių kilmė buvo apelianto asmeniniai sandoriai.Apeliantas klaidina teismą, suvienodindamas apelianto GPM ir PVM mokestines prievoles, teigdamas, kad jeigu teismas atsakovui priteisė mokėti už apeliantą PVM mokestį, tai turėjo priteisti mokėti ir GPM mokestį. Toks tapatinimas yra neteisingas, kadangi gyventojo pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio objektas yra skirtingas, taip pat mokestinis laikotarpis yra skirtingas, t. y. GPM susidarė laikotarpiu 2013-01-01 iki 2014-12-31, o PVM susidarė už laikotarpį nuo 2015-11-01 iki 2015-11-30 ir nuo 2015-12-01 iki 2015-12-31. Be to, apeliantui už parduotą turtą reikėjo mokėti 48‘706 Eur PVM, todėl atsakovas šiuo atveju išrašė PVM sąskaitą faktūrą už darbus, ir dėl šios atsakovo išrašytos PVM sąskaitos faktūros apeliantui sumažėjo mokėtinas PVM 16‘926 Eur sumai. Vėliau atsakovas apeliantui papildomai išrašė PVM sąskaitą faktūrą už ūkio konsultavimą ir priežiūrą 86‘886 Eur, nuo kurios PVM sudarė 18‘246 Eur, tačiau Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad atsakovas už tokias apeliantui suteiktas paslaugas negali pateikti tokio pobūdžio PVM sąskaitos apmokėjimui. Dėl to atsakovas panaikino iš PVM sąskaitų registro minėtą PVM sąskaitą, patikslino apelianto PVM deklaraciją ir iš tos PVM sąskaitos faktūros susidaręs PVM buvo anuliuotas, t. y. apeliantui prievolė mokėti PVM dėl šios PVM sąskaitos faktūros neatsirado. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jeigu atsakovo pateikta PVM sąskaita Nr. REM000001350 nebūtų anuliuota, apelianto mokėtinas PVM dydis nebūtų pakitęs, o būtų padidėjusi skola atsakovui.Pažymi, kad pagal 2015 m. lapkričio 14 d. atsakovo ir apelianto susitarimą buvo susitarta, kad visos skolos, atsiradusios po preliminarios sutarties galiojimo terminų pasibaigimo, t. y. po 2015 m. rugsėjo mėn. 30 d. imtinai ir atsakovui jau nebeatstovaujant ieškovo, lieka apelianto atsakomybėje.Atsakovas niekada nežadėjo ir neįsipareigojo padengti apelianto GPM ir PVM mokesčių, kurie susidarė išimtinai tik dėl apelianto asmeninių sandorių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad GPM įsiskolinimas yra ne atsakovo veiklos, o išimtinai tik apelianto veiklos pasekmė.Nesutinka su apelianto argumentu, jog atsakovas savo noru perėmė ūkį. Atsakovas perėmė apelianto ūkį ne savo noru, o tiesiog gelbėdamas tiek savo investicijas, tiek Europos Sąjungos lėšas bei kitų kreditorių interesus. Taip pat nesutinka su apelianto argumentais, jog ieškovo pajamos ir, atitinkamai, mokamas GPM susijęs tik su jo teisiniais darbo santykiais. Ieškovo GPM mokestinė nepriemoka susidarė ne iš apelianto gaunamų pajamų susijusių su darbo santykiai, bet su apelianto įvykdytais asmeniniais pirkimo - pardavimo sandoriais.Nesutinka su apelianto argumentu, kad 586 Eur PVM mokestiniai delspinigiai turi būti priteisti, nes ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad atskirai nėra įtrauktas į mokestinės paskolos sutartį 586 Eur delspinigių reikalavimas. Be to, ši suma susidarė išimtinai tik dėl ieškovo nenoro spręsti jo mokestinės skolos mokėjimą bei nemokėjimą laiku.Teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir mano, jog ieškovo apeliacinio skundo surašymo kaina negali būti vertinama 500 Eur.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą esant absoliučiam skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindui, nurodytam CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, t. y. konstatavus, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.Bylos duomenimis nustatyta, kad ūkininkas R. P. ir jo sutuoktinė L. P. (Pardavėjas) bei ūkininkas R. I. ir jo sutuoktinė V. I. (Pirkėjas) 2012 m. gruodžio 6 d. sudarė Preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), siekdami nustatyti ir vykdyti preliminarias Pardavėjui priklausančio turto pirkimo-pardavimo sąlygas. Sutarties objektas yra Pardavėjui priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, turtinės teisės ir Pardavėjo skolos kreditoriams. Sutarties šalys susitarė, kad R. P. ūkininko valda Nr. 1011265215 bus perleista Pirkėjui ne vėliau kaip iki 2014-04-01. Iki pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo Sutarties 2 priede nurodytam turtui tarp Pirkėjo ir Pardavėjo sudaroma patikėjimo teisės sutartis. Patikėjimo teisės sutartis tarp Pirkėjo ir Pardavėjo taip pat sudaroma Turtui, nurodytam Sutarties 1 priede, kuriam kreditorius – įkaito turėtojas nedavė sutikimo dėl skolos perkėlimo ir suvaržyto turto pardavimo. Nedelsiant, bet ne vėliau kaip 5 darbo dienas nuo preliminariosios sutarties pasirašymo Pardavėjas perduoda Pirkėjui, o Pirkėjas perima visus turimus R. P. ūkio dokumentus. Šalys surašo dokumentų perdavimo-priėmimo aktą (Sutarties 1.1, 2.1.1, 4.1.3, 4.3, 4.5 punktai, nepateiktas). Preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu Pardavėjas ir visi šeimos nariai įsipareigojo iki 2013-06-01 išsikraustyti iš sodybos Stirniškių k., Rokiškio raj., kurioje gyveno (Sutarties 5.7 punktas). Sutartimi aptarti ir atsakomybės pagrindai, konstatuojant, kad šalys privalo atlyginti visus kitos šalies nuostolius, kuriuos pastaroji patyrė dėl šioje sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (Sutarties 8.1 punktas).Ieškovas R. P. prašo priteisti iš atsakovo R. I. 41‘978,10 Eur žalą, kurią patyrė dėl atsakovo netinkamai atliktų pareigų, vykdant preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį. Valdydamas R. P. ūkininko ūkį, R. I. gavo iš ūkio veiklos pajamas, tačiau tinkamai jų nedeklaravo ir nesumokėjo iš veiklos kylančių mokestinių prievolių valstybei. Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) atliko ūkininko R. P. ūkio mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2015 m. gruodžio mėnesio ir nustatė, kad ūkis nesumokėjo 19‘269 Eur PVM, 21‘811,86 Eur GPM už 2013-2014 metais parduotą žemės ūkio veikloje naudotą ilgalaikį turtą. Papildomai ūkiui už nesumokėtus mokesčius paskaičiuota 523,07 Eur delspinigių ir 586 Eur įsiskolinimo palūkanų. VSDFV Panevėžio skyrius nurodė, kad iki 2016-05-02 ūkininkas privalo sumokėti 337,50 Eur privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų (1 t., b. l. 44-49, 52-54). Pažymėtina, kad žemės ūkio veikloje naudotas ilgalaikis turtas, kurį pardavus buvo privalu sumokėti GPM, išvardintas prieduose Nr. 1 – Nr. 3, kurie yra preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 2012 m. gruodžio 6 d. neatskiriamoji dalis (1 t., b. l. 16-20).Bylos duomenys patvirtina, kad ūkininko R. P. ūkyje veiklą vykdė atsakovas R. I., jis teikė pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, mokėjo mokesčius, t. y. vykdė šalių sudarytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį pagal R. P. išduotus įgaliojimus (1 t., b. l. 22-31). Be to, šalys 2015 m. lapkričio 14 d. pasirašė susitarimą, kurio pagrindu „<...> ūkininkas R. I. įsipareigojo pilnai užtikrinti, kad šalims įvykdžius prisiimtus įsipareigojimus pagal preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, pasirašytą 2012 m. gruodžio 6 d., visiškai perimti į savo atsakomybę visus esamus įsipareigojimus kreditoriams: fiziniams, juridiniams asmenims bei valstybės ir savivaldybių institucijoms ir su tuo susijusias turtines reikalavimo teises ir turtines prievoles, kitas turtines teises ir pareigas. Ateityje, paaiškėjus iki šio laiko nežinomoms skoloms ar kitokiems įsipareigojimams, visas šias prievoles, atsiradusias R. P. ūkyje ir susijusias su R. I. atstovavimu bei administravimu šiame ūkyje, be jokių išlygų priims ir padengs R. I.. Visos skolos, atsiradusios po preliminarios sutarties galiojimo terminų pasibaigimo (2015 m. rugsėjo 30 d. imtinai) ir nebeatstovaujant R. I., lieka R. P. atsakomybėje“ (1 t., b. l. 32). Taigi, ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius kildinamas iš preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties, kurios šalimis yra ūkininkai R. I., R. P. bei jų sutuoktinės V. I. bei L. P..Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.92 straipsnis nustato, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti (CK 3. 92 straipsnio 1, 4 dalys). Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, susijusios su turto, įsigyto sutuoktinių bendrojon nuosavybėn, suvaržymais, buvusiais iki šio turto įsigijimo momento arba atsiradusias po jo įsigijimo, prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis, solidariosios sutuoktinių prievolės ir kt. Sutuoktiniai, prisiimdami ir vykdydami prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, privalo elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir priimdami ir vykdydami savo asmenines prievoles (CP 3.109 straipsnis).Nagrinėjamu atveju, preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties šalys yra sutuoktiniai R. P. ir L. P. bei R. I. ir V. I., kurie nuosavybės teise įgijo ūkininko R. P. ūkį. Taigi, esant aukščiau paminėtam teisiniam reglamentavimui, tiek L. P., tiek V. I. turi būti įtrauktos į bylą, nes prievolės, kylančios iš preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos2012 m. gruodžio 6 d. yra bendros sutuoktinių prievolės.Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Šis pažeidimas sukelia procesinius teisinius padarinius, t. y. reiškia, kad tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvo. Šių padarinių apeliacinės instancijos teismas pašalinti negali, todėl pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidžiama apskųstą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo šiuo atveju yra vienintelis būdas, kurio pagalba galima atstatyti pažeistą dalyvaujančių byloje asmenų teisę į tinkamą teismo procesą pirmojoje instancijoje. Priešingu atveju bylos užbaigimas priimant sprendimą apeliacinės instancijos teisme reikštų, kad dalyvaujantys byloje asmenys tinkamai nepasinaudojo viena teismine instancija.Atsižvelgiant į nurodytus proceso teisės normų pažeidimus, skundžiamas Pasvalio rajono apylinkės teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi civilinė byla grąžinama nagrinėti iš naujo, tai apeliacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo motyvų.Sprendimą panaikinus dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinius skundus grąžinamas apeliantams CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Už R. P. žyminį mokestį sumokėjo adv. E. K., todėl žyminis mokestis grąžinamas E. K.. Apelianto R. I. žyminį mokestį sumokėjo sutuoktinė V. I., todėl žyminis mokestis grąžinamas jai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2017 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir byla perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti advokatui E. K., adv. pažymėjimo Nr. 002325, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2017 m. lapkričio 8 d.
Grąžinti V. I., a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2017 m. lapkričio 9 d.
Žyminio mokesčio grąžinimą pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai.