Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo P. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 1 d. (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos mėn., naktį iš 9 d. į 10 d., tyrimo tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini), E. S. (E. S. ) namuose, tyčia, rankomis ir kojomis sudavė E. S. ne mažiau kaip 12 smūgių į galvą, ne mažiau kaip 1 smūgį į kaklą, ne mažiau kaip 5 smūgius į krūtinės ląstą ir ne mažiau kaip 18 smūgių į kitas kūno vietas (krūtinėje, nugaroje, klubuose, dilbių ir plaštakų išorinėse ir kojų priekiniuose paviršiuose), tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam daugybinius kūno sužalojimus – plačiai susiliejusias kraujosruvas galvos plaukuotoje dalyje (abiejuose smilkiniuose, kaktos ir pakaušio dviejuose pusėse bei viršugalvio kairėje pusėje) ir veido (abiejų akių, abiejų skruostų ir žandų, viršutinės lūpos ir ausų) minkštuose audiniuose su daugybinėmis paviršutinėmis muštinėmis žaizdomis nosyje, skruostuose ir odos nubrozdinimais veide (kaktos, nosies, skruostų, smakro srityse) ir pakaušyje bei viršugalvio užpakalinėje dalyje; daugybinius atvirus veido kaulų (nosikaulių, skruostikaulių ir viršutinių žandikaulių bei dvigubas apatinio žandikaulio) lūžius ir nedidelius pakraujavimus po galvos smegenų kietuoju ir minkštaisiais dangalais; poliežuvio kaulo abiejų didžiųjų ir skydinės kremzlės kairiojo viršutinio ragų lūžius su nedidelėmis kraujosruvomis aplinkiniuose kaklo audiniuose; daugybinius kairės pusės šonkaulių (nuo V iki XII, IX - trigubas, X - dvigubas) lūžius pažastinėse linijose su šios srities poodinėmis kraujosruvomis ir su pasieninės krūtinplėvės, kairio inksto ir blužnies plyšimais, su kraujosruvomis aplinkiniuose minkštuosiuose audiniuose ir nedideliu kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes; kairiojo plaučio suglebimą ir jo viršūnės pabrinkimą, netolygią vidaus organų pilnakraujystę, netolygų privaskulinį ir periceliulinį galvos smegenų žievės ir kamieno pabrinkimą su židininėmis privaskulinėmis mikrokraujosruvomis, taškines kraujosruvas plaučių paviršiuose bei pavienes nedideles poodines kraujosruvas krūtinės kairėje ir nugaroje ties stuburu bei klubuose ir daugybines poodines kraujosruvas su smulkiais odos nubrozdinimais kairiajame žaste, dilbiuose, plaštakose, dešiniajame kelyje, blauzdose ir dešinėje pėdoje; dešinės praktikaulinės srities ir kairio peties odos nubrozdinimus, kas sukėlė ūmų kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimą, nuo kurio nukentėjusysis mirė, t. y. tokiu būdu, tyčia suduodamas E. S. ne mažiau kaip 36 smūgius jį nužudė, tokiais savo veiksmais padarydamas LR BK 129 str. 1 d. (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytą nusikaltimą.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo, tuo pačiu teisingai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymo normas. Nuteistojo kaltė visiškai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.

Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su P. P. padarytos nusikalstamos veikos juridine kvalifikacija, pažymėdamas, jog pirmosios instancijos teismas padarė tokias išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl prašo nuteistojo įvykdytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 129 str. 1 d. į LR BK 129 str. 2 d. 6 p. Tokią savo poziciją apeliantas grindžia tuo, jog nukentėjusiojo E. S. mirties priežastis buvo ne tik krūtinės ląstos, bet ir daugybiniais galvos bei kaklo sužalojimais sukeltas ūmus kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimas, įvertintas kaip sunkus sveikatos sutrikimas. Su šiuo skundo argumentu kolegija nesutinka, kadangi, vadovaujantis specialisto išvada, būtent tokio pobūdžio mirties priežastis ir yra aptarta bei nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Reikia pažymėti, kad teismas teisingai įvertino specialisto išvadą (t. 1, b. l. 39-48) bei eksperto teisme duotą paaiškinimą ir nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiajam visumoje padaryti sužalojimai ir daugybiniai šonkaulių lūžiai su blužnies bei inksto plyšimais kvalifikuoti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas ir buvo E. S. mirties priežastimi. Nors apeliantas skunde prašo kitaip įvertinti faktines bylos aplinkybes, tačiau konkrečiai nenurodo, kodėl, jo manymu, nuteistasis P. P. padarė kvalifikuotą nužudymą, t. y. kokiu būdu tai padarė (kankindamas ar kitaip itin žiauriai – LR BK 129 str. 2 d. 6 p.), tačiau iš kaltinamojo akto matyti, jog P. P. buvo kaltinamas itin žiauriai nužudęs E. S. , o, kaip matyti iš skundo argumentų, prokuroras šios pozicijos laikosi ir dabar.

Kolegija, nesutikdama su šiuo prokuroro skundo argumentu, pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose 17 p., taip pat atsižvelgiant į teismų praktiką, nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p., kuomet kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis įstatymo požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją. Bylos duomenimis nustatyta, kad P. P. sudavė nukentėjusiajam 36 smūgius į įvairias kūno vietas, o mirtį sukėlė tik 18 smūgių: 12 smūgių į galvą, 1 smūgis į kaklą ir 5 smūgiai į krūtinės ląstą. Kolegijos nuomone, vien suduoti 18 smūgių, įtakoję nukentėjusiojo mirtį, negali nulemti išvados, jog E. S. buvo nužudytas itin žiauriai. Kolegija laiko, kad byloje nustatytos aplinkybės, kuriomis buvo nužudytas E. S. , neperžengia nekvalifikuoto nužudymo ribų, todėl P. P. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 129 str. 1 d. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad nuteistojo tyčia nebuvo nukreipta itin žiauriu būdu nužudyti nukentėjusįjį, t. y. savo uošvį, nustatyta tik tai, kad jis, paprašytas žmonos, nuvyko kartu su ja parsivežti uošvienės M. S. : „< ... > ji pasakė, jog jos vyras E. girtas muša, daužo galvą, išspyrė duris. Apie tai visi pasikalbėjom ir nusprendėm nuvažiuoti bei paimti motiną bei atsivežti ją pas save“ (t. 2, b. l. 6-7). Pažymėtina, kad visi apklausti asmenys, t. y. ne tik kaltininkas P. P. , bet ir liudytojai M. K., V. S. patvirtino važiavę atsivežti M. K. motinos M. S. , kuri telefoninio pokalbio metu skundėsi patyrusi neblaivaus sutuoktinio smurtą. Net ir netiesioginiuose liudytojos K. S. parodymuose užfiksuota, jog ji iš pasakojimų sužinojo, kad įvykio vakarą telefonu motina (M. S.) skundėsi, jog girtas E. S. ją apstumdė, todėl „M. , P. ir V. nuvažiavo į tėvų namus“ (t. 1, b. l. 89-94), tačiau neminėjo girdėjusi, jog pastarieji (arba P. P. ) išvažiavo, turėdami tikslą atkeršyti E. S. dėl šio elgesio su žmona. Tad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad P. P. į nukentėjusiojo namus važiavo turėdamas tikslą šį „pamokinti“ – sumušti, kad E. S. daugiau nebesmurtautų prieš savo žmoną (nuteistojo uošvienę). Nuteistasis neneigia, jog nuvažiavęs į E. ir M. S. namus įsiuto ant nukentėjusiojo („tiesiog suėmė pyktis, kad jis taip elgiasi su žmona ir dukra, todėl nusprendžiau jį pamokyti. Nusprendžiau tiesiog vietoje, įėjęs į namą, su niekuo apie tai nesitariau ir niekam apie tai nieko nesakiau“) (t. 2, b. l. 67, 163), dėl ko sudavė pastarajam daugybinius smūgius. Tiek nuteistojo, tiek liudytojų parodymai neleidžia teigti P. P. turėjus išankstinį tikslą sumušti E. S. , todėl negalima sutikti su apeliantu, jog P. P. elgesys buvo apgalvotas ir kryptingas, t. y., kaip matyti, sprendimas „pamokinti“ nukentėjusįjį kilo gana spontaniškai, jau atvažiavus į pastarojo namus, tad negalima tvirtinti, kad būtent šis „pamokinimas“ ir buvo tikroji nuvykimo pas nukentėjusįjį priežastis. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad P. P. viso proceso metu pripažino sudavęs daug smūgių nukentėjusiajam, tačiau jis visą laiką kategoriškai tvirtino, jog mušdamas neturėjo tikslo nužudyti uošvio. Reikia pripažinti, jog P. P. suduoti smūgiai išties buvo daugkartiniai, jie suduoti į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbias – krūtinę bei galvą, tačiau svarbi ir ta aplinkybė, kad nuteistasis jokių įrankių nenaudojo, smūgiavo rankomis ir kojomis.

Kolegija nesutinka su prokuroro teiginiu esą liudytojas V. S. parodė, jog smurtas prieš nukentėjusįjį tęsėsi apie 30 min., t. y. tokiu būdu apeliantas, matyt, nori įrodyti, jog smurtas buvo vartojamas pakankamai ilgą laiko tarpą. Iš ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų V. S. parodymų matyti, kad pastarasis anaiptol netvirtino, jog nuteistasis P. P. apie pusvalandį mušė E. S. , o tik pažymėjo, jog P. P. su nukentėjusiuoju daugmaž tiek laiko praleido virtuvėje: “kiek laiko P. buvo virtuvėje kartu su E. , nežinau, gal apie pusvalandį“ (t. 1, b. l. 158-160). Tuo tarpu kiti liudytojai apskritai nenurodė, kiek nuteistasis prabuvo nukentėjusiojo namuose, juo labiau, kiek laiko buvo mušamas E. S. . Tad kolegija neturi jokio pagrindo daryti išvadą apie tariamai ilgą vartoto smurto trukmę, beje, pats nuteistasis, viso proceso metu pripažinęs daugkartinius smūgius, parodė smūgiavęs ne daugiau kaip 5 min. (t. 2, b. l. 163). Skunde prokuroras remiasi ir liudytojos K. S. parodymais apie tai, jog ši patvirtino iš pasakojimų girdėjusi, kad nuteistasis vis klausinėjo E. S. , ar šiam skauda, nereagavo į prašymus apsiraminti. Byloje užfiksuotuose liudytojos K. S. parodymuose išties atsispindi minėti teiginiai, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad liudytojos įvykio metu apskritai nebuvo ir ji tiesiogiai nematė įvykio aplinkybių („aš visas aplinkybes sužinojau iš visų po truputį“) (t. 2, b. l. 164-165), informaciją ši sužinojo tik rytojaus dieną, kitiems pasakojant su įvykiu susijusias detales. Atkreiptinas dėmesys, kad nei įvykio metu buvę M. K. , nei V. S. bei M. S. nepatvirtino girdėję P. P. klausinėjus, ar jo smūgiai sukelia nukentėjusiajam skausmą. Tuo tarpu kitas skunde paminėtas liudytojas J. S. , priešingai nei tvirtina prokuroras, nedavė parodymų, jog „dar prieš įvykį P. P. jam davęs suprasti, jog ketina važiuoti į kaimą ir aiškintis su E. S. dėl jo elgesio motinos (nukentėjusiosios M. S.) atžvilgiu“ (t. 3, b. l. 9-11). Išanalizavus visus liudytojo J. S. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, matyti, kad pastarasis minėtų teiginių nenurodė, o tik pažymėjo, jog tai jo sesuo M. K. yra sakiusi panašaus pobūdžio žodžius: „M. sakydavo, kad ji nuvažiuos ir sumuš tėvą. Nežinau, ką ji turėjo mintyje tai sakydama: ar tai, kad ji pati tėvą sumuš, ar tai, kad ko nors kito paprašys tai padaryti < ... > kokie buvo P. ir tėvo santykiai nežinau“ (t. 1, b. l. 60-62; t. 2, b. l. 163-164). Tad liudytojas J. S. nepatvirtino girdėjęs apie P. P. ketinimus sumušti nukentėjusįjį E. S. , įvykio nematė, o žinią apie tai, kad nužudytas tėvas, sužinojo iš sesers Kristinos. Tiesa, byloje kaip liudytojas apklaustas dar vienas J. S. – J. S. . Prokuroras skunde konkrečiai nenurodo, kurio asmens parodymus aptaria – J. S. ar J. S. (skunde įvardijama tik pirmoji vardo raidė - J. S. ). Tačiau išanalizavus J. S. parodymus matyti, kad ir jis nė karto nenurodė girdėjęs nuteistąjį ketinus važiuoti į kaimą aiškintis su E. S. santykių. Liudytojas J. S. , kaip ir liudytojas J. S. , nukentėjusiojo namuose negyveno, beveik nesilankydavo (paskutinį kartą iki įvykio namuose buvo gal prieš 1,5 metų), jokių duomenų apie P. P. ir E. S. santykius nepateikė, žinią apie tai, kad nužudytas tėvas, pasakė sesuo M. K. , (t. 1, b. l. 69-70; t. 2, b. l. 164).

Tad kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nuteistojo P. P. veiką kvalifikavo pagal LR BK 129 str. 1 d. ir nepagrįstu pripažįsta prokuroro prašymą kvalifikuoti pastarojo veiksmus kaip kvalifikuotą nužudymą – pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p. Šiuo atveju nebuvo pagrindo vertinti nuteistojo veiksmus kaip itin žiaurų nužudymą, atsižvelgiant tik į vienintelę aplinkybę – daugybinius smūgius. Nenustatyta, kad nuteistasis P. P. , padarydamas nukentėjusiajam sužalojimus, naudojo tam tikrus įrankius, jis smūgiavo rankomis ir kojomis, taip pat įvertinama smurto trukmė (nors ir nenustatytas konkretus laikas, tačiau akivaizdu, jog jis nesitęsė ilgai). Kvalifikuojant veiką pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p. taip pat būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar kaltininkas suvokė, jog savo veiksmais atlieka itin žiaurų nužudymą. Šiuo atveju nenustatyta, jog P. P. turėjo tikslą itin žiauriai nužudyti E. S. , jis tik siekė „pamokinti“ pastarąjį už tai, jog jis smurtavo prieš savo žmoną. Taip pasielgti jis nusprendė jau būdamas nukentėjusiųjų namuose, jokių įrankių nenaudojo, suvokė, kad suduodamas smūgius į veidą ir krūtinę elgiasi pavojingai, numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti (LR BK 15 str. 3 d.). Nors skunde prokuroras ir teigia, jog dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis jautė didžiulius skausmus, tačiau pagrindo daryti tokią kategorišką išvadą nėra. Antai specialisto išvadoje yra nurodyta, jog nukentėjusysis E. S. buvo apsinuodijęs alkoholiu (rasta 2,14 % etilo alkoholio lavono kraujyje ir 3,27 % šlapime) (t. 1, b. l. 39-48), o apklausiamas teisme ekspertas M. Paliulis parodė, kad „skausmo jutimas ne visada vienodas, nes šiuo atveju alkoholis galėjo būti nuskausminimu“ (t. 2, b. l. 176).

Nors kolegija kaip nepagrįstą atmetė prokuroro prašymą dėl nuteistojo veikos perkvalifikavimo, tačiau sutinka su kitu apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė P. P. aiškiai per švelnią bausmę. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. LR BK 41 str. numatytų tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra viena pagrindinė baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Tačiau teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardintus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. Apygardos teismas savo sprendimą skirti P. P. sankcijoje numatytą minimalią bausmę motyvavo tuo, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat atsižvelgė į kitas LR BK 54 str. numatytas aplinkybes, nors konkrečiai neaptarė, kurios iš jų šiuo atveju nulėmė minimalios bausmės parinkimą. Aukštesnės instancijos teismas mano, jog teismas nepakankamai įvertino nuteistojo asmenybę, t. y. tai, kad pastarasis anksčiau teistas, kelis kartus baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 100-103, 108-109), be to, atsižvelgdama į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį neatitaisomas pasekmes, taip pat, kad nukentėjusiajam buvo suduotas ne atsitiktinis, o daugybiniai smūgiai, daro išvadą, jog P. P. turi būti paskirta griežtesnė nei straipsnio sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė.

Pažymėtina ir tai, kad prokuroras skunde pagrįstai atkreipia dėmesį apygardos teismą neteisingai nurodžius baudžiamojo įstatymo (LR BK 129 str. 1 d.) redakciją, t. y. 2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakciją. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis P. P. nusikalstamą veiką įvykdė 2007 m. liepos mėn., naktį iš 9 d. į 10 d., t. y. galiojant 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijai. Tuo tarpu teismo nurodyta 2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija LR BK 129 str. pakeitimų apskritai nenumatė, o nuosprendžio motyvuose minima 2007-06-28 redakcija Nr. X-1233 įsigaliojo tik nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., t. y. vėliau nei buvo padaryta nusikalstama veika, be to, ši redakcija numato griežtesnę sankciją (minėtos aplinkybės nuosprendyje aptartos). Tad atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi redakcija numato švelnesnę bausmę, P. P. veika pagrįstai kvalifikuota pagal švelnesnę sankciją numatantį įstatymą, t. y. pagal 2000-09-26 įstatymo Nr. IX-1495 redakciją, o ne pagal 2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakciją, kuri jokių LR BK 129 str. pakeitimų nenumatė. Ši klaida nelaikytina esmine, ji neįtakoja nei nuosprendžio pagrįstumo, nei jo teisėtumo, ir pripažįstama techninio pobūdžio netikslumu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p. :

nusprendžia:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. nuosprendį ir P. P. , pripažintam kaltu ir nuteistam pagal LR BK 129 str. 1 d., paskirti laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.