Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Departamento direktoriaus 2006-10-30 įsakymu Nr. 159 patvirtintų Departamento vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punkte nėra numatyta, kad darbuotojas, gavęs nedarbingumą, asmeniškai telefonu privalo informuoti direktorių. Pareiškėjas 2017-04-20 kreipėsi į kolegą A. N. ir pranešė apie neatvykimą į darbą, nurodė priežastis ir paprašė, kad būtų informuoti kiti kolegos ir direktorius. A. N. informavo kolegas. Pareiškėjas nurodo, jog nagrinėjant pareiškėjo galimą tarnybinį nusižengimą, atsakovui tai nebuvo svarbu.

Remiantis Darbo laiko patikros aktu, atsakovui kilo įtarimas, kad E. M., neatvykdamas į darbą ir neinformuodamas savo tiesioginio vadovo apie neatvykimo į darbą priežastis, pažeidė galiojančius teisės aktus. Atsakovas nurodo, jog 2016-11-08 vykusio posėdžio metu, kuriame dalyvavo ir pareiškėjas, nutarta, kad padalinių vadovai privalo asmeniškai, telefonu informuoti Departamento direktorių apie nedarbingumo laikotarpius (2016-11-11 posėdžio protokolo Nr. VR-1.8-6 1 punktas).

Departamentas pabrėžia, kad atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, pareiškėjas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, buvo tinkamai ir aiškiai informuotas, kuo yra kaltinamas, galėjo tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, taip pat galėjo pateikti paaiškinimą dėl nusižengimo. Tačiau nepasinaudojo šia teise ir komisijai nepateikė rašytinio paaiškinimo.

Atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, 2017-05-23 buvo surašyta motyvuota išvada, kad E. M. veiksmuose yra tiesioginė tyčia, nepakankamo rūpestingumo požymių, neatsakingo požiūrio į tarnybines pareigas. Taip pat įvertintas padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdis, tyrimo metu nenustatyta sunkių padarinių, buvo atsižvelgta į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo ir siūloma skirti pati švelniausia tarnybinė nuobauda.

Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjo argumentai, jog Departamentas, skirdamas tarnybinę nuobaudą, neatsižvelgė nei į kaltės formą, nei į pažeidimo priežastis, nei į tai, kad pažeidimas nesukėlė jokių pasekmių, atmestini kaip nepagrįsti.

Skunde nurodyta, kad apie pareiškėjo nebuvimą darbe turėjo pranešti Departamento darbuotojas A. N.. Atsakovas tvirtina, kad pastarasis apie pareiškėjo nebuvimą darbe neinformavo E. M. tiesioginio vadovo Departamento direktoriaus M. Š.. Taip pat neinformavo pareiškėją pavaduojančio asmens V. R. ar už personalą atsakingo asmens.

Departamentas nesutinka, su pareiškėjo argumentu, kad šiuo atveju buvo pažeistas jo teisinis saugumas ar teisėti lūkesčiai. Nurodo, kad jis yra nepagrįstas. Pareiškėjas aiškiai nesidomėjo susidariusia situacija, nepateikė paaiškinimo dėl tarnybinio nusižengimo. Atkreipia dėmesį, jog versiją apie pranešimą A. N. dėl jo nebuvimo darbe iškėlė tik po paskirtos tarnybinės nuobaudos. Atsakovei akivaizdu, kad pareiškėjas tokiais veiksmais siekia išvengti atsakomybės.

Departamentas tvirtina, jog pareiškėjo skundas, kad jo atžvilgiu vykdomas tendencingas puolimas, yra nepagrįstas. Neatidus ir nerūpestingas jo elgesys sutrikdė Departamento vadovo ir kitų darbuotojų darbą: darbuotojų, kurie nevykdė savo tiesioginių pareigų, du kartus vykdami į kitą padalinį užfiksuoti pareiškėjo nebuvimą darbe, taip pat pavaldžių darbuotojų, kurie pagrįstai tikėjosi derinti tiesioginių pareigų atlikimą su padalinio vadovu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2017-06-23 įsakymo Nr. VR-P-187 teisėtumo ir pagrįstumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamo įsakymo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. (toliau – ir ABTĮ) nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas įsakymas turėtų būti panaikintas.

Nustatyta, jog Departamento 2017-04-27 pranešimu Nr. VR-1.3.-285 (b. l. 18) pareiškėjas informuotas, jog yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą: 2017-04-20 nebuvo darbo vietoje ir nepranešė apie neatvykimo priežastis.

Departamento 2017-05-23 išvada Nr. VR-1.3-346 (toliau – ir Išvada) (b. l. 19–21) nustatyta, jog 2017-04-20 darbo laiko patikros akte Nr. VR-1.3-246 konstatuota, kad 10.05 val. ir 14.30 val. E. M. nėra darbo vietoje. Su darbuotoju susisiekti nepavyko. Darbuotojas nepranešė savo tiesioginiam vadovui apie neatvykimą į darbą bei nenurodė neatvykimo priežasčių. E. M. darbo laikas Vilniaus RAAD nustatytas nuo 7.30 val. iki 16.30 val. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 6 d. 6 p., nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties laikomas šiurkščiu pažeidimu, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. E. M. 2016-06-01 pasirašytinai supažindintas su Taisyklėmis. 2017-04-20 16.16 val. patikrinus informaciją SoDros paskyroje draudėjams, 2017-04-20 E. M. išduoto nedarbingumo pažymėjimo nebuvo. Darytina prielaida, kad darbuotojas į gydymo įstaigą kreipėsi tik po darbo valandų, tačiau neturint tai patvirtinančių duomenų inkriminuoti nebuvimo darbe be pateisinamos priežasties kaip šiukštaus tarnybinio nusižengimo, negalima. Nedarbingumo pažymėjimas ligoniui slaugyti išduotas nuo 2017-04-20 iki 2017-04-21. SoDros paskyroje draudėjams, nedarbingumo pažymėjimas E. M. buvo pastebėtas tik 2017-04-21 7.40 val., išduotas ligoniui slaugyti nuo 2017-04-20 iki 2017-04-21. Padalinio vadovui keliami aukštesni reikalavimai – turėti aukštą profesinę kvalifikaciją, aukštą teisinę sąmonę bei kitas dalykines savybes, kurios patvirtintų valstybės tarnautojo tinkamumą eiti tokio lygio pareigas. Darbuotojas, turintis vadovaujamo darbo patirtį ir būdamas asmeniškai atsakingas už padaliniui pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą bei jos veiklą, turi suvokti kaip apsunkinamos galimybės spręsti pavedamas užduotis nežinant ar darbuotojas atvyks į darbą. E. M., kaip padalinio vadovas, privalo ne tik laikytis teisės aktų reikalavimų, bet ir užtikrinti, kad jų laikytųsi ir tiesiogiai jam pavaldūs darbuotojai, turi būti pavyzdžiu ir autoritetu pavaldiniams. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, jog E. M. netinkamai vykdė Taisyklių 15 punkto reikalavimus, tuo pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą, Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigybės aprašymo 7.1 punktą. E. M. veiksmuose yra tiesioginės tyčios, nepakankamo rūpestingumo požymių, neatsakingo požiūrio į tarnybines pareigas. E. M. 2016-06-09 išduotas tarnybinis telefonas, abonento mokėjimo planas su neribotu pokalbių ir SMS kiekiu apmokamas Vilniaus RAAD. E. M. nepateikė paaiškinimo dėl 2017-04-20 neatvykimo į darbą priežasčių, todėl nenustatyta objektyvių kliūčių, galėjusių trukdyti E. M. pranešti tiesioginiam vadovui apie neatvykimą į darbą. Įvertinus padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, nenustačius sunkių padarinių, atsižvelgus į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo siūlė pareiškėjui, nevykdžiusiam Taisyklių 15 punkto reikalavimo, taip pat 2016-11-08 Vilniaus RAAD struktūrinių padalinių vadovų posėdžio nutarimo 1 punkto reikalavimo ir tuo pažeidusiam Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Departamento direktorius 2017-06-23 įsakymu Nr. VR-P-187 (b. l. 22) pripažino, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą, Departamento vidaus tvarkos taisyklių 15 punktą, nevykdė Departamento direktoriaus pavedimo, įforminto 2016-11-11 Departamento struktūrinių padalinių vadovų posėdžio protokolo 1 punkte, t. y. neatvykęs 2017-04-20 į darbą, neinformavo apie neatvyko priežastis, o 2017-04-21 gavęs nedarbingumo pažymėjimą slaugymui, neinformavo asmeniškai Departamento direktoriaus apie nedarbingumo laikotarpį. Teismas atkreipia dėmesį, jog Išvadoje buvo nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigybės aprašymo 7.1 punktą, tačiau Įsakymu toks pažeidimas nebuvo konstatuotas, todėl dėl jo nebus pasisakoma.

Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Pabrėžtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jų pažeidimą padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Nepakanka išvadoje tik formaliai įvardinti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas. Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas Valstybinės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (žr. 2011-09-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011 ir kt.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse tarnybinių ginčų bylose ne vieną kartą yra akcentavęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamoje valstybės tarnautojo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr., pvz., 2008-12-01 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008 ir kt.).

Pareiškėjas skunde tvirtina, jog Departamento 2017-04-27 pranešime buvo informuotas, jog įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą – 2017-04-20 nebuvo darbo vietoje ir nepranešė neatvykimo priežasčių, o Įsakyme konstatuota, jog – 2017-04-21, gavęs nedarbingumo pažymėjimą slaugymui, neinformavo Departamento direktoriaus.

Pažymėtina, kad pranešime apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas (nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės. Jei tyrimo metu paaiškėja, kad tas asmuo padarė ir kitą veiką, kuri turi tarnybinio nusižengimo požymių, tai turi būti įforminama ta pačia tvarka, kaip ir pradinis nusižengimas. Tai reiškia, kad valstybės tarnautojui turi būti įteikiamas ir naujas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, o tarnybinė išvada turi būti surašoma ir tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka pranešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-06-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2373-12 ir kt.).

Įvertinus Departamento 2017-04-27 pranešimą ir Įsakymą, sutiktina su pareiškėjo teiginiais, jog jis nebuvo informuotas apie 2017-04-21 galimai padarytą tarnybinį nusižengimą. Iš kitos pusės, tiek Išvadoje, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus rašte (b. l. 34), kuris, be kita ko, buvo pateiktas atsakovo, nurodyta, jog nedarbingumo pažymėjimas išduotas 2017-04-20. Taigi, Departamento Įsakymas (dalyje dėl pažeidimo, jog 2017-04-21, gavęs nedarbingumo pažymėjimą slaugymui, neinformavo vadovo) ir Išvada, kuria vadovaujantis priimtas Įsakymas yra prieštaringi. Įvertinus byloje esančią medžiagą, atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog 2017-04-21 pareiškėjas gavo nedarbingumo pažymėjimą ir atitinkamai nepagrįstai konstatavo, jog 2017-04-21, gavęs nedarbingumo pažymėjimą, nepranešė vadovui. Atkreiptinas dėmesys, jog ir Išvadoje konstatuota, jog pažeidimas padarytas 2017-04-20, o ne 2017-04-21 (žr. dalį dėl senaties termino). Be to, kaip minėta, pareiškėjas apie šį kaltinimą nebuvo informuotas, nebuvo pateiktas naujas pranešimas apie galimą pažeidimą, nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimą, todėl šioje dalyje Įsakymas pripažintinas nepagrįstu, kadangi prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytiems teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimams.

Be to, pareiškėjas kaltinamas tuo, jog 2017-04-20 neatvyko į darbą ir neinformavo apie neatvykimo priežastis, tuo pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą, Taisyklių 15 punktą, nevykdė direktoriaus pavedimo, įforminto 2016-11-11 posėdžio protokolo 1 punkte.

Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog valstybės tarnautojai privalo laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių.

Taisyklių (b. l. 25–27) 15 punkte numatyta, jog darbuotojai dėl ligos ar kitų aplinkybių negalintys laiku atvykti arbai visai negalintys atvykti į darbą, apie tai nedelsdami turi informuoti savo tiesioginį vadovą ir nurodyti vėlavimo ar neatvykimo priežastis. Jeigu darbuotojai dėl tam tikrų priežasčių negali praneši patys, tai gali padaryti kiti asmenys.

Departamento struktūrinių padalinių vadovų 2016-11-11 posėdžio protokole Nr. VR-1.8-6 (b. l. 30) nutarta, jog padalinių vadovai privalo asmeniškai, telefonu informuoti Departamento direktorių apie nedarbingumo laikotarpius. Bylos duomenys patvirtina, jog minėtas protokolas 2016-11-10 17.23 val. buvo užregistruotas Departamento Vieningoje dokumentų valdymo informacinėje sistemoje.

Pažymėtina, jog Taisyklių 15 punkte aiškiai numatyta, jog darbuotojas turi informuoti savo tiesioginį vadovą. Minėtos nuostatos nėra suformuluotos alternatyviai (pavyzdžiui, informuoti tiesioginį vadovą ar kitą pasirinktą asmenį). Ginčo, jog pareiškėjas asmeniškai neinformavo Departamento direktoriaus, nėra. Pažymėtina, jeigu pareiškėjas pats asmeniškai negalėjo informuoti Departamento direktoriaus, turi įrodyti pats pareiškėjas, kadangi priešingas aiškinimas reikštų pareigą atsakovui įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Pareiškėjas paaiškinimo atsakovui apie inkriminuojamą pažeidimą nepateikė. Skunde teismui taip pat nenurodė objektyvių priežasčių, kurios trukdė asmeniškai informuoti Departamento direktorių. Be to, nors teismo posėdžio metu nurodė tam tikras aplinkybės, kurios, anot pareiškėjo, trukdė informuoti Departamento direktorių (išsikrovė telefonas, neturėjo interneto ryšio namuose), tačiau minėtų teiginių nepagrindė jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios pareiškėjui trukdė sužinoti Departamento direktoriaus telefono numerį (pavyzdžiui, pasinaudoti informaciniu telefonu Nr. 118 (neginčijamai turėjo telefono ryšį)).

Iš kitos pusės, pareiškėjas tvirtina, jog 2017-04-20 informavo A. N.. Pastarasis 2017-11-09 raštu (b. l. 51) patvirtina, jog jam skambino pareiškėjas, informavo, jog kreipsis į medikus ir į darbą neatvyks. Šia informacija Departamento Vilniaus miesto agentūroje pasidalino su kolegomis, ją taip pat žinojo ir V. R.. Teismas atkreipia dėmesį, jog A. N. nepatvirtino, jog apie susiklosčiusią situaciją informavo Departamento direktorių. Be to, Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos 2017-06-20 raštu Nr. LAA17-56(17) (b. l. 36–38) nurodyta, jog A. N. profesinei sąjungai patvirtino, jog jau iš pat ryto jis žinojo, kad pareiškėjui išduotas nedarbingumas ir apie tai informavo kolegas. Pažymėtina, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog nedarbingumas buvo išduotas tik 2017-04-20 dienos vakare. Taigi A. N. pateikti paaiškinimai tiek teismui, tiek minėtai profesinei sąjungai vertintini kritiškai, kadangi jie iš dalies prieštarauja ir paties pareiškėjo paaiškinimams. Nors teismui ir kyla abejonių dėl A. N. teikiamų paaiškinimų patikimumo, tačiau net ir jo 2017-11-09 raštą vertinant, kaip patikimą, jis nepatvirtina, kad buvo informuotas Departamento direktorius. Be to, kaip minėta, pareiga informuoti Departamento direktorių tenka pareiškėjui, pastarajam pasirinkus informuoti jį per kitus asmenis, tenka atsakomybė už netinkamą informavimą (neinformavimą). Įvertinus šias aplinkybes, pripažintina, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų asmeniškai ar per kitus asmenis informavęs Departamento direktorių.

Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu tvirtino, jog nebuvo informuotas apie Departamento struktūrinių padalinių vadovų 2016-11-10 posėdžio protokolą Nr. VR-1.8.6, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog jis dalyvavo šiame posėdyje bei šis protokolas buvo paviešintas Departamento Vieningoje dokumentų valdymo informacinėje sistemoje. Atsižvelgiant į tai, teismui nekyla abejonė, jog pareiškėjui šie reikalavimai buvo žinomi.

Iš Išvados matyti, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija nustatė, jog „pareiškėjo veiksmuose yra tiesioginės tyčios, nepakankamo rūpestingumo požymių, neatsakingo požiūrio į tarnybinės pareigas“. Kitais žodžiais tariant, pareiškėjo viename pažeidime nustatytos abi kaltės formos (tyčia ir neatsargumas). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų bei iš Išvados negalima suprasti kodėl atsakovas laikė, jog pareiškėjas veikė tiesiogine tyčia. Taigi Išvada, jog pareiškėjas veikė tiesiogine tyčia, nėra niekuo pagrįsta. Iš kitos pusės, teismas pritaria išvadai, jog pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, neatsakingai žiūrėjo į pareigas. Nors vertinant Įsakymo teisėtumą dėl 2017-04-20 padaryto pažeidimo yra tam tikrų motyvacijos trūkumų (kaltės aprašymo), tačiau jie nesudaro pagrindo šioje dalyje panaikinti Įsakymo.

Departamentas tarnybinę nuobaudą (pastabą) skyrė už du pažeidimus, kurių vienas pripažintas nepagrįstu (dėl 2017-04-21). Pažymėtina, jog pastaba yra pati švelniausia tarnybinė nuobauda (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 3 d.). Atsižvelgiant į pareiškėjo padarytą pažeidimą, nustatytas faktines aplinkybes, net ir pripažinus, jog pareiškėjas nepadarė aukščiau minėto pažeidimo, tačiau nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą panaikinti ar pakeisti skirtą tarnybinę nuobaudą.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, jog darbdavys darė psichologinį spaudimą, rengė vis naujus reikalavimus, nustatinėjo neįmanomas įvykdyti darbines funkcijas, Departamento direktorius stengėsi sumenkinti jį ir t. t., tačiau skunde nurodytos aplinkybės niekaip negalėtų paneigti šiame sprendime padarytos išvados, jog būtent pareiškėjas, neinformuodamas Departamento direktoriaus apie neatvykimą į darbą, savo kaltais veiksmais padarė inkriminuotą tarnybinį nusižengimą. Taigi, jų detaliau teismas šiame sprendime nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, pripažintina, jog pareiškėjo skundas iš dalies yra pagrįstas, o Įsakymo dalis, kuria konstatuota, jog pareiškėjas 2017-04-21, gavęs nedarbingumo pažymėjimą slaugymui, neinformavo asmeniškai Departamento direktoriaus, naikintina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p.). Likusi skundo dalis atmestina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos E. M. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2017-06-23 įsakymo Nr. VR-P-187 dalį, kuria konstatuota, jog E. M. padarė tarnybinį nusižengimą: 2017-04-21, gavęs nedarbingumo pažymėjimą slaugymui, neinformavo asmeniškai, telefonu Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus apie nedarbingumo laikotarpį.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.