Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. ir prokuroro Valdemaro Baranausko apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo N. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 120 MGL (6000 €) dydžio bauda, ją sumokant per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 68² straipsniu, N. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 3 metams atimta teisė dirbti darbą valstybės tarnyboje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. N. G. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – eidamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės (toliau – Vilniaus apskrities VPK PR) 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio pareigas, 2018 m. sausio 2 d., 00.52 val., (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo pirmame aukšte, Vilniaus apskrities VPK PR vyriausiajam patruliui L. S. iš lifto vedant sulaikytąjį I. K., o Vilniaus apskrities VPK PR vyriausiajam patruliui L. S. – sulaikytąjį D. S. (D. S.), įtariamus padarius teisės pažeidimą, kuriems fiziškai nesipriešinant ir esant rankoms surakintoms antrankiais už nugaros, suvokdamas, kad jų elgesys nekėlė grėsmės pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, tyčia, be jokio teisėto pagrindo panaudojo jų atžvilgiu fizinį smurtą – kumščiu sudavė po vieną smūgį D. S. ir I. K. į pilvo sritį, tuo sukeldamas pastariesiems fizinį skausmą, taip viršijo statutinio valstybės tarnautojo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 2 straipsnio 6 punkte suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu, pažeidė šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 8 punktuose numatytus valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius etikos principus: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo, pavyzdingumo, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija), įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – Policijos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principus, nevykdė šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytų pareigūno pareigų gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves, užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, 27 straipsnio nuostatos panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, tokiais savo veiksmais diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, tai yra didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė, taip pat jos svarbiausia asmens ir visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti institucija – Lietuvos policija, kadangi pareigūnui viešai grubiai pažeidus įstatymų nustatytą valdymo tvarką, visuomenės akyse buvo diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardas ir sumenkintas valstybės institucijos – policijos, o tuo pačiu ir visos valstybės autoritetas, kartu griaunat visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, taip pat padarė didelę neturtinę ir moralinę žalą nukentėjusiųjų D. S. ir I. K. teisėms, nes dėl jiems sukelto fizinio skausmo buvo pažeistos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos garantijos, kad žmogaus asmuo yra neliečiamas, žmogaus orumą gina įstatymas, bei pažeistas iš šių garantijų kylantis draudimas žeminti žmogaus orumą ir žiauriai su juo elgtis.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo N. G. ir prokuroro V. Baranausko apeliaciniai skundai atmestini.

12. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu. Baudžiamojo proceso teisės pažeidimų surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant, klaidų kvalifikuojant nuteistojo veiką apylinkės teismas nepadarė bei paskyrė nuteistajam teisingą ir proporcingą bausmę.

Dėl įrodymų vertinimo ir N. G. veiksmų kvalifikavimo

13. Nagrinėjamu atveju N. G. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Šio nusikaltimo – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo veikia priešingai tarnybos interesams, pažeisdamas pagrindinius tarnybos principus, iškraipydamas tarnybinės veiklos esmę ir turinį. Piktnaudžiavimas, pasireiškiantis įgaliojimų viršijimu, suprantamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas, padaromas neteisėtu veikimu. Tai, be kita ko, gali būti veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti galima tik įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais, ar veiksmai, kurie visiškai uždrausti. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtini padariniai – didelė žala. Būtent šis požymis yra pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (drausminio) pažeidimo.

14. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad nors N. G. savo kaltę neigia, jo kaltė padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

15. Baudžiamojoje byloje paties nuteistojo N. G., nukentėjusiųjų D. S. ir I. K., liudytojų parodymais bei vaizdo įrašais nustatyta, kad vyriausiasis patrulis N. G. vykdė sulaikytųjų asmenų, tai yra nukentėjusiųjų I. K. ir D. S., konvojavimą iki tarnybinio automobilio, įtariant pastaruosius administracinio nusižengimo ir nusikalstamos veikos padarymu, ir kaltinime nurodytu laiku vyriausiesiems patruliams L. S. ir L. S. iš lifto vedant sulaikytuosius I. K. ir D. S., panaudojo jų atžvilgiu fizinį smurtą – kumščiu sudavė po vieną smūgį D. S. ir I. K. į pilvo sritį. Taigi byloje ginčo dėl suduotų smūgių nėra. Nuteistasis N. G. ginčija savo veiksmų teisinį vertinimą, tai yra apeliaciniame skunde teigia, jog fizinį smurtą nukentėjusiųjų D. S. ir I. K. atžvilgiu jis, kaip policijos pareigūnas, panaudojo teisėtai, tai yra turėdamas įstatymu nustatytą teisę panaudoti fizinės prievartos veiksmus nepaklūstančių teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams asmenų atžvilgiu. Visgi teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos duomenų visetas tokią N. G. gynybinę poziciją paneigia.

16. Kaip skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant įgaliojimų viršijimo bylas būtina nustatyti, ar asmuo turėjo teisę atlikti tam tikrus veiksmus, ar jie buvo būtini, taip pat, ar juos atliekant, ypatingai jei buvo taikoma prievarta, buvo laikytasi proporcingumo reikalavimų. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad policijos pareigūnas, taip pat ir policijos patrulis, tam tikrais atvejais gali panaudoti prievartą. Prievartos panaudojimo atvejai ir sąlygos yra numatyti Lietuvos policijos veiklos teisinius pagrindus, principus, uždavinius ir funkcijas, taip pat pagrindines viešosios policijos patrulių darbo organizavimo ir kontrolės nuostatas reglamentuojančiuose teisės aktuose – Policijos įstatyme ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintoje Policijos patrulių veiklos instrukcijoje su vėlesniais pakeitimais (toliau – Instrukcija). Pagal Policijos įstatymo 21 straipsnį, įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Prievartos naudojimo sąlygos numatytos Policijos įstatymo 27 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai. Minėto straipsnio 3 dalis numato atvejus, kada pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, tai yra, pvz., saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai (1 punktas); kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi) (2 punktas); užkirsdamas kelią administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms (7 punktas) ir kt. Pagal Instrukcijos 52, 63 punktus, atsižvelgdami į teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumą, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją ir sulaikydami bei pristatydami į policijos įstaigą asmenį (-is), įtariamą (-us) padarius teisės pažeidimą, policijos patruliai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka naudoti prievartą ar specialiąsias policijos priemones. Pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimui, sulaikyti jį padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prieš naudodamas fizinę prievartą arba specialiąsias policijos priemones, pareigūnas privalo įspėti apie šį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti pareigūno reikalavimus ar nurodymus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba kai įspėti yra neįmanoma. Taigi šiuo atveju svarbu nustatyti, ar N. G. nustatytus veiksmus išvedant nukentėjusiuosius iš lifto (smūgių sudavimą į pilvą) pastarųjų atžvilgiu panaudojo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjų savybes.

17. Kaip nustatyta byloje, liftu leidosi nukentėjusieji D. S. ir I. K., juos lydėję vyriausieji patruliai L. S. ir L. S., taip pat vyriausiasis patrulis N. G. bei laidos „(duomenys neskelbtini)“ operatorius A. Č.. Apklaustas pirmosios instancijos teisme N. G. teigė, kad, kol leidosi liftu su sulaikytais nukentėjusiaisiais, šie buvo labai neramūs, keikėsi, stumdėsi, įžeidinėjo, paprašius nutraukti minėtus veiksmus ir nevykdant šių teisėtų policijos pareigūno reikalavimų, kaip taktinį veiksmą, kurio mokė policijos mokykloje, prieš nukentėjusiuosius panaudojo fizinę prievartą, kad būtų saugu juos konvojuoti. Tokius N. G. parodymus iš esmės patvirtino teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai L. S. ir L. S. bei kartu liftu važiavęs operatorius A. Č. teigdami, kad lifte sulaikytieji D. S. ir I. K. vartojo necenzūrinius žodžius, muistėsi, buvo pikti, bandė stumdytis, nevykdė reikalavimų. Tuo tarpu teisme apklausti nukentėjusieji teigė priešingai. Nukentėjusysis D. S. nurodė, kad jis lifte nebuvo agresyvus, negrasino pareigūnams, nesimuistė, nekeiksnojo jų ir nešvokštė jiems pro dantis, o nukentėjusysis I. K. paaiškino, kad lifte nieko nevyko, jam atrodo, kad lifte jokių žodžių nebuvo. Pažymėtina, kad nei minėtų liudytojų, nei nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs duomenys. Vaizdo įrašuose yra užfiksuotos aplinkybės prieš nuteistajam, nukentėjusiesiems ir minėtiems liudytojams lipant į liftą bei liftui jau nusileidus ir atsidarius jo durims, kuomet N. G. ir sudavė iš lifto išvedamiems nukentėjusiesiems po vieną smūgį į pilvą, o kas vyko pačiame lifte, neužfiksuota. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytojais apklaustų policijos pareigūnų, konvojavusių nukentėjusiuosius liftu, ir operatoriaus parodymai, duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu dėl aplinkybių lifte skiriasi, kadangi nei vienas iš jų, apklausti praėjus neilgam laiko tarpui po įvykio, jokių aplinkybių apie kokį nors neteisėtą sulaikytųjų elgesį lifte nenurodė, o teisme jau šias aplinkybes pasakojo ir jų tarpusavio parodymai nebuvo prieštaringi. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas jų teisme duotais parodymais, kaip patikimais įrodymais, pagrįstai nesirėmė. Nuteistasis N. G. apeliaciniame skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustiems policijos pareigūnams ir operatoriui net nebuvo užduoti klausimai apie D. S. ir I. K. elgesį lifte, nes panašūs klausimai trukdytų formuluoti kaltinamąjį aktą, todėl šios aplinkybės buvo nustatytos tik apklausus juos teisme, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka. Kaip matyti iš liudytojais apklaustų policijos pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, pareigūnai pasakojo apie neteisėtus nukentėjusiųjų veiksmus juos sulaikant bute, tai yra, kad jie muistėsi, stumdėsi, stangrino rankas, spardėsi ir pan., todėl, jeigu nukentėjusieji būtų kaip nors priešinęsi, nevykdę jų teisėtų nurodymų ir lifte, policijos pareigūnai, operatorius taip pat apie tai būtų užsiminę ir tokias aplinkybes nurodę. Be to, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnas L. S. nurodė, kad praeinant pro N. G. įvyko kažkoks kontaktas su vedamu sulaikytuoju, kurio rankos buvo už nugaros, surakintos antrankiais, sulaikytąjį vedė prilaikydamas už rankos ar peties, nes šis buvo neblaivus, svirduliavo, taigi ne todėl, kad šis būtų kaip nors priešinęsis ar būtų agresyvus. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kitas policijos pareigūnas L. S. taip pat teigė, jog jis prilaikydamas už žasto iš lifto išvedė I. K., kurio rankos už nugaros buvo surakintos antrankiais, jis nesipriešino ir nekėlė grėsmės, suduodamo smūgio nematė. Nors apklaustas teisme L. S. šiek tiek pakeitė savo parodymus, teigė jau matęs kontaktą tarp N. G. ir pažeidėjų, kurį jis įvardino, kaip taktinį veiksmą, kad juos apraminti, jog nekeltų pavojaus, kad nebandytų bėgti, išvengti sulaikymo, jog nesužalotų pareigūnų, tačiau tokie jo parodymai tik patvirtina, kad tuo metu, kai N. G. sudavė po smūgį, nukentėjusieji nesipriešino, jokios realios grėsmės nekėlė, dėl ko būtų būtina jų atžvilgiu panaudoti fizinę prievartą.

18. Aplinkybes, kad D. S. ir I. K. prieš N. G. suduodant jiems po smūgį į pilvą pareigūnams nesipriešino ir jokios grėsmės jiems nekėlė, patvirtina ir policijos pareigūnų pasirinkta sulaikytųjų konvojavimo taktika bei vaizdo įrašuose ir jų apžiūros protokoluose užfiksuota informacija. Kaip matyti, visi 6 asmenys, tai yra trys policijos pareigūnai, operatorius ir du sulaikytieji, sulipo į vieną liftą, kur, pagal pareigūnų parodymus jau nebebuvo vietos, kad apsisukti. Toks konvojavimo būdas, jeigu, kaip teismo posėdžio metu teigė nuteistasis bei liudytojai, kad sulaikytieji asmenys buvo agresyvūs, nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų, kėlė grėsmę net ir surakinti antrankiais, D. S. atžvilgiu net panaudojus ir elektrošoko prietaisą, yra visiškai nelogiškas ir pavojingas. Todėl toks pareigūnų pasirinktas konvojavimo būdas leidžia daryti išvadą, jog sulaikytieji D. S. ir I. K. iš tikrųjų jokios grėsmės pareigūnams nekėlė. Tokia pati išvada darytina ir peržiūrėjus vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotos esminės N. G. pareikšto kaltinimo aplinkybės. Iš vaizdo įrašo matyti, kad išvedant nukentėjusiuosius iš lifto jie lifte stovi nusukti veidu į lifto sieną, nugara į policijos pareigūnus, rankos surakintos antrankiais už nugaros. Vaizdo įraše užfiksuota, kad lifte viduryje stovintis pareigūnas dešine ranka laikydamas I. K. veda priešais save link lifto durų, kurio abi rankos už nugaros, praeinant pro N. G., stovintį prie lifto durų, šis pakelia kairę ranką ir kumščiu suduoda smūgį į pilvo sritį. Po smūgio vyriškis susiriečia ir iš lifto išeina bei eina pasilenkęs. D. S., kurio abi rankos už nugaros, pareigūnas laiko už kairės rankos ir veda priešais save. Jis eina tiesiai, tačiau kuomet praeina pro lifto dešinėje prie durų stovintį N. G., šis pakelia kairę ranką ir kumščiu suduoda vieną smūgį į pilvo sritį. D. S. pasilenkia ir toliau eina pasilenkęs. Iš operatoriaus daryto vaizdo įrašo matyti ir girdėti, kad stambaus kūno sudėjimo vyriškį vedantis pareigūnas, kaip nustatyta L. S., išėjęs iš lifto atsisuka į N. G. ir jam pasako „nu skriaudikas“ bei šypteli. Ši aplinkybė taip pat leidžia spręsti, kad L. S. matė N. G. atliekamą veiksmą, jį pakomentavo kaip netinkamą, suvokė, kaip sulaikytajam padarytą skriaudą. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog išvedami iš lifto sulaikytieji D. S. ir I. K. buvo ramūs, pareigūnams nesipriešino, jokios grėsmės nekėlė, be to, jų rankos buvo surakintos antrankiais už nugaros, todėl, ištyręs ir įvertinęs aukščiau aptartų esminių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog N. G. nukentėjusiųjų D. S. ir I. K. atžvilgiu tyčia, be jokio teisėto pagrindo panaudojo būtent fizinį smurtą, o ne būtiną, adekvačią ir proporcingą fizinę prievartą.

19. Nuteistasis N. G. apeliaciniame skunde ginčija ir kitą būtinąjį BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvųjį požymį – didelę žalą. Didele žala BK 228 straipsnio prasme gali būti tiek turtinė, tiek neturtinio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Šis požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. neigiamų padarinių pobūdį, veiksmus, kuriais piktnaudžiaujama (jų pobūdį, trukmę), į tai, kokiais teisės aktais ginami interesai ir vertybės yra pažeidžiami, į kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį valstybės tarnybos autoritetui, nukentėjusiųjų skaičių bei kaip jie vertina jų atžvilgiu padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2014, 2K-361-895/2016, 2K-87-942/2017, 2K-189-1073/2019). Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, kai ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės tarnybos autoriteto diskreditavimo, asmens sveikatos sutrikdymo, kai kyla esmingai žalingi padariniai valstybei, tarnybai ar asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-699/2015, 2K-361-895/2016, 2K-189-1073/2019). Didelės žalos požymio nustatymas turi būti pagrįstas byloje esančiais duomenimis bei jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinės instancijos teismo nutartyse yra išaiškinta, kad ne bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, padaryti pažeidimai kvalifikuojami kaip piktnaudžiavimas tarnyba. Taikant baudžiamąją atsakomybę būtina nustatyti pakankamą veiksmų pavojingumą bei didelės žalos padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-689/2019).

20. Apeliaciniame skunde N. G. teigia, kad apylinkės teismo padarytos išvados nustatant piktnaudžiavimo padarinius neatitinka minėtų žalos vertinimo kriterijų. Anot apelianto, sulaikant ir konvojuojant į tarnybinį automobilį I. K. ir D. S., pastarųjų atžvilgiu panaudojus fizinės prievartos jėgą, nebuvo padaryta žala nei valstybei, nei policijos prestižui, nei nukentėjusiesiems, nėra veikos pavojingumo. Teisėjų kolegija su tokia N. G. pozicija nesutinka. Pagal nustatytas aplinkybes fizinio skausmo sukėlimas bet kokiu atveju, t. y. net ir nenustačius BK 228 straipsnyje nurodytų padarinių, kaltininkui užtraukia baudžiamąją atsakomybę (BK 140 straipsnis). Aukštesniojo teismo vertinimu, įvertinus nustatytas fizinio skausmo D. S. ir I. K. sukėlimo aplinkybes, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad dėl šio įvykio padaryta žala ir ne bet kokia, o didelė neturtinė žala.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiųjų D. S. ir I. K. parodymai apie N. G. jiems suduotus smūgius ir sukeltą fizinį skausmą viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi spręsdamas nukentėjusiesiems padarytos žalos klausimą. Nukentėjusysis I. K., apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad pirmame aukšte išeidamas iš lifto pajuto stiprų smūgį į pilvo sritį, jautė skausmą, iš skausmo susirietė ir ėjo nuleidęs galvą. Nors nukentėjusysis D. S. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė skirtingas vietas, tai yra atitinkamai, ikiteisminio tyrimo metu – vedant iš buto koridoriuje, o teisme – išėjus iš lifto, tačiau viso proceso metu teigė, kad vienas policijos pareigūnas jam sudavė netikėtą smūgį į pilvą, po smūgio jis pasilenkė iš skausmo. Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadų Nr. G 72/2018 (01) ir Nr. G 73/2018 (01) bei 2018 m. kovo 8 d. specialisto paaiškinimo protokolo, nei vienas D. S. ir I. K. kūne konstatuotas kūno sužalojimas negalėtų būti susieti su N. G. po vieną smūgį į saulės rezginio sritį nukentėjusiesiems sudavimu. Iš minėto specialisto paaiškinimo matyti, kad specialistas kategoriškai patvirtinti ar paneigti, jog vaizdo įraše matomų suduotų smūgių metu į pilvo sritį D. S. ir I. K. galėjo jausti fizinį skausmą, negalėjo. Anot specialisto, fizinis skausmas yra kiekvieno asmens subjektyvi sąvoka, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad į smūgius į pilvo sritį nukentėjusieji sureagavo susilenkdami bei pasikeitė jų veido išraiškos, kas leidžia daryti prielaidą, jog galėjo ir skaudėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš vaizdo įrašų aiškiai matyti, kad tiek nukentėjusysis D. S., tiek nukentėjusysis I. K. po N. G. jiems suduoto smūgio į pilvo sritį susilenkė, pasikeitė jų veido išraiškos. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad N. G. suduoti smūgiai buvo pakankamai stiprūs ir nukentėjusieji, kaip ir teigė viso proceso metu, po suduotų smūgių jautė fizinį skausmą. Tokią išvadą leidžia daryti ir ta aplinkybė, kad policijos pareigūnas L. S. po N. G. nukentėjusiesiems suduotų smūgių pavadino N. G. skriaudiku. Tokia kito pareigūno reakcija į N. G. veiksmus rodo, kad jis nuteistojo veiksmus vertino kaip neteisėtus ir žeminančius nukentėjusiuosius. Pažymėtina, kad nei vienas iš nukentėjusiųjų civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nei dėl turtinės, nei dėl neturtinės žalos nereiškė, tačiau tai dar nereiškia, jog nereikš ieškinio civilinio proceso nustatyta tvarka. Kita vertus, abu nukentėjusieji patys kreipėsi į teisėsaugos institucijas, tai yra tiek D. S., tiek I. K. skundus dėl policijos pareigūnų veiksmų pateikė 2018 m. sausio 3 d. ir abu juose akcentavo taip pat ir jiems esant surakintiems antrankiais ir vedamiems į tarnybinį automobilį netikėtai suduotus stiprius smūgius į pilvą. Šios aplinkybės rodo, kad N. G. suduoti smūgiai sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą, pasipiktinimą bei pažemino jų orumą. Nors veiksmai, kuriais buvo piktnaudžiaujama truko trumpai, buvo atlikti greitai, tačiau pažymėtina, kad N. G. tokius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu atliko eidamas vyriausiojo patrulio pareigas, kitų pareigūnų ir netgi laidos „(duomenys neskelbtini)“ operatoriaus, kuris dalį veiksmų užfiksavo vaizdo kamera, akivaizdoje, dėl nagrinėjamo įvykio buvo padaryti Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimai (Konstitucijos 21 straipsnio nuostatos), dėl N. G. veiksmų tiesiogiai nukentėjo net du fiziniai asmenys, N. G. nukentėjusiesiems D. S. ir I. K. smūgius sudavė veikdamas tiesiogine tyčia – aiškiai suvokdamas, kad nukentėjusiųjų (surakintų antrankiais už nugaros ir visiškai nesipriešinančių) elgesys nekelia grėsmės pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai ir kad tokie veiksmai yra priešingi tarnybos interesams.

22. Nagrinėjama nusikalstama veika buvo ypatingai pakenkta ir svarbiausios valstybės asmens ir visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinančios institucijos – Lietuvos policijos autoritetui – nuteistasis N. G. iškraipė kaltinime nurodytas Policijos įstatyme numatytas policijos funkcijas ir veiklos principus, savo veiksmais pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo, Policijos įstatymo nuostatas, reikalaujančias laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, ginti žmogaus orumą, užtikrinti sulaikyto asmens teises ir teisėtus interesus, panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti ir pan., ir tokiu būdu diskreditavo valstybės tarnautojo ir policijos pareigūno vardą, pakirsdamas visuomenės pasitikėjimą policijos institucija, nes buvo sudarytas įspūdis, jog prievartą prieš asmenis policijos pareigūnai gali panaudoti bet kokiu atveju, todėl N. G. padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą valstybei. Ši žala susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su padaryta pavojinga veika. Apeliacinė instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, ką skundžiamame nuosprendyje akcentavo ir apylinkės teismas, jog jei policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011). Atsižvelgiant į tai, ta aplinkybė, jog D. S. ir I. K. buvo sukeltas fizinis skausmas, o jie nereiškė jokių civilinių ieškinių baudžiamojoje byloje dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pareigūnų, taip pat ir N. G. veiksmus skundė, yra vertintina kaip didelė žala tiek nukentėjusiesiems, tiek ir valstybės institucijai.

Dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, numatytų BK 29, 30 straipsniuose

23. Nuteistojo N. G. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti BK 29 straipsnio 1 dalies arba 30 straipsnio 1 dalies normas, šalinančias baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nepagrįsti.

24. BK 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nustatyta, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius D. S. ir I. K. nuteistasis N. G. panaudojo nukentėjusiesiems visiškai nesipriešinant policijos pareigūnams ir aktyviai nebandant išvengti sulaikymo, o jau esant sulaikytiems ir surakintiems antrankiais už nugaros bei ramiai vedant juos į tarnybinį automobilį. Be to, N. G. savo veiksmais nukentėjusiesiems sukėlė ne nesunkų sveikatos sutrikdymą, o fizinį skausmą. Taigi nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, reikalingų BK 29 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymui.

25. BK 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Tokia šio įstatymo nuostata reiškia, kad profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte nustatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. N. G. žalą padarė vykdydamas profesines pareigas – eidamas vyriausiojo patrulio pareigas, tačiau, kaip nustatyta byloje, viršydamas Valstybės tarnybos įstatyme jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat pažeisdamas minėtame įstatyme bei Policijos įstatyme numatytus valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius etikos principus, nustatytas pareigūno pareigas. Byloje konstatavus, kad N. G. (dirbusio vyriausiuoju patruliu) veiksmai, kuriais sulaikytiems D. S. ir I. K. buvo padaryta žala, buvo neteisėti, nebūtini ir neproporcingi, darytina išvada, kad BK 30 straipsnio 1 dalies nuostatos N. G. atžvilgiu taip pat negali būti taikomos.

26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatė ir netaikė N. G. atžvilgiu jokių baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Pagal nustatytas aplinkybes N. G. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 228 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik N. G. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė tik BPK 20 straipsnio tvarka patvirtintais įrodymais. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.

Dėl nuteistajam N. G. skirtos bausmės

27. Skirdamas nuteistajam N. G. bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

28. N. G. nuteistas už vieno nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, priskiriamo apysunkio nusikaltimo kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), padarymą. Nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė. Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad veika truko trumpą laiką, suduota po vieną smūgį nukentėjusiesiems, taip pat ir į tokias apeliantą charakterizuojančias aplinkybes – praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, duomenų apie psichiatrinį ir priklausomybės ligų gydymą nėra, turi profesinį išsilavinimą, dirbo, šiuo metu nušalintas nuo pareigų, nevedęs. Kaip matyti iš bylos medžiagos, N. G. anksčiau neteistas, kelis kartus baustas administracine tvarka už administracinius nusižengimus, susijusius su transportu ir kelių ūkiu, yra jauno amžiaus (23 m.), į Vilniaus apskrities VPK PR 1-osios kuopos 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio pareigas buvo paskirtas nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d., o į Vilniaus apskrities VPK PR 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio pareigas – nuo 2017 m. lapkričio 6 d., nuo 2018 m. kovo 16 d. nušalintas nuo pareigų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą. Kolegijos įsitikinimu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę ir kitas nurodytas aplinkybes bei šioje situacijoje pagrįstai pripažino, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti už padarytą nusikaltimą paskyrus būtent piniginę bausmę – baudą.

29. Pažymėtina, kad baudos dydis už padarytą nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę (BK 47 straipsnio 5 dalis), atsižvelgęs į BK 47 straipsnio 3 dalyje nurodytus minimalius ir maksimalius baudų dydžius pagal nusikalstamų veikų rūšis ir nusikaltimų kategorijas. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas už apysunkio nusikaltimo padarymą numatė baudą nuo 100 MGL iki 4 000 MGL dydžio. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už padarytą apysunkį nusikaltimą paskyrė N. G. baudą, kurios dydis artimesnis minimaliam įstatymo nustatytam šios bausmės dydžiui (120 MGL). Sutiktina su prokuroru, kad pirmosios instancijos teismas N. G. paskyrė gerokai mažesnę nei vidurkis, kuris šiuo atveju yra 2050 MGL, ir labai artimą minimumui, baudą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nors lengvinančių nuteistojo atsakomybę aplinkybių nebuvo nustatyta, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė, atsižvelgus į kitų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, nagrinėjamu atveju yra tinkamai motyvuota ir ne per švelni. Be to, prokuroras apeliaciniame skunde, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, iš esmės nenurodė jokių konkrečių argumentų, kodėl N. G. paskirta 120 MGL (6 000 €) dydžio bauda laikytina neteisinga bausme. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo griežtinti N. G. skirtą bausmę atsižvelgdama ir į tai, kad kartu su bausme jam paskirta ir griežta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68² straipsnyje, tai yra atimta teisė dirbti darbą valstybės tarnyboje net 3 metams. Teisėjų kolegijos manymu, toks nuteistojo teisių suvaržymas, kuris yra būtinas siekiant pakeisti nuteistojo požiūrį į valstybės tarnybą ir smurtinius veiksmus profesinės veiklos srityje, nagrinėjamu atveju bus pakankama priemonė, padedanti įgyvendinti bausmės paskirtį.

30. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. nuosprendžio apeliaciniuose skunduose pateiktais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo N. G. ir prokuroro Valdemaro Baranausko apeliacinius skundus atmesti.