Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog 2018 m. sausio 20 d. – 2018 m. rugpjūčio 20 d. laikotarpiu kameroje Nr. 4 buvo kalinamas, neužtikrinant nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpose už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus buvo kalinamas nuo 2018 m rugpjūčio 14 d., o kameroje Nr. 4 buvo kalinamas nuo 2018 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d.; šios kameros plotas yra 16,38 kv. m (b. l. 14-15, 21, 23-24).

Teismas sprendžia, kad nustatyti bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo skundo teiginio, jog kameroje Nr. 4 buvo kalinama daugiau nei aštuoni nuteistieji, o atsakovės atstovo pateikti nustatyti įrodymai šį teiginį paneigė.

Be to, bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 2, Nr. 15 ir Nr. 16 (b. l. 23). Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, kameros Nr. 2 plotas - 36,73 kv. m, joje su pareiškėju buvo kalinami dar keturi asmenys, jam teko 7,3 kv. m ploto; kamerų Nr. 15 ir Nr. 16 plotai - po 8,58 kv. m, jose pareiškėjas buvo kalinamas dar su vienu nuteistuoju, jam teko 4,29 kv. m ploto (b. l. 23-24).

Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Pravieniškių PN-AK pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, jų plotą ir kartu su pareiškėju kalintų nuteistųjų skaičių, teisingumu, todėl jais grindžia daromas išvadas.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, jog skunde nurodytu laikotarpiu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimalaus ploto norma nebuvo pažeista.

Vertinant pareiškėjo teiginius, kad kameros plotą mažino esantis inventorius, atsižvelgiama tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Taikomi teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į patalpose esančių apstatymo baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje yra nurodyta, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).

Nagrinėjamoje byloje nenustačius kamerų tipo patalpos minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimo, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su teisės į nustatytą gyvenamojo ploto pažeidimu dėl patalpoje esančių baldų, atmetami kaip nepagrįsti.

Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis), nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nenustačius Pravieniškių PN-AK, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.