- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-326-282/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Gražvydas Poškus, Nijolė Matuzevičienė
- Kaltinamasis
- T. R.
- Advokatai
- Ramūnas Dobrovolskis
- Kategorijos
- 1.2.5.4.1Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 str. 1 d.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.1.7.4.6Kitų įrodymų vertinimas
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
- 2.4.9Kiti bylų proceso apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo klausimai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Gailiaus apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo (Telšių rūmų) 2018 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį (2017 m. gruodžio 22 d. veika), 145 straipsnio 1 dalį (2017 m. gruodžio 23 d. veika), nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. gruodžio 22 d., apie 22 val., suradęs mažareikšmę dingstį, tariamai atėjęs aplankyti savo mažametės dukros į savo buvusios žmonos R. R. butą, adresu: (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų, buto virtuvėje pamatęs buvusios žmonos R. R. dabartinį draugą G. P., sakydamas jam „dabar aiškinsimės“, staiga griebdamas nuo virtuvinės spintelės virtuvinį peilį, juo užsimojo ir peiliu tyčia taikėsi suduoti smūgį G. P. į viršutinę kūno dalį, tačiau G. P. sureagavus ir spėjus užsidengti savo kūną virtuvine kėde, taip išvengiant peilio smūgio, peiliu smogdamas į G. P. pataikė į virtuvinę kėdę, t. y. tokiu būdu grasino G. P. nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, dėl ko buvo pakankamas pagrindas G. P. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.
2. Be to, T. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. gruodžio 23 d., apie 9 val., suradęs mažareikšmę dingstį, tariamai atėjęs paimti mažamečio sūnaus megztinio, į savo buvusios žmonos R. R. butą, adresu: (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų, būdamas buto kambaryje, jo buvusios žmonos R. R. dabartiniam draugui G. P. išsakydamas grasinančius žodžius „jei neatsiimsi pareiškimo, tai pasamdysiu žmones ir nebevaikščiosi ant žemės", taip grasino G. P. nužudyti, dėl ko jam buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Arūnas Gailius prašo Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį, kuriuo T. R. išteisintas, panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, T. R. pripažinti kaltu įvykdžius nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2017-12-22 veika) – 6 mėnesiais viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 40 val. per mėnesį; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2017-12-23 veika) pripažinti kaltu ir nuteisti jį – 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskiriant įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 3 punktu a) papunkčiu, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės laisvės apribojimo bausmės pridedant švelnesnę bausmę ir paskirti galutinę 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, paskiriant įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, kartu su paskirta bausme T. R. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.
4. Skunde prokuroras nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų ir bylos aplinkybių vertinimu, priimtas išteisinamasis nuosprendis, prokuroro manymu, yra neteisėtas ir nepagrįstas.
5. Skunde teigiama, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo procesą reglamentuojančias nuostatas, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nevertino įrodymų visumos ir viso konteksto, kuriame buvo grasinama, kokios buvo aplinkybės, koks buvo kaltinamojo tikslas ir kaip visa tai suprato ir suvokė nukentėjusysis, atskiriems įrodymams suteikė pranašumą prieš kitus įrodymus, todėl aprašomojoje nuosprendžio dalyje padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl kaltinamojo T. R. išteisinimo.
Šalies argumentai
6. Prokuroro manymu, teismo ir teismų praktikoje nurodytos aplinkybės buvo nustatytos šioje byloje: nukentėjusysis patyrė baimę, stresą, išgąstį dėl kaltinamojo elgesio, nes kaltinamajam vėlai vakare atvykus į butą kartu su nepilnamečiu sūnumi, o G. P. nenorint trukdyti, jis išėjo į virtuvę, kur laukė, kol kaltinamasis išeis, tačiau be jokios priežasties, staiga, kaltinamajam užėjus į virtuvę, jis (T. R.), pasakė G. P. „va dabar šnekėsimės“. T. R. atsisukus į nukentėjusiojo pusę, jis (G. P.), T. R. rankoje pamatė peilį. Peilio ašmenys buvo nukreipti į G. P.. Liudytoja R. R. parodė, kad jos buvęs vyras T. R. įėjęs į virtuvę nuo spintelės čiupo virtuvinį peilį ir sakydamas keiksmažodžius puolė jos dabartinį draugą G. P.. Peilis buvo nukreiptas į krūtinės viršutinę dalį, t. y. į pavojingą, gyvybei svarbią kūno vietą. Jos draugas G. P. iškėlė virtuvėje buvusią kėdė ir taip apsigynė nuo smūgio, peilis atsitrenkė į kėdę, ant kurios, pažymėtina, liko įbrėžimų. Be to, pagal liudytojos parodymus įvykį matė ne tik ji, bet ir jos nepilnametis sūnus, kuris pradėjo ant tėvo šaukti, ką jis daro. G. P. tuo metu save apsigynė su kėde, išbėgo į lauką ir apie grasinimus pranešė policijai, t. y. atliko visus veiksmus, kokius ir turėjo atlikti asmuo, patyręs prievartą ar nukentėjęs nuo neteisėtų veiksmų, todėl teismo cituoti teismų praktikos pavyzdžiai, kad „...pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos...“, prokuroro manymu, atitinka byloje esančią situaciją. Prokuroras teigia, kad pirmą kartą matytas asmuo puolė kitą asmenį su peiliu išsakydamas įvairius keiksmažodžius, peiliu sudavė smūgį, tačiau pataikė į kėdę, o nukentėjęs asmuo išsigando, t. y. turėjo pagrindą bijoti. T. R. to siekė, nes G. P., išdrįso gyventi su jo (T. R.) buvusia žmona, todėl, anot prokuroro, „vyriškos“ ambicijos užvaldė kaltinamąjį ir jis šių emocijų negalėjo suvaldyti. Prokuroras pažymi, kad G. P. buvo grasinama, jis išsigando, patyrė baimę, kai jį puolė grasinant su peiliu, todėl jam išbėgus iš buto ir kas vyko po to bute, jau negali priklausyti nuo G. P. valios. Įvertinęs kaltinamojo būdą, jo neprognozuojamą elgesį, pykčio priepuolius, G. P. parodymus, kad jo dabartinė draugė R. R. buvo iš anksto informavusi, kad jeigu T. R. ateis girtas, tai būtina paslėpti peilius ir šakutes, prokuroras teigia, kad tokie kaltinamojo veiksmai nebuvo atsitiktiniai, tuo labiau ir žinant socialiniame tinkle „Facebook“ rašytas žinutes, kurių turinys leidžia teigti apie kaltinamojo rodomą agresiją, pyktį, išankstinį nusistatymą, grasinimus.
7. Tiek tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad G. P. buvo grasinama ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, šias aplinkybes nustatė ir teismas, bet vertinant įrodymus teismas daugiau motyvavo ir vertino aplinkybes, kurios įvyko po paties grasinimo ir koks buvo kitų asmenų ar pareigūnų elgesys, nors teismų praktikoje, anot prokuroro, yra pasakyta, kad būtina visų pirma vertinti paties nukentėjusiojo parodymus, jo būseną, ar jis išsigando, ar patyrė stresą, kokios buvo aplinkybės, įvykio situacija. Juolab pats kaltinamasis siekė nukentėjusįjį įbauginti ir tam turėjo aiškius motyvus, rašomos grasinančios ir bauginančios žinutės, todėl teismas turėjo vertinti ne kitų atskirų asmenų veiksmus atskirai, o visus įrodymus kartu.
8. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai nenurodė ir nevertino, kodėl neatsižvelgia į G. P., R. R. duotus parodymus, skambučius bendrajam pagalbos centrui, į policijos pareigūno L. L. duotus parodymus, nes jis (L. L.) būtent bendravo su nukentėjusiuoju iš karto po įvykio ir nurodė, kad nukentėjusysis G. P. buvo išsigandęs, susijaudinęs, tokias pačias aplinkybės nurodė ir pareigūnė G. V., kuri paaiškino, kad G. P. iš pradžių buvo labai susijaudinęs, kalbėjo nerišliai, greitai, bet vėliau jis apsiramino, tačiau teismas vertino tik policijos pareigūnės V. U. parodymus, nurodydamas, kad tariamai nukentėjusiajam nebuvo realios grėsmės. Motyvų, kodėl daroma tokia išvada, teismas nuosprendyje nenurodė. Prokuroras neginčija, kad tyrėja V. U. nesiėmė visų reikalingų priemonių tinkamai apžiūrėti įvykio vietą, išimti daiktinius įrodymus, rasti įkalčius ant kėdės, imtis priemonių iš karto sulaikyti T. R.. Aplinkybė, kad nukentėjusiajam nebuvo realios grėsmės, nes tam tikrų veiksmų neatliko pats tyrėjas ir tame kontekste vertinti būtent nukentėjusiojo elgesį, prokuroro manymu, nėra visiškai pagrįsta.
9. Pažymi, kad teismo vertinimu „grasinimas asmeniui, išsakant jam žodžius „tu nebevaikščiosi ant šios žemės, atsiimk pareiškimą“ yra T. R. spontaniška reakcija į naujieną“. Prokuroro įsitikinimu, tokie grasinimai („ne naujienos“) leidžia teigti, kad nukentėjusysis buvo paveiktas ir to buvo kryptingai siekiama, jis buvo išsigandęs, patyrė sukrėtimą, išgąstį, tuo labiau, po išvakarėse įvykdyto grasinimo ir puolimo su peiliu, todėl, kaip nurodo pats G. P., jis ryte T. R. elgesį suprato kaip aiškų grasinimą jam, kad jis (G. P.) paliktų R. R. ramybėje, ir kaip pasikėsinimą jį nužudyti, juto realų pavojų, todėl ir kvietė policiją, nes buvo išsigandęs, suprato, kad vieną dieną jis gali nebegrįžti namo. Prokuroro manymu, negalima sutikti su teismo teiginiu, kad tai buvo tik „grubaus turinio teiginiai“, nurodant atsiimti pareiškimą.
10. Atsiliepimo į apeliacinį skundą byloje negauta.
11. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis T. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Gailiaus apeliacinis skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
12. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
13. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
14. Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013; 2K-476/2013; 2K-283-746/201; Nr. 2K-496-746/2015).
15. Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Dėl 2017 m. gruodžio 22 d. padarytos nusikalstamos veikos
16. Pažymėtina, kad kaltinime T. R. inkriminuotas grasinimas žodžiu „dabar aiškinsimės“ pats savaime negali būti vertinamas kaip grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, todėl iš kaltinimo seka, kad grasinimas buvo išreikštas veiksmais panaudojant peilį.
17. Iš išteisintojo T. R. parodymų matyti, kad jis ir ikiteisminio tyrimo metu, ir apklausiamas teisiamajame posėdyje nuosekliai teigė, jog 2017 m. gruodžio 22 d. jis nebuvo nuėjęs į R. R. namus aplankyti dukros ir susitikti su nukentėjusiuoju G. P.. Nurodė, kad jam tuo laiku buvo lašinama „paskutinė lašinė“ ir jis buvo savo namuose, konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo (1 t., b. l. 126-127, 133, 135, 140; 2 t., b. l. 30, 36). Mažametis L. R., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, patvirtino, kad nurodytu laiku jis su tėvu (T. R.) nebuvo nuėjęs pas savo mamą R. R.. Jis buvo kartu su tėvu namuose. Jo tėvas niekam negrasino (1 t., b. l. 45-46). Taigi, išteisintasis T. R. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neigė buvęs įvykio vietoje įvykio metu, ir jo parodymus patvirtino jo nepilnametis sūnus L. R..
18. Kad T. R. 2017 m. gruodžio 22 d. atliko nukentėjusiojo G. P. atžvilgiu kaltinime nurodytus neteisėtus veiksmus, t. y. užsimojo ir peiliu tyčia taikėsi suduoti smūgį G. P., peiliu smogdamas į G. P. pataikė į virtuvinę kėdę, patvirtina nukentėjusiojo G. P. ir liudytojos R. R. parodymai. Nukentėjusysis G. P. parodė, kad vakare pas R. R. į namus atėjo jos sūnus L. R. ir buvęs jos sutuoktinis T. R.. T. R. atėjo aplankyti savo dukros. Įėjęs į kambarį geranoriškai, draugiškai pasisveikino su G. P.. Nukentėjusiajam išėjus į virtuvę, netrukus į virtuvę atėjo T. R. ir paėmęs peilį nukentėjusiajam pasakė: „va dabar šnekėsimės“. Nukentėjusysis pasiėmė virtuvėje buvusią kėdę („priešais save užkišo kėdę su atkalte (t. y. atlošu)“) siekdamas apsiginti nuo T. R. rankose laikyto peilio. Įsikišus R. R. (sugriebus T. R. už sprando ir stumiant jį nuo nukentėjusiojo), anot nukentėjusiojo, šaukiant L. R.: „tėti, ką darai?“, G. P. išbėgo į lauką ir pakvietė policiją. T. R. su savo buvusia žmona ir vaikais liko namuose. Analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir liudytoja R. R., jas papildydama tuo, kad T. R. buvo peilį nutaikęs nukentėjusiajam į viršutinę kūno dalį ir ruošėsi juo smogti, užsimojo peiliu, bet pataikė į kėdę, nes nukentėjusysis, pasiėmęs kėdę užsidengė nuo peilio smūgio.
19. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusysis ir liudytoja nuosekliai nurodė, kad T. R. pas juos atėjo draugiškai ir geranoriškai nusiteikęs, pasisveikino su nukentėjusiuoju, atėjo aplankyti savo dukros. Iš tokių parodymų seka tai, kad T. R., neprasidėjus konkrečiam konfliktui, būdamas draugiškai ir geranoriškai nusiteikęs, paėmė peilį, ištarė grasinančius žodžius nukentėjusiajam G. P. ir puolė jį peiliu. Akivaizdu, kad tokia įvykių seka, t. y. kad draugiškai nusiteikęs žmogus, neįvykus jokiam konfliktui, pultų kitą žmogų peiliu, mažai tikėtina.
20. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis G. P. parodė, kad T. R. su peiliu rankoje einant link jo, jis užsidengė kedės atlošu ir išbėgo lauk, negali pasakyti, ar T. R. peilį panaudojo, ar smogė juo (2 t., 27 b. l.), liudytoja R. R. parodė, kad T. R. užsimojo peiliu, bet pataikė į kėdę. Kėdę ir peilį R. R. pateikė tik po dviejų mėnesių (1 t., 90 b. l.), apžiūrėjus pateiktą kėdę rastas įbrėžimas kėdės sėdimosios dalies apatinėje pusėje, kiauryminių pažeidimų ant kėdės nerasta (1 t., 84-88 b. l.). Taigi, ant kėdės atlošo, kuriuo anot G. P. jis užsidengė, peiliu padaryto sugadinimo nerasta. Tokiu būdu R. R. parodymų, kad įvykio metu T. R. smogė peiliu ir pataikė į kėdę, nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Pažymėtina, kad policijos pareigūnės V. U. ir G. V. parodė, kad įvykio vietoje buvusios kėdės nebuvo kaip nors sugadintos, apie tai joms nenurodė ir nukentėjusysis bei R. R..
21. Iš R. R. 2017-01-23 pateikto peilio apžiūros protokolo matyti, kad bendras peilio ilgis yra 33 cm, geležtės plotis – 3,7 cm (1 t., 91-93 b. l.). Į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykusi pareigūnė G. V. parodė, kad įvykio vietoje peilio nematė, paprašius parodyti įvykio metu naudotą peilį, pareigūnėms niekas peilio neparodė. Tokius šios liudytojos parodymus patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokole esanti nuotrauka (1 t., 14 b. l.), kurioje matyti visa virtuvė, tačiau tokio didelio peilio nei ant stalo, nei ant spintelių nėra.
22. Įvertinus visumą aptartų aplinkybių konstatuojama, kad nukentėjusiojo G. P. ir liudytojos R. R. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.
23. Be to, T. R. ir R. R. yra buvę sutuoktiniai, jų santykiai yra įtempti, G. P. yra R. R. draugas, su kuriuo ji kartu gyvena, todėl, nesant byloje įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo G. P. ir liudytojos R. R. parodymus, daroma išvada, kad nukentėjusiojo G. P. ir liudytojos R. R. parodymai nėra patikimi tiek, kad remiantis vien jų parodymais būtų galimą grįsti T. R. kaltę. Esant tokiai situacijai teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. R. išteisintas pagrįstai.
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įrodymus vertino kitaip, nei apeliacinės instancijos teismas, konstatavo, kad pakanka įrodymų, jog T. R. buvo įvykio metu ir įvykio vietoje, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir T. R. buvo, tačiau taip pat padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patikimai patvirtinančių grasinimo faktą ir jo realumą. Tokios teismo išvados įrodymų vertinimo prasme yra iš dalies prieštaringos, tačiau, kadangi tai nesutrukdė priimti iš esmės teisingą sprendimą, skundžiamą nuosprendį keisti nėra pagrindo.
Dėl 2017 m. gruodžio 23 d. padarytos nusikalstamos veikos
25. Kaip minėta, T. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. gruodžio 23 d., apie 9 val., atėjęs į savo buvusios žmonos R. R. butą, buvusios žmonos R. R. dabartiniam draugui G. P. išsakydamas grasinančius žodžius „jei neatsiimsi pareiškimo, tai pasamdysiu žmones ir nebevaikščiosi ant žemės“, grasino G. P. nužudyti, dėl ko jam buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
26. Išteisintasis T. R. apklausiamas teisme ir ikiteisminiame tyrime parodė, kad 2017 m. gruodžio 23 d. jis nebuvo atėjęs pas R. R. į namus ir negrasino G. P. (1 t., b. l. 126-127, 133, 135, 140; 2 t., b. l. 30, 36). Mažametis liudytojas L. R. parodė, kad 2017 m. spalio 23 d. kartu su tėčiu nebuvo pas mamą R. R., tuo laiku buvo kaime. Jo tėtis niekam negrasino (1 t., b. l. 45-46). 2017 m. gruodžio 23 d. 9.44 val. į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino nukentėjusysis G. P., kuris pranešė, kad ryte atėjęs jo draugės buvęs vyras vėl jam grasina. G. P. Bendrojo pagalbos centro operatorei paaiškino, kad jam grasina T. R., dėl vakar pranešto įvykio ir parašyto pareiškimo prieš jį. Nurodė, kad T. R. atėjęs pas R. R. „pasiimti sūnaus megztuko“ įėjęs pasakė: „tai parašei pareiškimą“ ir pradėjo G. P. grasinti žodžiais: „atsiimk pareiškimą arba bus pasamdyti žmonės ir ant šios žemės nebevaikščiosi“ (1 t., b. l. 100-103-104, 110-111). Liudytoja R. R. parodė, kad tuo metu ji buvo miegamajame, kokie grasinantys žodžiai buvo pasakyti G. P., negirdėjo. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, liudytojai L. L., M. B. nurodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą pranešėjas neatrodė labai išsigandęs, jiems paaiškino, jog iš vakaro buvo atėjęs draugės buvęs vyras, kuris jam grasino peiliu, todėl jis iškvietė policijos pareigūnus ir parašė pareiškimą. Tas pats buvo ir vėl atėjęs ir jam grasino, liepė atsiimti pareiškimą. Pranešėjas sakė, kad draugės buvęs vyras jam pagrasino, jog bus blogai, bet pranešėjui nieko nedarė, jokių veiksmų nesiėmė, kad grasinimai būtų įvykdyti. Tokie bylos duomenys nepatvirtina nukentėjusiojo G. P. parodymų. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad T. R. 2017 m. gruodžio 23 d., apie 9 val. žinojo apie tai, kad G. P. pateikė skundą policijai dėl T. R. neteisėtų veiksmų. Kitų duomenų, kurie leistų spręsti, kad T. R. padarė minėtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, byloje taip pat nėra. Nesant pakankamos įrodymų visumos, objektyviai patvirtinančios grasinimo faktą, T. R. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo požymių .
27. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog T. R. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir pagrįstai T. R. išteisino, todėl tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.