Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Viremidos investicijos“, uždarosios akcinės bendrovės „Lietuva Statoil“, uždarosios akcinės bendrovės „Baltic car service Klaipėda“ ir trečiojo asmens akcinės bendrovės SEB banko atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-183-524/2010 pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie LR aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Baltic car service Klaipėda“, uždarajai akcinei bendrovei „Lietuva Statoil“, uždarajai akcinei bendrovei „Viremidos investicijos“, tretiesiems asmenims VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, AB SEB bankui dėl administracinių teisės aktų pripažinimo negaliojančiais, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Teismas nutartyje nurodė, kad ieškinys grindžiamas galimai neteisėtais Klaipėdos miesto valdybos, Klaipėdos miesto savivaldybės ir Klaipėdos apskrities valdytojo sprendimais, kuriais žemės sklypas, esantis Minijos g. 90/ Dubysos g. 3, Klaipėdoje, išnuomotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, neteisėtai subnuomotas ir išduotas leidimas statybai. Pasak ieškovo, ginčijamais sprendimais ir po jų sekusiais sandoriais pažeistas tinkamas bei teisėtas valstybės žemės disponavimas, todėl teismas padarė išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Atsižvelgęs į laikinųjų apsaugos priemonių tikslą, siekdamas užtikrinti teismo procesinio sprendimo įvykdymą, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovams dalyvauti sandoriuose, susijusiuose su žemės sklypo valdymu, naudojimu ir disponavimu (CPK 145 str. 1 d. 6 p.). Laikinąsias apsaugos priemones teismas taikė, nepranešęs atsakovams (CPK 148 str. 1 d.).

1. Nutartis neatitinka CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismo taikytas apribojimas atsakovams nėra susijęs su teismo sprendimo, kuris būtų priimtas byloje, įvykdymo galimybe, nes tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nedaro jokios įtakos nei žemės sklypo grąžinimo galimybei, nei statinių, esančių žemės sklype, nugriovimo galimybei. Būsimojo teismo sprendimo įvykdymą pakankamai užtikrina teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

2. Būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas grindė aplinkybėmis, kurios dar nėra nustatytos ir kurios bus nustatomos ateityje, nagrinėjant bylą iš esmės. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, negali pasisakyti dėl ieškinio pagrįstumo.

1. Teismas nemotyvavo, kodėl atsakovams, įskaitant ir UAB „Lietuva Statoil“, yra draudžiama dalyvauti tam tikruose sandoriuose ir imtis tam tikrų veiksmų, susijusių su ginčo žemės sklypo valdymu ir naudojimu. Teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose paprastai uždraudžiamas tik disponavimas turtu. Teismas nenustatė areštuotam turtui taikomų suvaržymų, t. y. nenurodė, kokius veiksmus su areštuotu turtu atsakovai turi teisę atlikti. Teismui nenurodžius atskirų suvaržymų, taikomas atsakovo teisių į turtą maksimalus suvaržymas. Turto arešto mastas nepagrįstai ir neteisėtai suvaržo atsakovų teises bei teisėtus interesus, nes juo atsakovams iš esmės uždrausta vykdyti įprastinę komercinę - ūkinę veiklą degalinėje, o tai sudarytų didžiulius finansinius nuostolius. Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartimi buvo areštuoti žemės sklype esantys pastatai ir statiniai, apribota tik atsakovo teisė disponuoti areštuotu turtu, tačiau nebuvo uždrausta turtą valdyti ir naudoti. Teigia, kad teismo nutarties rezoliucinė dalis turi būti pakeista, išbraukiant žodžius „valdymu, naudojimu“, o paliekant tik disponavimo draudimą.

2. Laikinąsias apsaugos priemones teismas taikė, pažeisdamas ekonomiškumo, proporcingumo, tikslingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo bei kitus principus. Ieškovas prašomomis taikyti apsaugos priemonėmis siekia sutrukdyti atsakovams užsiimti bet kokia veikla. Teismas neapibrėžė valdymo ir naudojimo turinio. Pritaikytos priemonės pažeidžia ir asmenų, kurie nepatraukti į bylos nagrinėjimą dalyvaujančiais byloje asmenimis, teises (UAB „Lietuva Statoil“ bei kitų atsakovų klientų). Laikinųjų apsaugos priemonių klausimas negali būti sprendžiamas abstraktaus teiginio pagrindu.

3. Teismas nutartį nepagrįstai priėmė, nepranešęs atsakovams.

1. Nutartyje teismas nurodė, kad taiko CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę, tačiau to nepakanka (CPK 145 str. 4 d.). Teismas privalėjo įvardinti konkrečius sandorius, kurių atsakovai negali sudaryti, ir konkrečius veiksmus, kurių jie negali atlikti, o neapsiriboti bendro pobūdžio nuostatomis.

2. Teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių nekonkretumas ir neapibrėžtumas, nurodant, kad draudžiama dalyvauti tam tikruose sandoriuose ir atlikti tam tikrus veiksmus, pažeidžia atsakovų teises ir teisėtus interesus. Tik detalizavus ir apibrėžus laikinąsias apsaugos priemones, gali būti sprendžiama, ar buvo pritaikyti adekvatūs siekiamam tikslui apribojimai, ar nebuvo pažeistos asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisės ir teisėti interesai, taip pat ar buvo pakankamai užtikrinti ieškovo interesai bei būsimo teismo sprendimo vykdymas.

3. Atsakovams iš esmės uždrausta dalyvauti bet kokiuose sandoriuose ir imtis bet kokių veiksmų, susijusių su minėto žemės sklypo valdymu, naudojimu bei disponavimu. Tokio masto apribojimas neatitinka ekonomiškumo principo.

4. Nei ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei nutartyje nėra jokių motyvų ar argumentų, jog, atsakovams neuždraudus dalyvauti tam tikruose sandoriuose ir imtis tam tikrų veiksmų, susijusių su žemės sklypo valdymu, naudojimu bei disponavimu, būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Vien faktas, jog ieškovas ginčija administracinius teisės aktus bei sandorius ir prašo taikyti restituciją, negali būti pagrindas taikyti tokio plataus pobūdžio apribojimus. Žemės sklypas yra valstybės nuosavybė, todėl teismo sprendimas neturės jokios įtakos valstybės, kaip šio žemės sklypo savininkės, interesams.

5. Laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamoje byloje atsakovams jau buvo pritaikytos Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartimi, t. y. būsimo teismo sprendimo vykdymas jau yra užtikrintas.

1. Nėra aišku, kokiu būdu taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina būsimo galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą.

2. Nutartis nėra motyvuota, todėl naikintina (CPK 291 str. 1 d. 5 p., 329 str. 2 d. 4 p.).

3. Laikinosios apsaugos priemonės nėra aiškios, jos iš esmės gali reikšti draudimą atsakovams imtis bet kokių veiksmų, susijusių su žemės sklypu, net jeigu tokie veiksmai neturi nieko bendra su nagrinėjama byla. Tai be pagrindo suvaržo atsakovų veiklą. Ant žemės sklypo stovi atsakovams priklausantys statiniai, kuriuos jie naudoja savo veikloje. Pritaikytų priemonių kontekste nėra aiški atsakovams draudžiamų atlikti veiksmų apimtis.

4. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra konkrečios, būtinos ir pakankamos įstatymo numatytam tikslui pasiekti. Tokiomis priemonėmis be pagrindo suvaržomos atsakovų teisės. Jos iškreipia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą, suteikia nepagrįsto pranašumo ieškovui.

5. Teismas nepagrįstai nutartį priėmė nepranešęs atsakovams, nemotyvavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepranešus iš anksto atsakovams.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Pagal šios proceso teisės normos nuostatą, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantų atskiruosiuose skunduose išdėstytus argumentus, pažymi, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai nustatomas grėsmės, kad dėl kokių nors atsakovo (atsakovų) veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, egzistavimas. Tačiau tokiam pagrindui nėra būtina ir faktiškai yra neįmanoma nustatyti, kad sprendimo įvykdymas, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, neabejotinai pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas. Todėl ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, negali pateikti neginčijamų įrodymų apie tai, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas būtinai pasunkės ar jį įvykdyti bus tikrai neįmanoma.

Kaip jau minėta šios nutarties aprašomojoje dalyje, šioje byloje pareikštu ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančia 1995 m. vasario 28 d. Valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai nuomos sutartį, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Baltic car service Klaipėda“ buvo išnuomotas valstybinės žemės sklypas, esantis Klaipėdoje, Minijos g./Dubysos g. 90/3, sandoriai, kuriais šis žemės sklypas buvo subnuomotas atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Lietuva Statoil“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Viremidos investicijos“, administraciniai aktai, kurių pagrindu ginčo žemės sklypas buvo išnuomotas atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Baltic car service Klaipėda“ bei administraciniai aktai, kurių pagrindu minėtame sklype buvo pastatyti ir pripažinti tinkamais naudoti statiniai. Taigi, šioje byloje pareikštuoju ieškiniu yra ginčijami sandoriai bei administraciniai aktai, kurių pagrindu atsakovai įgijo ir įgyvendina savo teises į žemės sklypą. Pareikštuoju ieškiniu, be kita ko, taip pat reikalaujama taikyti ir restituciją: sklypą grąžinti valstybei.

Šioje byloje priimta Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartimi (b.l. 8) pareikštojo ieškinio užtikrinimui buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė - atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Statoil Lietuva“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Viremidos investicijos“ priklausančių ir ginčo sklype esančių statinių areštas. Tuo tarpu pačiam sklypui, esančiam Minijos g./Dubysos g. 90/3, Klaipėdoje, kuris iš esmės yra šios bylos ginčo objektas, jokie apribojimai šioje byloje iki skundžiamos Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutarties priėmimo, nebuvo taikyti. Taigi negalima sutikti su apeliantų teiginiu, kad sprendimo įvykdymą pakankamai užtikrina teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Nesant jokių apribojimų, atsakovams įgyvendinant šioje byloje ginčijamas jų teises į ginčo objektą, grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo šioje byloje pareikšto ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, išlieka: tokiu atveju atsakovams išlieka galimybė ginčijamų sandorių (nuomos, subnuomos sutarčių) pagrindu sudaryti sandorius, kurių pagrindu teises naudoti žemės sklypą (jo dalį) įgytų tretieji asmenys, o ieškinio patenkinimo atveju, nenuginčijus šių, galimai naujai sudarytų sandorių ir neįrodžius trečiųjų asmenų sąžiningumo, sklypo ar jo dalies grąžinimas valstybei gali būti žymiai apsunkintas ar tapti neįmanomas (CK 1.80 str. 2, 3 d., 1.82 str. 4 d., 6.153 str. 1, 3 d.). Taigi, atsakovams pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su teismo sprendimo, kuris būtų priimtas byloje, ieškinį patenkinus, įvykdymo užtikrinimu.

Nesutikdami su skundžiamąja nutartimi pritaikytu apribojimu sudaryti sandorius (dalyvauti sandoriuose), susijusius su žemės sklypo valdymu, naudojimu bei disponavimu, atsakovai savo atskiruosiuose skunduose teigia, kad ginčo žemės sklypas yra valstybės nuosavybė ir jiems negali priklausyti teisė perleisti žemės sklypą (jo dalį) kitam asmeniui, nes jiems, kaip nuomininkams, nepriklauso disponavimo žemės sklypu teisė, o subnuoma, nuomininko teisių ir pareigų perleidimas ar jų suvaržymas yra teisiškai neleistinas, dėl to neturint rašytinio nuomotojo sutikimo.

Atsižvelgdama į šiuos apeliantų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai ir teigia apeliantai, disponavimo ginčo žemės sklypu teisė išimtinai priklauso valstybei, kuri šią teisę įgyvendina per valstybės įgaliotas institucijas - patikėtinius. Su šių institucijų rašytiniu sutikimu žemės sklypas galėtų būti ir subnuomotas (CK 6.553 str. 1 d.). Būtent patikėjimo teisės pagrindu priimtą sprendimą išnuomoti žemės sklypą bei kitus sandorius ir administracinius aktus, susijusius su teisių į šį sklypą įgyvendinimu, šioje byloje ieškovas ir ginčija, vienu iš atsakovų į bylą įtraukęs ginčijamą sprendimą priėmusią Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją. Taigi, netaikius apribojimų atsakovams ir neuždraudus jiems sudaryti sandorių, susijusių su teisių į žemės sklypą įgyvendinimu, išlieka ir šio sklypo (jo dalies) subnuomojimo galimybė, taigi ir restitucijos taikymo apsunkinimo, o tuo pačiu ir sprendimo tinkamo neįvykdymo grėsmė. Todėl vien tai, kad apeliantai neturi teisės disponuoti ginčo žemės sklypu, nepašalina pagrindo taikyti apribojimus, draudžiant sudaryti sandorius dėl žemės sklypo naudojimo, valdymo ir disponavimo. Būtinybės taikyti apribojimus nepaneigia ir aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog atsakovai per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 9 d., kai buvo priimta teismo nutartis dėl žemės sklype esančių statinių arešto, ėmėsi kokių nors neteisėtų veiksmų. Kaip jau minėta, 2008 m. spalio 9 d. nutartimi buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė - atsakovams priklausančių ir ginčo sklype esančių statinių areštas, tuo tarpu žemės sklypui jokie apribojimai taikyti nebuvo. Be to, kaip jau minėta šioje nutartyje, neginčijamų įrodymų apie tai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas būtinai pasunkės ar jį įvykdyti bus tikrai neįmanoma, pateikti ieškovas negali.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.

Skundžiamąja nutartimi pirmosios instancijos teismas ne tik uždraudė atsakovams dalyvauti sandoriuose, susijusiuose su žemės sklypo valdymu, naudojimu bei disponavimu, bet ir imtis veiksmų, susijusių žemės sklypo valdymu, naudojimu. Nesutikdami su šia nutarties dalimi, apeliantai teigia, kad teismo nutartimi nustatytais apribojimais nepagrįstai apribota atsakovų teisė naudotis žemės sklypu, jie negali mokėti nuomos, subnuomos mokesčių, negali savo žinioje turėti žemės sklypo, nes juo iš esmės atsakovams uždrausta vykdyti įprastinę komercinę - ūkinę veiklą, ir tokia laikinoji apsaugos priemonė pažeidžia ekonomiškumo, proporcingumo principus. Su šiais atskiruosiuose skunduose išdėstytais argumentais nesutikti negalima. Draudimas atlikti veiksmus, susijusius su ginčo žemės sklypo naudojimu, iš esmės reiškia draudimą vykdyti ginčo žemės sklype bet kokią veiklą, taigi ir naudoti žemės sklype pastatytus statinius pagal jų tiesioginę paskirtį. Toks draudimas iš esmės nėra susijęs su laikinųjų apsaugos priemonių tikslu - užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą tuo atveju, jei tuo sprendimu ieškinys būtų patenkintas, nes ūkinės komercinės veiklos žemės sklype vykdymas ginčo nagrinėjimo metu, nedarant sklypui jokio poveikio, nekeičiant jo paskirties ir pan., niekaip nesutrukdytų taikyti restituciją - grąžinti žemės sklypą valstybei. Tačiau draudimas naudotis sklypu nepagrįstai sutrikdytų atsakovų, kaip ūkio subjektų, veiklą ir galimai padarytų jiems nuostolių. Todėl nėra pagrindo apriboti atsakovų naudojimąsi ginčo žemės sklypu, kol nėra nuginčyti sandoriai, kurių pagrindu šią teisę jie įgyvendina, ir skundžiamos nutarties dalis, kuria ši teisė atsakovams yra apribota, naikintina kaip nepagrįsta.

Tuo tarpu teisė žemės sklypą valdyti, kurią atsakovai įgijo ginčijamų nuomos ir subnuomos sutarčių pagrindu, iš esmės reiškia ir teisę daryti ūkinį ar fizinį poveikį valdomam žemės sklypui, kaip nekilnojamajam daiktui, dėl kurio gali būti apsunkintas jo grąžinimas, nes tokio poveikio (naujų statinių statyba, reljefo keitimas ar kt.) pasekmių pašalinimas gali pareikalauti papildomų sąnaudų, kas gali žymiai apsunkinti sprendimo grąžinti žemės sklypą valstybei, jeigu ieškinys būtų patenkintas, vykdymą.

Atsakovai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra aiškios, jos iš esmės gali reikšti draudimą atsakovams imtis bet kokių veiksmų, susijusių su žemės sklypu, net jeigu tokie veiksmai neturi nieko bendra su nagrinėjama byla.

Iš tiesų, skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytas draudimas atsakovams dalyvauti tam tikruose sandoriuose ir imtis tam tikrų veiksmų, susijusių su žemės sklypo valdymu, naudojimu bei disponavimu, yra nepakankamai aiškus ir konkretus, nes iš jo nėra pakankamai aišku, kokius veiksmus atsakovams draudžiama atlikti ir kokius sandorius jiems draudžiama sudaryti.

CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punkte kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių yra numatytas draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba atlikti imtis tam tikrų veiksmų. Tačiau taikydamas šią laikinąją apsaugos priemonę, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turėtų nustatyti, kokio pobūdžio sandoriuose atsakovui dalyvauti yra draudžiama, nes draudimas dalyvauti bet kokiuose sandoriuose gali būti ir nesusijęs su pareikštojo ieškinio užtikrinimu, o taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti pakankamai aiškiai apibrėžtos, kad jų apimtis ir mastas būtų suprantami.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje pareikšto ieškinio užtikrinimui taikymo klausimą, tinkamai neįvertino visų šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių ir iš dalies netinkamai taikė civilinio proceso teisės normą, todėl klausimą išsprendė iš dalies neteisingai ir tai yra pagrindas pirmosios instancijos nutartį pakeisti (CPK 329 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiti apeliantų atskiruosiuose skunduose išdėstyti argumentai, kuriais jie ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, esminės teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui neturi ir todėl dėl šių argumentų atskirai nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n utaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir ją išdėstyti taip:

„Ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti iš dalies.

Ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pareikštam ieškiniui užtikrinti taikyti laikinąją apsaugos priemonę:

uždrausti atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Baltic car service Klaipėda“ (įm. kodas 110538518, buveinė Mokyklos g. 18 A, Klaipėda), uždarajai akcinei bendrovei „Lietuva Statoil“ (įm. kodas 211454910, buveinė J. Jasinskio g. 16 A, Vilnius) ir uždarajai akcinei bendrovei „Viremidos investicijos“ (įm. kodas 142008830, buveinė Mokyklos g. 18 A, Klaipėda) dalyvauti sandoriuose, kuriais būtų perleidžiamos jų teisės naudotis žemės sklypu, kurio unikalus Nr. 2101-005-0038, esančiu Minijos g. /Dubysos g. 90/3, Klaipėdoje, o taip pat teisės šį sklypą valdyti ir juo disponuoti;

uždrausti atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Baltic car service Klaipėda“ (įm. kodas 110538518, buveinė Mokyklos g 18 A, Klaipėda), uždarajai akcinei bendrovei „Lietuva Statoil“ (įm. kodas 211454910, buveinė J. Jasinskio g. 16 A, Vilnius) ir uždarajai akcinei bendrovei „Viremidos investicijos“ (įm. kodas 142008830, buveinė Mokyklos g. 18 A, Klaipėda) imtis bet kokių veiksmų, susijusių su disponavimo žemės sklypu, kurio unikalus Nr. 2101-005-0038, esančiu Minijos g. /Dubysos g. 90/3, Klaipėdoje ir šio sklypo valdymu, nedraudžiant atsakovams šiuo sklypu naudotis, tęsiant jame vykdytą ūkinę veiklą.“

Nutarties nuorašą išsiųsti vykdyti viešo registro tvarkytojui.