- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-10
- Bylos Nr.
- 1A-560-382-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-3-00006-2013-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Pocius (pirm.), Dalia Kursevičienė, Violeta Miliuvienė
- Kaltinamasis
- J. R.
- Nukentėjusysis
- J. Ž.
- Advokatai
- Irmantas Motužis
- Kategorijos
Pranešėjas Zigmas Pocius Baudžiamoji byla Nr. 1A-560-382/2014
Teisėja Irena Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-33-3-00006-2013-2
2014 m. liepos 10 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. Ž. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių. Nukentėjusiojo J. Ž. civilinis ieškinys dėl 15 000 Lt neturtinės žalos ir 118,95 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas. Iš J. Ž. J. R. priteista 1500 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. gegužės 3 d., apie 19.35 val., (duomenys neskelbtini), V. B. priklausančiame gyvenamajame name smogė J. Ž. į smakrą, į kaklą ties raktikauliu, pagriebė jį iš už nugaros per liemenį ir pargriovė ant koridoriaus grindų, tuo padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kairėje ausyje, apatinio žandikaulio, kairės rankos, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimus, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, bei sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis J. Ž. prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti J. R. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Iš J. R. priteisti 1038,95 Lt turtinės ir 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei turėtas proceso išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog J. R. veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Teismas nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė jo realus kėsinimasis į V. B., kokią grėsmę jis kėlė nuosavybei ir ar J. R. turėjo teisę vartoti fizinį smurtą, ginant svetimą turtą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jis atvyko pas buvusią sugyventinę V. B., siekdamas pakenkti jai ar pasikėsinti į jos nuosavybę. Jis su V. B. anksčiau kartu gyveno neįregistravę santuokos ir vedė bendrą ūkį, todėl teismas negali traktuoti, kad visi V. B. namuose esantys daiktai buvo tik jos nuosavybė. Teismas nesiaiškino, ar buvo likę jo daiktų, kuriuos jis turėjo teisę pasiimti. Jis nuo pat pradžių parodė, kad pas V. B. yra likęs pasiskolintas stalas, kuris nebuvo nei jo, nei V. B. nuosavybė. Nurodo, kad įvykio dieną jis paskambino V. B. ir prašė grąžinti pas ją namuose likusius daiktus, tačiau ji atsisakė tai daryti ir pakvietė jį atvykti išsiaiškinti. Jokios teisės neatiduoti jo daiktų V. B. neturėjo, todėl teismas visiškai nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad veikdamas V. B. interesais ir saugodamas jos nuosavybę J. R. jį sužalojo teisėtai. Apelianto įsitikinimu, J. R. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, gindamas nuosavybę, kadangi nuosavybė buvo ne jo. Būtinąja gintimi negalima pripažinti situacijos, kai yra ginamas pašalinių asmenų būstas ar turtas. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nenustatė ir nedetalizavo kėsinimosi į turtą pobūdžio, o tiesiog lakoniškai nurodė, kad „V. B. namuose J. Ž. elgėsi savavališkai, įžūliai“. Tačiau nemandagus elgesys negali savaime sudaryti preteksto būtinajai ginčiai, o atsižvelgiant į tai, kad būstas ilgą laiką buvo ir jo gyvenamoji vieta, todėl kritiškai vertintinas teismo teiginys, jog jis savivaliavo svetimuose namuose. Tokių jo veiksmų negalima traktuoti kaip įsibrovimo į svetimas patalpas, nes teisę apsilankyti buvusios sugyventinės namuose jis turėjo. Be to, apie jo ketinimą ateiti V. B. žinojo, tam buvo pasiruošusi ir pasikvietusi J. R..
Pažymi, kad nors būtinosios ginties instituto taikymui yra būtina ne bet kokio, o pavojingo kėsinimosi sąlyga, tačiau iš teismo nuosprendžio nėra aišku, kokia grėsmė ar pavojus kilo raktams, kadangi nei sunaikinti, nei sugadinti jų nebuvo siekiama. Jis norėjo pasinaudoti raktais tik siekdamas surasti stalą, tačiau neketino niokoti ar žaloti V. B. priklausančio turto. Tą patvirtina ir faktas, kad jis atvykęs pas V. B. jai nepadarė jokios žalos, t. y. nesulaužė baldų, nepasisavino daiktų ir pan. Todėl teismo taikytas būtinosios ginties institutas, pripažįstant jo sužalojimą adekvačiu jo siekiui pasinaudoti raktais, yra visiškai nepagrįstas. Jokių būtinosios ginties sąlygų, leidžiančių J. R. vartoti prieš jį fizinį smurtą, nebuvo. Pati V. B. teismui parodė, kad pradėjo stumdytis tik tada, kai ji pati puolė prie jo norėdama atimti raktus. Jis jokio fizinio smurto prieš ją nevartojo, o fizinis kontaktas įvyko tik todėl, kad V. B. jėga norėjo iš jo atimti raktus. Be to, liko neįvertinta ir ta aplinkybė, kad J. R. nepadaryti jokie sužalojimai. Ir nors nuosprendyje konstatuota, kad jis su V. B. stumdėsi ir jai sužalojo ranką, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Ši išvada padaryta remiantis tik pačios liudytojos parodymais, kad jai pradėjo kraujuoti dešinės rankos pirštas. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, jog su V. B. namuose buvo dar du asmenys – J. R. ir V. B. sūnus. Todėl, apelianto manymu, J. R. veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų ir apylinkės teismas nepagrįstai jo veiksmus vertino kaip šalinančius baudžiamąją atsakomybę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nukentėjusysis J. Ž. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliaciniame skunde keliamas būtinosios ginties instituto BK 28 straipsnio taikymo klausimas, nukentėjusysis J. Ž. pirmosios instancijos teismo nuosprendį prašo įvertinti būtent šiuo aspektu, kadangi nesutinka su teismo išvada, jog V. R. veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų.
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei tinkamai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog J. R., kaltintas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymu, veikė esant būtinajai ginčiai. Tokią išvadą dėl J. R. nusikalstamų veiksmų apimties ir veiksmų juridinio vertinimo kolegija daro įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus.
Kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją gintį, šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). Norint taikyti BK 28 straipsnį ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK straipsnyje keliamas sąlygas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Taigi veika, kuri nors formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta.
Išteisintasis J. R. iš esmės pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu neginčijo fakto, kad kaltime nurodytu laiku ir vietoje J. Ž. galėjo padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau nuosekliai tvirtino, kad jį sužalojo ne tyčia, o siekdamas apginti V. B. nuo neteisėtų J. Ž. veiksmų. O specialisto išvadoje konstatuoti J. Ž. sužalojimai galėjo atsirasti, kai jis J. Ž. tempė iš namų lauk, kadangi pastarasis muistėsi ir daužėsi, norėjo ištrūkti, be to, su savo galva trenkėsi jam į galvą.
Taigi šioje byloje nėra ginčo dėl J. Ž. padarytų sužalojimų – nežymaus sveikatos sutrikdymo, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. R. veika formaliai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Tačiau nagrinėju atveju, sprendžiant klausimą dėl J. R. atsakomybės, būtina išsiaiškinti nusikalstamo sumanymo turinio dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, nustatyti ir individualizuoti konkrečius objektyviuosius veikos požymius, taip pat ir subjektyviuosius veikos požymius – kokio tikslo siekė ir kokius padarinius numatė J. R.. Atsakant į minėtus klausimus šioje byloje itin svarbu nustatyti, kokie buvo paties nukentėjusiojo J. Ž. veiksmai prieš prasidedant konfliktui.
Byloje nustatyta, kad 2013 m. gegužės 3 d., apie 19.35 val., nukentėjusysis J. Ž. atvyko pas savo buvusią sugyventinę V. B. į jai priklausančius namus su turtinėmis pretenzijomis dėl turto pasidalijimo. Būtent dėl šios priežasties tarp jo ir J. R. įvyko konfliktas, kurio metu buvo nežymiai sužalotas apeliantas.
Išteisintasis J. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną jam paskambino V. B. ir pasakė, kad jai skambino J. Ž., kuris kalbėjo agresyviu tonu, reikalavo daiktų ne pagal jų susitarimą, todėl ji paprašė jo vakare atvažiuoti, nes bijo J. Ž.. Vakare atvažiavo J. Ž., trankė durimis, išvadino V. B. įvairiais necenzūriniais žodžiais, reikalavo daiktų. V. B. pasakė, kad jie yra susitarę dėl daiktų pasidalijimo, tačiau J. Ž. puolė į stalčius ieškoti raktų nuo pavėsinės, reikalavo spynų. Prasidėjo konfliktas, J. Ž. išbėgo, išsitraukė iš lauko durų raktą. V. B. išbėgo paskui. Jie pradėjo koridoriuje stumdytis ir grįžo į virtuvę. Tuomet J. Ž. puolė į sekcijos stalčiuką ieškoti raktų. V. B. raktų neleido paimti, jie vėl susistumdė. Po kurio laiko atsisėdo prie stalo, ginčijosi. J. Ž. norėjo iš V. B. rankų atimti raktus, toliau vartojo necenzūrinius žodžius, šaukė. Pamatęs ant V. B. rankos kraują, jis trinktelėjo ranka per stalą ir liepė J. Ž. ramintis. Priėjęs sugriebė J. Ž. už liemens ir atbulą atitraukė nuo V. B. holo link. J. Ž. tarpduryje spardėsi, daužėsi, nesileido ištraukiamas. Tuo metu į vidų įėjo V. B. sūnus, atidarė duris ir per atdaras duris jis išstūmė J. Ž. į lauką. Sužalojimai J. Ž. galėjo atsirasti, kai jis tempė jį lauk, nes J. Ž. muistėsi ir daužėsi, norėjo ištrūkti (t. 1. b. l. 53–54).
Liudytoja V. B. iš esmės patvirtino J. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus. Ji parodė, kad įvykio dienos rytą jai paskambino J. Ž., klausė, ar ji nenori iš jo pirkti sūpynių, nors pagal jų susitarimą dėl kartu užgyvento turto pasidalijimo jie buvo susitarę. J. Ž. buvo nepatenkintas turto pasidalijimu ir žadėjo pas ją atvažiuoti. Kadangi bijojo būti viena, ji paprašė J. R. atvažiuoti. Vakare atvažiavo J. Ž., įsiveržė į kambarį ir pradėjo ant jos rėkti, aiškinti, kad jam priklauso pusė namo, nors namas yra jos. Apie baldus kalbos nebuvo. Ji prašė J. Ž. nusiraminti, tačiau jis puolė prie namo raktų, kurie buvo lauko duryse, ir juos ištraukė. Ji norėjo raktus atimti ir jie pradėjo stumdytis. Tada J. R. kumščiu trenkė į stalą, pasakė, kad viską galima išspręsti taikiai, liepė J. Ž. atsisėsti. Ji atėmė iš J. Ž. raktus, bet jis puolė į stalčių paimti kitų raktų, ji neleido to daryti ir jie vėl susistumdė. Jai pradėjo kraujuoti dešinės rankos pirštas. Tuomet J. R. apglėbė J. Ž., užlaužė ranką ir išstūmė į koridorių. Tuo metu įėjo jos sūnus. J. R. paleido J. Ž. ir jis išėjo į lauką, kur dar jai išsakė visokius grasinimus. Jos sūnus priėjęs prie J. Ž. jį taip pat ramino. J. R. veiksmai buvo atlikti, siekiant ją išvaduoti nuo J. Ž. neteisėtų veiksmų. J. Ž. sužalojimai galėjo atsirasti jam muistantis, kai J. R. jį stūmė iš namo lauk, nors ji jokių sužalojimų ant jo kūno nematė (t. 1. b. l. 68–69).
Tiek liudytojos V. B., tiek ir išteisintojo J. R. parodymų teisingumą apie įvykio aplinkybes patvirtina ir tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo V. B. parodymai. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis patvirtino, kad įvykio dieną, kai jis grįžo namo, pamatė, kad koridoriuje J. R. per juosmenį yra apkabinęs J. Ž.. Kai jis paklausė, kas vyksta, J. R. atsakė, kad J. Ž. skriaudžia motiną, tuomet J. R. J. Ž. paleido. J. Ž. išėjo į lauką, bet po kurio laiko ir vėl puolė ant J. R.. V. B. ranka buvo kruvina, J. Ž. nesakė, kad yra sumuštas, sužalojimų nesimatė (t. 1. b. l. 67–68).
Nukentėjusysis J. Ž. parodė, kad vakare jis nuvyko pas buvusią sugyventinę V. B. išspręsti pas ją likusių daiktų atsiėmimo klausimą. Jiems pasikalbėjus ir jam imant pavėsinės, kurioje buvo užrakintas draugo stalas, raktą, V. B. griebė jam už rankos, norėdama atimti raktus, sakė J. R. kažką daryti. Tuomet J. R. išplėšė jam iš rankų raktus ir smogė jam į smakrą. Jis norėjo išeiti į lauką, tačiau tuo momentu J. R. jį išstūmė į koridorių ir pargriovė ant žemės. Jis išsinarino nykštį, gavo smūgį į kairę ausį, neteko pusiausvyros ir gavo smūgį į krūtinę. Būdamas šoko būsenos išbėgo į lauką ir paskambino į policiją. Jokios grėsmės V. B. nebuvo, kadangi jis tik norėjo pasiimti savo daiktus. Ant V. B. kūno jokių sužalojimų nematė. V. B. ranką galėjo sužaloti J. R., nes jis taip pat griebė raktus, kai V. B. norėjo juos atimti. Raštą dėl daiktų pasidalijimo jis pasirašė šantažuojamas V. B.. Su tokiu turto padalijimu jis nesutiko (t. 1. b. l. 52–53).
Taigi išanalizavus ir įvertinus minėtų asmenų parodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, jo eigą ir pasekmes, taip pat byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad J. R. nežymų sveikatos sutrikdymą J. Ž. padarė ne tyčia siekdamas nukentėjusįjį sužaloti, o gindamas V. B. nuo pastarojo agresijos. Šią situaciją kolegija vertina kaip būtinąją gintį, todėl J. R. baudžiamoji atsakomybė nekyla. Akivaizdu, kad J. R. siekdamas išvengti realaus ir akivaizdaus fizinio kėsinimosi į V. B. sveikatą, kai J. Ž. įžūliai įsiveržęs į privatų būstą, inicijavo konfliktą, elgėsi savavališkai, provokavo tiek V. B., tiek J. R. savo elgesiu, pavartojo fizinę jėgą prieš J. Ž., tokiu būdu siekdamas atremti kėsinimąsi ir taip nežymiai sutrikdė pastarojo sveikatą. Tai, kad konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis J. Ž. ir jis kėsinosi į V. B. sveikatą, patvirtina ne tik anksčiau analizuoti liudytojų V. B., V. B. ir išteisintojo J. R., tačiau ir paties nukentėjusiojo J. Ž. parodymai. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis net neneigia įsiveržęs į svetimą būstą su pretenzijomis dėl turto pasidalijimo. Nukentėjusysis patvirtino, kad atvyko pas V. B. į namus siekdamas atgauti tariamai jam priklausančius daiktus, savavališkai iš balduose esančių stalčių pasiėmė raktus, stumdėsi su V. B.. Sužalojo jai pirštą. Todėl buvusioje situacijoje J. R. turėjo teisę ginti V. B.. Ir nors apeliantas bando įtikinti teismą, kad jis turėjo teisę atsiimti jam priklausančius daiktus, kadangi anksčiau ten gyveno, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad turtiniai klausimai turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, kaip tai ir numato įstatymai, o ne jėga ir savavališkai įsiveržiant į svetimą būstą bei vartojant fizinę jėgą.
Kolegijos nuomone, J. R. gynybiniai veiksmai visiškai atitinka įstatymo reglamentuotus būtinosios ginties požymius: žala padaryta tik besikėsinančiajam, atremiant agresyvų puolimą, padaryta žala neperžengė būtinosios ginties ribų. Nenustatyta, jog gynybos pobūdis ir priemonės būtų akivaizdžiai neproporcingos. Pagal nagrinėjamoje byloje konstatuotas ir įvertintas aplinkybes nustatyta, kad J. Ž. pirmas pradėjo konfliktą, pirmas inicijavo fizinę jėgą prieš V. B., todėl nuo tokio pradėto realaus kėsinimosi į V. B. sveikatą J. R. turėjo teisę ginti V. B. net padarydamas žalą besikėsinančiajam J. Ž.. Būtinosios ginties ribos šiuo atveju taip pat nebuvo peržengtos, kadangi J. R., gindamas kitą asmenį nuo pavojingo kėsinimosi, J. Ž. sužalojo nežymiai.
Apelianto pateikiamas byloje nustatytų aplinkybių interpretavimas neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl toks apelianto argumentacijos būdas niekaip nepatvirtina apeliacinio skundo reikalavimo, susijusio su priimto sprendimo neteisėtumu ir nepagrįstumu. Nukentėjusysis skunde didelį dėmesį skiria turto pasidalijimo klausimui, tačiau jau šioje nutartyje buvo minėta, kad turtiniai santykiai yra ne baudžiamosios, o civilinės teisės dalykas. Taigi priešingai nukentėjusiojo tvirtinimams, byloje nėra jokių duomenų, kad J. R. pirmasis būtų atlikęs kokius nors teisei priešingus veiksmus, jog nukentėjusysis būtų turėjęs teisę ar bent objektyvų pagrindą svetimuose namuose vartoti jėgą prieš moterį.
Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaryta išvada, kad J. R. būtinosios ginties ribų neperžengė, yra visiškai pagrįsta, tačiau pastebėtina, kad ši išvada prieštarauja nurodytam išteisinimo pagrindui, jog J. R. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad apylinkės teismas išteisino J. R., nors teismas nustatė, jog jis veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų, t. y. nustatė aplinkybę, numatytą BK V skyriuje, kaip vieną iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis BPK 254 straipsnio 4 dalimi priimti ne išteisinamąjį nuosprendį, bet baudžiamąją bylą nutraukti teismo nutartimi. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė ne tokį procesinį dokumentą ir ne tokį procesinį sprendimą. Būtent dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir baudžiamoji byla nutraukiama, nes yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 straipsnio 1 punktas).
Dėl proceso išlaidų
J. R. gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė pinigų priėmimo kvitą, prašydamas priteisti 800 Lt sumą advokato pagalbai apmokėti. Šis prašymas tenkintinas iš dalies. Sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-272/2011, 2K-605/2011). Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą padavė nukentėjusysis J. Ž., jo apeliacinis skundas buvo tenkintas tik iš dalies. J. R. gynėjas apeliacinio skundo neruošė, atsikirtimą į apeliacinį skundą surašė pats J. R., o tai, be jokios abejonės, nulėmė mažesnes advokato darbo laiko sąnaudas. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš J. Ž. J. R. jau priteisė 1500 Lt turėtų proceso išlaidų pirmosios instancijos teisme, J. R. advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti iš J. Ž. priteistina 300 Lt suma.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį, kuriuo J. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, panaikinti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, J. R. baudžiamąją bylą nutraukti.
J. Ž. civilinį ieškinį atmesti.
Priteisti iš J. Ž. J. R. 1800 Lt proceso išlaidų.