Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2011-06-07 · Administracinė byla Nr. I-684-142/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2011-06-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-06-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-07
Bylos Nr.
I-684-142/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02158-2009-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Antanas Ablingis
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575–859/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02158-2009-0Procesinio sprendimo kategorijos 9.3.5, 9.8.2, 9.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant A. D.,

dalyvaujant pareiškėjui A. K.,

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įgaliotam atstovui I. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Panevėžio AVMI), atlikusi mokestinį patikrinimą, 2009 m. birželio 2 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PAR-81 (toliau – ir Patikrinimo aktas) (t. I, b. l. 54-63).

2009 m. rugpjūčio 6 d. Panevėžio AVMI patvirtino Patikrinimo aktą iš dalies, priimdama sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (11.1-44)-SA-38 (toliau – ir Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo). Šiuo sprendimu Panevėžio AVMI: 1) patvirtino Patikrinimo akte apskaičiuotą 2 686 Lt gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 362 GPM delspinigius, 3 528 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 956 Lt PVM delspinigių; 2) pakeitė apskaičiuotą 7 718 Lt PVM į 5 611 Lt PVM, 1 856 Lt PVM delspinigių – į 1 321 Lt PVM delspinigių bei 3) paskyrė 806 Lt GPM baudą ir 2 742 Lt PVM baudą (t. I, b. l. 65-69).

Pareiškėjas Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) (t. I, b. l. 51-53). Jis nesutiko su 1) Patikrinimo akte 1.1 punkte apskaičiuota ir vėliau patvirtinta 695,57 Lt PVM suma (už mėsmalę, skalbimo mašiną, 2 keptuves ir jų dangčius, šaldytuvą, sulčiaspaudę, mikrobangų krosnelę, salės nuomą); 2) Patikrinimo akto 1.2 punkte apskaičiuota ir vėliau patvirtinta 692, 85 Lt PVM suma (už valymo ir sanitarines prekes); 3) Patikrinimo akto 1.3 punkte priskaičiuota ir vėliau patvirtinta 2 193,62 Lt PVM suma (už su automobilių naudojimu susijusias prekes ir paslaugas); 4) 2 686 Lt GPM, 3 528 PVM ir delspinigių sumomis, apskaičiuotomis pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

VMI 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 68-352 (toliau – ir 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas) patvirtino Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo dalį, kuria pareiškėjui apskaičiuota 2 686 Lt GPM, 362 Lt GPM delspinigių, 806 Lt GPM bauda, 7 110 Lt PVM, 2 021 Lt PVM delspinigius ir 2 133 Lt PVM bauda (t. I, b. l. 13-22).

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. K. padavė teismui skundą bei patikslintą skundą, kuriuose prašė panaikinti VMI 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą (t. I, b. l. 5-12).

Paaiškino, kad VMI patvirtino patikrinimo metu papildomai priskaičiuotą 695,57 Lt pirkimo PVM už įvairias buitines prekes ir paslaugas, motyvuodama tuo, jog prekės ir paslaugos neskirtos naudoti pareiškėjo PVM apmokestinamoje veikloje. VMI taip pat konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę į PVM atskaitą įtraukti tik 54,1 procentą nuo įsigytų valymo ir sanitarinių prekių PVM. Už šias prekes nurodė papildomai sumokėti 692,85 Lt PVM. Pareiškėjas su tuo nesutiko. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracine byla Nr. A438–1845/2008, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalimi. Paaiškino, kad tikrinamuoju laikotarpiu 2006 m., 2007 m., 2008 m. sausio – balandžio mėnesiais vykdė PVM apmokestinamą advokato ir ūkininko veiklą. Vykdydamas ūkininko veiklą 2006 ir 2007 m., į PVM atskaitą įtraukė buitinės technikos ir buities prekių (keptuvės, dangčiai, mėsmalė, skalbimo mašina, šaldytuvas, sulčiaspaudė, mikrobangų krosnelė). Šios prekės yra reikalingos darbuotojų normalioms darbo sąlygoms sudaryti. Ūkio pagrindinė veikla yra avininkystė. Ūkyje nuolat dirba darbuotojai, tai nustatyta ir patikrinimo akte. VMI sprendimas, pareiškėjo nuomone, paremtas tik prielaidomis.

Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius taip pat nepagrįstai nurodė sumokėti 18, 31 Lt PVM už salės nuomą (pagal UAB „Gretana“ PVM sąskaitą-faktūrą). Ši salė buvo nuomojama pokalbiui su klientu. Pareiškėjas akcentavo, jog advokato teikiamos teisinės paslaugos neapsiriboja vien paslaugų teikimu advokato darbo vietoje.

Dėl teisės į PVM atskaitą už įsigytas valymo ir sanitarines prekes (1 509,47 Lt suma) pareiškėjas paaiškino, kad atsižvelgiant į kontoros dirbančiųjų skaičių, lankytojų skaičių, patalpų plotą, į tai, kad advokato veikla buvo vykdoma atskirose patalpose nuo gyvenamųjų patalpų, patalpos buvo valomos kiekvieną dieną, visos pirktos valymo priemonės buvo naudojamos tik advokato kontorai valyti, mokesčių administratoriaus sprendimas sumažinti prekių pirkimo PVM, atsižvelgiant į naudojamų patalpų procentą, yra niekuo nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su mokesčių administratoriaus apskaičiuota 2 193,62 Lt PVM suma, kuri buvo išskirta PVM sąskaitose faktūrose už prekes ir paslaugas, susijusias su lengvųjų automobilių naudojimu. Paaiškino, kad mokesčių inspekcijoje deklaravo, jog, vykdydamas advokato veiklą, naudos visus penkis asmeninius lengvuosius automobilius 100 procentų. Tačiau į PVM atskaitą buvo traukiamos tik su trijų automobilių naudojimu susijusios prekės ir paslaugos, su kitų 2 automobilių naudojimu susijusios prekės ir paslaugos į PVM atskaitą traukiamos nebuvo. Pareiškėjas, teikdamas advokato paslaugas, važinėjo po visą Lietuvos teritoriją. Tai patvirtinančius įrodymus jis pateikė Panevėžio AVMI. Pareiškėjas rėmėsi PVMĮ 57 straipsniu, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 1 K-112 (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjo nuomone, maksimali galima 50 procentų dydžio PVM dalis, kuri galima įtraukti į PVM atskaitą, pažeista nebuvo, kadangi į PVM atskaitą buvo traukiama tik su dviejų automobilių (iki 2006 m. gegužės 15 d. trijų) naudojimu susijusios prekės ir paslaugos, t. y. 50 procentų, kitus automobilius jis naudojo asmeniniais tikslais. Atsižvelgiant į faktinį deklaruotų automobilių naudojimą ir su jų eksploatavimu patirtas išlaidas, mokesčių administratoriaus nurodymas sumokėti 2 193,62 Lt yra neteisėtas.

Dėl apskaičiuotų mokesčių pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVMI rėmėsi negalutiniais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir nepatvirtintomis išvadomis. Tai yra neteisėta ir nepagrįsta. Be to, mokesčių administratorius, priimdamas sprendimus, turi remtis ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis. Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjo parodymus, juridinę galią turinčius apskaitos dokumentus, rėmėsi tik liudytojų parodymais. Tuo tarpu dalis gyventojų negalėjo tiksliai nurodyti, kiek mokėjo už suteiktas teisines paslaugas. Apklausos vyko 2009 metais, klientams teisinės paslaugos buvo suteiktos 2006 – 2007 metais, todėl liudytojų nurodytos aplinkybės kelia abejonių.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą su juo nesutiko (t. I, b. l. 30-37).

Paaiškino, kad ginčas kilo dėl to, ar Panevėžio AVMI, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai konstatavo, kad 2006 m. sausio 1 d.– 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėjas gavo daugiau pajamų negu deklaravo, ir pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiavo pareiškėjo 23 130 Lt GPM bazę, nuo kurios apskaičiavo mokesčius ir su jais susijusias sumas. Ginčas taip pat kilo dėl to, ar pagrįstai buvo konstatuota, jog pareiškėjas, vykdydamas advokato ir ūkininko veiklą, pažeisdamas PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė įvairių prekių tiekėjų ir paslaugų teikėjų PVM sąskaitose faktūrose išskirtas pirkimo PVM sumas. Mokesčių administratorius nustatė, kad tos prekės ir paslaugos nebuvo naudojamos pareiškėjo vykdytoje PVM apmokestinamoje veikloje.

Atsakovas rėmėsi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, VMI 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), laikėsi nuomonės, kad mokesčiai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiuoti pagrįstai ir teisėtai. Pasak atsakovo, Panevėžio AVMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas 2007 ir 2008 metais vietos mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pajamų mokesčio deklaracijose pateikė neteisingus duomenis apie savo 2006 ir 2007 m. gautas pajamas. Pareiškėjas, vykdydamas advokato veiklą, savo apskaitoje neužfiksavo visų iš klientų gautų pajamų už teisines paslaugas. Nustatyti atvejai, kai pareiškėjas, VĮ Registrų centrui pateikdamas užsakymus dėl nekilnojamojo turto registro išrašų pagal konkrečius savininkus, nurodydavo, kad su jais sudarytos atstovavimo sutartys ir jos bus pateiktos iš VĮ Registrų centrui atsiimant dokumentus, tačiau tokios sutartys nebuvo įregistruotos Advokatūros įstatyme numatytame susitarimų registracijos žurnale. Taip pat nustatyti atvejai, kai teisinių paslaugų sutartyse nurodomos sąlyginai mažos honorarų sumos. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Panevėžio apskrities skyrius atliko 45 gyventojų, 2006, 2007 ir 2008 metais su pareiškėju sudariusių (turėjusių sudaryti) sutartis, apklausas. 22 apklausti gyventojai nurodė duomenis, kurie nesutampa su advokato apskaitos dokumentuose pateiktais duomenimis, 2 gyventojai teigė, kad sutartyse kaip klientų įrašyti duomenys jų šeimos narių, kuriuos advokatas tik atstovavo ir gynė teisme, tačiau jie patys sudarant sutartis nedalyvavo, 15 asmenų patvirtino, kad sumokėtos sumos sutapo su advokato dokumentuose esančia informacija, 6 asmenys tiksliai neprisiminė, kokią sumą sumokėjo. Dėl to Panevėžio AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis.

Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo 2006 – 2007 m. GPM bazę, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais – rėmėsi pareiškėjo apskaitos dokumentais ir liudytojų apklausos protokoluose pateikta informacija, taikė ekonominių modelių vertinimo metodą. Atsakovo nuomone, mokesčių administratorius, lygindamas apskaitos dokumentus ir liudytojų parodymus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neapskaitė 23 130 Lt pajamų. Pareiškėjas yra PVM mokėtojas, todėl nuo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiuotos pareiškėjo 2006 – 2007 metų 17 907 Lt GPM bazės ir 2006 – 2008 metų sausio mėnesio 19 602 Lt PVM bazės, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 6 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 36 straipsniu, PVMĮ 123 straipsniu ir MAĮ 96, 97, 139 straipsnių nuostatoms, pagrįstai buvo nurodyta sumokėti 2 686 Lt GPM, 362 Lt GPM delspinigius, 806 Lt GPM baudą, 3 528 Lt PVM, 956 Lt PVM delspinigius, 1 058 Lt PVM baudą.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas, vykdydamas advokato veiklą ir ūkininko veiklą, 2006 m., 2007 m bei 2008 m. sausio – balandžio mėnesiais pagal įvairių prekių tiekėjų ir paslaugų teikėjų išrašytas PVM sąskaitas faktūras į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukė 695,57 Lt pirkimo PVM už įvairias buitines prekes ir paslaugas. Šios prekės neskirtos pareiškėjo vykdomoje PVM apmokestinamoje veikloje. Remdamasis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi, paaiškino, kad PVM mokėtojas privalo pats įrodyti, jog jo įsigytos prekės ar paslaugos yra susijusios su jo vykdoma ar numatoma vykdyti veikla. Teigė, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjo darbuotojų darbo laiko ir apmokėjimo analizę ir nustatė, jog ūkyje atskirais periodais dirbo 1 – 4 darbuotojai, dažniausiai sutrumpintą darbo laiką, kartais darbo dienos trukmė – 2 val. Panevėžio AVMI atsižvelgė į pareiškėjo įsigytų buitinių prekių pobūdį ir pagrįstai konstatavo, kad šios prekės neskirtos pareiškėjo PVM apmokestinamai veiklai vykdyti. Taip pat nurodė, jog pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas neturi teisės į 46,93 Lt PVM atskaitą pagal UAB „Gritana“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už patalpų nuomą ir maistą. Paaiškino, kad advokatas vykdo veiklą gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), todėl turi sąlygas užtikrinti pokalbio su klientu konfidencialumą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, pareiškėjui, vadovaujantis PVMĮ 58 ir 123 straipsnių nuostatomis pagrįstai nurodyta sumokėti 695,57 Lt PVM.

Dėl naudojimosi lengvaisiais automobiliais VMI paaiškino, kad pareiškėjas 2006 – 2008 m. sausio-balandžio mėnesiais vykdydamas advokato veiklą naudojosi asmeniniais automobiliais. Pareiškėjas nepagrįstai su automobilių naudojimu susijusių prekių ir paslaugų pirkimo PVM sumas 100 procentų įtraukė į PVM atskaitą. Pareiškėjas į PVM atskaitą gali įtraukti tik 50 procentų prekių ir paslaugų, susijusių su lengvųjų automobilių naudojimu. Atsakovas, remdamasis Įsakymo 3.5 punktu, nesutiko su pareiškėjo paaiškinimu, kad jis realiai ir įtraukė tik 50 procentų pirkimo PVM sumos. Paaiškino, kad teisės akte nustatyta maksimali galima pirkimo PVM dalis, kuri gali būti įtraukta į atskaitą, ši dalis nepriklauso nuo to, kiek (procentine išraiška) fizinis asmuo naudoja jam nuosavybės teise priklausantį asmeninį lengvąjį automobilį PVM apmokestinamai veiklai vykdyti. Maksimali suma nepriklauso ir nuo naudotų automobilių skaičiaus. Dėl to Panevėžio AVMI pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti 2 193,62 Lt PVM.

Dėl įgytų valymo priemonių ir sanitarinių prekių atsakovas pažymėjo, kad jų 2006 – 2007 m. įgyta už 8 385,96 Lt. Panevėžio AVMI nustatė, kad advokato kontoros patalpos sudaro 267,7 kv. m. arba 54,1 procentą nuo gyvenamojo pastato ploto. Rėmėsi PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi ir teigė, kad pareiškėjas privalėjo pateikti įrodymus, jog visos prekės buvo panaudotos advokato patalpoms valyti. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, pagrįstai nustatyta, kad jis turi teisę į PVM atskaitą įtraukti tik 54,1 procentą nuo 1 509,47 Lt pirkimo PVM sumos, tai yra 816, 62 Lt. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui pagrįstai nurodyta sumokėti 692, 85 Lt PVM.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į skundą nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (t. II, b. l. 124–132).

Pirmosios instancijos teismas pirmiausia įvertino byloje esančius duomenis ir padarė išvadą, kad mokesčių administratoriai pagrįstai vadovavosi vieninteliu turimu oficialiu dokumentu, t. y. rajono architektės pateikta pažyma, kurioje nurodytas santykis, kuri dalis nekilnojamojo turto naudojama pareiškėjo PVM apmokestinamoje veikloje, t. y. 54,1 procentas. Nurodė, kad šis santykis pareiškėjui yra naudingesnis nei jo paties pateiktas paskaičiavimas. Dėl to konstatavo, kad pagrįstai pagal nurodytas proporcijas sumažinta pareiškėjo teisė į PVM atskaitą pagal jam išrašytas PVM sąskaitas faktūras 8 385,96 Lt sumai 2006 – 2007 metais už namų priežiūros prekes bei už kitas prekes. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad savo gyvenamojo namo priežiūrai tas prekes pirko atskirai, tuo tarpu minėta suma, kuri buvo išleista namų priežiūros prekėms, teismo vertinimu, yra pernelyg didelė tik maždaug pusės nuosavybėje turimų patalpų ploto priežiūrai.

Analizuodamas PVM atskaitos klausimą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pagal PVM sąskaitas faktūras įsigijo prekes ir atskaitė pirkimo PVM 1 725,74 Lt sumai. Prekės, dėl kurių nebuvo pripažinta teisė į PVM atskaitą, išvardytos Patikrinimo akto 1 lentelėje (t. I, b. l. 55). Vėliau iš šio sąrašo buvo pašalinta vėjapjovė, kadangi buvo pripažinta, kad pareiškėjas PVM apmokestinamai veiklai naudoja ir dalį žemės sklypo. Šios lentelės duomenys, teismo vertinimu, yra pagrįsti visos pareiškėjo individualios veiklos analize. Mokesčių administratorius įvertino, kad 2006 m. ūkininko ūkyje sausio mėnesį dirbo du darbuotojai, vasario mėnesį – vienas darbuotojas visą darbo dieną, vienas darbuotojas 2006 m. dirbo sutrumpintą darbo laiką, pusę darbo dienos. Nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. ūkyje dirbo tik 1 darbuotojas ir tik 2 valandas per dieną. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius privalėjo įvertinti, kiek nurodytos prekės galėjo būti, ar galėjo būti naudojamos PVM apmokestinamai veiklai, nes tai daryti įpareigoja PVMĮ 58 straipsnio nuostatos.

Be to, pirmosios instancijos teismo nuomone, pagrįstai teisė į PVM atskaitą nepripažinta ir 2008 m. sausio 17 d. sąskaitos pagrindu, pagal kurią mokėta už nuomą ir maistą Pirčiupių karčemoje. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas turi tinkamas sąlygas teikti advokato paslaugas jo paties kontoroje, be to, jis nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad tas atvejis buvo ypatingas ir dėl kažkokių objektyvių priežasčių pareiškėjui, vykdant advokato veiklą, su klientu buvo būtina susitikti nuomotose patalpose.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas pats pripažino, jog advokato veiklai naudojo tik dalį jo turimų automobilių, už jiems skirtas prekes ir paslaugas pateikė PVM sąskaitas faktūras ir 100 procentų PVM įtraukė į atskaitą. Teismas konstatavo, kad tokiu atveju, taikant Įsakymą, tiems automobiliams skirtų prekių ir paslaugų PVM į atskaitą leidžiama įtraukti tik 50 procentų. Faktas, kad pareiškėjas turi daugiau automobilių, kurių advokato veiklai nenaudojo, šiuo atveju nėra svarbus.

Dėl mokesčių, apskaičiuotų pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant MAĮ 70 straipsnį, teismas nurodė, kad mokesčių administratoriai nustatė, jog pareiškėjas, vykdydamas advokato veiklą, apskaitoje neužfiksavo visų iš klientų gautų pajamų už teisines paslaugas. Išaiškėjus nurodytoms aplinkybėms, mokesčių administratorius neturėjo galimybės nustatyti pareiškėjo kaip mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Dėl to mokesčių administratorius įgijo teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Šiuo atveju mokesčių administratorius vadovavosi šį įvertinimą reglamentuojančiomis Taisyklėmis.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius, kad mokesčių administratorius rėmėsi galutinai nepatvirtintais duomenimis, nes asmenys, kurių parodymais rėmėsi mokesčių administratorius, buvo apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, o šių parodymų teisingumas dar nepatvirtintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius rėmėsi ne tik asmenų paaiškinimais, bet ir dokumentais, kurie tų asmenų paaiškinimus patvirtino ar iš dalies patvirtino. Taip pat nustatyti atvejai, kai būdavo forminamas sutarties nutraukimas ir sumokėtų pinigų grąžinimas, nors realiai pinigai klientui nebūdavo grąžinami. Šios sumos, teismo vertinimu, pagrįstai Patikrinimo akte įvardijamos kaip į apskaitą neįtrauktos. Jos nurodytos Patikrinimo akto 7 lentelėje, kurioje duodamas ir apskaitos dokumentų bei liudytojų apklausos protokolų sulyginimas, nustatyti skirtumai, taip pat nurodoma kiekvienu konkrečiu atveju priskaičiuota papildoma PVM ir GPM suma. Apskaičiuojant gautas pajamas, neskaičiuotos sumos, kai apklaustas asmuo neprisiminė, kokią sumą realiai sumokėjo. Toks mokesčių apskaičiavimas atitinka MAĮ 70 straipsnio reikalavimus ir Taisyklių nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į surinktą faktinę medžiagą, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė Taisyklių 6.2. punktą, 6.3. punktą, 25, 26, 28 ir 29 punktus. Vietos mokesčių administratorius GPM bazę 2006 – 2007 metais nustatė, naudodamasis informacijos šaltiniais, kurie pagal Taisyklių 29 punktą gali būti naudojami tokiam tikslui – asmenų, kurie tikrai naudojosi pareiškėjo paslaugomis, pateikiama informacija. Pareiškėjas nei dėl vieno nurodyto asmens nėra teikęs įrodymų, kad asmuo su juo nebendravo, kad asmuo suinteresuotas duoti neteisingus parodymus. Tokiu būdu GPM bazė buvo apskaičiuota, sulyginus pareiškėjo, vykdančio advokato veiklą, apskaitos dokumentus ir liudytojų parodymus. Asmenų paaiškinimus patvirtino ir užsakymai nekilnojamojo turto išrašams gauti, nutrauktų teisinių paslaugų sutartys. Vietos mokesčių administratorius privalėjo įvertinti tą faktą, kad pareiškėjas yra PVM mokėtojas, todėl apskaičiavo ir mokėtiną PVM sumą. Kadangi papildomai apskaičiuotas GPM ir PVM, mokesčių administratorius, vadovaudamasis GPMĮ 6 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 36 straipsniu, PVMĮ 123 straipsniu ir MAĮ 96, 97, 139 straipsniu, pagrįstai nurodė mokesčių mokėtojui sumokėti tiek pačius mokesčius, tiek delspinigius ir baudas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Remiasi skunde pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais. Papildomai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti pareiškėjo prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Apeliaciniame skunde remiamasi LVAT praktika administracinėje byloje Nr. AS5-82/2005, nurodoma, jog Kėdainių rajono apylinkės teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-825/2010 atsižvelgiama į tas pačias faktines aplinkybes kaip ir administracinėje byloje. Minėtoje baudžiamojoje byloje priimtu 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu pareiškėjas išteisintas dėl nusikaltimo pagal Baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį padarymo, byla nutraukta. Šis nuosprendis pagal ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį privalomas administracinę bylą nagrinėjančiam teismui.

Teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai perkelia įrodinėjimo naštą mokesčių mokėtojui. Remiasi LVAT praktika administracinėje byloje Nr. A438–1845/2008. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas paremtas spėjimais, nemotyvuotas, jame neįvertinti pareiškėjo argumentai. Be to, teismas formaliai vertino pareiškėjo argumentus dėl PVM atskaitos, už prekes ir paslaugas, susijusias su automobilių naudojimu, teismo pozicija pažeidė MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės principą. Pareiškėjas taip pat nesutiko su teismo nuomone dėl mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-825/2010 buvo paneigtos faktinės aplinkybės, kuriomis rėmėsi mokesčių administratorius. FNTT Išvada taip pat kelia abejonių.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 159–166).

Atsakovas nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Šioje byloje mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjui mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotų mokesčių bei su jais susijusių sumų.

Pareiškėjas, visų pirma, nesutinka 1) su Patikrinimo akte 1.1 punkte apskaičiuota ir vėliau mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų patvirtinta 695,57 Lt PVM suma už buities prekes ir salės nuomą; 2) su Patikrinimo akto 1.2 punkte apskaičiuota ir vėliau patvirtinta 692, 85 Lt PVM suma už valymo ir sanitarines prekes; 3) Patikrinimo akto 1.3 punkte priskaičiuota ir vėliau patvirtinta 2 193,62 Lt PVM suma už su automobilių naudojimu susijusias prekes ir paslaugas. Mokesčių administratorius pripažino, kad pareiškėjas minėtas sumas nepagrįstai įtraukė į PVM atskaitą. Pareiškėjas taip pat ginčija pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiuotą mokestinę nepriemoką, susidariusią dėl neapskaitytų 2006-2008 m. pareiškėjo gautų pajamų, nurodo, kad mokestinio patikrinimo procedūra jo atžvilgiu pradėta nepagrįstai.

Dėl mokestinio patikrinimo procedūros

Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje nustatyta, kad mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse. Pagal MAĮ 114 straipsnį, mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Mokestinio patikrinimo pradžia yra aiškiai apibrėžta MAĮ 120 straipsnio 1 dalyje ir yra siejama su konkretaus sprendimo jį atlikti priėmimu (pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą surašymu). Taigi pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimo tikrinti) surašymas yra būtina sąlyga mokestiniam patikrinimui pradėti bei jį vykdyti. Sąlyga, jog visi mokestiniai patikrinimai pradedami tik tuomet, kai mokesčių administratoriaus pareigūnas turi mokesčių administratoriaus viršininko ar jo įgalioto asmens pasirašytą pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą, yra nurodyta Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 (toliau – ir Taisyklės), 18 punkte.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas atliktas, vykdant 2008 m. birželio 19 d. pavedimą tikrinti Nr. 32-73 (t. I, b. l. 54). Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis MAĮ 114 straipsniu, 120 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 18 punktu, pareiškėjo argumentai dėl nepagrįstai pradėtos mokestinio patikrinimo procedūros yra atmestini. Taip pat pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas pasinaudojo savo teise mokesčių administratoriui teikti pastabas ir paaiškinimus (MAĮ 126 str. 3 d., 131 str. 1 d.), kurie buvo įvertinti mokesčių administratoriaus priimtuose sprendimuose (t. I, b. l. 2, 65, 161, t. II, b. l. 69-71), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad jis nebuvo išklausytas mokesčių administratoriaus, yra nepagrįstas.

Dėl teisės į PVM atskaitą

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju aktualus PVMĮ 58 straipsnis (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija), reglamentuojantis veiklą, kuriai skirtų naudoti prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM gali būti atskaitomas. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, „PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: 1) PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui <...>“.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teisei į atskaitą įgyvendinti, būtina konstatuoti šias tris aplinkybes: 1) asmuo veikia kaip apmokestinamasis asmuo, t. y. savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą; 2) prekės ir paslaugos naudojamos apmokestinamojoje veikloje (žr. LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1 – 355/2004); 3) nenustatytas piktnaudžiavimas ar sukčiavimas, ar ketinimas piktnaudžiauti, sukčiauti (žr. LVAT 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438 – 1097/2009; Europos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimą bylose C-439/04 ir C-440/04). Be kita ko, prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: 1) PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); 2) PVM mokėtojas, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti <...>. Prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose (žr. LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1 – 355/2004). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias teisę į PVM atskaitą, taip pat nurodė, kad pirmenybė yra teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams (žr. 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–1898/2010).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos. Teisėjų kolegija, pagal paminėtas taisykles įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas šioje dalyje išsamiai pasisakė dėl ginčo dalyko, todėl teisėjų kolegija sutikdama su šių institucijų argumentacija ir nurodytomis aplinkybėmis, jų iš naujo nebekartoja.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais įrodymais (t. I, b. l. 54, 55, 161-164, 167, 168, 174-176, t. II, 72) bei sutikdama su centrinio mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo argumentais, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai atskaitė PVM už buities prekes (mėsmalę, skalbimo mašiną, keptuves ir jų dangčius, šaldytuvą, sulčiaspaudę, mikrobangų krosnelę) ir salės nuomą. Įvertinusi pareiškėjo ūkyje dirbusių asmenų skaičių, jų darbo valandas, pirktų buities prekių pobūdį (pvz., mėsmalė, sulčiaspaudė ir kt.), teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuota 677, 26 Lt PVM suma. Pažymėtina, kad prieš tai paminėtas aplinkybes mokesčių administratorius įrodė byloje surinkta medžiaga, vykdydamas MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, to paties MAĮ straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos pagrįsti, kodėl šios sumos yra neteisingos, neįvykdė. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, patvirtinančių, kad minėtos buities prekės buvo naudojamos jo PVM apmokestinamojoje veikloje. Be to, pareiškėjui nepagrindus to, kad patalpas Pirčiupių karčemoje išsinuomavo verslo tikslais (teisinių paslaugų teikimui), jam taip pat pagrįstai apskaičiuota 18, 31 Lt PVM suma.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas pažeidė PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes įsigijęs prekes, kurios nėra skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ar paslaugų teikimui, atskaitė pirkimo PVM, todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo 695, 57 Lt PVM.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą (t. I, b. l. 55, 178-193, t. II, b. l. 73, 95, 98-113), taip pat pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjo teisę į PVM atskaitą už namų valymo ir sanitarines prekes. Tokia išvada darytina, atsižvelgus į itin didelę namų valymo ir sanitarinėms prekėms išleistą pinigų sumą (8385,96 Lt), įvertinus pirktų prekių paskirtį ir jų pirkimo laikotarpius (pavyzdžiui, 2006 m. sausio 31 d. – 2007 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu pirkti 330 oro gaivikliai), advokato kontoroje dirbusių asmenų skaičių minėtu laikotarpiu (3 žmonės), architektės patvirtintą pažymą, pagal kurią kontoros plotas sudaro 54,1 proc. pastato (kuri yra palankesnė pareiškėjui nei pareiškėjo pateiktas paaiškinimas dėl kontoros ploto). Pareiškėjui nepateikus jokių minėtą vertinimą paneigiančių įrodymų (MAĮ 67 str. 2 d.), konstatuotina, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai, jam nurodė sumokėti 692,85 Lt.

Įvertinus byloje esančius įrodymus (t. I, 55, 56, 194-200, t. II, b. l. 1-42, 95, 96, 141), taip pat negali būti pripažinta, jog pareiškėjas teisėtai į PVM atskaitą 100 proc. su lengvaisiais automobiliais susijusių prekių ir paslaugų pirkimo PVM. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo ekonominėje veikloje naudojo ir į PVM atskaitą įtraukė prekių ir paslaugų sumas, susijusias su trijų (nuo 2006 m. gegužės 15 d. – dviejų) turimų automobilių naudojimu (Renault Megane (parduotas 2006 m. gegužės 15 d.), Land Rower, VW Passat (2001 m.)). Kitus du turimus automobilius (VW Passat (1995 m.), Fiat Scudo), kaip pats pripažįsta, naudojo asmeniniais tikslais (t. II, b. l. 141).

Pagal PVMĮ 61 straipsnį (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę nustatyti fizinio asmens, kuris yra PVM mokėtojas, įsigyto ar importuoto ilgalaikio materialiojo turto, taip pat su šiuo turtu susijusių kitų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM dalį, kuri gali būti įtraukta į PVM atskaitą. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 1K-112 „Dėl pirkimo ir(arba) importo pridėtinės vertės mokesčio dalies, kuri gali būti įtraukta į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, už fizinio asmens, kuris yra PVM mokėtojas, įsigytą arba importuotą ilgalaikį materialųjį turtą, taip pat už susijusias su šiuo turtu kitas prekes ir(arba) paslaugas, patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 3.5 punktas imperatyviai numato, kad su lengvuoju automobiliu susijusių prekių ir(arba) paslaugų pirkimo ir(arba) importo PVM maksimali dalis, kuri gali būti įtraukiama į PVM atskaitą, yra 50 proc.

Atsižvelgiant į šias imperatyvias teisės aktų nuostatas ir į tai, kad savo ekonominėje veikloje pareiškėjas naudojo tik tris (nuo 2006 m. gegužės 15 d. – du) lengvuosius automobilius, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nurodė sumokėti 2 193,62 Lt PVM sumą. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad pareiškėjas visus automobilius buvo priskyręs savo vykdomai ekonominei veiklai, kadangi, kaip jau minėta, prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus. Tai atitinka MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad mokesčių administratorius pagrįstai, remdamasis teisės aktų nuostatomis (PVMĮ 58 str., 123 str., MAĮ 96, 97, 139 str., Įsakymo 3.5 p.), pareiškėjui apskaičiavo 3 582 Lt PVM, 1 065 Lt PVM delspinigių, 1 075 Lt PVM baudos.

Akcentuotina, kad pareiškėjo finansinė būklė gali būti pagrindas pateikti prašymą mokesčių administratoriui dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo (MAĮ 88 str.). Teisėjų kolegija vertina, kad pagrindų, atleisti pareiškėją nuo baudų ar delspinigių sumokėjimo, pagal MAĮ 100 ir 141 straipsnius, byloje nėra. Be to, pažymėtina, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas (MAĮ 141 str. 2 d.). Tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

Dėl PVM ir GPM, apskaičiuotų pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) įtvirtina, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. VMI viršininkas 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtino Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles. Pagal šių taisyklių 4 punktą, „įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: 4.1. apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais); <...>, 4.3. tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų); <...>“.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, apskaičiuota 3 528 Lt PVM, 956 Lt PVM delspinigių, 1 058 Lt PVM bauda, 2 686 Lt GPM, 362 Lt GPM delspinigių ir 806 Lt GPM bauda (t. I, b. l. 13-22, 54-63).

Minėtos sumos apskaičiuotos, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į apskaitą neįtraukė: 1) J. S. sumokėtų 300 Lt, 2) I. L. – 400 Lt, 3) J. B. – 200 Lt, 4) O. G. – 1 000 Lt, 5) R. Č. – 300 Lt, 6) Ž. D. – 950 Lt, 7) V. T. – 2 800 Lt, 8) A. K. – 2 500 Lt, 9) A. G. – 500 Lt, 10) D. R. – 550 Lt, 11) D. S. M. – 1 480 Lt, 12) A. I. – 50 Lt. Taip pat nustačius, kad pareiškėjas savo apskaitą sumažino tariamai grąžintomis sumomis – 1) O. G. tariamai grąžinta 1 000 Lt suma, 2) R. T. – 500 Lt suma, 3) R. G. – 1500 Lt suma, 4) R. G. – 1500 Lt suma, 5) L. M. ir V. M. – 7 500 Lt suma, 6) J. Š. – 100 Lt suma. Mokesčių administratorius konstatavo, kad iš viso pareiškėjas neapskaitė 23 130 Lt sumos, gautos iš klientų už suteiktas teisines paslaugas (t. I, b. l. 54-63).

Pažymėtina, kad dėl analogiškų aplinkybių, tai yra minėtų klientų sumokėtų sumų (išskyrus iš A. G. gautos 500 Lt sumos) už pareiškėjo jiems teiktas teisines paslaugas neteisėto neįtraukimo į apskaitą, buvo nagrinėjamas ginčas baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija vertina, kad baudžiamojoje byloje buvo sprendžiami klausimai, tiesiogiai ir konkrečiai susiję su nagrinėjamo mokestinio ginčo šalimi bei vertinamais teisiniais santykiais. Taigi sutiktina su pareiškėjo nuomone, kad baudžiamoji byla šioje byloje turi įrodomąją, prejudicinę galią.

Pareiškėjas baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas apgaulingu apskaitos tvarkymu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pažeidžiant BAĮ 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 4 ir 5 dalis.

2010 m. gegužės 12 d. Kėdainių apylinkės teismo priimtu nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. I-56-825/2010) (t. II, b. l. 145-155, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) pareiškėjas buvo išteisintas dėl 1) R. T. (pareiškėjas savo apskaitą sumažino tariamai jai grąžinta 500 Lt suma), 2) D. S. M. (pareiškėjas neapskaitė jos sumokėtų 1 480 Lt), 3) J. Š. (pareiškėjas savo apskaitą sumažino tariamai jai grąžinta 100 Lt didesne nei nurodyta pareiškėjo apskaitoje suma), 4) A. K. (pareiškėjas neapskaitė jos sumokėtų 2 500 Lt), 5) L. M. (pareiškėjas savo apskaitą sumažino tariamai jai grąžinta 5 000 Lt suma), 6) R. G. (pareiškėjas savo apskaitą sumažino tariamai jai grąžinta 1 500 Lt suma), 7) A. I. (pareiškėjas neapskaitė jos sumokėtų 50 Lt), 8) V. T. (pareiškėjas neapskaitė jo sumokėtų 2 800 Lt), 9) Ž. D. (pareiškėjas neapskaitė jo sumokėtų 950 Lt), 10) D. R. (pareiškėjas neapskaitė jos sumokėtų 550 Lt), 11) J. S. (pareiškėjas neapskaitė jo sumokėtų 300 Lt), 12) I. L. (pareiškėjas neapskaitė jos sumokėtų 400 Lt), 13) J. B. (pareiškėjas neapskaitė jos sumokėtų 200 Lt), 14) V. M. (pareiškėjas savo apskaitą sumažino tariamai V. M. grąžinta 2500 Lt suma), 15) R. G. (pareiškėjas savo apskaitą sumažino tariamai jai grąžinta 1500 Lt suma), 16) R. Č. (pareiškėjas neapskaitė jo sumokėtų 300 Lt ) bei 17) O. G. (pareiškėjas neapskaitė jos sumokėtų 1000 Lt bei savo apskaitą sumažino jai tariamai grąžinta 1 000 Lt suma) paslaugų apskaitos.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-519-168, minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, pripažindamas, kad pareiškėjas, apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą, teikdamas teisines paslaugas 1) D. S. M. (pareiškėjas neapskaitė jos sumokėtų 1 480 Lt), 2) A. K. (pareiškėjas neapskaitė jos sumokėtų 2 500 Lt), 3) Ž. D. (pareiškėjas neapskaitė jo sumokėtų 950 Lt), 4) J. S. (pareiškėjas neapskaitė jo sumokėtų 300 Lt), 5) J. B. (pareiškėjas neapskaitė jos sumokėtų 200 Lt), 6) R. Č. (pareiškėjas neapskaitė jo sumokėtų 300 Lt), 7) L. M. (pareiškėjas savo apskaitą sumažino tariamai jai grąžinta 5 000 Lt suma) ir 8) V. M. (pareiškėjas savo apskaitą sumažino tariamai V. M. grąžinta 2500 Lt suma), 9) R. G. (pareiškėjas savo apskaitą sumažino tariamai jai grąžinta 1 500 Lt suma), 10) R. G. (pareiškėjas savo apskaitą sumažino tariamai jai grąžinta 1500 Lt suma), nefiksavo klientų sumokėtų 16 230 Lt, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Šis Panevėžio apygardos teismo sprendimas buvo patvirtintas byloje esančiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205. Panevėžio apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas procesinius sprendimus priėmė visapusiškai, sistemiškai ir išsamiai įvertinę teismo posėdyje apsklaustų liudytojų paaiškinimus, 2009 m. liepos 7 d. specialisto išvadą Nr. 5-5/42, kitą rašytinę medžiagą, atspindėjusią advokato veiklą teisinių paslaugų gavėjų bylose, atstovavimo išlaidų priteisimo aplinkybes, advokato veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale esančių įrašų eiliškumą ir kt.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalimi, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Atsižvelgdama į įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu konstatuotas aplinkybes ir vadovaudamasi ABTĮ 58 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad mokesčių administratorius nepagrįstai į pareiškėjo pajamas įtraukė R. T., J. Š., A. I., V. T., D. R., I. L. bei O. G. sumokėtas sumas (iš viso 6 400 Lt). Tačiau mokesčių administratorius pagrįstai, nesant galimybės pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, taikė MAĮ 70 straipsnį ir pareiškėjui apskaičiavo GPM ir PVM bei su jais susijusias sumas dėl į apskaitą neįtrauktų sumų už D. S. M., A. K., Ž. D., J. S., J. B., R. Č., L. M. ir V. M., R. G. ir R. G. suteiktas teisines paslaugas (iš viso 16 230 Lt).

Analogiška išvada darytina ir dėl pareiškėjo neapskaitytos iš A. G. gautos 500 Lt sumos. Byloje nustatyta, kad A. G. su advokatu sudarė Teisinių paslaugų sutartį Nr. 82, kuria pareiškėjas įsipareigojo atstovauti A. G. civilinėje byloje už 1500 Lt sumą (t. II, b. l. 55). 2008 m. lapkričio 6 d. apklausos protokole A. G. patvirtino, kad už paslaugas sumokėjo 1500 Lt. (t. I, b. l. 120-122). Pagrindo abejoti A. G. parodymais byloje nenustatyta. Be to, jo parodymus patvirtina 2007 m. birželio 22 dienos kvitas LAT Nr. 012923, pagal kurį A. G. pareiškėjui sumokėjo 1500 Lt. (t. II, b. l. 55). Susitarimų registracijos žurnale prie šios sutarties nurodomas 1500 Lt honoraras. Tuo tarpu gyventojo individualios veiklos pajamų-išlaidų apskaitos žurnale nurodoma 1000 Lt gautų pajamų suma (t. II, 57). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai neapskaitytą 500 Lt sumą įtraukė į pareiškėjo pajamas.

Apeliaciniame teismo posėdyje pareiškėjo išdėstyti argumentai dėl Panevėžio apygardos teismo šališkumo, netinkamo įrodymų vertinimo nėra nagrinėtini administracinėje byloje, kadangi tai susieta su baudžiamuoju procesu bei jo išdavoje priimtinu baigiamuoju teisės aktu – nuosprendžiu. Pastarasis yra įsiteisėjęs, todėl jokios interpretacijos dėl jo neturi teisinės reikšmės nagrinėjant šią bylą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pateiktas prašymas išreikalauti Panevėžio apygardos teismo baudžiamąją bylą, atmestinas. Taip pat, pareiškėjui nepagrindus ekspertizės reikalingumo bei nesant abejonių dėl specialistės, pateikusios 2009 m. liepos 7 d. išvadą Nr. 5-5/42, kompetencijos, atmestinas ir pareiškėjo prašymas dėl ekspertizės atlikimo.

Apibendrinant konstatuotina, kad šioje dalyje yra pagrindas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą panaikinti ir perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, nes, atsižvelgiant į tai, jog ne visos pajamos, apskaičiuotos pagal MAĮ 70 straipsnį, galėjo būti priskirtos pareiškėjo pajamoms, turi būti nustatytas pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų dydis, naujai apskaičiuoti mokesčiai ir su jais susijusios sumos. Perdavus pareiškėjo skundą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (11.1-44)-SA-38 dėl patikrinimo akto patvirtinimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas bus šios ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos kompetencija.

Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 68-352 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 3 582 Lt PVM, 1 065 Lt PVM delspinigių bei 1 075 Lt PVM baudos, palikti nepakeistą.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 68-352 dalį, kuria pareiškėjui A. K. nurodyta sumokėti 2 686 Lt GPM, 362 Lt GPM delspinigių, 806 Lt GPM baudos, 3 528 Lt PVM, 956 Lt PVM delspinigių bei 1058 Lt PVM baudos, panaikinti ir perduoti mokestinį ginčą šioje dalyje Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius