Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Bobrel ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1449-660/2010 panaikinimo pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovei J. M., išvadą teikiančioms institucijoms Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui ir Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl įpareigojimo sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimais giminaičiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad 2007 m. vasario 20 d. mirė ieškovės sūnus R. M.. A. B. M. gyvena su savo motina J. M., mokosi gimnazijos 3 klasėje. Po sūnaus mirties santykiai su atsakove pablogėjo, atsakovė pradėjo ją šmeižti. Nuo 2007 metų atsakovė neleidžia bendrauti su anūku.

Teismas byloje surinktais įrodymais nustatė, kad ieškovė netrukdomai bendravo su savo vaikaičiu B. M. iki vaikaičio tėvo (ieškovės sūnaus) mirties (2007-02-21), tačiau neįrodytomis pripažino ieškovės nurodytas aplinkybes, jog ji anūką augino nuo 3 mėnesių iki 3 metų. Nuo 2007 m. ieškovės ir anūko santykiai nutrūko. Pagrindinė atsakovės priešiško nusiteikimo B. M. atžvilgiu priežastis yra ieškovės išsakyti priekaištai atsakovei dėl vyro (ieškovės sūnaus) mirties. Šalys tarpusavyje konfliktuoja, dėl ko ieškovė kreipėsi į vaiko teisių apsaugos skyrių, policiją ir, nepavykus išspręsti bendravimo su anūku klausimo ikiteismine tvarka, 2008 m. gruodžio 3 d. į teismą dėl įpareigojimo sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimais giminaičiais. Teismas pažymėjo, kad vaikas byloje dėl įpareigojimo sudaryti sąlygas bendrauti su artimaisiais giminaičiais privalo būti išklausytas (CK 3.177 str., CPK 380 str.). Vaiko noras ir poreikis įgyvendinti savo teisę į bendravimą su artimais giminaičiais, šiuo atveju su ieškove, laikytinas prioritetu prieš kitų asmenų interesus. Vaikų teisių apsaugos skyriaus ir Kauno rajono Socialinių paslaugų centro pateiktomis išvadomis teismas nustatė, kad vaikas vangia bendrauti su ieškove. Nemalonius jo jausmus močiutės atžvilgiu atspindi vaiko piešiniai bei trumpi negatyvūs vaiko komentarai. Išklausęs nepilnamečio paaiškinimus teisme, teismas sprendė, kad B. M. neišreiškė kategoriškos nuomonės, jog jis nenori bendrauti su močiute (ieškove). Motinai nedalyvaujant vaikas teismui nurodė, kad gal ir norėtų bendrauti su močiute, jei ji atvažiuotų be policijos. Iš šio paaiškinimo teismas sprendė, kad mažametis B. M., gyvendamas kartu su motina, yra veikiamas jos nuomonės ir požiūrio į senelę (ieškovę), savo motinos akivaizdoje jis palaiko jos poziciją, tačiau nėra kategoriškai nusistatęs prieš ieškovę. Be to, nuo 2007 m. vasario 21 d. tarp ieškovės ir atsakovės esant konfliktiniams santykiams, susilpnėjo vaiko ryšys su ieškove. Teismas nenustatė, kad ieškovė netinkamai būtų atlikusi senelės pareigą vaikaičiui ar kitokiu būdu būtų neigiamai įtakojusi anūką, dėl ko iškiltų reali grėsmė jo interesams ir sveikatai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės tam tikros moralinės savybės ar jos socialinė padėtis neleistų jai bent iš dalies įgyvendinti savo teisę bendrauti su vaikaičiu. Teismas sutiko su Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės paaiškinimais, jog vaikaičiui lankantis pas senelę būtų sudarytos tinkamos sąlygos ilsėtis ir žaisti. Todėl sprendė, kad siekiant atstatyti emocinį ryšį tarp ieškovės ir vaikaičio, tikslinga pradėti bendravimą Savivaldybės biudžetinės įstaigos Kauno rajono Socialinių paslaugų centro Krizių centre, dalyvaujant psichologui. Palankiausiomis sąlygomis ieškovei bendrauti su vaikaičiu teismas pripažino vaiko poilsio dienas, todėl suteikė ieškovei teisę bendrauti su vaikaičiu kas antros savaitės šeštadienį, o šalims sutarus - pasirinktą ir kitą savaitės dieną. Vaikaičio B. M. lankymą mokykloje, kaip sukeliantį vaikui neigiamus reiškinius, pripažino neatitinkančiu vaiko interesų, o bendravimą atsakovės namuose – neįmanomu. Atsakovės teiginius, kad ieškovė diegia vaikui priešingas moralei savybes, t. y. skatina jį meluoti, nuteikinėja prieš motiną, kaltina atsakovę vaiko akivaizdoje dėl tėvo mirties, tuo griaudama jos, kaip vaiko motinos, autoritetą, teismas pripažino neįrodytais.

1. teismas neteisingai nurodė, kad apeliantės sūnų su ieškove B. M. sieja šeimos ryšiai, kadangi atsakovė su ieškove niekada nebuvo šeima. Nėra tarp vaiko ir ieškovės glaudaus emocinio ryšio, nes ieškovė iki savo sūnaus mirties 2007 m. su vaikaičiu visiškai nebendravo, jo nelankė, nekvietė pas save, neklausinėjo, kaip jis auga ir kuo domisi, ar sveikas ir pan. Todėl tarp vaiko ir ieškovės nėra jokios abipusės traukos, švelnių jausmų ir meilės. Ir priešingai, ieškovė piktumu ir prievarta, su policija ir kitais pareigūnais, nežinia kokiu tikslu, agresyviai siekia bendravimo su anūku Benu. Toks ieškovės elgesys atstūmė mažametį Beną nuo jos. Vaikas nepasitiki senele, pamatęs ją išsigąsta, šaukiasi pagalbos, po to labai blogai jaučiasi, pasidaro neramus ir liūdnas, naktimis blogai miega, prašo atsakovės kur nors išvežti, kad senelė B. M. jo nesurastų. Tokia jo savijauta atsispindi piešiniuose, kuriuos Benas piešė Krizių centre. Prie šeimos ir artimų asmenų grupės vaikas ieškovės nepriskyrė ir nenupiešė. Visos šios aplinkybės yra patvirtintos ne tik Beno piešiniais, bet ir kitais bylos dokumentais: Kauno rajono Socialinių paslaugų Centro raštais, Kauno rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus Šeimos aplankymo aktais, B. M. charakteristikomis, išduotomis gimnazijos auklėtojos ir direktoriaus bei liudytojų parodymais. Tačiau teismas šių įrodymų nevertino ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus;

2. paviršutiniškai teismas vertino ir liudytojų B. S., D. N., R. P., G. Ž. ir O. D. parodymus. Šios liudytojos parodė, kad joms gerai žinoma, jog ne atsakovė draudžia sūnui Benui bendrauti su ieškove, bet jis pats to nenori, kadangi nejaučia meilės ir šilumos iš močiutės, o tik priekaištus jo mamai. Liudytojos patvirtino, kad ieškovė ne gražiu rūpesčiu, gerumu ir meile, o atšiauriu elgesiu traumuoja ir atstumia nuo savęs Beną;

3. teismas neteisingai nurodė, kad atsakovė ir jos atstovė pripažino, jog ieškovė su Benu bendravo iki Beno tėvo mirties 2007 metais ir tai neva patvirtina ieškovės pateiktos nuotraukos. Atvirkščiai, buvo teigiama, kad, būtent iki 2007 metų ieškovei Beno nereikėjo, ji jo nelankė nei namuose, nei ligoninėje, su vaiku visiškai nebendravo. Ieškovės pateiktos 3 fotonuotraukos taip pat to nepatvirtina, kadangi dvejose fotonuotraukose Benas dar kūdikis, o trečioje – mažas;

4. teismas teisingai nurodė, kad nustačius, jog vaiką ir trečiąjį asmenį sieja artimi giminystės ryšiai, prioritetu prieš kitų asmenų interesus turi būti paties vaiko noras ir poreikis. Tačiau tokio noro ir poreikio atsakovės mažametis sūnus Benas nėra išreiškęs. Iš viso jo elgesio, pareiškimų, piešinių ir parodymų teismo posėdyje galima daryti tvirtą išvadą, kad bendrauti su ieškove jis nenori, jos nemyli ir bijo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad tik prie atsakovės jis sako, jog nenori bendrauti su močiute. Iš tikrųjų teismo posėdyje Benas parodė, kad jis pats nenori bendrauti su močiute, nenori su ja susitikti nei mokykloje, nei kitur, nenori su močiute kalbėtis, dėl to neatsiliepia į jos telefoninius skambučius, nenori imti iš jos dovanų ir jų nepriimtų. Vaiko išreikštas abejotinas teiginys „galbūt, jeigu mamos ir močiutės santykiai būtų kitokie, jei močiutė neatvažiuotų su policija, galbūt, ir norėčiau bendrauti, nežinau“ yra suformuluotas teismo, o ne vaiko. Teismas prioritetu laikė ne mažamečio Beno interesus ir poreikius, o ieškovės B. M. interesus ir norus;

5. teismas visiškai neatkreipė dėmesio į ieškovės aiškiai melagingus skundus Vaiko teisių apsaugos skyriui apie blogas Beno gyvenimo sąlygas, kas VTAS apsilankymo aktais ir foto nuotraukomis apie šeimos keliones buvo paneigta. Teismas neįvertino ieškovės asmeninių savybių: melo, grasinimų, agresyvumo, kurios buvo pagrindu netenkinti jos ieškinio ir nesiaiškino, kodėl ieškovė tokiais drastiškais veiksmais siekia bendravimo su anūku;

6. teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, t.y. Civilinio kodekso 3.172 straipsnį. Ieškovė nėra atsakovės ir mažamečio Beno šeimos narė ir ja niekada nebuvo. Šeimos narys ir giminaitis yra skirtingi asmenys ir teismas neturėjo teisės jų sutapatinti. Be to, pagal šio įstatymo nuostatas reikia sudaryti vaikams sąlygas bendrauti su artimaisiais giminaičiais, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Jungtinių Tautų vaiko teisių Konvencijos 8 str. 1 d. konstatuota, kad valstybės dalyvės įsipareigojo gerbti vaiko teisę neleisdamos neteisėto kišimosi. Vaiko atžvilgiu šių įstatymų nuostatos yra šiurkščiai pažeistos, nes teismas suteikė ieškovei galimybę neteisėtai kištis į mažamečio vaiko gyvenimą. CK 3.176 str. 2 d. nurodyta, kad teismas gali atsisakyti leisti bendrauti su vaiku artimiems giminaičiams, jei tai prieštarauja vaiko interesams. Akivaizdu, kad bendravimas su ieškove atsakovės sūnaus Beno interesams prieštarauja.

7. teismas pažeidė ir Beno apklausą, kadangi teismo posėdyje dalyvavo suaugusių asmenų psichologė J. V., o ne vaikų psichologė.

8. teismas teisingai netenkino ieškovės ieškinio bendrauti su Benu atsakovės namuose ir mokykloje ir nurodė Krizių Centrą, dalyvaujant psichologui, tačiau nenurodė, kad susitikimuose turi dalyvauti vaikų psichologas. Teismo leidimas ieškovei bendrauti su Benu kas antrą šeštadienį nuo 11 val. iki 14 val., t.y. po 3 valandas su nemylimu asmeniu, fiziškai ir emociškai vaiką nuvargintų. Tai gali turėti vaikui ne tik fizinį, bet ir psichotrauminį poveikį. Tokį poveikį gali turėti ir teismo nustatytas bendravimas su senele kas antrą šeštadienį, nes jis niekur negalėtų išvykti, užsiimti savo pomėgiais, sportine bei kultūrine veikla ir pan. Ši prievartinė prievolė neatstatytų teigiamo emocinio ryšio tarp vaiko ir ieškovės, o priešingai - jam įžiebtų tik neapykantą senelei, pažeistų vaiko harmoningos asmenybės vystymąsi ir raidą;

9. Teismas neįvertino ir VTAT skyriaus atstovės išvados, kad ieškovės bendravimas su vaikaičiu galėtų būti tiktai tada, kai būtų atstatytas emocinis ryšys tarp vaiko ir močiutės. Šio ryšio dabar nėra, o ar bus jis atstatytas ateityje - neaišku. Todėl ieškovės ir mažamečio Beno bendravimas neturėjo būti leistas, nes jis yra žalingas mažamečiui Benui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad B. M., gimęs 2000 m. lapkričio 17 d., yra ieškovės vaikaitis. Vaiko tėvas (ieškovės sūnus) R. M. mirė 2007 m. vasario 21 d., motina (atsakovė) ir velionis ieškovės sūnus, gimus vaikui, niekada kartu su ieškove negyveno. Ieškovės teigimu, ji vaikaičiu rūpinosi nuo gimimo iki 3 metų, iki vaikaičiui pradėjus lankyti darželį (b. l. 65), todėl juos sieja stiprus emocinis ryšys. Taip pat ieškovė nurodo, kad sūnui esant gyvam, ji su vaikaičiu normaliai bendravo, palaikė šiltus santykius, tiek sūnus, tiek atsakovė kartu su vaikaičiui ją aplankydavo, tačiau po sūnaus mirties atsakovė trukdo ieškovei bendrauti su vaiku, todėl ieškovė kreipėsi į Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių (b. l. 8), kad būtų apsaugoti vaiko interesai, t. y. sudarytos sąlygos vaikaičiui bendrauti su ieškove. Atsakovė buvo įpareigota sudaryti tokias sąlygas, tačiau šio įpareigojimo nevykdo (b. l. 6). Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovę sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su ieškove, nustatant tokią bendravimo tvarką: leisti šeštadieniais pasiimti vaikaitį pas save, lankyti vaikaitį mokykloje bei atsakovės namuose.

Nagrinėjamu atveju kyla teisės normų, reglamentuojančių artimųjų giminaičių bendravimą su vaiku, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje nustatyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 8 straipsnio 1 dalimi valstybės dalyvės įsipareigojo gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, kaip tai nustatyta įstatymo, neleisdamos neteisėto kišimosi. Kiekvieno asmens teisė į jo šeimos gyvenimo gerbimą įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Šeimos svarba pabrėžiama ir vaiko teisė nuo gimimo momento į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisė į šeimos gyvenimą bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą nustatyta ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį valstybės valdžios institucijos yra įpareigotos ne tik susilaikyti nuo savavališko šio straipsnio saugomų asmens teisių apribojimo, bet taip pat gali egzistuoti pozityvios pareigos, neatskiriamai susijusios su veiksmingu šeimos gyvenimo (ir kitų šiame straipsnyje saugomų teisinių gėrių) gerbimu (žr., pvz., Marckx v. Belgium, no. 6833/74, judgment of 13 June 1979, § 31). Teismo teigimu, „šeimos gyvenimas“ Konvencijos 8 straipsnio prasme apima mažiausiai ryšius tarp artimųjų giminaičių, kaip, pavyzdžiui, tarp senelių ir vaikaičių, nes tokie giminaičiai gali užimti svarbią vietą šeimos gyvenime. Pagarba šeimos gyvenimui įpareigoja valstybę veikti taip, kad būtų sudarytos galimybės tokiems ryšiams normaliai plėtotis (žr. cituotą sprendimą Marckx v. Belgium, § 45, Scozzari and Giunta v. Italy, no. 39221/98, judgment of 13 July 2000). Europos Žmogaus Teisių Komisija jos veiklos metu taip pat yra pažymėjusi, kad šeimos gyvenimas tarp senelių ir vaikaičių gali būti ir tada, kai jie negyvena kartu, bet yra susiformavę glaudūs šeiminiai ryšiai, ypač kai dažnai bendraujama (žr. Fidler v. Austria, no. 24759/94, report of 3 December 1997, § 46) (LAT 2009-05-29 nutartis Nr. 3K-3-203/2009). Vaiko bendravimas su artimaisiais giminaičiais yra itin svarbus vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai, todėl turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas galėtų palaikyti ryšius ne tik su tėvais, bet ir su kitais artimais asmenimis, priklausančiais vadinamajai „išplėstinei šeimai“.

Visos išvardytos vaiko teisės gali būti ribojamos tik tada, jeigu kenkia paties vaiko interesams.

Įstatyme nekonkretinama, kokia padėtis ar veiksmai laikytini priešingais vaikų interesams, dėl kurių galėtų būti ribojamas bendravimo teisės įgyvendinimas. Kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į vaikų brandą, susidariusią padėtį ir artimųjų giminaičių poelgius, jų gyvenimo būdą ir kitas konkrečias aplinkybes, sprendžiama, ar bendravimas atitinka vaikų interesus.

Pirmosios instancijos teismas vienu iš pagrindinių įrodymų tenkinant ieškovės reikalavimą pripažino nepilnamečio B. M. teismo posėdyje išsakytus žodžius „jeigu mamos ir močiutės santykiai būtų kitokie, jei močiutė neatvažiuotų su policija, galbūt ir norėčiau bendrauti, nežinau“. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Teismas turi įvertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiais, kad paminėtas įstatymų nuostatas teismas pažeidė, o teismo išvados yra prieštaringos.

Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ieškovės teiginių, kad iki ieškovės sūnaus (vaikaičio tėvo) mirties būtų užsimezgę tarp jos ir anūko tamprūs ir artimi ryšiai. Priešingai, iš vaiko ir atsakovės paaiškinimų, liudytojų B.M. S., D. N., O. D. parodymų galima spręsti, kad sukakus vaikui 3 m., jo ir senelės tolimesnis bendravimas buvo epizodinis, artimi ryšiai tarp jų nebuvo užsimezgę, o ieškovės pateiktos fotonuotraukos tik patvirtina galimus ieškovės bendravimo su vaiku faktus, kai vaikas dar buvo mažas. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Iš nepilnamečio apklausų teisme, jo paaiškinimų socialiniams darbuotojams, vaiko piešinių, VTAS ir Socialinio paslaugų centro išvadų matyti, kad bendraudamas su ieškove vaikas jaučia įtampą, baimę, ir bendrauti su ja nenori (b.l. 71-72, 143, 153, 17). Ši vaiko nuostata ieškovės atžvilgiu iš esmės nepasikeitė nuo pirmųjų jo apklausų. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų išvadai, kad tokį vaiko požiūrį ieškovės atžvilgiu sąlygojo atsakovės veiksmai. Taigi, pirmosios instancijos teismas, neištyręs bylos įrodymų viseto, nepasisakydamas dėl Socialinių paslaugų centro išvados, kad priverstinis bendravimas su močiute vaikui yra nemalonus ir prievartinis kontaktas (b.l. 153), neatsižvelgdamas į vaiko paaiškinimus visumoje, bet nurodydamas tik neaiškiai suformuluotą vaiko atsakymo fragmentą (b.l. 174-1758), padarė nepagrįstą ir vaiko norams bei jo interesams prieštaraujančią išvadą dėl vaiko teisės bendrauti su ieškove įgyvendinimo.

Pažymėtina, kad teismas gali įpareigoti tėvus (tėvą ir motiną) sudaryti vaikui sąlygas bendrauti su artimaisiais giminaičiais tik tuomet, jeigu iš nustatytų aplinkybių galima daryti neabejotiną išvadą, kad toks bendravimas neprieštarauja vaiko interesams. CK 3.164 straipsnyje nustatyta, kad kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir, priimant sprendimą, turi būti atsižvelgta į jo norus, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Nagrinėjamos bylos atveju vaikas buvo išklausytas tiesiogiai teisme ir savo nuomonės, išsakytos psichologui, nei vienu iš teisminės apklausos atvejų nepakeitė. Taigi jei vaiko norai prieštarauja jo interesams, sprendimą būtina priimti vaiko interesais. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu parinktas tiesioginio bendravimo su vaikaičiu būdas dabartiniu metu neatitinka vaiko interesų, todėl yra pagrindas teismo sprendimą, kaip nepagrįstą, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti (CPK 263 str. 1 d., 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.).

Pažymėtina, kad teisiniai santykiai, dėl kurių yra kilęs ginčas, yra tęstinio pobūdžio, pasikeitus faktinėms aplinkybėms yra galimas šio ginčo naujas sprendimas. Be to, bendrauti su artimaisiais giminaičiais yra vaiko teisė, kurią turi užtikrinti vaiko tėvai (CK 3.172 straipsnis). Pasikeitus vaiko pažiūroms bei motinai nevykdant savo pareigų, į teismą nuo 14 metų amžiaus gali kreiptis pats vaikas (CK 3.164 str. 2 d.).

Atsakovė turėjo 450 Lt atstovavimo išlaidų ir sumokėjo 133 Lt žyminį mokestį apeliacinės instancijos teisme. Valstybė patyrė 7,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį atmetus, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 88, 93, 96, 98 str.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės B. M., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei J. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 450 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt litų) atstovavimo išlaidų ir 133 Lt (vieną šimtą trisdešimt tris litus) žyminį mokestį apeliacinės instancijos teisme ir 7,25 Lt (septynis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.