- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-19
- Bylos Nr.
- Iv-255-815/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01403-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Aistei Lunienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – (duomenys neskelbtini) skundą atsakovams – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinei, Lietuvos valstybei, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovių – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Specialiųjų užduočių rinktinės bei Lietuvos valstybės nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką – 799,16 Lt (septynis šimtus devyniasdešimt devynis litus ir šešiolika centų).
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Remiantis iki 2007 m. spalio 1 d. galiojusiomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, viena iš valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma, remiantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Pagal Įstatymo (2007 m. birželio 7 d. redakcija) 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą bei pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, išliko. Taikant šį teisinį reguliavimą, pareiškėjui nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. neišmokėta 799,16 Lt priemokų ir priedų suma, kurią patvirtina pateiktos VSAT Specialiųjų užduočių rinktinės išduotos darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės Nr. (21/27)-4-55, Nr. (21/27)-4-54.
Atsakovai, apskaičiuodami priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę bei prieštarauja Konstitucijai.
2.2. Pagal Vidaus tarnybos statuto (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) (toliau – ir Statutas) 38 straipsnio 1 ir 5 dalis pareigūnams mokėtos šios priemokos: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, o pareigūnams mokamų priemokų suma negalėjo viršyti 60 proc. pareiginės algos. Statuto 36 straipsnyje buvo numatyta, jog pareigūnai, kurių profesionalumas vertinamas kvalifikacine kategorija, turi teisę į priedus už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį, priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį suma negalėjo viršyti 55 proc. pareiginės algos.
2.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog Įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, remiantis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis).
2.4. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Vyriausybė, tai reiškia, jog bet kokie Vyriausybės veiksmai pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais; pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.81 straipsnio 1 dalį, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės.
2.5. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Seimo kaltė priimant įstatymą yra kvalifikuotina kaip neatsargumas. Be to, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės ir nagrinėjamu atveju kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, pajamų; tai reiškia, kad neatsargūs valstybės veiksmai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius (negautos pajamos), kurių dydis lygus jo negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai. Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, Lietuvos valstybei taikytina civilinė atsakomybė, kita vertus, dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, atsakovai turi atsakyti solidariai. Teismas, išsprendęs šią bylą iš esmės, turi priteisti prašomą sumą iš tinkamo atsakovo.
Žemesnės instancijos teismas
2.6. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos nepasibaigus senaties terminui sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių net ir tada, jeigu jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami spendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
2.7. Darbo kodekso 298 straipsnyje įtvirtinta, kad darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus; jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau negu trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią metų laikotarpį, kadangi toks draudimas nėra numatytas. Analogiškai minėtą straipsnį taiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priteisdamas pareiškėjui darbo užmokestį už trejus kalendorinius metus, juos skaičiuojant atgal ne nuo kreipimosi su skundu į teismą dienos, bet nuo pareiškėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos.
Pagal pateiktas darbdavio – VSAT Specialiųjų užduočių rinktinės asmenines uždarbio korteles paskutinį kartą pareiškėjui visas darbo užmokestis neišmokėtas 2008 m. lapkričio 30 d., todėl, remiantis Darbo kodekso 298 straipsniu, priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuota už paskutinius iki pastarojo laikotarpio (2008 m. lapkričio 30 d.) trejus metus, šiuo atveju apimamas laikotarpis nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d.
II
1. Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–15) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismui patenkinus skundą, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, pateikia tokius argumentus.
1.1. Civilinė atsakomybė gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, jo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. Valstybei taikomos tos pačios žalos atlyginimo normos kaip teisės subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių VSAT pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus. Valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams. Pagal generalinio delikto, įtvirtinto Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami.
1.2. Skunde pareiškėjas teigia, kad atsakovai turi atsakyti solidariai pagal Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 d. analogiją. Pažymėtina, jog pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
1.3. Remiantis teismų praktika, pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendiniai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Kadangi atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina.
2. Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja VSAT ir VSAT 2010 m. rugsėjo 1 d. rašte Nr. (21)-14-4136 (b. l. 28–29), be kita ko, nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog kitose administracinėse bylose yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatų atitiktį tam tikroms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, ši byla stabdytina, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktus prašymus, kadangi Konstitucinio Teismo sprendimas turės prejudicinę reikšmę šiai bylai.
III
Atsakovė – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–17) prašo skundo netenkinti, pateikia tokius argumentus.
1. Valstybės tarnautojams atlyginimus nustato ir moka valstybė, o VSAT Specialiųjų užduočių rinktinė tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. VSAT Specialiųjų užduočių rinktinė, kaip valstybės institucija, privalo laikytis valstybėje nustatytos finansinės drausmės ir gali disponuoti tik tuo atlyginimų fondu, kurį jam suteikė valstybė. VSAT Specialiųjų užduočių rinktinė neturėjo teisės savo nuožiūra valstybės tarnautojams apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo, negu konkrečiu laikotarpiu numatė atitinkami teisės aktai. Todėl šioje byloje VSAT Specialiųjų užduočių rinktinė nepagrįstai pripažinta atsakove.
2. Teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme. Atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A832-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovės – Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, teismas ir šioje byloje, jeigu patenkins pareiškėjo skundą, teismo sprendimo vykdymą turėtų atidėti ar išdėstyti vieneriems metams.
IV
Pareiškėjas pateikė teismui 2010 m. rugpjūčio 27 d. prašymą (b. l. 27), kuriame, be kita ko, nurodo:
1. Su atsakovės prašymu sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti vieneriems metams, atsižvelgiant į sunkią turtinę atsakovės padėtį, sutinka iš dalies: vienerių metų laikotarpis yra per ilgas teismo sprendimo vykdymo atidėjimui, nes pareiškėjas šioje byloje yra silpnoji šalis, be to, iš darbo santykių kylantiems reikalavimams paprastai yra taikytinas skubus priimtų teismo sprendimų vykdymas, o ir atsakovės 2011 m. darbo užmokesčio fondas bus formuojamas 2010 m. pabaigoje, tačiau, jeigu teismas nuspręstų sprendimo vykdymą atidėti, pareiškėjas sutiktų, kad sprendimo vykdymas būtų atidėtas iki 2011 m. pirmojo ketvirčio pabaigos.
2. Remiantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas sužinojo, kad taikant Įstatymo nuostatas dėl priedų ir priemokų ribojimo buvo pažeista jo konstitucinė teisė, o kartu ir įgijo teisę į ieškinį nuo to momento, kai Konstitucinis Teismas pripažino Valstybės tarnybos įstatymo nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai, todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos.
V
1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartyje (b. l. 36–42) nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (1993 m. vasario 3 d. redakcija; Žin., 1993, Nr. 6-120) ta apimtimi, kuria nėra aiškiai nustatyta, kad tam tikrose bylų rūšyse (inter alia valstybės tarnautojų darbo užmokesčio bylose) neįvykdytais sprendimais turi būti laikomi ir sprendimai-neveikimai (inter alia sprendimai nemokėti darbo užmokesčio), neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, bei minėta nutartimi administracinę bylą sustabdė tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (b. l. 68-76), kuriame nutarė pripažinti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (Žin., 1993, Nr. 6-120) tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis (Žin., 1993, Nr. 6-120) tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje (b. l. 77–78) nutarė atnaujinti administracinę bylą (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01403-2010-4) pagal pareiškėjo – (duomenys neskelbtini) skundą atsakovams – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinei, Lietuvos valstybei, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,
konstatuoja:
1. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas – (duomenys neskelbtini) ginčijamu laikotarpiu dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinėje (b. l. 4, 5–6).
Darbo užmokesčio nepriemoka, pasak pareiškėjo, susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
Pareiškėjas – (duomenys neskelbtini) iš atsakovių – Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama VSAT, bei VSAT Specialiųjų užduočių rinktinės prašo solidariai jam priteisti 799,16 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 30 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d.
Iš byloje esančios Darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės už 2007 01–2007 12 Nr. (21/27)-4-55 (b. l. 4) matyti, kad pareiškėjui už 2007 m. rugsėjo mėn. buvo neišmokėta 69,05 Lt dėl priedų, priemokų ribojimo, o iš byloje esančios Darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės už 2008 01–2008 12 Nr. (21/27)-4-54 (b. l. 5–6) matyti, kad pareiškėjui už 2008 m. buvo neišmokėta 730,11 Lt dėl priedų, priemokų ribojimo (t. y. iš viso 69,05 Lt + 730,11 Lt = 799,16 Lt).
2. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsnyje buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
3. Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą; papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
5. Minėtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė – VSAT Specialiųjų užduočių rinktinė už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaičiusi. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Ypač pabrėžtina, kad nors pareiškėjas savo skundą grindžia Civilinio kodekso nuostatomis, nes, esą, jai, neišmokėjus priemokų ir priedų, buvo padaryta žala bei ją prašo atlyginti solidariai iš atsakovų – VSAT Specialiųjų užduočių rinktinės bei Lietuvos valstybės, tačiau tai nėra pagrįsta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276, kuri yra precedentas šiai administracinei bylai, yra konstatuota, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs ir nuosekliai savo praktikoje laikosi, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, tarnybos teisinių santykių teisės aktuose egzistuojančias teisinio reguliavimo spragas įveikiant ad hoc. Be to, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, pabrėžta, jog tinkamu atsakovu tokiose bylose laikytinos statutinės įstaigos, kuriose pareigūnai tarnauja, o ne Lietuvos valstybė, nes patys tarnybiniai ginčai paprastai yra suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės (vidaus) tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų (vidaus tarnybos sistemos pareigūnų) ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba (tarnauja). Todėl šioje administracinėje byloje tinkama atsakove laikytina VSAT Specialiųjų užduočių rinktinė.
6. Šiame kontekste teismas atsakys ir į klausimą, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.
Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, jog „tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“. Pabrėžtina, kad po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jo išplėstinė teisėjų kolegija, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino savo administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.
Šiame kontekste teismas akcentuoja, kad retroaktyvumo problemos šioje byloje nėra vien dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime buvo konstatuota legislatyvinė omisija, o todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, negalima buvo ir nebuvo konstatuota Valstybės tarnybos įstatymo teisinio reguliavimo įvykdymo, nes legislatyvinės omisijos konstatavimas reiškė ir įstatyminių pareigų (ir apskritai reguliavimo) nebuvimą, o taip pat ir jų įvykdymo negalimumą.
7. Remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovės – VSAT Specialiųjų užduočių rinktinės sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra neįvykdyti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. gegužės 18 d. (žr. skundą (b. l. 1–3)). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis numato, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 127 straipsnio 1 dalis įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu konstatuota būtent legislatyvinės omisijos prieštara Konstitucijai, sužinojimo diena šioje byloje laikoma sumų paskaičiavimo asmeniui diena ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena.
Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 30 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. Minėta, kad pareiškėjas į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. gegužės 18 d. (žr. skundą (b. l. 1–3)), todėl ieškinio senaties termino pareiškėjas nepraleido.
Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis, už kurį prašoma ir yra galimybės priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (2007 m. rugsėjo mėn.–2008 m. lapkričio mėn.) (b. l. 4, 5–6), pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) iš atsakovės – VSAT Specialiųjų užduočių rinktinės priteistina 799,16 Lt (septyni šimtai devyniasdešimt devyni litai ir šešiolika centų), t. y. darbo užmokesčio nepriemoka.
Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
8. Minėta, kad atsakovė – VSAT Specialiųjų užduočių rinktinė prašo teismo sprendimo vykdymą šioje administracinėje byloje atidėti vieneriems metams.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimų vykdymą; šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.
Pagal precedentų taikymo taisykles, suformuluotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, jog „Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.“, teismo požiūriu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, kurioje paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-644-583/2010, kuriame šio sprendimo vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams, yra reikšmingiausia, nes: pirma, ją priėmė išplėstinė teisėjų kolegiją, tai yra šią bylą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino kaip sudėtingą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 2 dalis); antra, ji yra laiko požiūriu naujausia; trečia, ji yra itin speciali, labiausiai susijusi su šio pobūdžio bylomis, priimta po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo įsiteisėjimo, t. y. atsižvelgus į valstybės tarnautojų priedų skaičiavimo ir apmokėjimo ypatumus, be to, atsižvelgus ir ankstesnę paties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Taip pat, atsižvelgus į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kurioje buvo paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-644-583/2010, kuriame šio sprendimo vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams, atsižvelgtina ir į faktines aplinkybes, t. y. į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, Lietuvos Respublikos 2011 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo preambulę, jos paskutinės pastraipos nuostatą, jog Lietuvos Respublikos Seimas konstatuoja, jog ekonominė ir finansinė būklė išlieka itin sunki ir nėra pagrindo konstatuoti, kad būtų numatoma gauti ar būtų sukaupta lėšų, reikalingų nesumažintiems atlyginimams ir pensijoms mokėti, todėl valdžios sektoriaus išlaidos 2011 m. turi būti tvirtinamos laikantis sumažintų atlyginimų ir pensijų dydžių), o todėl teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo – (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti (duomenys neskelbtini) iš atsakovės – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės 799,16 Lt (septynis šimtus devyniasdešimt devynis litus ir šešiolika centų) darbo užmokesčio nepriemokos. Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.