- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-15
- Bylos Nr.
- I-551-283/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00376-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- A.P.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjoA. P. skundą dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakoveiValstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjasA. P. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį ir neišmokėtą per 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu dirbo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriumi ir buvo karjeros valstybės tarnautojas. Atsakovė, taikydama 2009 m. balandžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 1 straipsnį bei 2009 m. liepos 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 1-3 straipsnius, pareiškėjui ginčo laikotarpiu mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) išvadomis, pareiškėjas tvirtino, kad ginčo laikotarpiu darbo užmokesčio dalis buvo neišmokėta nepagrįstai (b. l. 2-5).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje dalyvavęs A. P. prašė priteisti darbo užmokesčio skirtumą, neišmokėtą per 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį. Skundo reikalavimui pagrįsti naujų ir papildomų motyvų ir argumentų nenurodė. Pripažino, kad įstatymų leidėjas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, kuriuo nustatė dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties sumažintų valstybės tarnautojų atlyginimų kompensavimo mechanizmą.
Kaip atsakovė byloje dalyvavusi Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybaatsiliepimu prašė A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nurodė, kad sumažintą darbo užmokestį pareiškėjui iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo dienos mokėjo pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Teigė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, jog įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas sureguliuotas teisės aktu, patirti nuostoliai pareiškėjui gali būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytąjį kompensavimo mechanizmą (b. l. 11-13). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, nuo 2015 m. liepos 1 d. perėmusi Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teises ir pareigas, naujo atsiliepimo nepateikė.
Trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atsiliepimoį pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad A. P.ginčo laikotarpiu ir iki 2014 m. birželio 30 d. vykdė Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus pareigas; šiai pareigybei 2008 m. gegužės 28 d. buvo nustatytas pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 17; pareiškėjuinuo 2007 m. sausio 10 d. suteikta pirmakvalifikacinė klasė (b. l. 16-21). Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. gruodžio 10 d. pažymos „ Apie nepriskaičiuotą darbo užmokestį dėl mažintų pareiginių algų koeficientų“ duomenimis, pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta 21 686,85Eur(74 880,36 Lt) darbo užmokesčio (b. l.14-15).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl karjeros valstybės tarnautojos darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, dalies priteisimo.
Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarybos įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedu (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d.) sumažino 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, o 2009 m. liepos 17 d. priimtu Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu, kurio 3 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 11-os ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniais pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį (įsigaliojo atitinkamai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d.), joje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo taikoma papildoma valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonė – priedų už kvalifikacinę klasę mažinimas.
Pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Konstitucinis teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad A. P., kaip karjeros valstybės tarnautojui, ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, kadangi tuometinė Panevėžio valstybės garantuojamos pagalbos tarnyba taikė Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties. Įvertinus teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus ginčo šalių argumentus, daroma išvada, kad tarp bylos proceso dalyvių iš esmės yra kilęs ginčas dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo pareiškėjo patirti praradimai.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgęs į šias įstatymines nuostatas, teismas sprendžia, kad sprendžiant nagrinėjamoje administracinėje byloje kilusį ginčą, taikomos teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A602-668/2016 ir Nr. A602-669/2016. Šiuose sprendimuose pateikto teisės aiškinimo buvo laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484- 602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-278-552/2016, 2016 m. kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-22-520/2016 ir kt.). Pareiškėjo teisinė padėtis, nagrinėjamos administracinės bylos faktinės ir teisinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis grindžiamas jo reikalavimas, yra iš esmės panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai aukščiau paminėtose bylose. Dėl šios priežasties nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A602-669/2016, apibendrinusi Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį (administracinės bylos Nr. A602-668/2016 ir Nr. A602-669/2016).
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas). Šio įstatymo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas, siekiant atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu. Grąžinimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytos kategorijos asmenų, kuriems taikomas šis įstatymas, tarp jų – ir asmenys, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d., Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. (1 ir 2 punktai). Be to, Grąžinimo įstatymas nustatė dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką (2 straipsnis), išmokėtinų sumų finansavimo tvarką.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime konstatavo, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Atsižvelgus į nurodytą išaiškinimą, daroma išvada, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, būtent ir nustatė konkretų mechanizmą, skirtą kompensuoti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus. Taigi, šis įstatymas nustatoValstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nuo 2015 m. liepos 1 d. perėmusios Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kurioje ginčo laikotarpiu dirbo A. P., teises ir pareigas, prievolę pareiškėjo patirtus darbo užmokesčio praradimus kompensuoti Grąžinimo įstatymo įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka.
Nustačius, kad pareiškėjo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimui yra priimtas Grąžinimo įstatymas, nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimo priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. P. skundą atmesti.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.