- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-09
- Bylos Nr.
- 2A-1148-555/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Algirdas Remeika, Ramūnas Mitkus
- Ieškovas
- B. P.
- Atsakovas
- UAB „Inovita“
- Advokatai
- Nerijus Strazdas
- Kategorijos
- 11.9.10.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,
sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Nerijui Strazdui, atsakovo atstovui Kęstučiui Kuorui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. P. ieškinį atsakovui UAB „Inovita“ dėl darbo užmokesčio priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustat ė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė priteisti iš atsakovo UAB „Inovita“ 17571,81 Lt darbo užmokesčio, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką - 3431,88 Lt už laikotarpį nuo 2008-08-27 iki 2009-02-02, vidutinį darbo užmokestį po 31,97 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, 0,06 proc. delspinigius, bylinėjimosi išlaidas (t.1, b.l. 17-22). Nurodė, kad nuo 2000-02-07 dirbo atsakovo UAB „Inovita“ direktoriumi, atlyginimas buvo sulygtas minimali Vyriausybės nustatyta alga. Dėl atsakovo finansinės padėties jau ilgą laiką negavo jam priklausančio atlyginimo. 2008 m. rugsėjo pabaigoje sužinojo, kad UAB „Inovita“ akcininko M. U. sprendimu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. yra atleistas iš pareigų ir nutraukus darbo santykius darbo užmokestis liko nesumokėtas. Ieškinio ribos yra darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2006-02-02 iki 2008-08-26, t.y. neišeinant už 3 metų ieškinio senaties ribų. Iš atsakovo bendrovės yra gavęs 72 000 Lt ir 24 000 Lt, tačiau tai buvo ne atlyginimas, o grąžintos ieškovo išleistos sumos, kurios buvo skirtos kitoms įmonės išlaidoms.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovas buvo įdarbintas UAB „Inovita“ nuo 2000-02-07 iki 2008-08-26, tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovo atlyginimo dydis turėjęs būti minimalios Vyriausybės nustatytos algos dydžio. Nustatė, kad UAB „Inovita“ 2006-2008 metais deklaravo išmokėjusi direktoriui B. P. 22503,41 Lt darbo užmokesčio (t.1, b.l.77-85), kas atitinka minimalios algos dydį per ginčo laikotarpį. Ieškovo atstovas teismo posėdyje aiškino, kad ieškovas būdamas įmonės direktoriumi melagingai deklaravo išmokėtą darbo užmokestį nenorėdamas likti skolingas valstybei, t.y. sumokėjo mokesčius avansu, tačiau teismas tokius aiškinimus vertino kritiškai ir darė išvadą, kad ieškovas būdamas įmonės direktoriumi privalėjo teikti valstybinei mokesčių inspekcijai teisingus duomenis. Jeigu ieškovo atstovas teigia ieškovą melavus mokesčių inspekcijai, tai teismo vertinimu, nėra pagrindo tikėti, kad teismui ieškovas daro išimtį rašydamas ir sakydamas tiesą. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovui nebuvo jokio motyvo deklaruoti, jog atlyginimas išmokėtas, jeigu jis iš tiesų nebuvo išmokėtas, nes LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 24 str. 1 d. įpareigoja deklaruoti išmokėtas, o ne priskaitytas sumas. Iš įrodymų visumos teismas darė išvadą, kad ieškovas neorganizavo atsakovo įmonės veiklos taip, kad būtų įmanoma nustatyti, kiek darbo užmokesčio gavo pats direktorius, taigi, ieškovas nevykdė vienos iš savo kaip bendrovės vadovo funkcijos: viena iš bendrovės vadovo pareigų yra užtikrinti, kad įmonės veikla atitiktų įstatymų reikalavimus, kad būtų tinkamai įformintas piniginių operacijų atlikimas, finansiniai dokumentai būtų išsaugoti. Taip pat nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis yra skolinęs lėšas savo darbdaviui arba įvykdęs už darbdavį kokias nors pinigines prievoles. Ieškovo reikalavimus priteisti darbo užmokestį teismas atmetė, atitinkamai atmetė ir išvestinius reikalavimus dėl delspinigių ir darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, iš ieškovo priteisė bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai nustatė svarbias bylai išspręsti aplinkybes, taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas, pažeidė civilinio proceso taisykles, nustatančias įrodinėjimo pareigas. Nurodo, kad teismas privalėjo nustatyti aplinkybes, ar su juo – ieškovu, yra atsiskaityta atleidžiant iš direktoriaus pareigų, teismas reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo iš UAB „Inovita" atmetė, tačiau sprendime taip ir nenurodė, kada ir kokiu būdu šis atlyginimas ieškovui buvo sumokėtas. Nurodo, kad pagal LR CPK 178 str., tai, jog su ieškovu bendrovė tinkamai atsiskaitė atleidžiant jį iš darbo, privalo įrodyti darbdavys, šiuo atveju UAB „Inovita", tačiau atsakovas tokias aplinkybes patvirtinančių dokumentų teismui nepateikė, o jis - ieškovas, įrodyti, kad nesumokėtas prašomas priteisti atlyginimas kitaip neturi galimybės. Kadangi neatsiskaitymo faktas yra preziumuojamas (LR CPK 182 str. 1 d. 4 str.), šią prezumpciją gali paneigti atsakovas – privalėjo pateikti arba išlaidų orderius arba išrašus iš banko sąskaitos. Teigia, kad teismas šios prezumpcijos netaikė, o išvadas grindė bei ieškinį atmetė tik samprotavimais, kurie negali būti laikomi pakankamu pagrindu ieškiniui atmesti. Tuo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (LR CPK 178 str., 182 str.). Pažymi ir tai, kad ir pats atsakovas, prašydamas atmesti ieškinį, neneigė, jog atlyginimas jam - apeliantui nesumokėtas, atsiliepime teigė, kad jis neturi apie tai duomenų. Apeliantas taip pat nurodo, kad mokesčių deklaracijų pateikimas mokesčių inspekcijai nepatvirtina atsiskaitymo aplinkybės, be to, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad faktiškai naujoji direktorė privalėjo su juo atsiskaityti sutarties nutraukimo dieną, nes jo - ieškovo įgaliojimai nuo to momento, kuris sutampa su naujos direktorės paskyrimo momentu, jau buvo pasibaigę. Nurodo, kad bendrovės veikla buvo vykdoma tinkamai, visi dokumentai buvo likę bendrovės patalpose, apie tai, kad atleistas iš pareigų sužinojo jau po fakto, ir tuo metu nebuvo kilę jokių abejonių dėl dokumentų, juos faktiškai turėjo perimti nauja vadovybė, kuri ir tęsė veiklą tose pačiose patalpose. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pasirašytas dokumentų priėmimo perdavimo aktas, apelianto nuomone, negali patvirtinti aplinkybės, kad su ieškovu yra atsiskaityta arba kad jis nevykdė savo pareigų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Atsižvelgiant į ieškovo B. P. apeliacinio skundo argumentus, nagrinėjamu atveju yra kilęs įrodinėjimo pareigos, įrodinėjant darbo užmokesčio neišmokėjimo ieškovui aplinkybę, paskirstymo klausimas. Kadangi įstatymas nustato pareigą darbdaviui atlyginti darbuotojui už jo pagal darbo sutartį atliekamą darbą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo, tiek su apeliacinio skundo argumentu, jog būtent darbdaviui kyla pareiga įrodyti, kad jis tinkamai įvykdė savo prievolę. Ši išvada taip pat darytina ir remiantis bendrąja įrodinėjimo pareigos civiliniame proceso paskirstymo taisykle, pagal kurią įrodyti privalo teigiantis asmuo (LR CPK 178 str.), t.y. pareiškėjas neprivalo įrodyti fakto nebuvimo (darbo užmokesčio neišmokėjimo), kadangi pareiga įrodyti fakto buvimą (darbo užmokesčio išmokėjimą) tenka atsakovui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.). Byloje nustatyta, kad ieškovas ginčo laikotarpiu dirbo bendrovės vadovu. Akcinės (uždarosios akcinės) bendrovės administracijos vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (Akcinių bendrovių įstatymo 2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835 redakcija, 19 str. 1 d., 37 str. 1 d.), jis vadovauja administracijai, kuri organizuoja ir vykdo bendrovės ūkinę veiklą, atstovauja bendrovei esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, vykdo kitus nustatytus įgaliojimus. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai, taigi ir administracijos vadovas, privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad ieškovui dirbant atsakovo bendrovės vadovu, bendrovė mokesčių administratoriui teikė duomenis apie nuolatiniams gyventojams išmokėtas išmokas, tame tarpe vykdant bendrovės veiklą. Šiose ataskaitose pateikti duomenys, už kurių teisingumą buvo atsakingas ieškovas, yra nurodyta, kad ieškovui darbo užmokestis už ginčo laikotarpį yra išmokėtas, nurodytos taip pat ir konkrečios sumos. Spręstina, kad ieškovas, būdamas administracijos vadovu, tokiu savo veiksmu pripažino, jog darbo užmokestis už ginčo laikotarpį yra išmokėtas. Tokia aplinkybė kvalifikuotina kaip fakto pripažinimas (CPK 187 str.). Tai, jog vėliau ieškovas, jį atleidus iš darbo, pakeitė savo poziciją ir teigė priešingai – jog darbo užmokesčio bendrovė nemokėjo, kvalifikuotina kaip ieškovo nenuoseklumas, nesukeliantis teisinių padarinių ir prieštaraujantis pagrindinėms įrodinėjimo proceso logikos taisyklėms, nes to paties fakto negalima kartu ir teigti, ir neigti. CPK 187 straipsnio prasme šaliai pripažinus faktą, kuris jai yra nenaudingas, yra pakankamas pagrindas teismui jį kvalifikuoti esant nustatytu. Laisva valia pareikštas faktų pripažinimas nebegali būti atšaukiamas, nebent faktą pripažinusi šalis įrodytų, jog tai buvo padaryta apgaulės, grasinimo įtakoje ar iš esmės suklydus. Tačiau tokių aplinkybių ieškovas, pakeitęs savo ankstesnius teiginius, neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo ieškinys nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovas buvo atsakovo administracijos vadovas, turintis specifinį teisinį statusą darbo santykiuose, disponuojantis atsakovo lėšomis ir kitu turtu bei dokumentais. Bendrovės finansinės-buhalterinės dokumentacijos, įskaitant ir kasos knygas, darbo užmokesčio žiniaraščius bei kitus darbo užmokesčiui reikalingus apskaičiuoti dokumentus ieškovas atsakovui neperdavė, dėl to atsakovas yra inicijavęs teisminį ginčą. DK 35 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Kolegija pažymi, kad juridinio asmens vadovo statusas yra specifinis. Šis statusas suponuoja jo pareigą aktyviai bendradarbiauti perduodant bendrovės turtą ir dokumentaciją naujam vadovui. Nagrinėjamoje byloje reikšminga aplinkybė, kad ieškovas pats kontroliavo darbo užmokesčio mokėjimą, taip pat, jog finansiniai-buhalteriniai dokumentai nebuvo perduoti. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 185 straipsnio ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes labiau tikėtina yra tai, jog atsakovas yra išmokėjęs ieškovui darbo užmokestį už ginčo laikotarpį, nei jo neišmokėjęs.
Esant išdėstytiems argumentams spręstina, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.