Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, sekretoriaujant Renatai Romeiko, dalyvaujant pareiškėjo atstovui A. J. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. prašymą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie VRM dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje Pareiškėjo atstovas paaiškino, kad tinkamu atsakovu byloje yra Varėnos rinktinė. Taip pat nurodė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes pagal teismų praktiką jis skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo. Atstovas prašė netenkinti Atsakovės prašymo ir neatidėti sprendimo vykdymo vieneriems metams.

Rinktinė 2011-11-18 raštu Nr. (21/19-1.28)-12-3718 prašė bylą nagrinėti Atsakovės atstovui nedalyvaujant (b.l. 30).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Pareiškėjui 2007-2008 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 ir 2007-06-07 įstatymo redakcijos) numatytą priedų ir priemokų ribojimą.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir Vidaus tarnybos statutas (toliau - Statutas).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 23 str. 1 d. buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Pagal šio straipsnio 2 dalį priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 įsigaliojusio Įstatymo (2007-06-07 Nr. X-1175) 23 str. 2 d. nustatyta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nurodyti priedai, t.y. priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Nuostata, kuria buvo ribojama valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma išliko.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų rūšys nustatytos Vidaus tarnybos statute. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusias Statuto nuostatas, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams galėjo būti mokami priedai: už laipsnius (35 str.), kvalifikacines kategorijas (36 str.), stažą (37 str.). Priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 55 procentų pareiginės algos (36 str. 6 d.). Taip pat mokamos priemokos: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu (38 str. 1 d. 1 p.); už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis (38 str. 1 d. 2 p.); už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą (38 str. 1 d. 3 p.). Pareigūnams mokamų priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (38 str. 5 d.).

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad Vidaus tarnybos statute nebuvo numatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimo, tačiau vadovaujantis VTĮ 4 str. 2 d., jiems buvo taikomos šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, inter alia ir 23 str. 2 d., todėl šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą - vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, - kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisinio pagrindo pripažinti, jog įstatymo nuostatos ribojant Pareiškėjui mokamus priedus ir priemokas yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (2009-12-15 Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), o teisės aktas pripažintas prieštaravęs Konstitucijai negalioja santykiams, atsiradusiems po minėto nutarimo paskelbimo, nėra (LVAT 2010-06-07 nutartis a. b. Nr. A662-1735/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275; 2005-12-21 nutartis a.b. Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329; 2004-03-01 nutartis a.b. A12-219/2004, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5).

Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje taip pat pažymėjo, kad tokio pobūdžio bylose teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.), kuris apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (a.b. Nr. A575-1831/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo skundo padavimo teismui dienos (LVAT 2011-11-14 nutartis a.b. Nr. A575-1839/2011). Pareiškėjas prašo priteisti 3522,78 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio dėl priedų ir priemokų sumai taikyto 70 procentų pareiginės algos ribojimo laikotarpiu nuo 2007-08-01 iki 2008-12-31 (b.l. 1-4). Bylos duomenys patvirtina, kad Pareiškėjas prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo paštu išsiuntė 2010-08-31 (b.l. 9), todėl pritaikius DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą, konstatuotina, kad Pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio mėnesio iki 2010 m. rugpjūčio mėnesio. Iš teismui pateiktų V. V. sąskaitų kortelių už 2007 ir 2008 m. ir Varėnos rinktinės 2010-09-13 rašto matyti, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo Pareiškėjui už 2007 m. neišmokėta 1126,76 Lt (rugpjūčio mėn. – 800,10 Lt, rugsėjo mėn. – 326,66 Lt), už 2008 m. neišmokėta 2396,02 Lt (sausio mėn. – 147,60 Lt, kovo mėn. – 375,25 Lt, liepos mėn. – 379,74 Lt, rugpjūčio mėn. – 824,04 Lt, lapkričio mėn. – 307,62 Lt, gruodžio mėn. – 361,77 Lt), iš viso – 3522,78 Lt (b.l. 6-7, 19). Aplinkybių, leidžiančių abejoti Atsakovės atsakingo darbuotojo parengtose ir patvirtintose ataskaitose pateikta informacija, nenustatyta. Nurodytų sumų Atsakovė neginčija. Taip pat nenustatyta, kad Varėnos rinktinė už Pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų tinkamai (pilnai) atsiskaičiusi. Įvertinus nurodytas aplinkybes pripažintina, kad yra pagrindas tenkinti Pareiškėjo prašymą dėl jam priklausančios darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (nepriemokos) priteisimo yra taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Todėl laikotarpis, už kurį turi būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, turi būti nustatomas DK 298 straipsnio pagrindu, kuriame nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (2009-01-23 nutartis byloje Nr. A822-790/2009; 2009-08-24 nutartis byloje Nr. A756-859/2009; 2009-12-23 nutartis byloje Nr. A756-1285/2009). Teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas DK 298 str. nuostatomis imperatyviai apribojama trejais kalendoriniais metais.

Taikant nurodytus Pareiškėjui priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus bei atsižvelgiant į Pareiškėjo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką susidariusią laikotarpiu nuo 2007-08-01 iki 2008-12-31 ir byloje esančius duomenis apie Pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį (b.l. 6-7, 19), konstatuotina, kad prašoma priteisti suma susidarė per laikotarpį neviršijantį trejų metų, todėl priteistina (DK 298 str.).

Pareiškėjas prašo 3522,78 Lt neišmokėto darbo užmokesčio priteisti solidariai iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės ir Lietuvos valstybės.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329, ir kt.). Tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas ėjo pareigas (LVAT 2010-06-07 nutartis a.b. Nr. A662-1735/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275; 2011-11-14 nutartis a.b. Nr. A575-1831/2011). Byloje nustatyta, kad Pareiškėjas tarnybos santykiais tiesiogiai susijęs su Varėnos rinktine, Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo, todėl V. V. neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Varėnos rinktinės. Prašymas dalyje dėl reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas, todėl atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, aptartą teismų praktiką ir teisinį reguliavimą, byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas. Pareiškėjui iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės priteistina 3522,78 Lt suma (darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje).

Atsakovė ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba atsiliepimuose prašė atsižvelgti į sunkią Lietuvos valstybės bei Varėnos rinktinės finansinę padėtį ir sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b.l. 16-18, 23-25).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimų vykdymą, šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti.

Atsižvelgdama į tai, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, remdamasi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010-07-07 sprendimu (a.b. Nr. I-644-583/2010) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartimi (a.b. Nr. A575-1831/2011), taip pat atsižvelgdama į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-10-14 nutarimas Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“), teisėja sprendžia, kad prašymas teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 127 str. ir 129 str. teisėja

nusprendė:

Priteisti V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės, į.k. 188622597, 3522,78 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus dvidešimt du litus ir 78 ct) neišmokėto darbo užmokesčio (darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje).

Kitoje dalyje Pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.