- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-01
- Bylos Nr.
- A-556-1681-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Utenos apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 11.6.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą (b. l. 2-4), prašydama įpareigoti atsakovą Utenos apskrities viršininko administraciją (toliau – ir atsakovas) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą atkurti jai nuosavybės teises į buvusio savininko V. D. turėtą žemę, neatlygintinai perduodant lygiavertį turėtajam 6,59 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja paaiškino, jog prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir reikiamus dokumentus ji pateikė 2000 m. sausio 11 d. Zarasų rajono žemėtvarkos skyriui. Pareiškėja pageidauja gauti neatlygintinai lygiavertį turėtam žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1999 m. lapkričio 25 d. buvo parengta išvada Nr. 3718/2753 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Utenos apskrities viršininko 2000 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 10-08-168 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbų tęstinumo Zarasų rajone“ buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas. Pareiškėjai šiame projekte buvo pažymėtas 6,59 ha žemės sklypas Nr. 48, kuris 2003 m. pradžioje buvo paženklintas vietoje. Pareiškėja ne kartą kreipėsi į Zarasų rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu, kad būtų priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jai suformuotą ir paženklintą natūroje žemės sklypą, tačiau atsakovas vilkina sprendimo priėmimą, teigdamas, kad jos paženklintas žemės sklypas patenka į Gražutės regioninio parko teritoriją ir pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įsigaliojusią Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 7 dalies redakciją jai negali būti suteiktas nuosavybėn minėtas žemės sklypas. Pareiškėjos manymu, toks įstatyminis reglamentavimas nėra teisingas asmenų, kurie pretendavo į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą gaunant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose iki 2001 m. gruodžio 11 d., atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 15-16) prašė skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad žemėtvarkos darbuotojai atliko visus veiksmus reikalingus nuosavybės teisės į žemę atkūrimui, tačiau nėra priimtas sprendimas dėl to, jog pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įsigaliojusią Atkūrimo įstatymo redakciją valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė grąžinama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypui tik tiems piliečiams, kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose. Pareiškėja nepateikė duomenų, įrodančių, kad ji atitinka įstatymo keliamus reikalavimus.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu (b. l. 70-72) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvas, žemės savininkas V. D., iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdė 9,20 ha žemės. Pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Zarasų rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2000 m. sausio 11 d., nurodydama nuosavybės teisės atkūrimo būdą. Pareiškėja pageidavo atkurti nuosavybės teises į 5 ha žemės, suteikiant jai neatlygintinai lygiavertį turėtajam. Pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę 1999 m. lapkričio 25 d. buvo parengta išvada Nr. 3718/2753 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Utenos apskrities viršininko 2000 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 10-08-168 patvirtintas Zarasų rajono, Degučių seniūnijos, Baibių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo pažymėtos pareiškėjai suprojektuoto žemės sklypo Nr. 48 ribos. Suformuotas 6,59 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 2003 m. vasario 19 d. buvo paženklintas natūroje. Minėtas žemės sklypas yra Gražutės regioninio parko teritorijoje. Teismas konstatavo, kad keitėsi nuosavybės teisių atkūrimo į žemę valstybiniuose parkuose bei valstybiniuose draustiniuose įstatyminis reglamentavimas. Nuo 2001 m. gruodžio 11 d. įsigaliojo 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 16 straipsnio 7 dalies redakcija, numatanti, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis tik tiems piliečiams, kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarime pripažino, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau tie piliečiai gyvena ne to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, prieštarauja Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas galėjo atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą saugomoje teritorijoje tik tiems asmenims, kurie Gražutės regioniniame parke iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis šiame regioniniame parke bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose. Teismas nurodė, kad iš Zarasų rajono Degučių seniūno 2002 m. gruodžio 3 d. pažymos Nr. 29-27-415 matyti, kad pareiškėja nuo 1999 m. lapkričio 11 d. yra registruota (duomenys neskelbtini). Tačiau nėra duomenų, kad pareiškėja iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. būtų gyvenusi ir turėjusi nuosavybės teise gyvenamąjį namą ar butą, jų dalis Gražutės regioniniame parke bei su juo besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmuose nėra vilkinimo, jis atliko visus veiksmus reikalingus nuosavybės teisės į žemę atkūrimui. Atsakovas nepriėmė sprendimo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į žemę pagrįstai, atsižvelgdamas į galiojančių įstatymų reikalavimus.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 74-77) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas negalėjo atsakovo veiksmų teisėtumo vertinti pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įsigaliojusio 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 16 straipsnio 7 dalies redakcijos nuostatas, nes ginčo teisinių santykių atsiradimo metu ši teisės norma negaliojo ir negalioja atgaline tvarka.
2. Civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis teisės principas, kad įstatymas atgaline tvarka negalioja. Esant tokiai situacijai, turi būti laikomasi Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarime suformuluoto principo - įstatymas negalioja atgaline tvarka - kaip pamatinio teisinės valstybės principo, kuris reiškia, kad įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį ir negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių nebuvo jo veiklos metu, dėl ko jis negalėjo žinoti būtinų reikalavimų.
3. Pagal įstatymų galiojimo ir taikymo laiko atžvilgiu taisykles subjektinė teisė, įgyta pagal įstatymą jo galiojimo metu, gali būti įgyvendinama, nors tokia subjektinė teisė ir nebenumatyta jos įgyvendinimo metu galiojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose (Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos).
4. Patvirtinus žemėtvarkos projektą, neliko teisinių kliūčių priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja atitinka 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 16 straipsnio 7 dalies redakcijoje nurodytus kriterijus.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas nepagrįstai rėmėsi ir Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimu, nes pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad pareiškėjos senelio V. D. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), taip pat patenka į valstybinio parko teritoriją.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83-84) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad įsakymas dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo apsprendžia tik žemės sklypo formavimą. Pabrėžia, kad nuosavybės teisės į turėtą žemę atkuriamos tik apskrities viršininko sprendimu, kuris yra žemės nuosavybės įgijimo juridinis pagrindas. Apskrities viršininko sprendimo teisėtumo statusas turi būti grindžiamas jo priėmimo metu galiojusiais Atkūrimo įstatymo reikalavimais ir nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėja V. K. prašo įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą atkurti jai nuosavybės teises į buvusio savininko V. D. turėtą žemę, neatlygintinai perduodant lygiavertį turėtajam 6,59 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Iki 2001 m. gruodžio 11 d., kai buvo pakeista Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis, teisė atkurti nuosavybės teises į žemę lygiaverčiu sklypu valstybiniuose parkuose ir draustiniuose įstatymuose buvo siejama su sąlyga, kad pretendentas gyventų valstybinio parko, valstybinio draustinio ar gretimoje teritorijoje. Toks teisinis reguliavimas sukėlė piliečiams inter alia pareiškėjai lūkestį, kad jei jie atitiks įstatyme nustatytas sąlygas, jiems įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis bus suteiktas žemės sklypas ekvivalentine natūra valstybiniame parke ar draustinyje. Tačiau pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) piliečiams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės ar miško plotą, buvo nustatyti kitokie, sunkesni reikalavimai šiai teisei įgyvendinti.
Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) buvo numatyta galimybė valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemę, mišką ar vandens telkinius perduoti nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija; Žin., 1999, Nr. 48-1522) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, taip pat tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarime taip pat konstatavo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3904) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau tie piliečiai gyvena ne to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Taigi Konstitucinis Teismas expressis verbis ir neginčytinai apibrėžė sąlygas, kurioms esant piliečiams gali būti atkurtos nuosavybės teisės saugomose teritorijose. Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1., 19.5.). Vadinasi, sprendžiant ir šį disputą taikytinos tik tos teisės taisyklės, kurios galiojo skundžiamo sprendimo priėmimo metu inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, nustatančios, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiama, kadangi Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros. Tokia nuostata yra formuojama jau išnagrinėtose Vyriausiojo administracinio teismo bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; procesinio sprendimo kategorija 16.5).
Administracinėje byloje ginčo, jog prašomas atkurti nuosavybės teise žemės sklypas patenka į Gražutės regioninio parko, įsteigto Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913, teritoriją, nėra.
Pareiškėja iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. negyveno ir neturėjo nuosavybės teise gyvenamųjų namų ar butų, jų dalių Gražutės regioniniame parke bei su juo besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat šioje teritorijoje nenaudoja žemės, kaip asmeninio ūkio žemės. Nėra duomenų ir apie V. K. sutuoktinio iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. Gražutės regioniniame parke turėtą gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį, o tai reiškia, kad esant tokioms faktinėms aplinkybėms, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėja negali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į saugomą teritoriją.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo administracinę bylą ir pagrįstai konstatavo, kad Utenos apskrities viršininko administracija neturi teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į paženklintą ginčo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei patenkantį į Gražutės regioninio parko teritoriją.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.