- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-23
- Bylos Nr.
- e2-288-854/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00138-2023-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos
- Atsakovas
- P. V. C.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 12 d. nutarties, kuria sustabdytas civilinės bylos pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovui P. V. C. dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos pašalinimo ar atlyginimo nagrinėjimas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui P. V. C., prašydamas: (1) įpareigoti atsakovą per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti iki sužalojimo buvusią kultūros paveldo objekto – Dvaro sodybos rūmų, būklę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tokių darbų vykdymo tvarka, (2) atsakovui neįvykdžius šio reikalavimo, priteisti iš atsakovo P. V. C. valstybės naudai 255 577,41 Eur nekilnojamajai kultūros vertybei padarytai žalai ir nuostoliams atlyginti, taip pat priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Atsakovas P. V. C. pateikė prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų nagrinėjamoje byloje Nr. e2-4744-1138/2024. Prašyme atsakovas nurodė, kad yra pateikęs ieškinį dėl 2012 m. gegužės 17 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismui jo ieškinį patenkinus, P. V. C. nebetektų atsakovo statuso šioje byloje, nes nebebūtų pirkimo-pardavimo sutartimi įgytų objektų (kaip teigia ieškovas – kultūros vertybių) savininku. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas teigia esant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 163 straipsnio 3 punkte nustatytą privalomą civilinės bylos sustabdymo pagrindą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. kovo 12 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėta Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų civilinė byla Nr. e2-4744-1138/2024 ir įsiteisės joje priimtas teismo procesinis sprendimas.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-220-368/2023 pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovui P. V. C. dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos, kildinamos iš to, kad P. V. C., būdamas nekilnojamosios kultūros vertybės ((duomenys neskelbtini)) savininku, nevykdė jam, kaip valdytojui, nustatytų tokio objekto priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygų, neišsaugojo objekto vertingųjų savybių.
Šalies argumentai
5. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4744-1138/2024, kurioje P. V. C. pateikė ieškinį dėl 2012 m. gegužės 17 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties (kuria įsigijo (duomenys neskelbtini) objektus) pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju taikytinas privalomasis bylos sustabdymo pagrindas, nes Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-4744-1138/2024 pareikšto ieškinio patenkinimo atveju atsakovas netektų atsakovo statuso Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje byloje, kadangi jis nebūtų ginčijamos sutarties pagrindu įgytų objektų savininku.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Šiaulių apygardos teismas 2024 m. kovo 12 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 2 straipsnio 39 dalį valdytojas – kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas. NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalyje imperatyviai įtvirtinta valdytojo pareiga išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę. Atsakovas P. V. C. pažeidė NKPAĮ nuostatas, nes valdydamas kultūros paveldo objektą nesaugojo nekilnojamosios kultūros vertybės, neprižiūrėjo kultūros paveldo objekto – Dvaro sodybos rūmų, laiku nešalino atsiradusių defektų, neapsaugojo kultūros paveldo statinių nuo neigiamo aplinkos poveikio, nepranešė už apsaugą atsakingai institucijai apie nekilnojamajai kultūros vertybei iškilusią grėsmę, kurios pats pašalinti nepajėgia arba tam neturi reikiamos kvalifikacijos ar leidimo.
7.2. NKPAĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalos nekilnojamajai kultūros vertybei, taip pat jos teritorijoje ar apsaugos zonoje, privalo kiek įmanoma atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kuriuos patiria visuomenė ir valdytojas. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar žalą padarė valdytojas, ar ne valdytojas, jis privalo atlyginti nuostolius. NKPAĮ 15 straipsnio 3 dalyje taip pat įtvirtinta, jog kultūros paveldo objekto perdavėjo teisės, pareigos ir atsakomybė, patikrinus objekto būklę, pereina naujam valdytojui (įgijėjui) nuo perdavimo ir priėmimo akto pasirašymo. Jeigu patikrinimo metu nustatyta būklė neatitinka nekilnojamosios kultūros vertybės pase užfiksuotos būklės, už tai atsako perdavėjas, t. y. buvęs valdytojas.
7.3. Atsakovo P. V. C. civilinė atsakomybė kyla dėl to, kad žala atsirado, kai jis buvo kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) valdytojas, todėl nepriklausimai nuo Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-4744-1138/2024 baigties atsakovas P. V. C. yra ir bus atsakingas už jo valdymo laikotarpiu atsiradusią žalą kultūros paveldo objektui. Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino ir taikė teisė aktų normas, kadangi valdytojo pasikeitimas neatleis P. V. C. nuo civilinės atsakomybės už nuostolių, kurie atsirado jo faktinio valdymo laikotarpiu, atlyginimą, todėl jis išlaikys atsakovo statusą byloje.
Atsiliepimas
8. Atsakovas P. V. C. atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi tokie atsikirtimai:
8.1. Ieškovas neįrodė ir net nenurodė, kad žala kultūros vertybei atsirado būtent atsakovo valdymo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 metų, priešingai, byloje esantys duomenys ir viešai prieinama informacija patvirtina, kad namo būklė buvo avarinė dar iki 2006 metų – gerokai iki atsakovui tampant jo savininku.
8.2. Atsakovas Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia jo ir pardavėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „HILLCREST“ 2012 m. gegužės 17 d. sudarytą pirkimo pardavimo sutartį remdamasis tuo, kad buvo apgautas, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio nuostatomis, nes ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties 6.2 punkte pardavėjas aiškiai nurodė ir garantavo, kad parduodami daiktai nėra kultūros objektai. Taigi, ieškinio patenkinimo atveju būtent pardavėjas, o ne P. V. C. turtų atsakyti pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
15. Apeliacijos nagrinėjimo dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas prašymas dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. CPK 162³ straipsnyje numatyta, kad byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose nustatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose nenustatytais, tačiau kliudančiais teismui nagrinėti bylą iš esmės.
17. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Civilinės bylos sustabdymo instituto normos reglamentuoja procesinių veiksmų, kuriais siekiama išspręsti bylą iš esmės, atlikimo sustabdymą neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012).
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 163 straipsnio normos nustato privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindus, o CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji civilinės bylos sustabdymo pagrindai. Esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2009).
19. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą civilinę bylą sustabdė CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu privalomuoju civilinės bylos sustabdymo pagrindu.
20. Pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.
21. Kasacinio teismo praktika dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo yra suformuota. Joje išaiškinta, kad CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012; kt.); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010; kt.); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006; kt.).
22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-4744-1138/2024 pareikšto ieškinio patenkinimo atveju P. V. C. netektų atsakovo statuso Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra teisinga.
23. Net ir darant prielaidą, kad atsakyti pagal ieškovo reikalavimą dėl žalos pašalinimo ar atlyginimo turi tik nekilnojamosios kultūros vertybės savininkas (su kuo ieškovas nesutinka, dėl to šį klausimą turės išspręsti bylą iš esmės nagrinėjantis teismas), P. V. C. ieškinio dėl sandorio, kuriuo jis kultūros vertybę įsigijo, pripažinimo niekiniu patenkinimas savaime nepakeis atsakovo procesinės padėties šioje byloje.
24. Vienas esminių civilinio proceso principų – dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad, šalys vykstant procesui, laisvai naudojasi savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taip veikdamos proceso eigą. Šis principas yra analogiško principo egzistavimo materialiojoje teisėje egzistavimo padarinys. Pagal civilinio proceso teisės doktriną dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu (materialusis dispozityvumo principo aspektas), ir procesinėmis priemonėmis (procesinis dispozityvumo principo aspektas), taigi šalys procese turi plačią autonomiją, tačiau, atsižvelgiant į procesines teisės normas, dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškovo teisė pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu, tačiau visais atvejais tiek ieškovas, tiek atsakovas gali būti pakeičiami tik esant ieškovo sutikimui, o teismas, nustatęs, kad bylos procese dalyvauja netinkama šalis, turi teisę pasiūlyti tai padaryti ieškovui (CPK 45 straipsnio 2, 3 dalys). Tokiu atveju šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas ir taip pasireiškia dispozityvumo principo procesinis aspektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-232-196/2018). Taigi, pasirinkti atsakovą byloje yra išimtinė ieškovo prerogatyva (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Būtent ieškovas, ieškinyje suformuluodamas savo materialųjį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką), pats pasirenka, jo manymu, tinkamą antrąją atitinkamų materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, šalį ir šiai nukreipia savo reikalavimą. Teismas turi pareigą įvertinti, ar ieškinys reiškiamas tinkamam atsakovui, o nustatęs priešingai, privalo pasiūlyti ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, tačiau jis negali pakeisti byloje atsakovo be ieškovo valios.
25. Tačiau aptarta pirmosios instancijos teismo padaryta klaidinga išvada nesudaro pakankamo pagrindo spręsti apie skundžiamos nutarties neteisėtumą.
26. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-4744-1138/2024 pareikštu ieškiniu kultūros vertybes jam pardavusiai UAB „HILLCREST“ P. V. C. faktiškai siekia, kad jo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis būtų pripažinta niekine ab initio (nuo sudarymo momento), reikšdamas reikalavimą CK 1.91 straipsnio ir alternatyviai CK 1.90 straipsnio pagrindu bei teigdamas, jog sudarydamas sandorį buvo apgautas ar suklaidintas dėl esminės aplinkybės, konkrečiai dėl to, kad įsigyjami daiktai nėra kultūros vertybės.
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybių, kas, jei ne viešajame registre nurodyti subjektai, skirtingais laikotarpiais buvo (duomenys neskelbtini) savininkai, šią bylą nagrinėjantis teismas nustatyti pats negali, nes byloje tokie reikalavimai nepareikšti. Įvertinus civilinėje byloje Nr. e2-4744-1138/2024 nagrinėjamų klausimų, susijusių su kultūros vertybių, kurioms padaryta žala perleidimu, aktualumą nagrinėjamos bylos kontekste, daroma išvada, kad aplinkybės, kurias nustatys minimą bylą nagrinėjantis teismas, kaip ir toje byloje padarytos galutinės išvados, bus reikšmingos sustabdytą bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui sprendžiant, kas šioje byloje laikytinas kultūros vertybių valdytoju NKPAĮ prasme, taip pat sprendžiant klausimą dėl atsakovo byloje tinkamumo bei dėl būtinybės įtraukti byloje dalyvauti kitus asmenis. Be to, aplinkybės, kuriomis buvo sudarytas kultūros vertybių perleidimo sandoris, konstatavus, kad sutartis sudaryta apgaule ar suklaidinant (sąžiningai suklydus), gali turėti reikšmės vertinant atsakovo šioje byloje civilinės atsakomybės sąlygas. Taigi, tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra tiesioginis teisinis ryšys, nes šią bylą teisingai išnagrinėti ir priimti joje pagrįstą sprendimą reikalingi tam tikri faktai, kurie bus nustatyti kitoje byloje.
28. Įvertinus šiuos argumentus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi sustabdęs civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-4744-1138/2024 ir įsiteisės joje priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas, nors ir nepagrįstai konstatavęs, kad ieškinio toje byloje patenkinimo atveju P. V. C. netektų atsakovo statuso šioje byloje, visgi priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą.
29. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas aukščiau nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, nusprendžia, kad keisti pirmosios instancijos teismo nutarties atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas ir Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.