Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį pranešta, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. sausio 3 d. jam kalint Pravieniškių PN-AK laikino sulaikymo ir baudos izoliatoriaus kamerose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, nesilaikant higienos normų reikalavimų, dėl netinkamų pareigūnų veiksmų ir pan.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. viso bendro kameros ploto. Atitinkamai skaičiuojant kameros gyvenamąjį plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo gyvenamojo ploto normos skaičiavimo, iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto neatėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).

Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie kartu su pareiškėju kamerose kalėjusių asmenų skaičių ginčui aktuliu laikotarpiu, todėl vienam nuteistajam tekusi gyvenamojo ploto norma skaičiuotina kamerose gyvenamąjį plotą padalijant iš joje įrengtų gyvenamųjų vietų skaičiaus.

Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų (b.l. 47-48,105) nustatyta, kad laikotarpiais nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. liepos 16 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 9, kurios gyvenamasis plotas yra 14,61 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 3,65 kv.m. gyvenamojo ploto.

Nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 20 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 5, kurios gyvenamasis plotas yra 14,38 kv.m., joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 2,4 kv.m. gyvenamojo ploto.

Nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. liepos 22 d. pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 6, kurios plotas 15,28 kv.m., joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 2,55 kv.m. gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2015 m. liepos 24 d. pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 12, kurios plotas 4,88 kv.m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 2,44 kv.m.

2015 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 11, kurios gyvenamasis plotas 16,01 kv.m., joje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 4 kv.m.

Laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 22 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 7 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 8, kurios gyvenamasis plotas 15,65, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 3,91 kv.m.

Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie ginčo patalpų kvadratūrą bei jose kalėjusių asmenų skaičių neginčijo, nepateikė juos paneigiančių objektyvių įrodymų, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 24 d. pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK kamerose Nr. 5,6 ir 12 reglamentuota gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, tai sudaro pagrindą atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kameroje buvusių baldų bei kitų įrenginių (sanitarinio mazgo ir pan.) užimamas plotas santykinai mažino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, kameros Nr. 5 sienos ir lubos buvo antisanitarinės būklės, taip pat kėlė pretenzijas dėl šaltų ir nešvarių asmens kratų ir daiktų patikrinimo patalpų (toliau – ir kratų patalpa).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto nuostatas gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.).

Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nurodyta, jog gyvenamosios ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28 °C, šaltuoju 18-22 °C; santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laiku turi būti 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s.

Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 56 p.). Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (Higienos normos HN 76:2010 28 p.).

Iš esmės analogiškos nuostatos išdėstytos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 12,14,16 punktuose.

Į bylą atsakovo atstovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2015 m. kovo 18 d. buvo atliktas patikrinimas 3-iojo sektoriaus baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 12 (b.l. 59-64), taip pat pateikė 2015 m. lapkričio 18 d. pranešimą Nr. S-31721, adresuotą Kauno visuomenės sveikatos centrui dėl 2015 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo akte Nr. 36-1486 (7) nustatyto dirbtinės apšvietos pažeidimo pašalinimo 3-čio sektoriaus baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 12 (b.l. 70), tačiau pastebėtina, jog nurodyti 3 -ojo sektoriaus baudos izoliatoriaus kameros Nr. 12 patikrinimai buvo atlikti ne ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl jų duomenys nėra aktualūs nagrinėjamoje byloje.

Į bylą pateiktas Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 14 d. patikrinimo aktas Nr. 36-1072 (7) patvirtina, kad 2015 m. liepos 10 d. buvo tikrinta Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus kamera Nr. 6, tačiau šioje kameroje ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nekalėjo, todėl šis aktas taip pat neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamojoje byloje.

Taigi akivaizdu, kad į bylą nepateikta jokių duomenų apie ginčui aktualių kamerų oro temperatūrą, natūralią ir dirbtinę apšvietą, santykinę oro drėgmę, 5 kameros sienų ir lubų būklę, kratų patalpos oro temperatūrą ir švarą pareiškėjo buvimo jose metu. Tačiau ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos kamerų oro temperatūros, drėgmės, apšvietos, sienų ir lubų būklės, taip pat dėl kratų patalpos temperatūros ir nešvaros nesikreipė. Pareiškėjas teismui taip pat nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl ginčo kamerų bei kratos patalpų netinkamos oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, apšvietos, 5 kameros techninės būklės pareiškėjo buvimo jose metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl jo argumentai dėl ginčo kamerų ir kratų patalpų neatitikties aukščiau nurodytiems Higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimams atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas skundo papildyme kėlė pretenzijas dėl buitinių parazitų buvimo kameroje Nr. 5, t.y. dėl Higienos normos HN 76:2010 60 punkto (ginčui aktuali redakcija), nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Minėtoje normoje nurodyta, kad esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi su UAB „Dezinfa“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b.l.122-125), pagal kurios 3.1. punkto nuostatas, buitinių parazitų kontrolės paslaugų tiekėjas Pravieniškių PN-AK turi lankytis du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Iš byloje esančių „Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo“ išrašų (b.l. 96-110, 106-115) matyti, kad baudos izoliatoriuje buitiniai parazitai (skruzdės) buvo naikinami vieną kartą per mėnesį, t.y. 2015 m. birželio 2 d. ir 2015 m. liepos 22 d., todėl Sutarties 3.1. punkte nurodyti įsipareigojimai dėl paslaugos teikėjo apsilankymų skaičiaus, pareiškėjui kalint kameroje Nr. 5 (nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 20 d.), buvo vykdomi netinkamai.

Kadangi 2015 m. liepos 22 d. (po dviejų dienų nuo pareiškėjo buvimo kameroje Nr. 5 pabaigos) baudos izoliatoriuje buvo naikinamos skruzdėlės (b.l. 108), todėl tikėtina pareiškėjo tvirtinimu, kad jo kalinimo kameroje Nr. 5 metu buvo buitinių parazitų (skruzdėlių), tai, nustačius netinkamų Sutarties įsipareigojimų vykdymą, vertintina kaip Higienos normos HN 76:2010 60 punkto pažeidimas.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš atsakovo veiksmų, jį, kaip nerūkantį asmenį, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 20 d. kalinant kameroje Nr. 5 kartu su rūkančiais asmenimis.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Higienos normos HN 76:2010 14 punkte (ginčo laikotarpiui aktualus aktas) taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Aukščiau nurodytos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN76:2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t.y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 9 d. pažymoje Nr. 43-5447 buvo nurodęs, jog negali būti vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis (b.l. 118). Kad pareiškėjas yra nerūkantis, nurodyta ir Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 69-778 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (b.l. 94). Nors pareiškėjas neįvardijo konkrečių su juo kameroje Nr. 5 buvusių rūkančių nuteistųjų vardų bei pavardžių, tačiau atsakovo atstovas pareiškėjo argumentų dėl jo laikymo kameroje Nr. 5 su rūkančiais nuteistaisiais neginčijo, šią aplinkybę paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl pareiškėjo tvirtinimas dėl jo laikymo kameroje Nr. 5 su rūkančiais asmenimis lieka nepaneigtas, konstatuojant pareiškėjo teisės kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru pažeidimą.

Pažymėtina, kad į bylą pateiktose pažymose (2015 m. gruodžio 8 d. Nr. 43-10365, 2015 m. lapkričio 22 d. Nr. 43-9923, 2015 m. gruodžio 23 d. Nr.43-10846 ir 2016 m. sausio 25 d. Nr. 43-683) (b.l. 119-120) pareiškėjas išreiškęs sutikimą būti vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis, tačiau byloje pretenzijų dėl kalinimo su rūkančiais asmenimis pažymose nurodytais laikotarpiais pareiškėjas nekėlė, todėl šių pažymų duomenys yra neaktualūs sprendžiant pareiškėjo kalinimo su rūkančiais nuteistaisiais klausimą laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 20 d.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnų elgesys buvo netinkamas, tyčiniais veiksmais buvo sudaromos konfliktinės situacijos, nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu Pravieniškių PN-AK asmens kratų ir daiktų apžiūrų metu asmenys buvo verčiami nusirengti ir dėti daiktus į nešvarias dėžes, tokiu būdu buvo tyčiojamasi iš žmogaus, jo daiktų, žeminamas jo orumas ir garbė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai, kokiais veiksmais sudarė konfliktines situacijas, taip pat nenurodė netinkamai atliktų kratų datų, jas atlikusių pareigūnų asmens duomenų, nedetalizavo konkrečių pareigūnų atliktų neteisėtų veiksmų. Nenurodžius konkrečių su pareiškėjo teisių pažeidimu susijusių atvejų, taip pat nepateikus teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl pareigūnų veiksmų kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, kad jų atžvilgiu dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas, bendro pobūdžio, abstraktūs, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo (pareigūnų) veiksmų neteisėtumą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Įvertinęs byloje konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus (reglamentuotos vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos bei Higienos normos HN 76:2010 14 ir 60 punktų pažeidimai), jų trukmę (gyvenamojo ploto norma pažeista 9 paras (nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 24 d.), Higienos normos HN 76:2010 14 ir 60 punktų pažeidimai truko 5 paras (nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 20 d.), pažeidimų pobūdį (gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai, be to, pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino kamerose buvę baldai ir kiti įrenginiai), nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, kad jo sveikatos būklė minėtų pažeidimų laikotarpiu būtų žymiai pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgdamas į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 100 Eur. Ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 100 Eur (šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.