Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

Ieškovo atstovė Irma Bekerė paaiškino, kad 2012-10-09 d. 22:44 val., ieškovui važiuojant automobiliu Mercedes Benz, valst. Nr. CGP 500, iš Kauno link Klaipėdos, kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda ties 137 km į kelią staiga išbėgo laukinis žvėris (šernas). Ieškovui nespėjus sustabdyti transporto priemonės ir išvengti susidūrimo, buvo sugadinta jam priklausanti transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. CGP 500. CK 6.263 str. 3 d. nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Šioje normoje įtvirtinta vadinamoji netiesioginė deliktinė atsakomybė, t. y. asmens civilinė prievolė atlyginti žalą, padarytą ne tiesiogiai jo paties, bet kitų asmenų arba jo valdomų daiktų. Gyvūnai pagal įstatymą prilyginami daiktams. CK 6.267 str.l d. nustatyta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d., laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Taigi valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, kyla pareiga atlyginti laukinio gyvūno padarytą žalą. CK 6.267 str.2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau vietoj to, kad įstatymu būtų nustatyta konkreti laikinių gyvūnų eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo tvarka, įstatymų buvo įtvirtinta CK 6.267 str.l d. prieštaraujanti nuostata. Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 str. 2 d. 6 p. nustatyta, jog valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Tokiu atveju Civilinis kodeksas numato laukinių gyvūnų savininko (valdytojo) atsakomybę be kaltės (kuri yra preziumuojama), o įstatymu nustatyta, jog žalą patyręs asmuo turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaltę, žalą bei priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos. Pažymėtina, kad šioje nuostatoje nurodyta, jog valstybė neatsakys, jei žala atsirado dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų (neišskiriant ir teisėtų veiksmų). Toks reglamentavimas valstybės atsakomybę daro neįmanoma, o minėtus teisinius santykius reglamentuojančias normas - praktikoje nepritaikomomis, žalą patyrusiam asmeniui įstatymu uždėta pernelyg didelė, palyginus su CK analogiškų teisinių santykių reglamentavimu, įrodinėjimo našta. Siekiant žalos atlyginimo, visais atvejais yra būtina įrodyti žalą. Ieškovo automobiliui susidūrus su į kelią išbėgusiu šernu, apgadintas ieškovo automobilio priekinis bamperis, variklio dangtis, priekinis kairės pusės sparnas bei durys, priekinis kairės pusės žibintas, priekinės grotelės, radiatorius. Pagal transporto priemonės vertinimo pažymą ieškovo automobilio rinkos vertė prieš apgadinimą nustatyta 11 300 Lt, po apgadinimo automobilio likutinė vertė nustatyta 4 500 Lt. Transporto priemonės atkūrimo kaštai - 8 267,85 Lt, tačiau sugadintos transporto priemonės atstatymas iki buvusios prieš sugadinimą techninės būklės bei techninių savybių ekonominiu požiūriu yra netikslingas, nes atkūrimo kaštai sudaro daugiau kaip 73 procentus transporto priemonės rinkos vertės. Todėl ieškovas patyrė nuostolių už 6 800 litų (11300 litų - 4 500 litų). Už transporto priemonės vertinimo paslaugą ieškovas sumokėjo 641,30 Lt. Kadangi po susidūrimo ieškovo transporto priemonė tapo nevažiuojančia, ieškovas patyrė 420 Lt išlaidų už automobilio transportavimą. Iš viso ieškovas patyrė žalos už 7 861,30 Lt. Ieškovas mano, kad ginčo teisiniams santykiams turėtų būti taikoma CK 6.267 str. 1d. nuostata, pagal kurią nereikalaujama įrodyti valstybės institucijų ar atskirų pareigūnų kaltės, nes ji yra preziumuojama. Kadangi laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, gyvūnų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis gyvūnų apsaugą ir jų laikymą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų (CK 4.41 str.). Laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo (gausos reguliavimo) valstybinį reglamentavimą pagal kompetenciją vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos. Aplinkos ministerija kartu su kitom valstybės institucijomis rengia laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo (gausos reguliavimo) programas ir koordinuoja jų įgyvendinimą, organizuoja duomenų apie laukinę gyvūnus kaupimą ir tvarkymą. Laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nelaikytinas nenugalima jėga, nes valstybė, kaip apdairi ir rūpestinga savininkė, gali bei privalo numatyti, taip pat turi galimybes ir priemones užkirsti kelią neigiamiems padariniams, naudodama įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas saugaus eismo priemones. Nors ieškovas neturi pareigos įrodyti valstybės kaltę dėl jam atsiradusios žalos, tačiau mano, kad valstybė netinkamai reguliuoja šernų populiaciją šalyje, kiekvienais metais šernų populiacija Lietuvoje tik didėja. Todėl yra didelė ir vis auganti tikimybė šių laukinių žvėrių susidūrimui su valstybiniais keliais judančiomis transporto priemonėmis. Šernų skaičiaus reguliavimas nereglamentuojamas jokiais teisės aktais, išskyrus Medžioklės taisyklėse numatytais medžiojimo terminais, nenumatytos privalomos priemones bei leistinas maksimalus šernų skaičius. Šie neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas) priežastiniu ryšiu sąlygojo žalos ieškovui atsiradimą. Valstybė, nepaisant kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda esančio intensyvaus eismo, leidžiamo labai didelio automobilių greičio, ypatingai didelio avaringumo dėl susidūrimų su laukiniais gyvūnais, nesiėmė priemonių avaringumui sumažinti. Remiantis kelio ženklų Nr. 131 „Laukiniai žvėrys" žemėlapiu, įvykio dieną toje vietoje jokio įspėjamojo ženklo nebuvo. Šios rūšies ženklų nebuvo įrengta gan ilgoje minėto kelio atkarpoje. Paskutinis toks ženklas ieškovui vykstant iš Kauno link Klaipėdos (kelio dešinėje) buvo įrengtas kelio 106 km, kai eismo įvykis įvyko 137 km, t.y. toli už minėto ženklo galiojimo ribų. Iš karto po įvykio 2012-10-15 buvo pastatytas kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys" su papildoma lentele Nr.805 „Galiojimo zona į priekį" (nuoroda 3 km) kelio 135,25 kilometre. Tuo yra pripažįstama, kelio ruožas, kuriame ieškovui padaryta žala, yra pavojingas dėl didelės laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią ir susidūrimo su jais tikimybės, todėl valstybės pareiga buvo įspėti ieškovą apie jam gresiantį pavojų, avarijos vietoje turėjo būti įrengtas ne tik minėtas ženklas, bet ir tvora, sauganti nuo laukinių gyvūnų išėjimo į kelią. Todėl valstybė privalo prisiimti atsakomybę už jai nuosavybės teise priklausančio žvėries ieškovui padarytą žalą bei ją atlyginti. Prašo priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos 7 861,30 litą turtinės žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovo atstovė L. M. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujausią praktiką tiek iki Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalies priėmimo, tiek po jo, įrodinėtinos aplinkybės ir deliktinės atsakomybės sąlygos nepakito - ieškovas privalo (ir privalėjo) įrodyti visas civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusio žalos ir konkretų žalos dydį. Todėl ieškovo teiginiai dėl teisinio reglamentavimo nelygybės yra nepagrįsti. Reikalavimas įrodyti bendrąsias deliktinės atsakomybės sąlygas negali būti diskriminaciniu. Ieškovo argumentai, kad turėtų pakakti nurodyti žalos dydį - jo nesiejant nei su priežastiniu ryšiu, nei su neteisėtais veiksmais, negali būti laikomi reikalavimu atlyginti žalą pagal deliktinę atsakomybę. Ieškovas nurodo, kad jo atžvilgiu buvo priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo teisenos nepradėti. Tačiau administracinės atsakomybės buvimas ar nebuvimas negali būti teisinė prielaida vertinti vairuoto kaip didesnio pavojaus šaltinio veiksmus civilinių teisinių santykių kontekste. Pačiam transporto priemonės valdytojui (savininkui), kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, kurio atsakomybė pagal CK 6.270 straipsnį kyla be kaltės, egzistuoja bendro pobūdžio pareiga valdant transporto priemonę elgtis atidžiai bei rūpestingai ir nepažeisti minėtos pareigos - pasirinkti tokį greitį, kuris būtų ne tik leistinas, bet ir saugus. Tik esant nenugalimos jėgos aplinkybei toks vairuotojas nebūtų kaltas dėl susidūrimo. Todėl, vadovaujantis Civiliniame kodekse įtvirtintais griežtos civilinės atsakomybės pagrindais, mano, kad ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, kad išvengtų susidūrimo. Ieškovo teiginys, kad jis nesuspėjo išvengti susidūrimo yra neįrodytas. Šią aplinkybę galėtų patvirtinti tik atlikta ekspertizė, o įrodinėti ieškinį yra ieškovo pareiga. Ieškovas teigia, kad dėl jam padarytos žalos yra kalta valstybė, tačiau nenurodo, kaip pasireiškė neteisėti valstybės veiksmai – kokius priešingus teisei ir kaltus veiksmus valstybė atliko. Ieškovas neteisėtų konkrečių veiksmų nenurodė, išskyrus bendro pobūdžio samprotavimus, kad eismo įvykio vietoje turėjo būti įspėjamasis kelio ženklas ar dar kokios nors priemonės. Tokie valstybės veiksmai galėtų būti vertinami kaip neatlikimas norminiuose teisės aktuose nustatytų veiksmų. Ieškovas tik deklaratyviai teigia, kad buvo pažeisti teisės aktai, tačiau nenurodo, kaip konkrečiai tie veiksmai įtakojo žalos atsiradimą, neįrodė, jog kokia nors institucija pagal joms įstatymų priskirtą kompetenciją pažeidė kokias nors imperatyvias teisės normas. Neaišku, kodėl ieškovas mano, kad autoįvykio vietoje jo metu turėjo būti kokie nors kelio ženklai ar kitos priemonės. Vien aplinkybė, kad vėliau netoli eismo įvykio vietos buvo įrengtas įspėjamasis kelio ženklas, dar nereiškia, kad eismo įvykio metu eismo įvykio vieta, t. y. 137 kilometras, buvo avaringas ir pavojingas. Eismo įvykio vietos pavojingumo nepagrindžia ir bendro pobūdžio informacija, kad 40 kilometrų atstumu 10 metų laikotarpiu yra buvę daug eismo įvykių, susijusių su gyvūnais. Neaišku, kuo remiantis ieškovas teigia, kad žvėrys autoįvykio vietoje nuolat kerta kelią – kad 137 kilometre būtų nustatytas gyvūnų migracijos takas. Be to, teisės aktai nenumato, kad visame kelyje privaloma pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus. Prieš įrengiant minėto kelio 135,25 kilometre įspėjamąjį ženklą, 137,792 kilometre jau buvo įspėjamasis kelio ženklas. Ieškovas nepateikė duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Nors ieškinys kildinamas valstybei kaip laukinės gyvūnijos savininkei, nėra aišku, kodėl ieškinyje keliamas klausimas dėl kelio savininko ir valdytojo pareigų, nes jų teises ir pareigas reglamentuoja skirtingi norminiai aktai, funkcijas įgyvendina skirtingi juridiniai asmenys. Iš ieškovo teiginių neaišku, kokias prevencines priemones turėjo numatyti ir jų imtis valstybė. Reikalavimas, kad valstybės institucijos privalo imtis priemonių prevenciškai visuose Lietuvos keliuose, kad joks gyvūnas nepatektų į kelio važiuojamąją dalį, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo ir protingumo principams, nes tuo atveju valstybė turėtų sukontroliuoti visų gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, kas yra neįmanoma. Be to ieškovas nenurodo, kodėl šernų populiacija Lietuvoje reguliuojama netinkamai. Kadangi ieškovas neįrodė, kad buvo pažeisti medžioklę reglamentuojantys teisės aktai, nėra pagrindo konstatuoti, kad tarp eismo įvykio ir esamų valstybės veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nors ieškovas teigia, kad valstybė netinkamai pagal jį vykdo šernų medžioklę, tačiau tokiam teiginiui pagrįsti nepateikė įrodymų. Nuo 2005 m. šernų medžiojimas nelimituojamas ir nelicencijuojamas. Patys naudotojai sprendžia, kiek šernų savo naudojamuose medžioklės plotuose medžioja. Valstybė neriboja šernų medžiojimo, limitų panaikinimas laikytinas pozityviais valstybės veiksmais, kurie preliminariai paneigia neteisėtą neveikimą. Įspėjamojo kelio ženklo reikalingumas nustatomas įvertinus konkretaus kelio ruožo savitumą, eismo įvykių periodiškumą ir kitas aplinkybes, pavieniai laukinių gyvūnų pasirodymai kelyje negali būti pagrindu statyti įspėjamąjį kelio ženklą. Taip pat neaišku, kaip ženklo pastatymas galėtų „apsaugoti" vairuotoją nuo laukinių žvėrių staigaus išbėgimo į kelią. Remiantis ieškovo teiginiais, jei kelio autoįvykio vietoje būtų įrengtas, valstybei nekiltų pareigos atlyginti žalą. Ieškovas neįrodė, kad autoįvykio vietoje pagal teisės aktus turėjo būti įrengtas kelio ženklas. Mano, kad laukinių gyvūnų žalos atlyginimo klausimą reglamentuoja CK 6.267 straipsnio 2 dalis, kuris, kaip blanketinė norma nukreipia į kitą įstatymą, t. y. žalos atlyginimo tvarką ir sąlygas dabar nustato Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje yra nurodyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų CK 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Ieškovas nurodo, kad, jo manymu, atsakingas už padarytą žalą asmuo yra valstybė, nes ji yra laukinės gyvūnijos savininkė. Tačiau pagrindas atleisti (netaikyti) civilinės atsakomybės būtų tada, jeigu teismas konstatuotų, kad šiuo atveju egzistavo nenugalimos jėgos aplinkybė, todėl nei vairuotojas, nei valstybė nėra atsakingi už įvykusį susidūrimą, kadangi vairuotojas negalėjo išvengti susidūrimo, o valstybė negalėjo protingai numatyti, kad būtent toje vietoje į kelią gali išeiti šernas, ir negalėjo tokio išbėgimo sukontroliuoti. Ieškovas nepagrįstai prašo priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau šis reikalavimas nepagrįstas. LR CK 5 procentų dydžio metines palūkanas numato tik CK 6.210 straipsnio 1 dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad tas straipsnis yra CK XVII skyriuje, kuris reglamentuoja sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes, t. y. sutartines prievoles. Šiuo atveju byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl deliktinės atsakomybės taikymo. Tačiau tarp šalių nėra ir nebuvo sudarytos jokios sutarties, taip pat nėra aišku, kaip galima sutartinėms prievolėms taikomą atsakomybės formą pritaikyti deliktinei atsakomybei.