- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-28
- Bylos Nr.
- I1-2862-644/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00331-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Audrius Grauželis (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-3).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019-03-21 iki 2020-01-21 buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 būrio 1 sekcijoje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi ankštoje 35,67 kv. m ploto kameroje buvo laikoma iki 11 nuteistųjų. Buvimas būryje prilygo kalinimui kamerų tipo patalpose, kadangi pareiškėjas pasivaikščioti buvo išleidžiamas tik 3 val./parą, o likusį laiką leisdavo užrakintas gyvenamojoje patalpoje, be to, būryje nebuvo laisvalaikio kambario. Ankštoje patalpoje trūko oro, pablogėjo sveikata, paūmėjo lėtinės ligos, kilo įtampa, konfliktinės situacijos. Patalpa nebuvo aprūpinta inventoriumi, nes nebuvo pakabų viršutiniams drabužiams kabinti, taburečių, stalo, kabliukų rankšluosčiams. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinę įtampą, socialinę degradaciją, dvasinį sukrėtimą.
Atsiliepimas
Atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 47) pažymėjo, kad atsakovo atsiliepimo argumentai neatitinka tikrovės, nes gyvenamosios patalpos nuotrauka yra kelių metų senumo. Argumentai, kad pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje neatitinka tikrovės, nes pasivaikščioti pareiškėjui buvo leidžiama tik 3 val. per parą. Pakabos viršutiniams drabužiams patalpoje neįrengtos, vėdinimo sistemos nėra. Dėl netinkamos vėdinimo sistemos kaupėsi drėgmė, pelėsis.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 8-13) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose nebuvo laikomas. Pirmojo sektoriaus nuteistųjų patalpose poilsio kambariai neįrengti, tačiau laisvu laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje, gryname ore. Pataisos namuose taip pat vykdomos socialinės reabilitacijos programos. Gyvenamosios patalpos aprūpintos inventoriumi atsižvelgiant į Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintas aprūpinimo normas. Pareiškėjas buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis, taigi pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnį jis turėjo teisę 3 valandas per parą pasivaikščioti gryname ore. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į psichologus siekdamas užfiksuoti patį kreipimosi faktą, bet ne patiriamus realius išgyvenimus. Pataisos namų pareigūnai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė žalą, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019-03-21 iki 2020-01-21.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2018-10-20 iki 2020-01-22, toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2019-03-21 iki 2020-01-21 pareiškėjas buvo laikomas 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,62 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, buvo laikoma iki 11 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko 3,23 kv. m ploto (b. l. 40, 41). Daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte reglamentuota 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas nurodo, kad nepagrįstai buvo laikomas užrakinamoje patalpoje (kamerų) pasivaikščioti išleidžiant tris valandas per parą. Pareiškėjo nuomone, jo kalinimas rakinamoje būrio patalpoje prilygo kalinimui kamerų tipo patalpose.
BVK 70 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Taisyklių 73¹ punkte nurodyta, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1 p); kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.2). Pagal Taisyklių 73² punktą, iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla. Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytų sąlygų.
Pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis (ne kamerų tipo patalpose ar drausmės grupėje), be to, jis neneigia, kad pasivaikščioti buvo vedamas tris valandas per parą, jo argumentai dėl pasivaikščiojimų trukmės atmestini kaip nepagrįsti.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 17 punkte numatyta, kad patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Bylos duomenys (b. l. 41) patvirtina, kad 3 būrio 1 gyvenamoji patalpa vėdinama per atveriamą langą, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl pagal minėtą reglamentavimą, neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl vėdinimo sistemos neįrengimo nekonstatuotini. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, ar, kad nebuvo galima jo atidaryti/uždaryti. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina patalpas, neturi problemų dėl oro trūkumo ar pelėsio.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsio plitimą ir antisanitarines sąlygas teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis dėl inventoriaus trūkumo. Pažymėjo, kad patalpoje nebuvo pakabų asmeniniams drabužiams kabinti, stalo, kėdžių.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normoje (toliau – Aprūpinimo norma) numatyta, kad gyvenamojoje patalpoje, be kita ko, turi būti įrengta sieninė pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po du kabliukus asmeniui), spintelė prie lovos (1 vnt. asmeniui), stalas, taburetė ir/arba kėdė ir/arba suolai.
Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktos 3 būrio 1 gyvenamosios patalpos foto nuotraukos (b. l. 43) matyti, kad gyvenamojoje patalpoje įrengtos ne tik pakabos, bet ir asmeninės nuteistųjų spintos, todėl pagal minėtą reglamentavimą, neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl pakabų drabužiams trūkumo nekonstatuotini. Be to, remiantis Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020-02-12 pažyma Nr. 77-258 (b. l. 41) nuteistųjų gyvenamosios patalpos aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl baldų ar kito inventoriaus trūkumo. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl inventoriaus trūkumo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 8.7 punktą, nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami laisvalaikio kambariai. Atsakovas neneigia, kad 3 būryje laisvalaikio kambarys neįrengtas, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl laisvalaikio kambario neįrengimo pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė pažeminimą, privatumo sumažėjimą, kančią ir pan., tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės sveikatos priežiūros skyriaus 2020-01-08 pažymos (b. l. 42) matyti, kad pareiškėjui 1996 metais buvo diagnozuota plaučių tuberkuliozė, tačiau nuteistasis nuolat pats atsisako atlikti profilaktines rentgeno nuotraukas, taip pat neurologo, kardiologo, oftalmologo konsultacijų. Konkrečių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.