Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 184 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str., paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004-02-09 nuosprendžiu, kuris Vilniaus apygardos teismo 2004-04-22 nuosprendžiu iš dalies buvo pakeistas, paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dvejiems metams ir vienam mėnesiui, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

D. K. pritaikytas 2002-11-07 įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p., ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. T. , kuris savo apeliacinį skundą atšaukė.

Nuosprendžiu priteista iš D. K. ir G. T. solidariai AB ,,YYY“ banko naudai 422240 Lt žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad padėjo G. T. iššvaistyti jo žinioje buvusio AB „XXX“ banko didelės vertės turtą – 422 240 Lt, o būtent:

D. K. , būdamas AB ,,XXX“ banko Saugyklų departamento direktoriumi ir UAB ,,ZZZ“, registruotos K. K. g. 13, Vilniuje, direktoriumi, veikdamas kartu su AB ,,XXX“ banko valdybos pirmininku G. T. , kurio žinioje buvo AB ,,XXX“ banko turtas, ir AB ,,XXX“ banko prezidentu ir akcininku G. K. , bei iš anksto žinodamas, kad UAB ,,ZZZ“ realiai nevykdo jokios ūkinės veiklos, taip pat žinodamas, kad bankui nepateikta jokių biznio planų ir paskolos poreikio bei grąžinimo realumą įrodančių dokumentų, jis 1994 01 10 AB ,,XXX“ banko patalpose, esančiose adresu K. K. g. 13, Vilniuje, su AB ,,XXX“ banko valdybos pirmininku G. T. , pastarajam pažeidžiant AB ,XXX“ banko valdybos 1993 11 24 nutarimu patvirtintas ,,XXX“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo taisyklių 2.1 ir 2.4 p., kuriuose nurodyta, kad ,,klientas, norėdamas gauti kreditą, pateikia išsamų kredito panaudojimo ir biznio planą, kurį pasirašo organizacijos vadovas ir finansų direktorius, bei bendrovės finansinės – ūkinės veiklos balansą arba mokesčių inspekcijos patvirtintas deklaruojamas pajamas“, ir nesant nei vienos iš numatytų sąlygų paskolos išdavimui, tyčia sudarė ir pasirašė 105.560 JAV dolerių dydžio paskolos sutartį Nr. 26-V, kurios pagrindu tą pačią dieną jis AB ,,XXX“ banko kasoje gavo grynais 105.560 JAV dolerių, pasirašydamas 1994 01 10 AB ,,XXX“ banko valiutos išlaidų orderyje. Tokiu būdu D. K. , bendrai veikdamas kartu su G. T. ir G. K. tyčia padėjo iššvaistyti G. T. žinioje buvusį svetimą didelės vertės – 105.55560 JAV dolerių turtą, tuo AB ,,XXX“ bankui padarydamas 105.560 JAV dolerių (422.240 Lt) žalą, nes paskola bankui realiai nebuvo grąžinta.

Apelianto manymu, nepagrįsta teismo išvada, kad iš anksto buvo žinoma, kad įmonė ir garantas negalės grąžinti suteiktos paskolos. Teismas atmetė gynybos prašymą išsireikalauti iš VMI finansinius duomenis apie korporacijos „KKK“ turtą, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą dėl jos galimybių padengti UAB „ZZZ“ suteiktą paskolą. Tuo, apelianto manymu, teismas pažeidė rungtyniškumo principą, kadangi užkirto kelią rinkti kaltę paneigiančius įrodymus.

Taip pat apeliantas nurodo, kad suėjus mokėjimo terminams, bankas turėjo kreiptis į garantą dėl prievolės įvykdymo, tačiau nesikreipė. Mano, kad už tokį aplaidumą turi atsakyti banko darbuotojai, atsakingi už savalaikį paskolos išieškojimą, o ne kreditorius. Kadangi neįrodyta, kad jis žinojo, jog neįvykdžius prievolės nebus prašoma garanto grąžinti paskolą, negali būti teigiama, kad jis padarė nusikaltimą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė bei įvertino įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės bei paskyrė bausmę, neprieštaraujančią teisingumo principui.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog tuo metu, kai jis kartu su A. Č. nusprendė užsiimti prekyba mediena, jie kreipėsi į banką dėl paskolos išdavimo. Pažymėtina, jog UAB ,,ZZZ“ buvo įsteigta 1993-11-19, įregistruota 1993-11-30, o tuo metu suformuotas įstatinis kapitalas buvo 100000 litų (700 paprastųjų vardinių akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė buvo 100 litų, priklausė D. K. ). Tuo tarpu jau 1994-01-05, sudarytas medienos importo kontraktas Nr. 1/94, kurio vertė 319 680 JAV dolerių. Pagal minėtą kontraktą, sudarytą tarp UAB ,,ZZZ“ ir neva egzistuojančios RAB ,,Viktoria“, UAB ,,ZZZ“ įsipareigojo per 10 dienų po kontrakto pasirašymo avansu sumokėti 105 560 JAV dolerių pardavėjui RAB ,,OOO“. Taigi UAB ,,ZZZ“, dar net nesikreipus paskolos į banką bei pačiai UAB ,,ZZZ“ neturint lėšų importo kontrakto Nr. 1/94 apmokėjimui, sudarė kontraktą 319 680 JAV dolerių sumai. Tuo tarpu iš pareiškimo kreditui gauti matoma, jog pats D. K. į ,,XXX“ banką kreipėsi 1994 m. sausio 10 d., tą pačią dieną buvo sudaryta kreditinė sutartis Nr. 26-V bei tą pačią dieną D. K. buvo išmokėti visi pinigai pagal kreditinę sutartį Nr.26-V, t. y. 105 560 JAV dolerių. Visų minėtų dokumentų skubų pasirašymą bei pinigų išdavimą tą pačią dieną paaiškina liudytojos R. Š. parodymai, iš kurių matyti, jog D. K. tėvo G. K. nurodymu R. Š. parengė tipinę kredito sutartį, į kurią, 1994-01-10 atėjus į ,,XXX“ banko kreditų skyrių D. K. , iš karto buvo įrašyta tokio dydžio suma, kurią nurodė pats D. K. bei kartu pateikė jo tėvo G. K. pasirašytą korporacijos ,KKK“ garantinį raštą, kuriuo buvo užtikrinamas išduotos paskolos grąžinimas ,,XXX“ bankui, kurio prezidentu taip pat buvo G. K. . Taip pat iš karto buvo sudaryta minėta kreditinė sutartis 105 560 JAV dolerių sumai, o ją pasirašė tuometinis ,,XXX“ banko valdybos pirmininkas G. T. bei UAB ,,ZZZ“, atstovaujama D. K. . Tokiu būdu buvo pažeistas 1993-07-07 LR užsienio valiutos įstatymo Nr.1-202 3 str. - ,,užsienio valiuta gali būti naudojama mokėjimams ir atsiskaitymams su užsienio valstybių juridiniais ir fiziniais asmenimis, esančiais ne Lietuvos Respublikoje“; pažeistas Lietuvos banko valdybos 1993-07-29 nutarimo ,,Dėl operacijų užsienio valiuta vykdymo LB tvarkos“ 4.6 p. - ,,kreditus užsienio valiuta bankai gali teikti tik tarptautiniams atsiskaitymams ar mokėjimams finansuoti. Kreditai privalo būti tiksliniai, t. y. bankas apmoka kliento pateiktas sąskaitas ar užsienio partnerio pateiktus mokėjimo dokumentus kredito ribose“; pažeisti UAB ,,XXX“ banko valdybos 1993 11 24 nutarimu patvirtintų ,,XXX“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo taisyklių 2.1 ir 2.4 p., kuriuose nurodyta, kad ,,klientas, norėdamas gauti kreditą, pateikia išsamų kredito panaudojimo ir biznio planą, kurį pasirašo organizacijos vadovas ir finansų direktorius, bei bendrovės finansinės – ūkinės veiklos balansą arba mokesčių inspekcijos patvirtintas deklaruojamas pajamas“. Be to, kaip apeliacinės instancijos teismo posėdyje pažymėjo revizorė D. P. , atidarant kreditą, turėjo būti užvedama kreditinė byla, o šiuo atveju jos nebuvo. Tokiu būdu nustatyta, jog, kaip pažymima 1999 05 10 revizijos akte (išduoti ir banko bankroto dienai, 1997 m. liepos mėn. 8 d., negrąžinti kreditai), įmonės, susijusios su banku ir su UAB korporacija ,,KKK“ (UAB ,,ZZZ“ atstovavo D. K. , kuris yra G. K. (,,XXX“ banko ir korporacijos ,,KKK“ prezidento) sūnus) nebuvo tikrinamos, ar pateikė visus reikalingus dokumentus kreditui gauti, ar finansinės būklės įvertinimui naudota Lietuvos banko Bankų priežiūros departamento patvirtinta ,,Paskolos gavėjo finansinės būklės įvertinimo metodika“. Visgi pažymėtina, jog pagal pasirašytą kreditinę sutartį Nr. 26-V, parengtą pagal tipinę formą, skolininkas (t. y. UAB ,,ZZZ“) privalėjo pateikti bankui planinius ir ataskaitinius duomenis, žinias ir kitą informaciją, reikalingą kredito išdavimui, jo panaudojimo ir grąžinimo kontrolei. Atitinkamai, jeigu UAB ,,ZZZ“ 1994-01-05 buvo sudariusi importo kontraktą Nr.1/94, kurio avansiniam apmokėjimui būtent ir buvo imama paskola, tai šis kontraktas privalėjo būti pateiktas bankui. Juo labiau, jog bendra importo kontrakto vertė buvo 319 680 JAV dolerių. Tuo tarpu, priešingai nurodytiems faktams, 1994-01-10 D. K. į banką dėl 105 560 JAV dolerių paskolos (visi šie pinigai aiškiai turėjo būti skirti avansiniam apmokėjimui pagal 1994-01-05 importo kontraktą Nr. 1/94) kreipėsi tiesiog apyvartinių lėšų papildymui. Tačiau tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog kontrakte jokie tolesni mokėjimai, išskyrus tą patį 105 560 JAV dolerių avansinį mokėjimą, RAB ,,Viktoria“ nėra numatyti. Be to, pažymėtina, jog, nors nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde teigia, jog gautus pinigus, t. y. 105 560 JAV dolerių perdavė A. Č. , o šis – įmonės ,,Viktoria“ atstovams, tačiau kasos pajamų orderio kvite pažymėta, jog pinigai gauti iš UAB ,,ZZZ“ direktoriaus D. K. . Be to, nors nuteistasis teigia, jog UAB ,,ZZZ“ buvo apgauta, tačiau jokių duomenų apie kreipimąsi į teisėsaugos institucijas nėra. Tuo tarpu liudytojas M. S. , kurio parodymai buvo pagarsinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodė, jog RAB ,,Viktoria“ direktoriumi buvo visąlaik jis pats, jokių ryšių su UAB ,,ZZZ“ neturėjo, jų veiklos sričiai medienos perdirbimas bei pardavimas nepriklausė. Tuo tarpu Baltarusijos Respublikos prokuratūros pranešime pažymėta, jog pilietis I. K. , kuris neva pasirašė Importo kontraktą Nr. 1/94 su UAB ,,Viktoria“ Novopolocko miesto VRS PVTS adresų biuro duomenimis Novopolocko m. neregistruotas. Visų šių aukščiau išdėstytų faktų bei juos patvirtinančių įrodymų visuma, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, leidžia teigti, jog prekyba mediena UAB ,,ZZZ“ verstis neketino, o importo kontraktas Nr.1/94 tarp UAB ,,ZZZ“ bei RAB ,,KKK“ buvo fiktyvus, nesiekiant sukurti jokių realių pasekmių tarp sandorio šalių, o siekiant tik pateisinti UAB ,,ZZZ“ išlaidas. Be to, nors apeliantas teigia, jog UAB ,,ZZZ“ vykdė veiklą, tačiau šį teiginį paneigia apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos revizorės, atlikusios išsamią AB ,,XXX“ banko dokumentinę reviziją, parodymai, iš kurių matyti, jog UAB ,,ZZZ“ veikos balansai praktiškai buvo tušti ir jokios realios veiklos ji nevykdė. Tai patvirtino ir S. B. , kuris D. K. nurodymu nuo 1994-08-29 formaliai buvo UAB ,,ZZZ“ direktoriumi.

Kaip nurodo apeliantas, 105 560 JAV dolerių paskolos grąžinimas AB ,,XXX“ bankui buvo užtikrintas 1994 m. sausio 10 d. korporacijos ,,KKK“ garantiniu raštu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog garantas minėtu raštu įsipareigojo atsakyti už savalaikį UAB ,,ZZZ“ suteiktos 105 560 JAV dolerių paskolos grąžinimą AB ,,XXX“ bankui terminu šešiems mėnesiams iki 1995 m. sausio 10 d. Tokiu būdu AB ,,XXX“ bankas pagal 1994 01 10 korporacijos ,,KKK“ išduotą garantinį raštą galėjo UAB ,,ZZZ“ negrąžintą sumą ir palūkanas ne ginčo tvarka nurašyti nuo korporacijos ,,KKK“ sąskaitos ar nukreipti išieškojimą į kitą jiems priklausantį turtą iki 1995-06-10, o pateikus reikalavimą vėliau – garantas galėjo atsisakyti jį vykdyti, nes buvo pasibaigęs 1994-01-10 išduotos garantijos terminas. Tačiau 1995 m. sausio mėn. 10 d. dėl tos pačios 1994-01-10 UAB ,,ZZZ“ suteiktos 105 560 JAV dolerių paskolos buvo pasirašyta nauja paskolos sutartis (sutartį pasirašė D. K. , nors nuo 1994-08-29 UAB ,,ZZZ“ direktoriumi buvo S. B. ), pagal kurią UAB ,,ZZZ“ suteiktą paskolą kartu su palūkanomis įsipareigojo grąžinti iki 1996-01-10. Nors 1995-01-10 kreditinėje sutartyje Nr. 26-VP pažymėta, jog kredito grąžinimą ir palūkanų už naudojimąsi juo sumokėjimą užtikrina garantinis raštas, išduotas korporacijos ,,KKK“, tačiau joks naujas garantinis raštas AB ,,XXX“ bankui nebuvo pateiktas, o korporacijos ,,KKK“ pareiga atlyginti AB ,,XXX“ bankui pagal UAB ,,ZZZ“ prievoles, atsiradusias pagal kreditinę sutartį Nr.26-V pasibaigė 1995-06-10. Taigi paskolos grąžinimo užtikrinimas baigėsi, o 1996-01-10 UAB ,,ZZZ“ pati suteikto kredito bei palūkanų neturėjo galimybių grąžinti. Tai reiškė, jog paskola 1996-01-10 nebus grąžinta, o nurašyti negrąžintą sumą ir palūkanas nuo korporacijos ,,KKK“ sąskaitos ar nukreipti išieškojimo į kitą korporacijai ,,KKK“ priklausantį turtą nebuvo galimybių, nes garantijos Nr. 94/01/10/26-v terminas jau buvo pasibaigęs. Tuo tarpu iš AB ,,XXX“ banko valdybos pirmininko pirmosios pavaduotojos R. Š. parodymų matyti, jog jai buvo duotas AB ,,XXX“ banko bei korporacijos ,,KKK“ nurodymas pratęsti paskolos sutartį UAB ,,ZZZ“, kuri tuo metu pinigų neturėjo, bet, pasak G. K. , ateityje turės ir grąžins kreditą. Iš liudytojos R. Š. veiksmų aišku, jog visą situaciją ji gerai suprato, todėl 1996-01-10, gavusi UAB ,,ZZZ“ prašymą pratęsti 1995 m. sausio 10 d. kreditinės sutarties Nr. 26-VP terminą, bei neturėdama kitos išeities, nes paskola realiai banke buvo suteikta prieš du metus ir vieną kartą jau buvo pratęsta bei negrąžinta, pasirašė kredito sutarties pratęsimą. Pratęsiant sutartį, buvo pakeistas ir kreditinės sutarties Nr. 26-VP 2 punktas, t. y. vietoj savalaikį kredito grąžinimą ir palūkanų sumokėjimą užtikrinančio korporacijos ,,KKK“ išduoto garantinio rašto (kurio terminas sutarties pratęsimo dienai, t. y. 1996-01-10, jau buvo pasibaigęs), buvo įkeistas ,,Tūbų“ baras, esantis Alytaus m. Sakų g. Nr. 3. Iš visų aukščiau išdėstytų aplinkybių matyti, jog nors 1994-01-10 UAB ,,ZZZ“ suteikto kredito bei palūkanų grąžinimas buvo užtikrintas korporacijos ,,KKK“ garantiniu raštu, tačiau dėl tolimesnių D. K. , G. T. bei G. K. veiksmų paskolos grąžinimo dienai, t. y. 1996-01-10, AB ,,XXX“ banko darbuotojai nurašyti negrąžintą sumą ir palūkanas nuo korporacijos ,,KKK“ sąskaitos ar nukreipti išieškojimą į kitą jiems priklausantį turtą jau neturėjo teisės, nes buvo pasibaigęs garantinio rašto Nr. 94/01/10/26-v terminas. Tuo tarpu 1996-01-10, pratęsus kreditinės sutarties Nr.26-VP terminą, korporacijos ,,KKK“ kaip UAB ,,ZZZ“ prievolę grąžinti kreditą bei palūkanas užtikrinančio garanto iš viso nebeliko, todėl nurašyti UAB ,,ZZZ“ negrąžintą kreditą bei palūkanas nuo korporacijos ,,KKK“ sąskaitos 1997-01-10 AB ,,XXX“ banko darbuotojai neturėjo jokių galimybių.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog G. T. veikoje nėra nusikaltimo sudėties, nes jis nesiekė iššvaistyti AB ,,XXX“ banko turto, o bendrininkavimas neatsargiuose nusikaltimuose negalimas, todėl atitinkamai nėra sudėties ir nuteistojo D. K. veikoje. Nuteistasis G. T. teigė, jog realiai banko turtą valdė pagrindinis banko akcininkas ir banko tarybos pirmininkas G. K. . Iš liudytojos R. Š. parodymų taip pat aišku, jog pats G. K. jai davė nurodymą paruošti AB ,,XXX“ banko sutartį su UAB ,,ZZZ“, kuriai bus suteiktas kreditas. Tokiu būdu iš bylos aplinkybių matyti, jog G. K. , turėdamas didelę įtaką AB ,,XXX“ banke, pasinaudojo tuo ir suteikiant paskolą UAB ,,ZZZ“. Visgi tai visiškai nepaneigia nei G. T. , nei D. K. kaltės. Vadovaujantis AB ,,XXX“ banko statuto 21 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis banko veiklą, banko valdyba tvarkė banko reikalus bei atsakė už jo vykdomas operacijas. 1993 09 01 G. T. visuotiniame banko akcininkų susirinkime buvo paskirtas valdybos pirmininku bei su juo sudaryta darbo ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kurios pagrindu jis buvo atsakingas už banko veiklą. Tokiu būdu G. T. buvo suteikti ypatingi įgaliojimai dėl banko turto panaudojimo, kai tuo tarpu banko prezidentas G. K. pagal norminius aktus pats tiesiogiai negalėjo priimti sprendimų dėl banko turto valdymo. Atitinkamai G. T. , gavęs pasirašyti 1994-01-10 kreditinę sutartį Nr. 26-V, pagal savo pareigas suprato, jog 105 560 JAV dolerių kredito suteikimas įmonei, kuri rejestre įregistruota tik 1993-11-30, kuri nepateikė kredito panaudojimo ir biznio plano, finansinės – ūkinės veiklos balanso, o prašė paskolos tiesiog apyvartinių lėšų papildymui, gali būti suteiktas tik nesilaikant kreditų suteikimo tvarkos ir pažeidžiant visą eilę norminių teisės aktų. Be to, G. T. numatė, jog tokiomis sąlygomis suteiktas kreditas gali būti negrąžintas ir, nors to ir nenorėjo, tačiau pasirašydamas kreditinę sutartį Nr. 26-V, o vėliau ir kreditinę sutartį Nr. 26-VP, sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Tokiu būdu AB ,,XXX“ banko valdybos pirmininkas G. T. , pasirašęs ir išdavęs paskolą JAV doleriais, pažeidė Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje 1993 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. 1-202 3 str. - ,,užsienio valiuta gali būti naudojama mokėjimams bei atsiskaitymams su užsienio valstybių juridiniais ir fiziniais asmenimis, esančiais ne Lietuvos Respublikoje“, Lietuvos banko valdybos 1993 m. liepos 29 d. nutarimo ,,Dėl operacijų užsienio valiuta vykdymo tvarkos“ 4.6 p. - ,,kreditus užsienio valiuta bankai gali teikti tik tarptautiniams atsiskaitymams ir mokėjimams finansuoti. Kreditai užsienio valiuta privalo būti tiksliniai, t. y. bankas apmoka kliento pateiktas sąskaitas, ar kliento užsienio partnerio pateiktus kitus mokestinius dokumentus suteikto kredito ribose“, AB ,,XXX“ banko ,,Kreditų suteikimo ir gražinimo tvarkos“ (1993 11 24) 2 skyriaus (,,Dokumentai, reikalingi kreditui gauti“) 1 p. - ,,klientas, norėdamas gauti kreditą, pateikia kredito panaudojimo ir biznio planą“, 4 p. - ,,finansinės – ūkinės veiklos balansą“. Visų aukščiau išvardintų padarytų pažeidimų pasekoje, 1994-01-10 AB ,,XXX“ bankas, atstovaujamas valdybos pirmininko G. T. , pasirašė kreditinę sutartį Nr.26-V bei suteikė paskolą UAB ,ZZZ“, kuri paskolos negrąžino. Be to, G. T. , atstovaujantis AB ,,XXX“ bankui, 1995-01-10 pasirašė naują kreditinę sutartį Nr. 26-VP, kuria buvo siekiama padengti UAB ,,ZZZ“ įsiskolinimą pagal 1994-01-10 kreditinę sutartį Nr.26-V. Skirtingai nei pasirašant 1994-01-10 kreditinę sutartį Nr.26-V, pasirašant kreditinę sutartį Nr. 26-VP, naujas korporacijos ,,KKK“ garantinis raštas nebuvo pateiktas,, todėl pasibaigus kreditinės sutarties Nr. 26-VP terminui, bankas jau negalėjo susigražinti UAB ,,ZZZ“ suteikto kredito iš korporacijos ,,KKK“, nes garantinio rašto Nr. 94/01/10/26-v terminas jau buvo pasibaigęs. Todėl tuometinei AB ,,XXX“ banko valdybos pirmininko pirmajai pavaduotojai neliko nieko kita, kaip G. K. nurodymu pratęsti paskolos suteikimo terminą iki 1997-01-10, įkeičiant ,,Tūbų“ barą, esantį Alytaus m. Sakų g. Nr. 3. Tokiu būdu, G. T. , sąmoningai pažeisdamas visus aukščiau išvardintus teisės aktus bei pagal pareigas būdamas atsakingas už AB ,,XXX“ banko turto panaudojimą, suprato, jog elgiasi labai rizikingai, numatė, jog paskola gali būti negrąžinta ir, nors to ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido pasekmėms kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia pasekmių atžvilgiu. Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 19 ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 12 p. yra pažymėjęs, jog, skirtingai nei sukčiavimas bei patikėto ar esančio kaltininko žinioje svetimo turto pasisavinimas, turto iššvaistymas galimas ir esant netiesioginei tyčiai. Tuo tarpu D. K. , atstovavusio UAB ,,ZZZ“, pasirašant 1994-01-10 kreditinę sutartį Nr. 26-V bei 1995-01-10 kreditinę sutartį Nr. 26-VP, buvo būtini tam, jog būtų iššvaistytas didelės vertės AB ,,XXX“ banko turtas, todėl jis pagrįstai nuteistas pagal LR BK 24 str. 6 d. ir 184 str. 2 d. už tai, jog padėjo iššvaistyti didelės vertės turtą.

Nors nuteistasis D. K. teigia, jog paskola nebuvo grąžinta dėl nepasisekusio verslo, tačiau šį jo teiginį paneigia S. B. , kuris nuo 1994-08-29 formaliai buvo UAB ,,ZZZ“ direktorius bei apeliacinės instancijos teisme apklaustos revizorės D. P. parodymai, iš kurių matyti, jog UAB ,,ZZZ“ praktiškai jokios veiklos nevykdė. Visgi D. K. , kuris realiai visa tai žinojo ir suprato, jog UAB ,,ZZZ“ lėšomis kredito su palūkanomis nebus įmanoma grąžinti, nepranešdamas bankui apie jokį nepavykusį sandorį (nors tai UAB ,,ZZZ“ privalėjo padaryti pagal 1994-01-10 kreditinės sutarties Nr.26-V 4 p.) 1995-01-10 tai pačiai 105 560 JAV dolerių sumai su AB ,,XXX“ bankas pasirašė naują kreditinę sutartį Nr. 26-VP, kuri vėliau bendrovei negalint grąžinti paskolos buvo vėl pratęsta. Tuo tarpu pati bendrovė paskolos negrąžino ir negalėjo grąžinti, nes iš bylos duomenų matyti, jog įmonė realiai jokios veiklos nevykdė ir nesiruošė vykdyti.

Apeliantas teigia, jog paskola buvo suteikta JAV doleriais, todėl teismui nusprendus, kad ieškinys tenkintinas, jis privalėjo priteisti sumą JAV doleriais arba pagal nuosprendžio priėmimo dienos kursą. Tačiau, visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog AB ,,XXX“ banko ieškinys yra išreikštas litais, o vadovaujantis LR Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 str. 2 d. nurodyta, jog užsienio valiuta gali būti naudojama tik šalių susitarimu mokėjimams ir atsiskaitymams negrynaisiais pinigais, o LR CK 6.36 str. 5 d. nurodyta, jeigu skolininkas praleido prievolės įvykdymo terminą, o po šio termino pabaigos dėl valiutų kursų pasikeitimo valiuta, kuria turi būti mokama, nuvertėjo, tai skolininkas privalo sumokėti kreditoriui valiutos kurso, buvusio prievolės įvykdymo termino suėjimo metu, ir mokėjimo metu esančio kurso skirtumą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai iš G. T. bei D. K. priteisė solidariai AB ,,YYY“ banko naudai 422 240 Lt, nes būtent tokia žala kredito termino suėjimo dieną, t. y. 1997-01-10, abiejų nuteistųjų veiksmais buvo padaryta AB ,,XXX“ bankui, pagal tuo metu galiojusį oficialų Lietuvos banko nustatytą JAV dolerio ir lito santykį.

Apeliantas taip pat ginčija įrodymų vertinimą, o konkrečiai – jų pakankamumą nusikaltimo, numatyto LR BK 184 str. 2 d. požymiams įrodyti. Tačiau pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva ir teisėjai juos vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.).

Nuteistasis D. K. teigia, jog jam paskirta galutinė subendrinta dviejų metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmė neatitinka teisingumo principo. Apeliantas mano, jog teismui pripažinus jį kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, subendrinant paskirtą bausmę su 2004 02 09 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris 2004-04-22 Vilniaus apygardos teismo iš dalies pakeistas, paskirta bausme, turėjo būti taikomas 1961 m. LR BK 42 str., o galutinė bausmė subendrinta apėmimo būdu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2002 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 38 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 14 p. pažymėta, jog tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas numato pakeitimų, kurių viena dalis švelnina bausmę, o kita dalis sunkina veiką padariusio asmens teisinę padėtį, teismai senąjį ir naująjį įstatymus bei kaltininko padarytą veiką privalo nuosekliai įvertinti pagal visus baudžiamųjų įstatymų galiojimą laike nustatančius kriterijus ir pagal kiekvieną šių kriterijų, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios taisyklėmis, veiką padariusiam asmeniui taikomas jam palankesnis įstatymas. Teismas nustatė, jog nusikaltimas, už kurį nuteistas D. K. , padarytas 1994-01-10, o vadovaujantis LR BK 42 str. 1 d. (1998-12-21 red.), teismas, skirdamas subendrintą bausmę, esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, galėjo bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti. Tuo tarpu šiuo metu galiojantis LR BK susiaurina galimybes taikyti apėmimo būdą. Tačiau pažymėtina, jog tuo metu galiojusio LR BK 275 str. 3 d. (1999-11-25 red.) sankcijoje už kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje svetimo turto pasisavinimą arba iššvaistymą stambiu mastu buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dešimties metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą, arba užsiimti tam tikra veikla su bauda ar be baudos, t. y. griežtesnė bausmė negu galiojančio LR BK 184 str. 2 d., pagal kurią numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki septynerių metų (sankcijos minimumas – 3 mėnesiai (LR BK 50 str.). Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. K. , atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, padarytos žalos dydį, jo asmenybę, šeimyninę padėtį, ilgą laiko tarpą po nusikaltimo padarymo, vaidmenį nusikaltime, bendrininkavimą bei skyrė bausmę žemiau sankcijoje numatytos bausmės vidurkio, tačiau vieneriais metais ir trimis mėnesiais daugiau negu jos minimumas, t. y. paskirta bausmė – vieneri metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo, o šią bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu (LR BK 63 str.) su bausme, paskirta 2004-02-09 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris 2004-04-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu iš dalies pakeistas, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir vienam mėnesiui. Tokiu būdu atsižvelgus į visas 2005-09-01 Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje minėtas aplinkybes, į kurias atsižvelgta skiriant bausmę nuteistajam D. K. , skiriant bausmę pagal LR BK 275 str. 3 d. (1999-11-25 red.) bei ją bendrinant apėmimo būdu pagal LR BK 42 str. (1998-12-21 red.) su 2004-02-09 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris 2004-04-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu iš dalies pakeistas, teismo nuomone, būtų paskirta ne mažesnė kaip 3 metų laisvės atėmimo bausmė (t. y. ne mažiau kaip vieneriais metais didesnė už sankcijos minimumą). Taigi teismas, pripažindamas D. K. kaltu pagal galiojančio LR BK 24 str. 6 d., 184 str. 2 d. ir nuteisdamas jį vieneriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, bei atitinkamai paskirtą bausmę subendrindamas dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta 2004-02-09 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu, pritaikė jam palankesnį baudžiamąjį įstatymą (LR BK 3 str. 2 d.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog bausmės paskyrimas tokiu būdu, jog jis būtų izoliuotas nuo šeimos ir visuomenės, būtų neteisingas ir prieštarautų bausmės paskirčiai, kadangi nėra grėsmės, jog jis darys naujus nusikaltimus. Tačiau viena iš sudedamųjų bausmės paskirties dalių būtent ir yra teisingumo principo įgyvendinimas (LR BK 41 str. 2 d. 5 p.), kurio neatskiriama dalimi yra tai, jog kiekvienas nusikalstamą veiką padaręs asmuo už ją tinkamai atsakytų (t. y. teisingumo principas neatsiejamas su bausmės neišvengiamumo principu).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.