Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsilavinimas 8 klasės, išsiskyręs, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini) Joniškio r., teistas: 1) 1990-10-23 Joniškio rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 90 str. 3 d., 147 str. 1 d., 250 str. 2 d., 42 str. laisvės atėmimu 3 m. su ½ turto konfiskavimu. Pritaikius Lietuvos Respublikos 25' str. lygtinai priverstinai įdarbinant, 1991-03-29 Vilniaus miesto 3 teismo nutartimi grąžintas į laisvės atėmimo vietą 3 m. laisvės atėmimo bausmei atlikti, 1993-10-27 paleistas iš pataisos darbų kolonijos lygtinai prieš terminą 1 mėn. 19 d., pritaikius LR 1993-06-15 įstatymo „Dėl amnestijos“ 3 str., neatlikta bausmė sumažinta 1/3; 2) 1995-02-02 Joniškio rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 146 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 m. 6 mėn., 3) 1995-04-13 Joniškio rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 232 1-prim. str. 1 d., 146 str. 2 d., 43 str. laisvės atėmimu 3 m., 1997-01-28 paleistas iš pataisos namų lygtinai 11 mėn.; 4) 2000-05-22 Joniškio rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 271 str. 2 d., nuteistas laisvės atėmimu 2 m. 3 mėn. su 1/3 turto konfiskavimu, pritaikius LR 2000-04-11 įstatymo "Dėl amnestijos akto" 3 str. 1 d. 1 p., bausmė sumažinta 1/3, t. y. 9 mėn. ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 m. 6 mėn., 2002-01-04 paleistas iš pataisos darbų kolonijos atlikus bausmę; 5) 2002-10-09 Joniškio rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 271 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 m. su ½ turto konfiskavimu, 2002-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartimi veika perkvalifikuota į BK 271 str. 3 d. ir paskirtas laisvės atėmimas 3 m., pritaikius LR 2002-11-07 įstatymo „Dėl amnestijos“ 5 str., bausmė sumažinta 1/6; 6) 2003-03-31 Joniškio rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 232 2-prim str. 1 d., 42 str. laisvės atėmimu 2 m. 8 mėn. laisvės atėmimo su ½ turto konfiskavimu, 2004-01-08 Joniškio rajono apylinkės teismo nutartimi paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 2 m. 6 mėn., 2004-02-17 paleistas iš pataisos namų lygtinai 1 m. 1 mėn. 28 d.; 7) 2006-03-29 Joniškio rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d. laisvės apribojimu 9 mėn., įpareigojant bausmės atlikimo metu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose bei pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje; 8) 2006-05-05 Joniškio rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 64 str. laisvės atėmimu 1 m. 9 mėn., 2008-02-04 paleistas iš pataisos namų atlikus bausmę, teistumas neišnykęs, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 3 p.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis R. N. 2009 m. rugsėjo 19 d. apie 1 val. (duomenys neskelbtini) kaime, Joniškio rajone, I. V. priklausančio buto miegamajame kambaryje, konflikto metu tyčia du kartus kumščiu smogė į kairį šoną sugyventinei I. V., padarydamas pastarajai trauminį blužnies plyšimą ir kairės pusės 7, 8, 9 šonkaulių lūžius, t. y. sunkiai sužalojo savo šeimos narį I. V..

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis R. N. kaltu neprisipažino ir parodė, kad su nukentėjusiąja I. V. kartu gyveno nuo 2008 m. vasario 5 d. iki 2010 m. vasario 14 d., vedė bendrą ūkį, susilaukė sūnaus, santykiai buvo normalūs, jis viską dirbo, keldavosi naktimis prie vaiko, maitindavo, drabužius skalbdavo. 2009 m. rugsėjo 18 d. miške su nukentėjusiosios motina jis rinko uogas, kurias pardavė, ir namo grįžo apie 20 val. Nukentėjusioji pasakė, kad jis meilinasi jos motinai. Jis atsakė, kad jai (I. V.) galvoje negerai. Naktį apie 1 val. jam pamaitinus vaiką, kilo konfliktas su nukentėjusiąja dėl vaiko aprangos ir I. V. puolė ant jo, norėjo jam suduoti lempa. Jis pastūmė nukentėjusiąją ir pastaroji griuvo ant lovos galo, apsiramino. Jis matė, kaip I. V. griuvo ant lovos galo. Atstūmė I. V., kad pastaroji jo nepultų, nes buvo apdraskiusi jam veidą. Po to I. V. nuėjo virtuvę, kur jis rado nukentėjusiąją gulinčią ant grindų. Jis nunešė I. V. į lovą, iškvietė greitąją. Atvykusiems medikams nukentėjusioji pasakė, kad nėra sumušta, kad jai ne pirmą kartą tokie silpnumai. I. V. atsisakė vykti į ligoninę. Vėliau naktį vėl I. V. buvo išgriuvusi. Ryte jis paskambino nukentėjusiosios motinai, kuri atvažiavo su sūnumi. I. V. vėl atsisakė važiuoti į ligoninę. Tada jis pasakė, kad suras mašiną ir išveš I. V. į ligoninę. Apie 10 val. nukentėjusiosios motina išvažiavo, o I. V. jo paprašė nupirkti cigarečių ir jis išvažiavo. Jam grįžtant atgal, paskambino I. V. motina ir pasakė, kad nukentėjusiąją veža į ligoninę. Vakare jam pranešė, kad I. V. daro operaciją. Ryte jis nuvažiavo į ligoninę, atsiprašė nukentėjusiosios. Įvykio metu jis buvo blaivus.

Iš pradžių nukentėjusioji davė parodymus, kad jis pastarąją kojomis spardė. Nukentėjusioji susižalojo gal nuo jo pastūmimo, o gal virtuvėje griuvo, nes ten stalas. Nukentėjusiajai ne pirmą kartą tokie silpnumai buvo. Nei iki to konflikto, nei po to jis nėra I. V. sumušęs, o sulaikytas yra dėl jos žodžių. 2010 m. vasario 14 d. I. V. pabėgo iš buto, o vakare atvažiavo su kavalieriais „baliavoti“ su nepilnamete drauge I. S.. I. V. vaikus palikdavo savo motinai, kuri nemyli anūkų. Nukentėjusioji sakė, kad „per R. užgyvenau viską, ko norėjau“. I. V. ir prieš policininkus puola, ką gali paliudyti nuovados viršininkas V. P.. Nukentėjusioji sakė jam prisipažinti smogus, kalbėti taip, kaip pastaroji sako, jei jis nori auginti sūnų. Jis labai norėjo savo sūnų auginti, turėti šeimą su I. V.. Nukentėjusioji vieną dieną šneka vienaip, kitą dieną kitaip. Jis nė vieno smūgio nesudavė I. V., o I. P. su I. V. jį apkalba. Nesutinka su eksperto išvada.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo R. N. parodė, kad su I. V. neregistruotoje santuokoje gyveno apie dvejus metus I. V. savivaldybės skirtame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) k., Joniškio r., augino bendrą vaiką – sūnų L.. Su sugyventine dažnai konfliktuodavo, nes pastaroji agresyvaus charakterio. Įvykio metu jų žodinis konfliktas peraugo į muštynes, ko pasėkoje I. V. nagais puolė draskyti jam veidą, užsimojo jam suduoti staline lempa. Atėmęs lempą ir perpykęs dešinės rankos kumščiu jis smogė I. V. į kairį šoną. Nuo smūgio I. V. nenugriuvo, bet apsiramino. Maždaug po 10 min. I. V. pasidarė silpna, todėl jis iškvietė greitąją med. pagalbą, tačiau nukentėjusioji atsisakė vykti į gydymo įstaigą. Ryte taip pat buvo kviesti medikai, tačiau vėl I. V. atsisakė vykti į gydymo įstaigą. Apie vidurdienį I. V. jautėsi blogai, bet paprašė nupirkti Ž. cigarečių. Grįžęs į namus, I. V. neberado, ji buvo išvežta į ligoninę. Konflikto metu sudavė tik vieną smūgį, bet pripažįsta, kad I. V. trijų šonkaulių lūžiai ir blužnies plyšimas galėjo atsirasti nuo jo suduoto smūgio. Labai gailisi įvykdęs šį nusikaltimą, atsiprašė, su I. V. santykiai geri, nes šiuo metu gyvena šeimyninį gyvenimą (b. l. 54-55).

Parodymų patikrinimo vietoje metu R. N. Joniškio r. (duomenys neskelbtini) k. daugiabučio namo bute, miegamajame kambaryje, parodė lovą, ant kurios jis nustūmė I. V. ir gulinčiai sudavė smūgį į kairį šoną (b. l. 58-61).

Nukentėjusioji I. V. parodė, kad su R. N. iki įvykio gyveno kartu jos bute (duomenys neskelbtini) k., Joniškio r., apie pusantrų metų. 2009 m. rugpjūčio 5 d. jiems gimė vaikas, kuris nėra registruotas kaip R. N. sūnus. R. N. savo pinigus pragerdavo, niekuo nesirūpino, jai reikėjo išlaikyti kaltinamąjį, kuris pusę kartu pragyvento laiko atlikinėjo arešto bausmes. Ji norėjo gyventi kartu, bet pamatė, kad nieko nebus. Iki konflikto tą vakarą dažnai tarp jų būdavo konfliktai, ji varydavo kaltinamąjį lauk, tačiau pastarasis vis tiek grįždavo. Kaltinamasis neturėjo gyvenamosios vietos. Negalima laikyti, kad jie buvo šeima. R. N. gyveno savaip, pas ją valgė, miegojo savo kambaryje. Jai tapus nėščia, kaltinamasis su ja nebesiskaitė, kaltinamojo daiktai buvo išmesti ne vieną kartą. Ji neleido kaltinamajam registruotis jos bute. 2009 m. rugsėjo 18 d. kaltinamasis ėjo gerti pas kaimynę, todėl ji pasakė, kad negrįžtų, susirinktų savo daiktus. Kaltinamasis to nenorėjo. Apie 20 val. prasidėjo konfliktas. Kaltinamasis vis išbėgdavo pas kaimynę, dėl to jie ginčijosi, kaltinamasis pradėjo ją plūsti, grasino, kad užmuš, „pakas“, atėmė mobilius telefonus. Ji nenusileido. Apie 1 val. nakties miegamajame kambaryje kaltinamasis ją parvertė ir trenkė jai vieną smūgį į kairį šoną kumščiu. Tuo metu ji šonu sėdėjo ant lovos, buvo prie mažo vaiko pasilenkusi. Smūgio metu ji sėdėjo ant lovos, nekrito ant medinio lovos galo. Daugiau ji nieko nepamena, jai pritrūko oro, pradėjo dusti, gal ir sąmonę prarado, jai buvo labai šalta. R. N. ją kėlė, sakė, kad reikia greitosios. Ji nežino, kiek laiko praėjo, kol atsipeikėjo. R. N. buvo ją paguldęs ant lovos, sakė, kad jai traukuliai, kad jai reikia daktaro. Ji nesuvokė, kodėl jai buvo negerai. Ji bandė atsistoti, pajuto, kad silpna, ir nukritusi vėl nieko neprisiminė. Atvažiavusiems greitosios pagalbos medikams ji pasakė, kad nieko jai nėra, kad nėra sumušta, nes vaikų nenorėjo palikti, pasakė, kad ryte atvyksianti į ligoninę. Medikai pasakė, kad jos kraujospūdis krenta. Išvažiavus greitajai pagalbai, matyt, ji vėl nukrito, nes pabudo ryte virtuvėje ant grindų. Paprašė R. N. padėti nueiti iki lovos, paskambino mamai. Atvažiavusi jos motina pranešė broliui, iškvietė medikus, kurie ją išvežė į ligoninę. Kur tada buvo R. N., nepamena. Jai buvo šonkaulių lūžis, plyšusi blužnis. Jai buvo atlikta operacija. R. N. ligoninėje jos nelankė, vieną kartą abejingai, šaltai pasakė, kad atsiprašo, bet gailesčio nebuvo. R. N. buvo uždarytas, paskui grįžo gyventi pas ją. Nuo 2010 metų pradžios su vaikais ji gyveno pas mamą. R. N. jos butą užvaldė, o ją išvarė. R. N. gyveno jos bute, kol buvo sulaikytas.

Iš pradžių apie metus laiko su kaltinamuoju gyveno bendrą gyvenimą, o vėliau jų santykiai buvo blogi, kaltinamasis neturėjo kur eiti, todėl pas ją gyveno. Ir tą kartą tarp jų kilo ginčas dėl to, kad kaltinamasis nuolat ėjo gerti ir nesirūpino šeima. Ji gal ir bandė gintis, bet kaltinamasis nebuvo nei apdraskytas, nei sumuštas. Kambaryje nebuvo jokios stalinės lempos ir ji nebandė suduoti kaltinamajam. Dėl savo motinos ji nepriekaištavo kaltinamajam, tik nenorėjo, kad R. N. eitų gerti pas kaimynę L. A., nes išgėręs kaltinamasis yra labai agresyvus, puola muštis, vaikai labai bijo.

Baigiant įrodymų tyrimą nukentėjusioji I. V. paaiškino, jog ji nepyksta ant kaltinamojo, pretenzijų pastarajam neturi, tik nori, kad kaltinamasis išeitų iš jos buto. Be to, nukentėjusioji parodė, kad ji nebandė kaltinamajam suduoti, nebuvo pastarajam veido apdraskiusi ir netvirtina parodymų, kad buvo smūgis į kairį šoną. Nukentėjusiosios teigimu, jie tik apsistumdė ir ji nežino, kaip buvo sužalota, kaip trūko blužnis. Tai jos sveikata, jos kūnas, o skausmą dėl blužnies pajuto šiaip ir prarado sąmonę.

Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji I. V. Joniškio r. (duomenys neskelbtini) k., savo buto miegamajame kambaryje, parodė lovą, paaiškindama, jog ant tos lovos ją nustūmė R. N., o parvirtusiai kumščiu sudavė į kairį šoną (b. l. 13-16).

Liudytojas V. P. parodė, kad jis dirba Žagarės PN viršininku. R. N. su I. V. gyveno kartu apie dvejus metus nuo 2008 m. vasario mėnesio. Iš pradžių gyveno (duomenys neskelbtini) kaime nuomojamame name, paskui seniūnija I. V. paskyrė butą (duomenys neskelbtini) kaime. Abu rūpinosi namais, jiems gimė vaikas. I. V. kartais sakydavo, kad tai ne kaltinamojo vaikas, paskui sakydavo, kad kaltinamojo. Kaltinamasis su nukentėjusiąja gyveno kaip šeima, tačiau pastarųjų santykiai buvo nelabai kokie. R. N. padėdavo ruošti valgyti, skalbtis. Buvo šeimyniniai santykiai. Uogaudavo kartu, uogas parduodavo, bendrą ūkį vedė. Į tą šeimą jis dažnai vykdavo ir su socialine darbuotoja, ir atskirai. Būdavo iškvietimų pas juos dėl barnių, netgi po 4–5 kartus per savaitę. Kviesdavo I. P., nukentėjusiosios motina. Abu jie konfliktiški, agresyvūs. Žmonės pasakojo, kad kieme, kai kaltinamasis būdavo blaivus, nukentėjusioji pradėdavo provokuoti, kad kaltinamasis jai suduotų. Kaltinamasis nebuvo pakėlęs prieš nukentėjusiąją rankos, kol ši pagimdė. Konfliktai vykdavo, nes kaltinamasis buvo pradėjęs smarkai gerti, neįsidarbino. Po sužalojimo ligoninėje nukentėjusioji jam pasakojo, kad R. N. ją primušė, bet pretenzijų neturėjo. Kiek smūgių sudavė kaltinamasis, nukentėjusioji jam neaiškino, lyg sakė, kad spardė.

Liudytoja I. P. parodė, kad jos dukra I. V. apie dvejus metus gyveno R. N.. Iš pradžių nuomojo butą, paskui apsigyveno seniūnijos jos dukrai suteiktame bute (duomenys neskelbtini) kaime Joniškio rajone. Jie gyveno kaip šeima, kartais būdavo labai darnus gyvenimas, susilaukė vaiko, kurį R. N. tikrai labai mylėjo. Jei R. N. išgerdavo, pradėdavo blogai elgtis, viskas pasibaigdavo muštynėmis, baldų daužymu. Buvo R. N. stiklainį susidaužęs sau į galvą, buvo ir jos duktė sumušta, bet nesmarkiai. 2009 m. rugsėjo mėnesį, galėjo būti rugsėjo 19 d., ryte R. N. jai paskambino, paprašė atvažiuoti ir pasakė, kad I. V. naktį pasidarė blogai, nes pastaroji nukrito, yra be sąmonės. R. N. taip pat jai sakė, jog greitąją kvietė, bet I. V. atsisakė vykti į ligoninę. Kai ji nuvažiavo, I. V. sėdėjo, buvo pasikeitusi, pageltusi, lūpos pamėlę. Matėsi, kad I. V. blogai. Į jos klausimą, kas nutiko, I. V. nieko neatsakė. I. V. nenorėjo kviesti greitosios. Jai išvažiavus, paskambino I. V.. Todėl ji sugrįžo ir rado I. V. beveik be sąmonės. Tuo metu R. N. ruošėsi kažkur išvažiuoti. Ji iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir I. V. buvo išvežta į ligoninę. Ligoninėje pasakė, kad I. V. lūžę trys šonkauliai, trūkusi blužnis. I. V. buvo skubiai operuota. Gydytoja sakė, kad smūgis buvo, kad I. V. sumušta. Po įvykio duktė pasakojo, kad R. N. ją stūmė ant lovos galo, nuo to smūgio ji virto ir šonkauliai lūžo, blužnis trūko. Vieną kartą duktė sakė, kad R. N. spyrė. Iki to konflikto dažnai jai tekdavo nuvykti pas dukrą, dažnai pati I. V. su vaikais bėgdavo pas ją, jei kaltinamasis būdavo girtas. Ikiteisminio tyrimo metu ji sakė tiesą, kad R. N. kumščiu trenkė I. V. į šoną, ir pastaroji krito ant lovos krašto.

Specialisto išvadoje nurodyta, kad I. V. padaryti sužalojimai: trauminis blužnies plyšimas, sukėlęs 1500 ml kraujo išsiliejimą į pilvo ertmę, kairės pusės 7, 8, 9 šonkaulių lūžiai. Sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui (2009-09-19), jiems padaryti reikėjo dviejų smūgių bukais kietais daiktais, tikėtina, kad sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius rankomis, spardant kojomis ir nėra būdingi griuviminei traumai. I. V. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (b. l. 22).

Apklaustas teisiamajame posėdyje ekspertas Jurgis Sakalas patvirtino speciasto išvadą ir paaiškino, kad I. V. nustatytiems sužalojimams padaryti reikėjo mažiausiai dviejų smūgių, kadangi sužalojimai išsidėstę tolokai viena nuo kitos esančiose vietose. Šonkaulių lūžiams reikėjo vieno smūgio, tai krūtinės apatinėje dalyje, kairėje, o blužnis sužalota nuo dar vieno smūgio į pilvo kairį šoną. Vieno kumščio ploto neužtektų tiems sužalojimams padaryti. Atsitrenkiant į medinį lovos kraštą nukentėjusioji negalėjo būti sužalota, nes, jei būtų gavusi į kairį šoną, kitas sužalojimas atsitrenkus į lovos kraštą turėtų būti kitoje pusėje. Blužnies plyšimas būdingas tik smogiant į pilvą riboto paviršiaus kietu daiktu, tai nebūdinga griuviminei traumai. Negali paneigti, kad šonkauliai būtų lūžę ne nuo kritimo ant lovos krašto. Tačiau taip galėjo būti, jei būtų buvę keli epizodai. Neturi duomenų apie griuvimą virtuvėje ant kėdutės. Tokiomis aplinkybėmis negalėjo būti blužnies plyšimas.

Įrodymų analizė, vertinimas, kaltinamojo veikos juridinė kvalifikacija

Kaltinamasis R. N. teisiamajame posėdyje neigdamas savo kaltę dėl sunkaus I. V. sveikatos sutrikdymo nurodė, kad jis tik pastūmė nukentėjusiąją ir pastaroji griuvo ant lovos galo. Tokius kaltinamojo parodymus teisiamajame posėdyje teismas vertina kaip jo siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, laiko jo siekiu sumenkinti savo vaidmenį dėl I. V. sužalojimo ir juos atmeta.

Spręsdamas kaltinamojo R. N. kaltės dėl I. V. sunkaus sužalojimo klausimą, teismas remiasi nukentėjusiosios I. V. parodymais, specialisto išvada bei eksperto paaiškinimais teisiamajame posėdyje, o taip pat ir paties kaltinamojo R. N. parodymais ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teismas vadovaujasi šiais įrodymais, kadangi jie patvirtina vieni kitus bei bylai reikšmingas aplinkybes.

Kaip matyti iš specialisto išvados (b. l. 22), I. V. sunkus sveikatos sutrikdymas – trauminis blužnies plyšimas ir kairės pusės 7, 8, 9 šonkaulių lūžiai, padarytas dviem smūgiais bukais kietais daiktais. Eksperto aiškinimu, I. V. nustatytiems sužalojimams padaryti reikėjo mažiausiai dviejų smūgių, kadangi sužalojimai išsidėstę tolokai viena nuo kitos esančiose vietose ir vieno kumščio ploto neužtektų tokiems sužalojimams padaryti. Taip pat, eksperto teigimu, sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai. Toks specialisto nurodytas nukentėjusiosios sužalojimo padarymo mechanizmas bei sužalojimų lokalizacija visiškai atitinka nukentėjusiosios I. V. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 8-9, 11) nurodytoms jos sužalojimo aplinkybėms, kai nukentėjusioji teigė, jog kaltinamasis į kairį šoną kumščiu trenkė jai, sėdinčiai ant lovos, ir ji nekrito ant medinio lovos galo. Iš esmės analogiškai įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 54-55) nurodė ir pats kaltinamasis R. N., aiškindamas, kad dešinės rankos kumščiu jis smogė I. V. į kairį šoną ir nuo smūgio I. V. nenugriuvo. Netiesiogiai R. N. kaltę sunkiai sužalojus nukentėjusiąją patvirtina ir policijos nuovados viršininko liudytojo V. P. parodymai, kad ligoninėje nukentėjusioji jam pasakojo, jog R. N. pastarąją primušė. Aplinkybę, kad nukentėjusioji I. V. buvo sunkiai sužalota nuo tiesioginių kaltinamojo R. N. suduotų smūgių, o ne susižalojo griūdama, patvirtina ir kaltinamojo R. N. bei nukentėjusiosios I. V. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose bei foto lentelėse užfiksuoti duomenys (b. l. 13-16, 58-61). Kaltinamojo R. N. aiškinimas, kad jis ikiteisminio tyrimo metu prisipažino tyčia sunkiai sužalojęs nukentėjusiąją ir kalbėjo taip, kaip sakė nukentėjusioji, nes labai norėjo savo sūnų auginti, turėti šeimą su I. V., yra nelogiškas, kadangi kaltinamasis, būdamas jau ne kartą teistas, akivaizdžiai turėjo suprasti, kad už labai sunkaus nusikaltimo padarymą jam gresia reali laisvės atėmimo bausmė ir tokiu atveju jis neturės galimybės auginti sūnų.

Nei nukentėjusioji I. V., nei pats kaltinamasis R. N. aptartų apklausų metu nenurodė, kad nukentėjusioji būtų kritusi ant medinio lovos galo. Todėl nukentėjusiosios I. V. parodymų keitimą teisiamojo posėdžio pabaigoje, nenurodant to keitimo priežasčių ir apskritai atsisakant ką nors aiškinti, teismas vertina kaip jos siekimą padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismo nuomone, nukentėjusiosios motina liudytoja I. P., atvykusi į teismą tik pakartotinai iškviesta, teisiamajame posėdyje aiškindama, kad nukentėjusioji jai sakė, jog įvykio metu pastaroji krito ant lovos galo, parodymus davė paveikta nukentėjusiosios.

Nukentėjusiosios I. V. aiškinimu, kaltinamasis jai trenkė į kairį šoną kumščiu vieną smūgį, po kurio ji pradėjo dusti, gal ir sąmonę prarado ir daugiau nieko nebeprisiminė. Kad įvykio metu dar ir kitokiomis aplinkybėmis nukentėjusioji būtų buvusi sužalota ar susižalojusi, byloje duomenų nėra. Todėl nustatydamas nukentėjusiajai I. V. suduotų smūgių skaičių teismas remiasi teismo medicinos specialisto išvada bei eksperto paaiškinimais teisiamajame posėdyje, kad I. V. nustatytiems sužalojimams padaryti reikėjo mažiausiai dviejų smūgių.

Tokiu būdu, išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą bei sugretinęs įrodymus tarpusavyje, teismas konstatuoja, kad yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių kaltinimą, kad kaltinamasis R. N. sudavė du smūgius nukentėjusiajai į kairį šoną, ko pasėkoje nukentėjusiajai plyšo blužnis, lūžo kairės pusės 7, 8, 9 šonkauliai. Tai rodo, jog tarp kaltinamojo veiksmų ir sunkaus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Nustačius būtinąjį nusikalstamos veikos sudėties požymį – priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių, teismas turi nustatyti kaltės, kuria buvo padaryta kaltinamajam inkriminuota veika, turinį ir atitinkamai jos formą bei rūšį.

Byloje nustatytos faktinės įvykio eigos aplinkybės rodo, kad kaltinamasis R. N. sąmoningai du kartus smogė kumščiu nukentėjusiajai I. V. į kairį šoną. Akivaizdu, kad kaltinamasis, kaip normalios psichikos žmogus, suduodamas smūgius kumščiu fiziškai žymiai silpnesnei (nukentėjusioji smulkaus kūno sudėjimo) nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbius organus, suprato savo veiksmų pavojingumą nukentėjusiosios sveikatai ir tai suvokdamas numatė, kad gali padaryti nukentėjusiajai sveikatos sutrikdymą. Bet koks, taip pat ir sunkus sveikatos sutrikdymas, koks nustatytas nukentėjusiajai I. V., yra dėsningas smūgių kumščiu į šoną, kur yra žmogaus vidaus organai, sudavimo padarinys. Todėl kaltinamajam R. N. šį padarinį teismas inkriminuoja kaip padarytą esant tyčinei kaltės formai – tiesioginei tyčiai. Nustatydamas kaltinamojo psichinį santykį su padariniais, teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad R. N. būtų siekęs nukentėjusiajai padaryti būtent sunkų sveikatos sutrikdymą, nes byloje esančiais įrodymais negalima detalizuoti, kokį sveikatos sutrikdymą jis norėjo padaryti. Todėl teismas sprendžia, kad kaltinamasis R. N. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. numatė, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajai I. V. gali būti padarytas bet koks sveikatos sutrikdymas, taip pat ir sunkiai sutrikdyta sveikata, ir siekė bet kokių padarinių.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, jog betarpiškai prieš nukentėjusiosios sužalojimą tarp kaltinamojo R. N. ir nukentėjusiosios I. V. vyko barniai, nukentėjusiosios teigimu, dėl kaltinamojo girtavimo, kaltinamojo teigimu, dėl vaiko aprangos. Nepriklausomai nuo tarpusavio nesutarimų priežasties, teismas sprendžia, kad kaltinamojo nusikalstamų veiksmų paskatos buvo dėl konflikto su nukentėjusiąja kilęs jo pyktis.

Kaip matyti iš bylos duomenų – kaltinamojo R. N., nukentėjusiosios I. V., liudytojų I. P. ir V. P. parodymų – kaltinamasis R. N. su nukentėjusiąja I. V., nors ir nebuvo įregistravę santuokos, ilgą laiką gyveno kartu kaip vyras ir žmona, susilaukė vaiko ir bendrai tvarkė namų ūkį, kas leidžia daryti išvadą, jog jie buvo vienos šeimos nariais. Todėl kaltinamojo nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 3 p., kaip sunkus savo šeimos nario sveikatos sutrikdymas.

Kaltinamojo aiškinimu, konflikto metu I. V. apdraskė jam veidą, puolė ant jo, ketindama suduoti lempa, todėl jis pastūmė nukentėjusiąją ir pastaroji griuvo ant lovos galo. Iš tokių kaltinamojo parodymų galima būtų manyti, kad kaltinamasis gynėsi nuo nukentėjusiosios ar buvo labai susijaudinęs dėl, jo manymu, neteisėto nukentėjusiosios elgesio. Tačiau nukentėjusioji paneigė tokius kaltinamojo teiginius, o anksčiau jau aptartais įrodymais, kuriais teismas remiasi spręsdamas R. N. kaltės klausimą, nustatyta, kad smūgius kaltinamasis sudavė nukentėjusiajai, kai ši sėdėjo ant lovos. Todėl teismas daro išvadą, kad įvykio metu nebuvo pavojingo kėsinimosi, I. V. nekėlė pavojaus kaltinamojo gyvybei bei sveikatai. Esant tokioms aplinkybėms bei atsižvelgiant ir į kaltinamojo bei nukentėjusiosios fizinių jėgų santykį, kaltinamajam nebuvo pagrindo manyti, jog jam gresia realus pavojingas kėsinimasis ir nereikėjo gintis sužalojant nukentėjusiąją. Taip pat byloje nenustatyta aplinkybių, galėjusių sukelti labai didelį kaltinamojo susijaudinimą, sutrikdyti jo gebėjimą teisingai suvokti įvykio aplinkybes, kadangi konfliktinė situacija tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios, paties kaltinamojo teigimu, buvo ne pirmą kartą ir šioje byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybės iki nukentėjusiosios sužalojimo nebuvo išskirtinės.

Bausmės skyrimas ir kiti klausimai

Kaltinamojo R. N. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaip matyti iš teismo psichiatro specialisto išvados, R. N. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga, jam nereikalinga atlikti teismo psichiatrinę ekspertizę (b. l. 82).

Esant tokioms išvadoms, teismas sprendžia, jog kaltinamasis R. N. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pakaltinamumo būsenoje, todėl turi būti baudžiamas už padarytą veiką.

Skirdamas bausmę kaltinamajam R. N. už padarytą nusikalstamą veiką teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 54 str., kuris reglamentuoja bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Remdamasis minėto įstatymo nuostatomis teismas vertina ne tik kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikaltimo požymius, jų turinį bei pobūdį, bet ir kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Kaltinamasis R. N. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), anksčiau ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus (b. l. 65-71) ir neišnykus teistumui vėl padarė tyčinį nusikaltimą, dėl ko yra laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Tokiam asmeniui – recidyvistui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Kaip matyti iš byloje esančios VšĮ Joniškio psichikos sveikatos centro pažymos (b. l. 80), R. N. 1994 metais nustatyta narkomanija. Be to, kaltinamasis baustas administracine tvarka už ATPK pažeidimus, kuriuos padarė būdamas girtas (b. l. 72-78), o policijos nuovados viršininko pranešime prokurorui (b. l. 104) nurodyta, kad R. N. sistemingai darė poveikį nukentėjusiajai I. V. ir pastarosios atžvilgiu elgėsi agresyviai nepilnamečių vaikų akivaizdoje, dėl ko pradėtos administracinės bylos. Kaip matyti iš Joniškio rajono apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos teismo nutarčių (b. l. 133-136), šiuo metu R. N. yra įtariamas grasinimu nužudyti ar sutrikdyti sveikatą I. V.. Visi šie bylos duomenys rodo, kad R. N. padarytas nusikaltimas yra dėsningas jo ankstesnio elgesio padarinys dėl jo susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje.

Kartu teismas atsižvelgia ir į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. į tai, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją I. V. kaltinamasis R. N. panaudojo susidarius konfliktinei situacijai su nukentėjusiąja, o ne iš anksto suplanavus.

Parinkdamas bausmės dydį kaltinamajam, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.

Įvertinęs kaltinamojo R. N. asmenybę bei byloje nustatytas aplinkybes, darančias įtaką padaryto nusikaltimo pavojingumui, atsižvelgęs į nukentėjusiosios I. V., prašiusios neskirti realios laisvės atėmimo bausmės kaltinamajam, nuomonę bei įvertinęs Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. sankcijos griežtumą, teismas sprendžia, kad laisvės atėmimo bausmės, mažesnės kaip įstatymo numatytas už padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmės vidurkis, paskyrimas kaltinamajam R. N. neprieštarauja teisingumo principui bei Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytiems bausmės skyrimo pagrindams ir Lietuvos Respublikos BK 61 str. nuostatoms. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas ir į kaltinamojo elgesį po įvykio, kai jis pats iškvietė medikus nukentėjusiajai bei apie nukentėjusiosios negalavimą pranešė pastarosios motinai.

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujama Šiaulių teritorinės ligonių kasos, pateikė civilinį ieškinį dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo, kuriuo prašo užtikrinti padarytos Valstybinei ligonių kasai 5172 Lt žalos išreikalavimą iš žalą padariusio asmens (b. 1. 25-26).

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys yra pagrįstas ir tenkinamas visiškai.

Lietuvos Respublikos BPK 109 str. numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tokiu būdu civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesioginės turtinės ar neturtinės žalos. Kaltinamajam tyčiniais nusikalstamais veiksmais sužalojus nukentėjusiąją I. V., pastaroji dėl sužalojimų buvo gydoma VšĮ Joniškio ligoninėje, kuriai Šiaulių teritorinė ligonių kasa už suteiktas I. V. asmens sveikatos priežiūros paslaugas sumokėjo 5172 Lt (b. l. 27). Minėtos išlaidos civiliniam ieškovui atsirado dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų. Todėl kaltinamasis R. N., neteisėta veika padaręs žalos žmogaus sveikatai, privalo atlyginti sveikatos priežiūros įstaigos dėl to turėtas išlaidas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 297-299, 301-307 str. str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

R. N. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 3 p. ir jam paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. į bausmės laiką R. N. įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2009 m. rugsėjo 25 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir įpareigojimą gyventi skyrium nuo I. V. – iki nuosprendžio įsiteisėjimo pakeisti į suėmimą, suimant teismo salėje.

Priteisti iš nuteistojo R. N. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 5172 Lt už I. V. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o nuteistajam R. N. nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.