Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovo atstovei Šiaulių apygardos prokurorei Romai Timofejavienei, atsakovui S. B. ir jo atstovui advokatui Kęstučiui Valiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. D. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2008-04-01 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, T. S., S. D., O. P., S. B., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos dėl pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarties, išvadų dėl žemės nuosavybės teisės atstatymo, Kauno apskrities viršininko sprendimų ir įsakymo, paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovės S. D. apeliacinio skundo atsakovo T. S. atstovas advokatas Kęstutis Valys prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, jog palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas S. B. ir jo atstovas advokatas Kęstutis Valys prašė tenkinti atsakovės S. D. apeliacinį skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimas pripažintinas nepagrįstu, nes teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, bei proceso teisės normas, reglamentuojančias viešojo intereso gynimą civiliniame procese ir dėl šių pažeidimų buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str., 330 str.).

Faktinės bylos aplinkybės.

1991-08-12 Raseinių rajono Šiluvos apylinkės agrarinės reformos tarnybai B. B. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės M. N. – T. nuosavybės teisėmis valdytą 23 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), prašyme nurodė ir kitus pretendentus į žemę, tarp jų – O. P. ir S. D. . 1996-04-12 Raseinių rajono Šiluvos apylinkės agrarinės reformos tarnyba parengė ir išdavė pažymą apie tai, kad M. N. – T. (duomenys neskelbtini), turėjo 20 ha žemės, įsigytos 1939-11-08 iš K. D. , pažyma parengta pagal giminystės ryšius įrodančius dokumentus ir 1939-11-08 pirkimo - pardavimo aktą. 1996-04-12 sutartimi, patvirtinta Raseinių rajono Šiluvos seniūnijos seniūnės, S. D. perleido savo anūkui T. S. nuosavybės teisę į atstatomą M. N. – T. 5 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), ir į I. N. 0,72 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). 1996-05-16 Raseinių rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnyba T. S. , O. P. , B. B. išdavė pažymas, kuriose nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), M. N. – T. turėjo 20 ha žemės, pažymos parengtos pagal giminystę įrodančius dokumentus ir 1939-11-08 pirkimo - pardavimo aktą. Be to, 1996-05-16 Raseinių rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnyba T. S. , O. P. , B. B. išdavė pažymas, kuriose nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), I. N. turėjo 2,87 ha žemės. 1996-07-29 Raseinių rajono Šiluvos apylinkės agrarinės reformos tarnyba parengė išvadas apie tai, kad M. N. – T. ir I. N. valdė nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą - 22,87 ha žemės, ir T. S. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 5,72 ha žemės, iš kurių 2,67 ha grąžinama natūra (duomenys neskelbtini), O. P. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 5,72 ha žemės, iš kurių 4 ha grąžinama natūra (duomenys neskelbtini), B. B. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 5,71 ha žemės, iš kurių 4 ha grąžinama natūra (duomenys neskelbtini). 1996-12-12 Kauno apskrities valdytojo įsakymu ir 1996-12-12 Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimais T. S. atstatyta nuosavybės teisė į 2,67 ha žemės sklypą, O. P. atstatyta nuosavybės teisė į 4 ha žemės sklypą, B. B. atstatyta nuosavybės teisė į 4 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), žemę grąžinant natūra. Iš T. S. atkurtos 2,67 ha, O. P. atkurtos 4 ha ir B. B. atkurtos 4 ha buvusios savininkės M. N. – T. žemių sudarytas bendras 10,67 ha žemės sklypas, skirtas ūkininko ūkiui steigti. Ūkininko ūkis registruotas O. P. vardu. Registre nustatyta, jog T. S. nuosavybės teisė priklauso į 25/100 dalis, O. P. į 37/100 dalis ir B. B. į 38/100 dalis šio žemės sklypo. (duomenys neskelbtini) mirė B. B.. 1998-04-08 buvo patvirtintas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas, kuriame nurodyta, kad B. B. palikimą, tame tarpe ir 38/100 dalis iš 10,67 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priėmė sūnus S. B. . T. S. , O. P. ir B. B. nuosavybės teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atkurtos pažeidžiant nuosavybės teisės atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, nes nuosavybės teisių atkūrimo procese rajono ekspertų komisija neperžiūrėjo 1937-04-14 Žemės banko nutarimo nuorašo, kuris, vadovaujantis 1993-06-10 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise aktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.5 punktu, yra laikomas papildomu žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančiu dokumentu, ir, vadovaujantis Vyriausybės nutarimo 1.3 punkto nuostatomis, galiojusiomis iki 1997-10-04, nepasiūlė atstatyti nuosavybės teises į žemę arba nepripažino, jog pateikto dokumento nepakanka, kad būtų patvirtintas žemės valdymo nuosavybės teise faktas.

Nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje 2008 m. spalio 6 d. nutartimi atsakovams buvo suteikta galimybė pateikti trūkstamus dokumentus, įrodančius buvusios žemės savininkės M. N. – T. nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) valdytą žemę ir teismui buvo pateiktas Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus Nuosavybės teisėmis žemės valdymo faktą įrodančių dokumentų nagrinėjimo komisijos 2008-11-28 posėdžio Protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo konstatuota, kad Šiluvos seniūnijoje esančių papildomų archyvinių dokumentų pakanka atkurti nuosavybės teisę į M. N. – T. žemę (t. 2, b.l. 124).

Šias aplinkybes patvirtina bylos dokumentai, teismui pateikta Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos specialisto išvada (t. 1, b.l. 17 - 42, 43, 44, 45-50; t. 2, b.l. 33) ir prijungtų Raseinių rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnybos bylų medžiaga.

Ginčo šalys pripažįsta šiuos teisinius faktus, tačiau skirtingai vertina nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytų pažeidimų sukeltas pasekmes ir byloje pareikšto ieškinio pagrįstumą.

Ieškovas ginčija Kauno apskrities administracijos pareigūnų priimtus administracinius aktus (Šiluvos agrarinės reformos tarnybos patvirtintas pažymas, išvadas, Kauno apskrities valdytojo įsakymą ir sprendimus) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. N. – T. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdytą 20 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir jų pagrindu atsiradusias teisines pasekmes (sudarytus turto perleidimo sandorius). Ieškinys grindžiamas 1964 m. CK 47 str., 59 str., LR CK 1.80 str., 6.145 str., 4.95 str., 4.96 str. 3 d., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 3 str., 10 str., Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 str. 2 d. 7 p., 19 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė, taikydamas 2000 m. CK normas. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju būtina taikyti 1964 m. CK 47 str. bei 59 str. nuostatas, nes pagal LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 9 str. 1 dalį 2000 m. CK 1.78 – 1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui (t.y. nuo 2001-07-01). Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė į žemę atsakovams buvo atstatyta Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996-12-12 sprendimais, todėl teismas nepagrįstai taikė 2000 m. CK normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą.

Dėl ieškinio senaties.

Terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005). LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatytas 30 dienų terminas nėra ieškinio senaties terminas ir jis tiesiogiai taikomas tik piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir asmenims, kurių teises ir įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia, ir kurie kreipiasi į teismą gindami savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal analogijos principą jie gali per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo momento, kai yra surinkti duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, kad duomenys, leidžiantys daryti išvadą, jog T. S. , O. P. ir B. B. nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą - M. N. – T. nuosavybės teisėmis valdytą 20 ha žemės (duomenys neskelbtini), atkurtos pažeidžiant LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gauti 2007-05-31. Būtent šie gauti duomenys leido daryti išvadą, kad pažeistas viešas interesas. Ieškinys šioje byloje pareikštas 2007-06-28, t.y. nepraleidus LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatyto 30 dienų termino.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškinį pareiškė Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą ir panaikinti neteisėtus 1996 m. administracinius aktus, priimtus nuosavybės teisių į buvusios žemės savininkės, M. N. – T., žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atkūrimo procese. Prokuroras nurodė, kad ginčijami nuosavybės teisių atkūrimo aktai priimti, pažeidžiant imperatyvias LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ 10 straipsnio nuostatas (1991-06-18 Nr. I-1454), nes ginčijamų sprendimų priėmimo metu nebuvo pateikti M. N. – T. nuosavybės teises į 20 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) patvirtinantys dokumentai. Nuosavybės teisių atkūrimo procese pateiktas 1937 m. balandžio 14 d. Žemės banko nutarimo Nr. 43 nuorašas, kuriame yra įrašas, kad 1939 m. lapkričio 8 d. surašytu pirkimo pardavimo aktu M. N. parduota 20 ha K. D. priklausančio žemės sklypo dalis, vadovaujantis 1993-06-10 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 407 1.1.5 punktu, turi būti vertinamas tik kaip papildomas dokumentas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras teigė, kad nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo padaryti įstatymo pažeidimai, pagrįsti byloje esančiais įrodymais, negali būti traktuojami kaip formalūs. Šių pažeidimų pasekmė – priimti neteisėti ir nepagrįsti Kauno apskrities viršininko administraciniai aktai, neatitinkantys imperatyvių įstatymo nuostatų reikalavimų. Palikus tokius neteisėtus bei nepagrįstus administracinius aktus galioti, būtų pažeistos nuosavybės teisės atkūrimo proceso esminės nuostatos, sumenkinta šios rūšies administracinių teisės aktų juridinė reikšmė, pažeisti teisėtumo ir lygybės prieš įstatymą principai, o tuo pačiu ir viešas interesas - teisinės visuomenės interesas. Šiuo atveju prokuroras gina valstybės, o ne asmens, kuris neteisėtų administracinių aktų pagrindu įgijo nuosavybės teises į žemę, interesus.

Formuodamas viešojo intereso sampratą teismų praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis teismas žemės reformos tinkamą vykdymą yra priskyręs prie viešojo intereso srities (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, Joniškio rajono žemėtvarkos skyrius, R. G: bylos Nr. 3K-3-211/2005). Todėl negalima sutikti su apeliantės teiginiais, kad Prokuroro, kaip ieškovo šioje byloje, veiksmai neatitiko viešojo intereso gynimo funkcijų ir šis prokuroro ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo nutartyse yra konstatavęs ir tai, kad CPK 49 str. 1 d. sąvoka „Viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia prokurorui teisę spęsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyrius v. V. M.: bylos Nr.3K-3-291/2006, skelbta teismų praktika 25, p. 216-222).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuosavybės teises į M. N. T. žemę patvirtinantys dokumentai T. S. ir kitiems pretendentams buvo parengti ir priimti nepagrįstai dėl Raseinių rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnybos darbuotojų ir tarnybos pirmininkės R. G. neteisėtų veiksmų. Duomenų, kad patys pretendentai nuosavybės teisių atkūrimo procese elgėsi neteisėtai, teismui nebuvo pateikta. Ieškovas teismui pateiktuose dokumentuose nurodė, jog neginčija atsakovų sąžiningumo. Šią aplinkybę patvirtino prokuratūrą atstovaujanti prokurorė apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodžiusi, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovai T. S. , S. D. , O. P. ir S. B. (nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje B. B. ), nuosavybės teisių atkūrimo procese savo veiksmais įtakojo neteisėtų administracinių aktų priėmimą ar pažymų išdavimą. Pretendentai į nuosavybės teisių atstatymą, kolegijos vertinimu, tinkamai išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises į M. N. – T. žemę. Tai patvirtina prie nagrinėjamos bylos prijungtos žemėtvarkos bylų dokumentai.

Kiekvieno piliečio, atitinkančio įstatymo nustatytus reikalavimus nuosavybės teisėms atkurti, valios atkurti nuosavybės teises išreiškimas dar nereiškia, kad nuosavybės teisės jam bus atkurtos, tačiau nuo tinkamo valios išreiškimo momento kiekvienas pretendentas gali pagrįstai tikėtis, kad jam nuosavybės teisės bus atkurtos laikantis Įstatymo nustatytos tvarkos, ir kad atkuriant nuosavybės teises nebus pažeistos jame numatytos procedūros. Nagrinėjamu atveju šias procedūras pažeidė Kauno apskrities valdytojo administracijai pavaldūs žemėtvarkos tarnybos pareigūnai, kuriems įstatymų leidėjas pavedė šį procesą vykdyti (LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ 18 str. 1 d.).

Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas, kolegijos vertinimu, taip pat yra viešojo intereso dalis. Jeigu valstybės pareigūnas ar institucija pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.).

Tikroji teisės paskirtis – ieškoti pusiausvyros tarp įvairių asmenų interesų, tarp asmens teisių ir viešo intereso. Todėl nagrinėjamu atveju teismas negali ginti viešojo intereso prokuroro pasirinktu aspektu, ignoruodamas kitų byloje dalyvaujančių asmenų (atsakovų) teisėtus interesus ir lūkesčius, kurie taip pat yra viešojo intereso dalis, nes tai prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Be to, kolegijos vertinimu, visiškai teisi yra apeliantė, teigdama, teismas neturėjo teisės nustatytas bylos aplinkybes vertinti formaliai. Remiantis CK 1.5 str. įtvirtintais principais teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovai, tinkamai išreiškę valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog yra visi pagrindai nuosavybei atkurti, negali būti baudžiami už valstybės pareigūnų nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytus pažeidimus. Būtent tokiomis nuostatomis teisėjų kolegija vadovaujasi, atmesdama prokuroro ieškinį dėl pažymų apie nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, išvadų dėl žemės nuosavybės teisės atstatymo, Kauno apskrities viršininko sprendimų ir įsakymo, paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo bei teisinės žemės sklypų registracijos panaikinimo, ir pripažindama, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio patenkinimo yra nepagrįsta, prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms ir padaryta, pažeidžiant CPK 185 str., 250 str., 270 str. 4 d. 3 p. nuostatas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro pareikštas ieškininis reikalavimas dalyje dėl 1996 m. balandžio 12 d. teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo pagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis šį sandorį vertinti kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų. Šią teisėjų kolegijos išvadą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakyta prokuroro nuomonė, kad visi atsakovai, tame tarpe ir S. D. , šiuo metu turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nes Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus Nuosavybės teisėmis žemės valdymo faktą įrodančių dokumentų nagrinėjimo komisijos 2008-11-28 posėdžio Protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad Šiluvos seniūnijoje esančių papildomų archyvinių dokumentų pakanka atkurti nuosavybės teisę į M. N. – T. žemę.

Kaip matyti iš bylos medžiagos apeliantė S. D. už paduotą apeliacinį skundą Raseinių rajono apylinkės teismo 2008-05-06 nutartimi buvo įpareigota sumokėti 920 Lt ir šį įpareigojimą įvykdė (t. 2, b.l. 73, 84, 85). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog S. D. suinteresuotumas bylos baigtimi susijęs tik su 1996-04-12 sutartimi dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimą T. S. (t. 1, b.l. 23). Šis sandoris yra neturtinio pobūdžio. Be to, S. D. nedalyvavo sudarant byloje ginčijamus sandorius, t.y. nebuvo jų šalimi. Todėl už paduotą apeliacinį skundą apeliantė turėjo mokėti tik 118 Lt dydžio žyminį mokestį. Permokėta žyminio mokesčio dalis - 802 Lt grąžintina apeliantei (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir šalių pateiktus argumentus, daro priešingas išvadas, lyginant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tai apskųstasis teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (1964 m. CK 47 str., CK 1.5 str., LR Konstitucijos 23 str., 28 str.).

Ieškinį atmetus, naikintinos ir ieškinio užtikrinimui Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 4 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Panaikinti byloje Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 4 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - areštą nekilnojamajam turtui – 10,67 ha žemės sklypui, kurį sudaro 10,5300 ha miško žemė ir 0,1400 ha kelio plotas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis registruotam S. B. , O. P. ir T. S. vardu.

Grąžinti atsakovei S. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) permokėtą 802 Lt (aštuoni šimtai du litai) žyminį mokestį, sumokėtą 2008 m. birželio 4 d. įmokos mokėjimo kvitu.

Sprendimą žyminio mokesčio grąžinimo dalyje pavesti vykdyti Šiaulių apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai.