Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Teofilė“ atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-530-292/2014 pagal ieškovės UAB „Teofilė“ patikslintą ieškinį atsakovams E. V., A. V., V. P., V. V., G. V., E. D., K. V., I. S. (V.), P. D., A. R., A. R., J. R., V. R., M. R. ir R. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir registracijos Nekilnojamo turto registre panaikinimo, tretieji asmenys: Alytaus miesto 4-jo notarų biuro notarė N. L. ir VĮ Registrų centro Alytaus filialas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Per nustatytą terminą ieškovė teismui pateikė patikslintą ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovė pareiškė Alytaus rajono apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti 1993 m. gegužės 4 d., 1993 m. lapkričio 12 d. ir 2000 m. lapkričio 8 d. dalies pastato, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. 2 (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis (CK 1.80 straipsnis) bei taikyti restituciją – šiais sandoriais parduotas pastato dalis pripažinti ieškovės nuosavybe. Ieškinyje nurodoma, jog ieškovės įstatuose aiškiai apibrėžta, kad steigėjų įnašai, tampa ieškovės turtu, o akcininkai, atitinkamai įgyja ieškovės akcijas, kurių perleidimas kitiems asmenims yra ribojamas. Atsakovų (akcininkų) įneštas turtas (dalys turte) tapo ieškovės nuosavu kapitalu, atsakovai (akcininkai) neturėjo teisės ieškovės nuosavo kapitalo perleisti kitiems asmenims. Atsakovai (akcininkai) įstatymų nustatyta tvarka galėjo kitiems asmenims perleisti savo visas ar dalį akcijų. Šiuo atveju buvo parduotas ieškovės turtas, atsakovams (akcininkams) išlaikant nuosavybės teises į akcijas. Tokiu būdu atsakovai, parduodami ieškovės turto dalį ir išsaugoję turimas akcijas, teisiškai turi teisę akcijas parduoti bei įgyja teisę į likviduojamos ieškovės turto dalį, t. y. jie du kartus pasinaudoja turtiniu interesu.

Šioje byloje buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti. Teismas, skundžiama nutartimi konstatavęs, kad ieškovė pašalino ne visus trūkumus – nenurodė mirusios vienos iš atsakovių (vienos iš ginčijamo sandorio šalies) M. R. teisių ir pareigių perėmėjų, ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

Civilinis procesas grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiekviename procese yra dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam yra pareiškiamas reikalavimas). Šalys civiliniame procese dažniausiai yra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės. Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo. Tik esant ieškovui ir atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektams, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovė, manydama, kad yra pažeistos jos teisės, siekė įgyvendinti Konstitucijos jai garantuojamą teisę į teisminę gynybą, tačiau ši teisė jai tapo nerealizuotina dėl nuo jo valios objektyviai priklausančių priežasčių. Iš bylos duomenų nustatyta, kad sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, teismui patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO tapo žinoma, kad dar iki ieškinio pareiškimo (2013 m. gruodžio 20 d.) viena iš atsakovių M. R. yra mirusi (b. l. 10). Todėl teismas pagrįstai sprendė, jog mirusiajam asmeniui ieškinys negali būti reiškiamas (CPK 41 straipsnio 1 dalis, CK 2.1 straipsnis, 2.2 straipsnio 1 dalis) ir, kartu su kitais ieškinio trūkumais, visiškai pagrįstai nustatė terminą atsakovais nurodyti mirusiosios teisių ir pareigų perėmėjus. Tačiau teismas, patikslintu ieškiniu ieškovei pašalinus visus teismo nurodytus trūkumus (ieškovė sutikslino atsakovus, sumokėjo žyminį mokestį, vietoje mirusių A. R. ir A. R. nurodė jų teisių ir pareigų perėmėjus), įskaitant pašalinus M. R. iš atsakovų ir nenurodžius atsakovais jos teisių ir pareigų perėmėjų, pritaikė ieškovei CPK 115 straipsnio 3 dalyje numatytas pasekmes, kaip pašalinus tik dalį ieškinio trūkumų.

Atsakovo nenurodymas laikytinas ieškinio trūkumu, kuris šalintinas CPK 138 straipsnio nustatyta tvarka: teismas, nustatęs, kad ieškinyje nenurodytas ieškovo teises pažeidžiantis asmuo, turi įpareigoti ieškovą pateikti duomenis apie atsakovą. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, neatkreipė dėmesio į tai, jog ieškovė, priešingai nei pirminiu ieškiniu, jau nebereiškia reikalavimo atsakovei M. R. dėl jos 162/10000 dalies nuosavybės perleidimo ginčijama 1993 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2-3778 (reikalavimo 2.1 p.). Tai akivaizdu ir iš patikslinto ieškinio reikalavimą pagrindžiančių faktinių aplinkybių dėl prašomų pripažinti trijų nekilnojamojo turto perleidimo sandorių, kur taip pat nurodoma į atsakovus, tarp kurių nėra M. R.. Kaip matyti iš 1993 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-3778 turinio, kiekvienam iš atsakovų (šio sandorio šalių) priklausė skirtingos dalys ginčo pastato, t. y. A. R. (115/10000), K. V. (43/10000), I. V. (šiuo metu S.) (62/10000), A. R. (132/10000), A. R. (135/10000), J. R. (148/10000) ir P. D. (156/10000) arba pirmojo ginčijamo sandorio šalims iš viso priklausė 791/10000 ginčo pastato dalių, kaip ir buvo nurodyta ieškinio 7 lape, tačiau reiškiant reikalavimą (2.1 p.), matyt dėl rašymo apsirikimo, pastato dalis nurodyta ne 791/10000, o 1619/10000. Antruoju reikalavimu (2.2 p.) ginčijama pastato dalis sudaro 666/10000 dalį, o trečiuoju (2.3 p.) – 113/10000, o bendra sandoriais ginčijama pastato (duomenys neskelbtini) g. 2, (duomenys neskelbtini) dalis yra 1732/10000, kurios atžvilgiu ir prašoma taikyti restituciją. Todėl akivaizdu, kad M. R. atžvilgiu reikalavimas nėra reiškiamas ir jos teisių perėmėjų neįtraukimas į bylą atsakovais negali būti laikoma ieškinio trūkumu, kuris šalintinas CPK 138 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu teismas sprendžia, kad byloje turi dalyvauti trečiaisiais asmenimis M. R. teisių perėmėjai, tai jie į procesą gali būti įtraukti pačių iniciatyva, motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva (CPK 47 straipsnio 1 dalis) ir iškėlus civilinę bylą. Be to, pasirengimo stadi­joje teismas prireikus nusprendžia dėl asmenų įtraukimo į bylą dalyvaujančiais byloje asmenimis (CPK 225 straipsnio 5 punktas). Nagrinėjamu atveju prie atskirojo skundo yra pateikti duomenys, kad po M. R. mirties paveldėjimo byla neužvesta, todėl jos palikimas gali pereiti valstybei, esant CK 5.62 straipsnio sąlygoms.

Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, siekdamas vienodai užtikrinti visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, nustatė tik minimalius kreipimosi į teismą reikalavimus (dokumentų formos ir turinio prasme), kuriais siekiama sudaryti sąlygas nuo ieškinio besiginantiems asmenims suvokti pareikšto reikalavimo esmę, suformuoti savo poziciją ir apsiginti nuo galimo nepagrįsto ieškinio, o taip pat teismui efektyviai vykdyti teisingumą. Ieškovės patikslinto ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas yra suformuluotas aiškiai ir suprantamai, todėl nėra kliūčių pradėti procesą civilinėje byloje. Nagrinėjamu atveju ieškovė patikslintu ieškiniu 2014-01-03 nutartyje nurodytus trūkumus ištaisė, todėl teismas, priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo klausimą, kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti šį klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nes ieškinio priėmimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.