Kauno apygardos teismo nutartis

2013-01-29 · Civilinė byla Nr. 2S-408-221/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-01-29Kauno apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-06-04Alytaus apylinkės teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2013-11-27Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-29
Bylos Nr.
2S-408-221/2013
Teisminio proceso Nr.
2-34-3-01212-2012-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Lozoraitytė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Miško toliai“
Ieškovas
Viešosios įstaigos Prienų miškų urėdijos
Advokatai
Sigita Černienė
Civilinė byla Nr. 2S-408-221/2013Proceso Nr. 2-34-3-01212-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: 122; 110.1; 110.4 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Miško toliai“ atstovės advokatės Sigitos Černienės atskirąjį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės Viešosios įstaigos Prienų miškų urėdijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Miško toliai“ dėl sutartimi sulygtų baudų išieškojimo.

Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė VĮ Prienų miškų urėdija prašė iš atsakovės UAB „Miško toliai“ priteisti 28 756,32 Lt baudą už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar kredito įstaigose 28 756,32 Lt sumai, o jų nesant, areštuoti nurodytai sumai atsakovės turtą, nes, ieškovės turimomis žiniomis, atsakovė savo prievolių pagal 2010 m. gruodžio 15 d. sudarytą Apvaliosios medienos ilgalaikio pirkimo – pardavimo sutartį, galiojančią iki 2012 m. gruodžio 31 d., nevykdo dėl susidariusių finansinių problemų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Prienų rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi (b. l. 31-32) ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino – ieškovės VĮ Prienų miškų urėdija ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovei UAB „Miško toliai“ priklausantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą 28 756,32 Lt sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, o šio turto nesant arba jo esant nepakankamai, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar kredito įstaigose, 28 756,32 Lt dydžiui, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei ir socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškove bei laisvai disponuoti piniginėmis lėšomis, kurios viršiją areštuotą 28 756,32 Lt sumą.

Teismas nurodė, jog kilęs ginčas yra turtinio pobūdžio, atsakovei pareikšti piniginiai reikalavimai, atsakovė nevykdo prievolių ieškovei pagal ilgalaikę sutartį, jos turtinė padėtis ekonominės krizės sąlygomis nėra aiški, įsiskolinimas pagal ieškinio reikalavimą yra didelis (28 789,32 Lt), todėl nesiėmus įstatyme numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Be to, teismas nurodė, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti efektyvų teismo sprendimo įvykdymą pareikštų reikalavimų patenkinimo atveju. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra ūkinę veiklą vykdantis subjektas, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, piniginės lėšos jai yra būtinos bendrovės darbuotojų darbo užmokesčiui mokėti bei kitiems būtiniems mokėjimams vykdyti, o nekilnojamojo ar kilnojamojo turto areštas turi mažesnę įtaką bendrovės veiklai, teismas pripažįsta, kad pirmiausia taikytinos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas, ir tik nustačius, kad atsakovė neturi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštuotinos atsakovės piniginės lėšos, esančios pas atsakovę arba kredito įstaigose, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, atlikti privalomus mokėjimus Valstybiniam socialinio draudimo fondui, valstybės biudžetui bei atsiskaityti su ieškove.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Miško toliai“ prašo teismo panaikinti 2012 m. lapkričio 22 d. Prienų rajono apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1382-939/2012 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas priėmė nutartį neįsigilinęs į ieškinio reikalavimus, o taip pat ieškovei nepateikus pakankamų motyvų dėl šio poveikio priemonių taikymo.

Šalies argumentai

2. Vadovaujantis CPK 178 straipsnio nuostatomis, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Būtent ieškovė VĮ Prienų miškų urėdija, pateikdama teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, t. y. grėsmę, jog teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Atsakovė mano, jog aplinkybių, kurios būtinos taikant laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė neįrodė.

3. Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones neatsižvelgdamas į ieškovės reikalavimus. Pažymėtina, jog ieškovės reiškiamas reikalavimas yra susijęs su baudinėmis netesybomis, o ne su pradelstų mokėjimų nevykdymu. Nors ieškovės reikalaujama suma sudaro 28 756,32 Lt, tačiau vadovaujantis CK nuostatomis ši suma teismo gali būti mažinama atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus.

4. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad faktas, jog kilęs ginčas yra turtinio pobūdžio, o taip pat atsakovės turtinė padėtis ekonominės krizės sąlygomis nėra aiški, savaime įrodo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą. Pažymėtina, jog būtent ieškovė teismui turi pateikti jai žinomą informaciją apie UAB „Miško toliai“ turtinę situaciją. Ieškovė yra valstybinė įmonė ir turi galimybę patikrinti atsakovės turtinę padėtį visuotinai prieinamomis priemonėmis (VĮ Registrų centro duomenų bazė).

5. Atsižvelgiant į ieškinio sumą bei galimas pasekmes atsakovės atžvilgiu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos siekiamiems tikslams.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo teismo atskirąjį skundą atmesti, o Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti galioti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atmestinas atsakovės argumentas, kad ieškovė nepagrindė savo reikalavimo, kadangi ieškinio reikalavimas pagrįstas tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartimi, kitais rašytiniais įrodymais. Atsakovė neneigia pačio sutartinių įsipareigojimų nevykdymo fakto, o tik apeliuoja į galimą sumos dydžio mažinimą, atsižvelgiant į jos finansinę būklę bei pasaulinę ekonominę krizę. Tai nesudaro pagrindo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Akivaizdu, kad atsakovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų ne dėl aiškiai pateisinamų aplinkybių, o dėl ekonominės būklės. Todėl yra pavojus, kad teismui priėmus sprendimą tenkinti ieškovės reikalavimą, gali pasunkėti šio sprendimo vykdymas, jeigu nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes atsakovė nėra pakankamai sukaupusi apyvartinių lėšų, kurios užtikrintų 28 756,32 Lt ieškinio sumą.

Atsiliepimas

2. Atsakovės teiginys, kad ieškovė turi pateikti įrodymus, jog sprendinio vykdymas gali pasunkėti arba iš viso tapti neįmanomas vykdyti yra grynai retorinis, nes CPK 144 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas vartoja žodį „gali“, tai yra ieškovei suteikia prerogatyvą manyti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Įstatymas numato, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. konkrečios bylos aplinkybės. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009).

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertina ieškinio pagrįstumo, o tik aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybe, tai yra grėsmę, jog galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010). Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį, turimus įsipareigojimus nėra didelė, t. y. kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1539/2010).

CPK 149 straipsnio 1 dalis numato, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi.

CPK 306 straipsnio 3 dalyje ir 338 straipsnyje nustatyta, kad apeliantas su skundu turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia teismo nutarties ar jos dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą. Tačiau atsakovė, turėdama teisę į apeliaciją bei galimybę pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, teismui nepateikė savo skunde paminėtąsias aplinkybes patvirtinančių oficialių dokumentų apie įmonės turimą turtą, gebėjimą įvykdyti teismo sprendimą, ar reikalaujamos sumos sumokėjimą į teismo sąskaitą ar laidavimą (CPK 148 straipsnio 2 dalis). Todėl, ieškovės prašoma priteisti iš atsakovės 28 756,32 Lt suma laikytina didele. Be to, ieškovė pateikė teismui įrodymus, kurie tikėtinai pagrindžia atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymą bei rašytinius įrodymus, kurie atspindi atsakovės nereagavimą į ieškovės raginimus įvykdyti sutartinius įsipareigojimus (b. l. 6, 12). Šios aplinkybės sudaro prielaidą teismui manyti, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Atmestinas kaip nepagrįstas atsakovės argumentas, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesivadovavo teisingumo, proporcingumo principais bei spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą neatsižvelgė į šių priemonių taikymo pasekmes atsakovei. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais ribojimais, todėl teismui, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, yra privaloma siekti ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyros, t. y. būtina siekti, kad taikytos priemonės nebūtų nepagrįstos ir užtikrintų ne tik prašančiosios šalies interesus, bet būtų užtikrinta ir priešingos šalies, teisių bei interesų apsauga. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atsižvelgė į tai, kad atsakovė yra ūkinę veiklą vykdantis subjektas, piniginės lėšos yra būtinos bendrovės darbuotojų darbo užmokesčiui mokėti bei kitiems būtiniems mokėjimams vykdyti, o nekilnojamojo ar kilnojamojo turto areštas turi mažesnę įtaką bendrovės veiklai. Todėl teismas pirmiausia nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, ir tik nustačius, kad šio turto atsakovė neturi ar turi nepakankamai, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę arba kredito įstaigose, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, atlikti privalomus mokėjimus Valstybiniam socialinio draudimo fondui, valstybės biudžetui bei atsiskaityti su ieškove. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, laikėsi įstatyme įtvintų principų ir normų.

Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad atskirojo skundo motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Virginija Lozoraitytė