- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-25
- Bylos Nr.
- 1A-318-508-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-91-1-00459-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Jonas Grigaravičius (pirm.), Arūnas Paštuolis, Dmitrijus Korsakovas
- Advokatai
- Rasa Kalkauskienė
Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-318-508-2013
Teisėja: J. Sungailaitė Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00459-2012-5 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.
2013 m. kovo 25 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Dmitrijaus Korsakovo, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Linui Frančiakui, asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, R. Ž., jos gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 39 str. nuostatomis, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Ž. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., padarymo, tai yra dėl to, kad ji 2012 m. rugpjūčio 18 d., apie 10 valandą, (duomenys neskelbtini) prie namo, (duomenys neskelbtini) mieste, vairuodama automobilį Renault 19, valstybinių numerių ženklas (duomenys neskelbtini) važiuodama (duomenys neskelbtini) gatve, nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, keldama pavojų kitų eismo dalyvių ir kitų asmenų saugumui, iš (duomenys neskelbtini) gatvės suko į dešinėje esančią prekybos centro „X“ automobilių stovėjimo aikštelę neduodama kelio tiesiai, ta pačia kryptimi važiuojančiai dviratininkei M. P., kurios judėjimo kryptį ji kirto sukdama į aikštelę, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p. ir 108 p. reikalavimus, dėl ko dviratininkei M. P. atsitrenkus į jos judėjimo kryptį kirtusį automobilį ir nugriuvus dėl muštinės žaizdos kaktoje, kairio riešo sąnario nubrozdinimo, stipinkaulio ir alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimo padarė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2012-12-20 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: nepripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad R. Ž. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi; R. Ž. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., nubausti 10 MGL (1300 Lt) bauda. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog, kaip matyti iš bylos duomenų, R. Ž. ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso metu savo kaltę pripažino, parodymų nekeitė, teigė, jog gailisi dėl padarytų veiksmų. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad kaltininkė iš karto po įvykio nesiėmė jokių priemonių suteikti reikiamą pagalbą nukentėjusiajai M. P.. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kad ji po įvykio matė, jog ją partrenkusi mašina pavažiavusi sustojo automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės, iš mašinos niekas nelipo. Kaltinamoji melagingai nurodė, jog įvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę, nematė, kad kliudė dviratininkę, iš karto išlipo bei ėjo prie bankomato, priėjusi prie parduotuvės, matė nukentėjusiąją stovinčią su dviračiu bei kalbančią su kita moterimi. 2012-08-18 vaizdo medžiaga įrodo, jog R. Ž. iš karto prie parduotuvės durų esančio bankomato nėjo, priėjusi prie bankomato, dar stovinčios su dviračiu ir kalbančios su kita moterimi nukentėjusiosios M. P. matyti negalėjo, nes, kai M. P. buvo nuėjusi iš įvykio vietos, R. Ž. dar nebuvo priėjusi. Įvertinus nukentėjusiosios parodymus, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas įvykio aplinkybes, vaizdo įrašą, galima daryti išvadą, jog R. Ž. iš automobilio nelipo, kol nukentėjusioji iš įvykio vietos niekam nesiskundusi dėl sužalojimų išėjo. Teismas visiškai nevertino tų aplinkybių, jog R. Ž. prisipažino partrenkusi dviratininkę tik po neginčijamų įrodymų pateikimo, kad po įvykio ji iš mašinos nelipo, slėpėsi nuo nukentėjusiosios, nepranešė policijai net radusi susidūrimo žymes ant automobilio. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados, jog dviratininkė krito už automobilio ant šaligatvio, yra neteisingos. Teismas sutiko su kaltinamosios nurodytomis aplinkybėmis, tačiau visiškai nemotyvavo, kodėl nesutinka su kitokiais nukentėjusiosios parodymais, juolab, kad iš vaizdo įrašo matyti, kaip dviratis ir automobilis judėjo iki įvykio, kad automobilis sukdamas atsistojo šonu priešais atvažiuojantį dviratį. Įvertinus nukentėjusiosios važiavimo greitį, kryptį, jos amžių, galima daryti išvadą, kad tuo momentu, kai automobilis užstojo dviratį, jis judėjo iki susidūrimo tokiu pačiu greičiu, neatliko jokio staigaus manevro, o peržiūrėjus vaizdo įrašą, akivaizdu, jog dviratininkė priekiniu ratu atsitrenkė į automobilio šoną ir nukrito ant kelio, kur įvyko susidūrimas. Nukentėjusioji kristi ant automobilio ar ant šaligatvio, kaip teigia teismas, o taip pat ir atsimušti į automobilio galą, kaip nurodo R. Ž., negalėjo. Įvertinus R. Ž. elgesį po įvykio, negalima teigti jog ji gailisi ar siekė padėti nukentėjusiajai, todėl teismas neteisingai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad R. Ž. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Be to, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, teismas, taikydamas BK 39 str., nemotyvavo, kodėl R. Ž. gali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės. Vien fakto, jog teismas nustatė dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nusikaltimas yra neatsargus ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taikyti BK 39 str. nepakanka. Teismas visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiosios poziciją, į R. Ž. elgesį, bendravimą su nukentėjusiąja po įvykio, o taip pat nesiaiškino, kodėl ir dėl kieno kaltės tarp nukentėjusiosios ir kaltininkės išlikusi konfliktinė situacija.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą tenkinti, asmenį, atleistą nuo baudžiamosios atsakomybės, ir jo gynėją, prašiusias apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad R. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, teisingai jos atžvilgiu taikė BK 39 straipsnio nuostatas ir ją nuo baudžiamosios atsakomybės atleido, baudžiamąją bylą nutraukė.
Vadovaujantis BK 39 str., asmuo padaręs pirmą kartą baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir yra ne mažiau kaip dvi BK 59 str. 1 d. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Taikyti nusikaltimą padariusio asmens atžvilgiu BK 39 str. nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pažymėtina, kad spręsdamas klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės teismas atsižvelgia ne tik į BK 39 str. nurodytas aplinkybes, bet ir į visas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, apibūdinančias padarytos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas ir savo išvadą dėl šio instituto R. Ž. taikymo tikslingumo pakankamai motyvavo. Pažymėtina, kad BK 39 str. numatytų visų sąlygų egzistavimas duoda pagrindą teismui atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė esant visas įstatyme numatytas asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės būtinas sąlygas ir BK 39 str. nuostatas R. Ž. atžvilgiu taikė pagrįstai.
Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), atmestinas. Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas prisipažino ikiteisminio bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam, jog pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, yra būtinos šios abi sąlygos. Bylos medžiaga patvirtina, kad R. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme savo kaltę pripažino visiškai, davė nuoseklius parodymus, išreiškė nuoširdų gailėjimąsi (b. l. 50, 89, 90). Pastebėtina, kad ji savo kaltę pripažino iš karto, kai tik suprato sukėlusi eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios M. P. sveikata. Be to, kaip matyti iš R. Ž. teisme duotų parodymų, po įvykio ji net keletą kartų bandė taikytis su nukentėjusiąja, jos atsiprašė, kas rodo, jog kaltininkė neigiamai vertino savo poelgį, krimtosi dėl padarytų veiksmų ir stengėsi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Faktas, kad R. Ž. su nukentėjusiąja nesusitaikė, tarp jų yra išlikusi konfliktinė situacija, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens siekio ir atitinkamų veiksmų sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius nepaneigia. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad R. Ž. prisipažino partrenkusi nukentėjusiąją tik po neginčijamų įrodymų pateikimo, kad po įvykio ji iš mašinos nelipo, slėpėsi nuo nukentėjusiosios, nepranešė policijai net radusi susidūrimo žymes ant automobilio. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, ką konkrečiai R. Ž. veikė įsukusi į automobilių stovėjimo aikštelę prie prekybos centro „X“, pati R. Ž. tik parodė mačiusi nukentėjusiąją, kalbančią su kita moterimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo netikėti R. Ž. parodymais, kad ji įvykio metu nejautė ir negirdėjo paties susidūrimo su nukentėjusiąja momento, kai ši dviračiu trenkėsi į jos vairuojamo automobilio galinį buferį ir nugriuvusi susižalojo. Faktą, kad nukentėjusioji M. P. atsitrenkė būtent į R. Ž. vairuojamo automobilio galą, patvirtina 2012-08-18 protokolas Dėl transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo, kuriame užfiksuota, jog įrėžtas automobilio „Renault 19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės galinis „bamperis“, automobilio šonuose jokių išorinių sugadinimo požymių nenustatyta. Šis rašytinis įrodymas paneigia apelianto teiginį, kad nukentėjusioji atsitrenkti į automobilio galą negalėjo. Apeliaciniame skunde prokuroro savaip interpretuojamos įvykio aplinkybės bei R. Ž. parodymų kaip melagingų subjektyvus vertinimas teismo išvados dėl šio asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės - prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) - pripažinimo nepaneigia. Apeliaciniame skunde daroma tik hipotetinė prielaida, jog nukentėjusiosios parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos įvykio aplinkybės, vaizdo įrašas patvirtina, kad R. Ž. iš automobilio nelipo, slėpėsi nuo nukentėjusiosios, kol pastaroji iš įvykio vietos niekam nesiskundusi dėl sužalojimų išėjo. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju pagrįstai nustatytos dvi R. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.), be šių egzistuoja ir kitos įstatyme numatytos būtinosios sąlygos taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, kurių prokuroras apeliaciniame skunde netgi neginčija, dėl ko BK 39 str. nuostatos R. Ž. atžvilgiu, atleidžiant ją nuo baudžiamosios atsakomybės, taikytos pagrįstai. Pažymėtina, kad spręsdamas klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į BK 39 str. nurodytas, bet ir į kitas padarytos veikos pavojingumą, kaltininkės asmenybę apibūdinančias aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.