- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-27
- Bylos Nr.
- e2S-1396-794/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-44024-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- UAB „Sostinės parkas“
- Atsakovas
- P. P.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės UAB „Sostinės parkas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Sostinės parkas“ ieškinį atsakovui P. P. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo P. P. priešieškinį atsakovui pagal priešieškinį UAB „Sostinės parkas“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Ieškovė UAB „Sostinės parkas“ pareiškė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 34.920,98 EUR dydžio skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašo priteisti iš ieškovės 6.624,00 EUR dydžio delspinigių ir 6.646,23 EUR dydžio baudą pagal tarp šalių sudarytą Preliminarios sutarties 5.12 punktą, 27.000,00 EUR dydžio baudą pagal tarp šalių sudarytą Preliminarios sutarties 7.4. punktą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas pareikšto priešieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškinio sumai pinigines lėšas, priklausančias ieškovei ir esančias pas ieškovę arba trečiuosius asmenis, nepakankant piniginių lėšų – areštuoti nekilnojamuosius daiktus, jų nepakankant – areštuoti kilnojamuosius daiktus. Prašymą motyvavo tuo, kad ieškovės įmonėje dirba tik 5 darbuotojai, įmonės apyvarta 2015 metais sudarė nuo 50000 iki 100000 EUR. Atsakovo nuomone, šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog ieškovės pelnas per metus sudaro apie 20.000,00 EUR, o ši suma yra per pus mažesnė už priešieškinio reikalavimą. Be to, pažymėjo, kad ieškovė turėjo 555,06 EUR dydžio socialinio draudimo skolą. Todėl atsakovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 19 d. nutartimi prašymą tenkino, atsakovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo 40.270,23 EUR sumai ieškovės UAB „Sostinės parkas“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis; turto nesant ar jo nepakankant, areštuoti ieškovės turtines teises, pinigines lėšas, esančias pas ieškovę ar trečiuosius asmenis, paliekant teisę įmokėti pinigus į banko sąskaitą, uždrausti disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje esančiomis lėšomis, leidžiant areštuotomis lėšomis ir turtu atsiskaityti su atsakovu, valstybe, išmokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, ir privalomas įmokas mokesčių administratoriui.Teismas nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką vienas iš pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra didelė reikalavimo suma. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo suma sudaro 40.270,23 EUR, įsiskolinimo suma laikytina didele, dėl ko tikėtina, kad ieškovas gali imtis priemonių paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitais suvaržyti savo turimą turtą, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė UAB „Sostinės parkas“ (toliau ir - apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti atsakovo P. P. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės UAB „Sostinės parkas“ atžvilgiu; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai nurodė, jog priešieškinio reikalavimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti. Ieškovės teigimu, priešieškinio reikalavimai dėl trigubų akivaizdžiai neteisėtai apskaičiuotų netesybų, kurių net nepagrindžia atsakovo tariamai nurodyti nuostoliai yra nepagrįsti. Civilinėje teisėje nėra pripažįstamas trigubos atsakomybės principas, bet atsakovas nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad iš tikrųjų jo prašoma netesybų suma yra pagrįsta.Teismas nepagrįstai laikė, kad priešieškinio suma yra didelė ieškovės atžvilgiu. Ieškovės finansinė padėtis yra gera, nes ieškovė gauna nuolatines dideles pajamas (iki 2007-09-30 gauta 1.276.696 EUR pardavimo pajamų ir 6.662,00 EUR kitų pajamų, taip pat turi pakankamai turto (pagal paskutinį ieškovės tarpinį 2017-09-30 balansą, ieškovės turimo turto yra 5.450.061 EUR sumai, o pradelstos skolos sudarė tik 88.862,28 EUR sumą. Be to, ieškovė neturi jokių skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Todėl atsakovo priešieškiniu nepagrįstai reikalaujama suma nėra vertintina kaip didelė, todėl nėra jokios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Vien tik reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas privilegijavo atsakovą nereikalaudamas pateikti jokių jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės atžvilgiu įrodymų, o vadovavosi iš esmės vieninteliu kriterijumi – didele ieškinio suma, nors didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę.Atsakovas P. P. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą, grindžiamas šiais argumentais: Apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie šiuo metu turimą turtą, į kurį sprendimo vykdymo atveju būtų galima nukreipti išieškojimą, o ieškovės 2017 m. rugsėjo 30 d. balansas neatspindi dabartinės įmonės turtinės padėties. Kadangi ieškovė UAB „Sostinės parkas“ yra nekilnojamojo turto projekto vystytojas, visas jos turimas nekilnojamas turtas nėra naudojamas įmonės veiklai vykdyti, o yra skirtas tik parduoti. Be to, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuvaržo apeliantės teisių neproporcingai atsižvelgiant į tai, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog atsakovo priešieškinis yra nepagrįstas. Byloje yra pateiktas 2017 m. lapkričio 6 d. antstolio Mindaugo Dabkaus faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr.28-147-2017 K bei kartu su juo pateikiami vaizdo įrašai ir kiti įrodymai, kurie patvirtina, jog ieškovė laiku neįvykdė tinkamai savo sutartinių įsipareigojimų, dėl ko nepridavė ginčo namo ir neįregistravo jo baigtumo VĮ Registrų centras ne vėliau kaip iki 2017-06-01 ir dėl ko atsakovas negalėjo laiku pradėti naudotis namu, turėjo nuomotis kitą būstą, taip pat turėjo mokėti palūkanas už turtą pagal kreditavimo sutartį, nors realiai negalėjo tinkamai naudotis namu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl teismas pasisako dėl skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 19 d. nutarties, kuria pritaikytos ieškovės atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šios nuostatos taikomos ir atskiriesiems skundams (CPK 338 straipsnis).Apeliantė pateikė 2017 m. rugsėjo 30 d. įmonės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, išrašą iš Juridinių asmenų registro apie UAB „Sostinės parkas“, buhalterinę pažymą apie pradelstus įmonės įsipareigojimus, išrašą iš rekvizitai.lt, kuriais motyvuoja atskirajame skunde išdėstytus argumentus dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumo.Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pateikti duomenys gali būti reikšmingi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgiant į tai, pateikti apeliacinės instancijos teisme nauji įrodymai priimtini ir vertintini kartu su kita byloje esančia medžiaga.
Dėl atskiro skundo argumentų
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Įstatyme nustatytos dvi privalomos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimas susideda iš dviejų stadijų – pirmiausia įsitikinama, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, o tuomet vertinama, ar egzistuoja poreikis užtikrinti tokį reikalavimą būtent prašomomis priemonėmis. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Nagrinėjamu atveju skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumas grindžiamas tuo, kad atsakovas nepagrindė savo reikalavimų, t. y. apeliantės teigimu atsakovo pateiktas priešieškinis nėra tikėtinai pagrįstas.Minėta, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi įvertinti pareikštų reikalavimų prima facie (liet. preliminariai) pagrįstumą ir pateiktus įrodymus. Iš atsakovo pareikšto priešieškinio matyti, kad jame nurodyti argumentai bei pateikti juos pagrindžiantys dokumentai, kurie, atsakovo manymu, patvirtina pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi ieškinio pagrįstumą vertinti tik (ne)tikėtinumo aspektu (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad šioje proceso stadijoje yra tik preliminariai vertinamas pareikštų reikalavimų pagrįstumas, sprendžia, kad byloje nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal atsakovo pareikštą reikalavimą priešieškinis nėra net tikėtinai pagrįstas. Šiuo atveju vertinant grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, pažymėtina, kad tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino apeliantės geros finansinės būklės, jog šiuo atveju nepateikti duomenys, jog atsakovo reiškiamo reikalavimo suma apeliantui yra didelė. Šiuo aspektu vertinant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliacinės instancijos teismo vertintinas reikalavimo sumos dydis ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgiant į apeliantės finansines galimybes, turtinę padėtį, t. y. ar apeliantės turtinė padėtis yra tokia, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Atsižvelgiant į tai, apeliantei pareikšto reikalavimo suma – 40.270,23 EUR, vertintina jos turtinės padėties kontekste. Apeliantė, įrodinėdama skunde dėstomus argumentus, pateikė 2017 m. rugsėjo 30 d. įmonės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, iš kurių matyti, kad šių dokumentų duomenimis įmonė deklaravo turto iš viso už 5.442.456 EUR sumą, iš jo ilgalaikio turto – tik 7.600,00 EUR. Pagrindinę turto dalį sudarė 5.442,456 EUR trumpalaikis turtas. Įsipareigojimų deklaruota už 3.109.363 EUR sumą, jie visi trumpalaikiai ir viršija pusę deklaruoto turto vertės. Nors įmonės pateiktoje buhalterinėje pažymoje nurodyta, kad įmonė turi tik 88.862,28 EUR pradelstų įsipareigojimų, apeliacinės instancijos vertinimu, šie ir kiti apeliantės pateikti duomenys neturi esminės reikšmės, nes viešo registro, t. y. Juridinių asmenų registro duomenimis UAB „Sostinės parkas“ nevykdo teisės aktų reikalavimų laiku pateikti finansinės atskaitomybės dokumentų (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58, 73 str., Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 16 str., CK 2.66 str. 4 d., 2.70 str. 1 d. 1 p.). Juridinių asmenų registro duomenimis atsakovas UAB „Sostinės parkas“ paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus pateikė tik už 2015 metus (CPK 179 str. 3 d.). Todėl, siekiant apsaugoti galimai finansinių įsipareigojimų nevykdančių įmonių kreditorių, darbuotojų, tiek pačios įmonės interesus, jau šiuo metu Juridinių asmenų registro tvarkytojas turi teisę inicijuoti UAB „Sostinės parkas“ likvidavimą, nes įmonė nepateikė CK 2.66 straipsnio 4 dalyje nustatytų dokumentų (finansinių ataskaitų rinkinio) per dvylika mėnesių nuo civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytų šių dokumentų pateikimo juridinių asmenų registrui terminų pabaigos. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantei priklausantis nesuvaržytas turtas bei turimos piniginės lėšos negali garantuoti atsakovo pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo. Taigi, iš šių duomenų negalima spręsti, kad apeliantės turtinė padėtis yra tokia gera, kad atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas ir netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių.Taip pat pažymėtina tai, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civilinėje byloje visada yra susijęs su tam tikrais suvaržymais ar apribojimais atsakovo atžvilgiu, nes laikinosios apsaugos priemonės ir yra taikomos tam, kad būtų užtikrintas galimo teismo sprendimo pagal pareikštą ieškinį konkrečioje byloje užtikrinimas.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad yra reali grėsmė atsakovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymui, kadangi į bylą pateikti apeliantės rašytiniai įrodymai nėra pakankami konstatuojant grėsmės galimo teismo sprendimo įvykdymo nebuvimui turtinės padėties aspektu (CPK 185 straipsnis). Nors byloje ir nėra faktinių duomenų apie apeliantės ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti turimą turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, tačiau apeliantei nėra teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu ji nuspręstų taip pasielgti.Dėl anksčiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nutartis, kuria apeliantės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.