Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. Š. ir R. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų V. Š. ir R. Š. ieškinį atsakovams V. Š. bankrutavusiai individualiai įmonei, uždarajai akcinei bendrovei „Šiauleksa“, S. Č. dėl turto pardavimo iš varžytinių protokolo ir akto pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai V. Š. ir R. Š. prašė pripažinti 2014 m. gegužės 22 d. varžytynių protokolą Nr. 14-1 bei 2014 m. gegužės 29 d. varžytynių aktą Nr. 5 negaliojančiais ir taikyti restituciją natūra, priteisiant ieškovui V. Š. iš atsakovo S. Č. nekilnojamąjį turtą, t. y. 40/100 dalių pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 40/100 dalių ūkinių pastatų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 40/100 dalių kitų statinių – šulinys, šaligatvis, tvora (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovui S. Č. priteisiant 6 748,15 Eur (23 300 Lt) iš atsakovės V. Š. individualios įmonės arba iš atsakovės bankroto administratorės UAB „Šiauleksa“.Ieškinyje nurodė, kad bankrutavus V. Š. individualiai įmonei, bankroto administratorė UAB „Šiauleksa“ iš varžytynių pardavė įmonės savininko V. Š. nekilojamąjį turtą. Varžytynių aktas sudarytas pažeidžiant imperatyvias teisės normas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 str.), nes jame netinkamai apibrėžtas pardavimo dalykas (CK 6.306 str., 6.396 str. 1 d.), t. y. nurodyta, kad pirkėjui perduodama 40/100 dalis 82,29 kv. m ploto patalpų, nors faktiškai gyvenamojo namo bendras plotas yra 129,55 kv. m. Varžytynių akte nėra nurodyta 47,6 kv. m ploto rūsio patalpų ir 152 kv. m užstatyto ploto priestato, kurie buvo pastatyti ieškovų lėšomis ir jiems priklausė nuosavybės teise. Parduodamo turto kaina nustatyta netinkamai, nes nebuvo atsižvelgta į rūsio patalpos ir priestato vertę. Dėl to buvo padarytas esminis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimas. Atsakovas S. Č. yra nesąžiningas įgijėjas, nes kita nekilnojamojo turto dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso jo tėvui K. Č., todėl jiems buvo žinoma apie ieškovų atliktą rekonstrukciją bei ieškovui realiai priklausančią didesnę turto dalį, šio turto vertę.Atsakovai su pareikštais reikalavimais nesutiko. Atsakovas S. Č. prašė taikyti ieškinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų V. Š. ir R. Š. atsakovei bankrutavusiai V. Š. IĮ 1 031,31 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovui S. Č. 1 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartimi V. Š. individualiai įmonei buvo iškelta bankroto byla, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskirta UAB „Šiauleksa“. 2014 m. kovo 17 d. kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą individualios įmonės savininko V. Š. asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą, esantį adresu P. Cvirkos g. 169, Šiauliuose, parduoti viešose varžytinėse kaip vieną turto vienetą, nustatyta šio turto kaina. Nepardavus turto varžytinėse, buvo nuspręsta šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnės turto pardavimo kainos. Bankroto administratorė 2014 m. balandžio 9 d. paskelbė apie minėto turto varžytines. 2014 m. gegužės 29 d. varžytinių aktu turtas buvo parduotas varžytinių laimėtojui S. Č. už pradinę varžytinėse nurodytą kainą – 23 300 Lt.Teismas, vadovaudamasis CPK 602 straipsnio 3 dalimi, konstatavo, kad ieškinio senaties termino pradžia šiuo atveju yra varžytinių akto pasirašymo data, t. y. 2014 m. gegužės 29 d., todėl ieškovai praleido vienerių metų senaties terminą ieškiniui pareikšti. Teismas nustatė, kad civilinėse bylose Nr. 2- 516-154/2012 ir Nr. 2-775-154/2011 ieškovai pripažino, jog 2011 m. gruodžio 10 d. V. Š. ir 2011 m. kovo 2 d. R. Š. sužinojo apie ketinimą parduoti varžytinėse ieškovo nekilnojamąjį turtą, nes jo įmonės turto neužteko kreditoriniams reikalavimams padengti. Ieškovai turėjo pareigą patys domėtis jų turto realizavimo procesu. Ieškovai nuo pat bankroto bylos iškėlimo naudojosi teisine pagalba ir aktyviai gynė savo teises. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškovams praleisto ieškinio senaties termino.Pasak teismo, įmonės savininko turto, kuris patenka į bendrą bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto masę, pardavimui taikytina speciali tvarka, nustatyta Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 321 patvirtintame bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės, fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, turto pardavimo iš varžytinių tvarkos apraše (toliau – Aprašas), o ne CPK nuostatos, kuriomis vadovaujasi ieškovai. Varžytinių metu galiojusio Aprašo 6 punktas nenustatė privalomo informavimo apie vykdomas varžytines visuomenės informavimo priemonėse, administratorė turėjo teisę, bet ne pareigą pasinaudoti papildomais būdais paskelbti apie vykdomas varžytines. Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, kad dažnai dėl riboto bankrutuojančios įmonės biudžeto papildomas informacijos paskelbimas visuomenės informavimo priemonėse yra finansiškai netikslingas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1598/2013). Todėl teismas sprendė, kad administratorė šiuo atveju nepažeidė galiojusios turto realizavimo tvarkos.Teismas nustatė, kad skelbime apie varžytines administratorė nenurodė priestato ir rūsio patalpų, kurios nėra įteisintos. Šiaulių miesto teismo 1991 m. spalio 14 d. sprendimu bendrasavininkei B. Č. buvo leista atšaukti savo duotą sutikimą statyti savo gyvenamojo namo priestatą. Byloje nėra jokių duomenų apie leidimą statyti rūsį. Ieškovai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų aplinkybes dėl priestato bei rūsio teisėtumo. Ieškovų teiginiai, kad naujas turto savininkas turi galimybę šiuos statinius įteisinti, yra pagrįsti prielaidomis, o ne įrodymais. Teismas pažymėjo, kad priestatas ir rūsys yra nesuformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai (CK 4.253 str.), ieškovo nuosavybės teisės į šiuos statinius neįregistruotos, todėl administratorė pagrįstai šių statinių neįtraukė į iš varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto adresu P. Cvirkos g. 159, Šiauliai, kaip vieno turto vieneto sąrašą.Dėl ieškovų argumento, kad parduodamo turto kaina nustatyta neteisingai, nes neįvertinta, kad kartu su nekilnojamuoju turtu parduodamas priestatas bei rūsys, teismas pažymėjo, kad atsakovas S. Č. neprieštarauja, jog ieškovas pats išsiardytų šiuos statinius. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas V. Š., kaip įmonės bei parduodamo turto savininkas, neginčijo 2014 m. kovo 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl parduodamo turto kainos. Kreditorių susirinkimo patvirtinta parduodamo iš varžytynių turto kaina, kuri nebuvo nuginčyta teisme, varžytynių organizatoriui – bankroto administratoriui – yra privaloma. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais ieškovo turto pardavimo iš varžytinių protokolą bei aktą CK 1.80 straipsnio pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovai V. Š. ir R. Š. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią (2014 m. gegužės 29 d.), nes apie ginčijamus dokumentus ieškovai sužinojo tik 2015 m. liepos 1 d., gavę atsakovo S. Č. pretenziją dėl iškeldinimo. Ieškovai į teismą kreipėsi 2016 m. gegužės 10 d., todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad jie praleido šiam ginčui taikytiną vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovai yra garbaus amžiaus, ligoti, todėl patys negalėjo matyti administratorės internete patalpintos informacijos apie varžytynes. Skelbime nėra nurodyta, kad parduodamas ne įmonės, o būtent V. Š. (fiziniam asmeniui) asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas. Ieškovui kaip savininkui nebuvo teikiama jokia informacija, jo teisių bei interesų visiškai nepaisyta. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovai turėjo atstovus turto realizavimo iš varžytynių klausimais ir kad informacija apie varžytynes jiems buvo teikiama per atstovus. Nors ieškovas 2011 m. gruodžio 10 d. sužinojo apie ketinimą parduoti varžytynėse jo turtą, bet nežinojo, kiek šis pardavimas realus ir kada jis bus vykdomas. Bankroto administratorė UAB „Šiauleksa“ varžytynių protokolo parduoto turto savininkui V. Š. neįteikė, kaip reikalaujama pagal Aprašo 19 punktą. Todėl nežinodami apie savo teisių pažeidimą, ieškovai negalėjo kreiptis į teismą anksčiau.Teismas neįvertino, kad pagal 2009 m. atliktus kadastrinius matavimus, gyvenamojo namo bendras plotas yra 129,55 kv. m, o ne 82,29 kv. m, kaip nurodyta ginčijamuose varžytynių protokole ir akte. Ieškovui padidinus bendrą daiktą, jo dalis bendrojoje nuosavybėje atitinkamai padidėjo iki 62/100. Net ir laikant, kad jo dalis 40/100, tai atsižvelgiant į parduoto turto 2009 m. sausio 30 d. kadastrinius duomenis, parduota gyvenamojo namo dalis sudaro 51,82 kv. m, o ne 32,93 kv. m iš bendro ploto, kaip nurodyta varžytynių protokole.Ieškovų statomas gyvenamojo namo priestatas yra nebaigtas rekonstruoti statinys (Statybos įstatymo 2 str. 18 d.). Statybų eigoje projektiniai sprendiniai gali būti keičiami ir atsakovas, iš varžytynių įgijęs ieškovo nekilnojamojo turto dalį, turės teisę paruošti patikslintą projektą, gauti statybos leidimą bei įregistruoti nebaigtą statinį Nekilnojamojo turto registre. V. Š. statybas vykdė turėdamas galiojantį statybos leidimą, parengtą gyvenamojo namo priestato projektą bei visą reikalingą dokumentaciją. Byloje nėra jokių duomenų, jog šis statinys būtų pripažintas neteisėta statyba. Vienintelis trukdis ją įteisinti buvo tarp bendraturčių kilęs ginčas dėl to, kad ieškovo statomo priestato dalis patenka į B. Č. naudojamą žemės sklypą. Tačiau įgijęs ieškovo nuosavybės dalį, atsakovas tapo bendraturčiu su savo tėvu K. Č. ir nesutarimų dėl pastato tarp jų neliko, todėl gali nevaržomai įteisinti statybą. Atsakovas gali ne tik užbaigti statybą, bet ir statinį nugriauti, o statyboms sunaudotas medžiagas, kurios nėra praradusios savo vertės, gali realizuoti ir tokiu būdu gauti naudos, nors už nebaigtą statinį nėra sumokėjęs.Nepagrįstas teismo argumentas, kad priestatas gali būti pardavinėjamas atskirai nuo iš varžytynių parduoto namo. Priestatas su rūsiu nėra atskiras statinys, kuris gali būti įregistruotas kaip atskiras turtinis vienetas – atskiras nekilnojamasis daiktas. Priestatas su rūsiu yra gyvenamojo namo priklausinys (CK 4.19 str.), kuris gali būti įteisintas ne kaip atskiras objektas, o kaip gyvenamojo namo dalis. Todėl šis turtas negali būti parduodamas atskirai nuo namo.Nepagrįsta teismo išvada dėl parduoto turto kainos, nes neįvertinta, kad kartu su nekilnojamuoju turtu buvo parduoti priestatas bei rūsys. Atsakovas įgijo turtines teises, t. y. teisę įregistruoti savo nuosavybės teises į ieškovo rekonstruotas rūsio patalpas bei priestatą, todėl pirkėjas S. Č. be pagrindo sutaupė mažiausiai apie 33 679,86 Lt. Šias aplinkybes patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro viešai teikiama informacija apie gyvenamojo namo vidutinę rinkos kainą, kuri nurodoma 26 200 Eur (atitinkamai 90 463,36 Lt).Bankroto administratorės įgaliotas asmuo neapžiūrėjo parduodamo turto, nematė ir neįvertino rekonstruoto statinio, todėl ši informacija nebuvo perduota ir kreditorių susirinkimui. Todėl kreditorių susirinkimas kainą nustatė tik parduodamai namo daliai, o priestatas su rūsiu apskritai liko neįvertintas ir jo kaina nenustatyta.Teismas nesilaikė teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), todėl priteisė iš ieškovų per dideles sumas. Ieškovai yra pensininkai, visas jų turtas parduotas iš varžytynių, todėl teismas, spręsdamas šį klausimą, turėjo atsižvelgti į teisingumo ir protingumo principus ir sumažinti iš jų priteistiną bylinėjimosi išlaidų dydį.Atsakovai S. Č., bankrutavusi V. Š. IĮ ir UAB „Šiauleksa“ atsiliepimuose prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsikerta šiais argumentais:Pagal CPK 602 straipsnio 3 dalį, reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos. Apeliantai nenurodo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinys negalėjo būti pateiktas per įstatymo nustatytą terminą. Žinodami apie bankroto procesą bei ketinimą iš varžytynių parduoti jų asmeninį turtą, apeliantai suvokė ir suprato asmeninio turto realizavimo pasekmes. Bankroto administratorė turto realizavimo tvarkos nepažeidė. Apeliantai dar 2011 m. žinojo, kad iš varžytynių bus parduodamas jų asmeninis turtas, nes įmonės turto nebeužteko kreditorių reikalavimams patenkinti.Tiek byloje esanti kadastro byla, tiek Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad gyvenamojo namo plotas yra 82,29 kv. m. Ieškovų pateiktoje 2009 m. kadastrinių matavimų byloje bendras gyvenamojo namo plotas apskaičiuotas kartu su neįregistruotu statiniu – rūsiu. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovai turėjo leidimą rūsio statybai. Priestato statyba laikytina savavališka, nes ieškovai neturėjo reikiamų leidimų bei bendraturčių sutikimų statybos darbams atlikti. V. Š. nesikreipė į teismą dėl jam priklausančios turto dalies padidinimo. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad naujasis savininkas galės šiuos statinius įteisinti. Ieškovų neteisėti veiksmai (savavališka statyba) nesukuria jokių teisių į neteisėtai pastatytus statinius, kurie negali būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad šių statinių statybai panaudotos statybinės medžiagos tebeturi vertę.Esant galimybei savavališkai pastatytą priestatą įteisinti, tokį turtą būtų galima parduoti, nes atsirastų nuosavybės teisės į daiktą, t. y. ieškovai taptų gyvenamojo namo dalies – priestato bendraturčiais.Kadangi ieškovų atliktos statybos nelaikytinos teisėtomis, ieškovas V. Š., kaip įmonės savininkas, neginčijo 2014 m. kovo 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl parduodamo turto kainos, nėra pagrindo teigti, kad turtas varžytynėse buvo įkainotas netinkamai. Neįregistruotas priestatas ir rūsys negali būti civilinės apyvartos objektu, todėl administratorė pagrįstai neįtraukė šių statinių į parduodamo turto vieneto sąrašą.Patiems apeliantams įstatymu yra nustatyta pareiga pasirūpinti, kad visi reikalingi dokumentai apie jų turimą turtą būtų pateikti bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Apeliantai šiuo atveju bankroto administratorei UAB „Šiauleksa“ nepateikė 2009 m. kadastrinių matavimo bylos duomenų. ĮBĮ pareigos bankroto administratoriui apžiūrėti iš varžytynių ketinamą parduoti turtą nėra numatyta.Atsakovai, gindamiesi nuo nepagrįsto ieškinio, pasinaudojo kvalifikuoto advokato pagalba, todėl turi teisę į šių išlaidų visišką atlyginimą. Teismas nepriteisė visos atsakovų patirtų išlaidų sumos, o dar labiau sumažinti šias išlaidas nėra pagrindo. Atsakovams iš apeliantų priteistos bylinėjimosi išlaidos ne tik kad neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, bet už juos yra net gerokai mažesnės. Apeliantai nepagrindė įrodymais savo teiginio, kad jų turtinė padėtis yra labai sunki.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).

Dėl ieškinio senaties termino

Šioje byloje atsakovas S. Č. prašė taikyti ieškinio senatį pagal CPK 602 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atvejį (jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėta norma ir laikydamas, kad ieškinio senaties termino pradžia yra varžytinių akto pasirašymo data, t. y. 2014 m. gegužės 29 d., konstatavo, kad ieškovai praleido vienerių metų senaties terminą ieškiniui pareikšti. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi, teismas ieškinį pirmiausia atmetė dėl praleisto senaties termino (CK 1.131 str. 1 d.).Apeliaciniame skunde ieškovai argumentuoja, kodėl, jų manymu, teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir dėl to nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turto, realizuoto bankroto procese, varžytines vykdant bankroto administratorės įgaliotam asmeniui. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ. Pagal šiam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą, įmonės ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) nekilnojamasis turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Tokia tvarka nustatyta šios nutarties 7 punkte minėtame Apraše. Pagal šiam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos Aprašo 24 punktą, įmonės turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas notaro patvirtintai pirkimo–pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Vadovaujantis kasacinio teismo suformuota praktika, tokiam turto pardavimui netaikomos CPK VI dalies normos, reglamentuojančios sprendimų vykdymo tvarką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2010 ir joje cituotas ankstesnes nutartis). Tai reiškia, kad tokiais atvejais netaikomos ir CPK 602 straipsnio nuostatos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1037/2014). Tai suponuoja išvadą, kad šioje byloje pareikštam ieškiniui taikomas ne CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų senaties terminas, o bendrasis dešimties metų senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.). Taigi, apeliantų argumentai dėl senaties termino pradžios nebeturi esminės reikšmės, nes net ir laikant, kad ieškovai apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo varžytinių akto pasirašymo momento, t. y. nuo 2014 m. gegužės 29 d., ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl šio akto pripažinimo negaliojančiu negali būti laikomas pasibaigusiu. Todėl šiuo pagrindu ieškinys atmestas neteisėtai, juolab kad ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime po to, pasisakydamas dėl varžytynių teisėtumo, pats prieštaringai konstatavo, kad varžytinėms dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo CPK normos netaikomos.

Dėl varžytynių protokolo ir varžytynių akto negaliojimo pagrindų

Ieškovai 2014 m. gegužės 22 d. varžytynių protokolą Nr. 14-1 ir 2014 m. gegužės 29 d. varžytynių aktą Nr. 5 prašė pripažinti negaliojančiais CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu – jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kaip minėta, šios CPK nuostatos netaikomos varžytynėms, kurios vykdomos bankroto procese (žr. šios nutarties 15 p.), todėl šiuo atveju varžytynių aktas negali būti ginčijamas CPK 602 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.Ieškovai taip pat įrodinėja, kad ginčijami varžytynių protokolas bei aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl turėtų būti pripažinti negaliojančiais ir CK 1.80 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Aprašo 24 punktą įmonės turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas notaro patvirtintai pirkimo–pardavimo sutarčiai (tokia nuostata vėliau įtvirtinta ir ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje), ieškovai teisingai nurodė, kad ginčijamame varžytynių akte turi būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kuris perduodamas pirkėjui, kaip reikalaujama pagal CK 6.396 straipsnio 1 dalį. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad šiuo atveju tokie duomenys varžytynių protokole bei akte nurodyti neteisingai.Nagrinėjamoje byloje aktualūs yra ginčijamo 2014 m. gegužės 29 d. varžytynių akto sudarymo metu galiojusios redakcijos teisės aktai. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) 9 straipsnio 1 dalį, Nekilnojamojo turto registre registruojami statiniai, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – NTKĮ) nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą (NTRĮ 10 str. 1 d.). Nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai gali būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems nėra suteiktas unikalus numeris (NTRĮ 10 str. 4 d.). Pagal NTRĮ 4 straipsnį, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.Šio ginčo atveju bankroto administratorės įgaliotas asmuo iš varžytynių pardavė nekilnojamąjį turtą, kuris Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas bankrutavusios individualios įmonės savininko V. Š. vardu, įskaitant ir 40/100 dalių pastato – gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 82,29 kv. m (2 t., e. b. l. 34–39). Apeliantai remiasi 2009 m. sausio 30 d. atliktais kadastriniais matavimais, pagal kuriuos minėto gyvenamojo namo bendras plotas yra 129,55 kv. m, o ne 82,29 kv. m (1 t., e. b. l. 12–18). Iš šių duomenų matyti, kad viso pastato bendrasis plotas buvo apskaičiuotas sudėjus pagrindinio pastato (49,68 kv. m), pastogės patalpų (32,27 kv. m), ir priestato – rūsio (47,6 kv. m) bendrus plotus (49,68 + 32,27 + 47,6 = 129,55 kv. m). Tačiau byloje esantis Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad minėto pastato kadastro duomenys nebuvo pakeisti teisės aktų nustatyta tvarka (NTKĮ 9 str. 1, 3 d., 13 str.). Neįteisinus 47,6 kv. m bendro ploto priestato – rūsio statybos, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamų varžytynių protokole bei akte nurodyti neteisingi duomenys apie parduodamą nekilnojamąjį daiktą, ieškovui priklausančią šio turto bendrosios nuosavybės dalį.Pažymėtina, kad savavališkai pastatytas ar rekonstruotas statinys nėra civilinės apyvartos objektas, todėl negali būti perleidžiamas (CK 4.103 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad byloje nėra jokių duomenų apie leidimą statyti rūsį. Apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, kurie paneigtų šią teismo išvadą.Apeliantai taip pat teigia, kad kartu su gyvenamojo namo dalimi atsakovas ginčijamu varžytynių aktu faktiškai įsigijo ir kitą namo priklausinį – 152 kv. m užstatyto ploto priestatą. Pagal jau minėtų 2009 m. sausio 30 d. kadastrinių matavimų bylos duomenis, apeliantų nurodomo priestato baigtumas – 16 proc. (tik pamatai). Šis priestatas, pasak apeliantų, nebuvo pabaigtas statyti dėl to, kad tarp pastato bendraturčių kilo ginčas ir įsiteisėjusiu teismo 1991 m. spalio 14 d. sprendimu bendraturtei B. Č. buvo leista atšaukti savo duotą sutikimą statyti minėtą priestatą. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad atsakovui tapus gyvenamojo namo bendraturčiu su savo tėvu K. Č. ir tarp jų nesant nesutarimų, nebaigta priestato statyba (pastato rekonstrukcija) galės būti įteisinta ir užbaigta.Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad minėtas priestatas, kaip ir prieš tai minėtas rūsys, turto pardavimo iš varžytynių metu nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl nagrinėjamu atveju negalėjo būti perleidžiamas ginčijamu aktu. Antra, apeliantas, kol buvo rekonstruojamo namo bendraturtis, neištaisė statybos priežiūrą vykdančios institucijos nustatytų pažeidimų, dėl kurių negalėjo pats nei toliau vykdyti šio priestato statybos, nei įregistruoti nebaigto statyti ar rekonstruoti statinio, nors tokia galimybė buvo numatyta ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 34 straipsnyje. Kadangi apeliantas nesiėmė veiksmų įteisinti minėto priestato statybą, jam tenka visos neigiamos pasekmės, susijusios su turėtos nuosavybės praradimu bankroto procese realizavus apeliantui priklausančią nekilnojamojo turto dalį. Pirmosios instancijos teismas iš kitoje civilinėje byloje priimto sprendimo nustatė, kad ieškovas 2011 m. gruodžio 10 d. sužinojo apie ketinimą parduoti varžytinėse jo turtą, nes jo bankrutavusios įmonės turto neužteko kreditorių reikalavimams padengti. Šis prejudicinis faktas taip pat patvirtina, kad apeliantas turėjo pakankamai laiko pats išsiardyti savo nebaigtą statyti statinį ir realizuoti panaudotas statybines medžiagas, jeigu mano, kad tokie veiksmai jam duotų finansinės naudos. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas S. Č. neprieštarauja, jog ieškovas ir dabar savo lėšomis pašalintų jo paties vykdytos neteisėtos statybos padarinius. Todėl atmestini apeliantų argumentai, kad atsakovas S. Č. po ginčijamo varžytynių akto sudarymo nepagrįstai praturtėjo ieškovų sąskaita.Apeliaciniame skunde neteisingai remiamasi Nekilnojamojo turto registre skelbiama gyvenamojo namo vidutine rinkos kaina, nes, pirma, apeliantui priklausė tik dalis šio turto, todėl akivaizdu, kad tokio objekto rinkos kaina bus žymiai mažesnė nei parduodamo viso nekilnojamojo daikto kaina. Šiuo konkrečiu atveju ginčo objektas buvo parduotas tik po kelių neįvykusių varžytynių, žymiai sumažinus nustatytą pradinę pardavimo kainą (2 t., e. b. l. 11–14). Antra, nustatant vidutinę rinkos kainą neatsižvelgiama į individualius daikto požymius, kurie gali turėti esminės įtakos rinkos kainai. Trečia, bankroto procese, kaip teisingai nurodyta skundžiamame sprendime, bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 str. 1 d. 5 p.), todėl apeliantas, kaip šios įmonės bei realizuojamo turto savininkas, pirmiausia turėjo skųsti šį kreditorių susirinkimo nutarimą (ĮBĮ 24 str. 5 d.). Toks nutarimas, jeigu nėra nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, varžytynes organizuojančiam bankroto administratoriui yra privalomas.Dėl apeliantų argumento, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorės įgaliotas asmuo neapžiūrėjo parduodamo turto, pažymėtina, kad ir pats bankrutuojančios įmonės savininkas gali tiesiogiai ar per atstovą dalyvauti bankroto procese bei perduoti kreditorių susirinkimui visą informaciją, kuri jo manymu yra reikšminga teisingai parduodamo turto kainai nustatyti.Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantų pateikti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog ginčijami varžytynių protokolas bei aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, todėl teismas, atmesdamas jų ieškinį, priėmė teisingą sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, atmetęs ieškinį, iš ieškovų priteisė atsakovų išlaidas už advokato teisines paslaugas, kurių dydis neatitinka Rekomendacijų. Atsakovė bankrutavusi V. Š. IĮ pirmosios instancijos teisme pateikė duomenis apie patirtas 1 031,31 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias teismas pripažino pagrįstomis, todėl visą šią sumą priteisė iš ieškovų. Atsakovas S. Č. prašė priteisti 2 611,87 Eur bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismas, įvertinęs bylos apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, parengtų dokumentų turinį ir apimtį, teismo posėdžių kiekį ir trukmę, bei atsižvelgdamas į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, nusprendė iš ieškovų priteisti tik dalį šių išlaidų, t. y. 1 900 Eur. Apeliantai konkrečiai nenurodo, kokie Rekomendacijų punktai buvo pažeisti, o teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus kriterijus, neturi pagrindo dar labiau sumažinti skundžiamu sprendimu atsakovams iš ieškovų priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžius. Tokios išvados nepaneigia ir apeliantų nurodomos aplinkybės, kad jie yra pensininkai, nebeturi jokio turto. Pažymėtina, kad apeliantai, inicijuodami šią bylą, turėjo numatyti ir galimas patirti bylinėjimosi išlaidas, juolab kad jiems patiems šioje byloje atstovauja advokatė.Nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018 m. sausio 18 d. gautas atsakovo S. Č. prašymas priimti įrodymus dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Nurodoma, kad prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes sąskaitos už suteiktas teisines paslaugas buvo apmokėtos po atsiliepimo į apeliacinį skundą išsiuntimo teismui dienos. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad paskutinė sąskaita už advokato teisines paslaugas buvo apmokėta dar 2017 m. spalio 2 d., taigi, atsakovo prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikti iki 2018 m. sausio 9 d. paskirto teismo posėdžio buvo pakankamai laiko. Kadangi toks prašymas ir išlaidas patvirtinantys įrodymai teismui nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, šios išlaidos atsakovui nepriteisiamos (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.