Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

dalyvaujant nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. M. ir jo atstovui advokatui Stanislovui Jankauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. M. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 str. 1 d. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo R. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Iš R. M. V. G. priteista 2000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. G. buvo kaltinama tuo, kad ji 2013 m. rugsėjo 26 d. Raseinių rajono apylinkės teisme, viešame teismo posėdyje, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-204-237/2013 pareiškė: „...bet grasinimų daug būdavo ir išeidavau į kitą butą. Paskutiniu metu buvo šaudoma, grasinama, bijodavau būti namuose, paskutiniu metu net peilis ir šautuvas prieš mane buvo nustatyti. Aš žinojau, kas jis per žmogus, ir atsargai pasirašiau, reketuodavo mane...“, taip viešoje erdvėje paskleidė apie R. M. tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir pažeminančią jį, pakertančią pasitikėjimą juo, t. y. apšmeižė R. M. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 1 d.

Apelianto nuomone, Raseinių rajono apylinkės teismas išimtinai rėmėsi pačios V. G. paaiškinimais ir jos pasikviestų liudytojų – V. K., V. A., A. A., iš kurių dvi pastarosios yra V. G. giminaitės, parodymais, kurie yra palankūs V. G. ir atitinka jos užimtą poziciją. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje neanalizuojami liudytojų E. B., I. G., A. A. parodymai. Anot R. M., jais nesiremiama, nes jie nėra palankūs V. G..

Be to, pasak apelianto, byloje esantys jo pateikti oficialūs dokumentai – Raseinių rajono policijos komisariato 2004 m. rugpjūčio 12 d., 2009 m. liepos 21 d. surašyti tarnybiniai pranešimai, 2009 m. birželio 10 d. R. M. charakteristika, 2010 m. rugsėjo 22 d. nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos – ne tik nepatvirtina V. G. išsakytų teiginių, tačiau juos ir paneigia. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, kad nė viena iš liudytojų – V. K., V. A. ir A. A. pačios nematė, kad jis būtų atlikęs V. G. nurodytus faktiškai nusikalstamus veiksmus. Apeliantas pažymi, kad V. G., priskirdama jam tokias konkrečias savybes (veiksmus), kaip šaudymą, grasinimą, peilio, šautuvo naudojimą prieš ją, jos reketavimą, kurios baudžiamojo įstatymo kvalifikuojamos kaip nusikalstamos veikos ir yra uždraustos, akivaizdžiai žemina jo garbę ir orumą, formuoja jo, kaip smurtautojo, nusikaltėlio įvaizdį, pakerta žmonių pasitikėjimą juo (apeliantas yra buvęs policijos pareigūnas, viešas asmuo).

V. G. atkreipia dėmesį, kad negalavimų ir sveikatos sutrikimų R. M. turėjo dar iki jai teisme duodant parodymus, todėl jo bandymas įrodyti, kad visi jo sveikatos sutrikimai atsirado dėl jos parodymų, vertintinas kaip įžūlus siekis pasipelnyti jos sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BK 154 str. 1 d. atsako asmuo, paskleidęs apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Tikrovės neatitinkanti informacija – tai melagingos žinios, ir kaltininkas tai suvokia. Taigi, teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį), nori taip veikti ir siekia paskleisti būtent tokią informaciją. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str. taip pat svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar V. G. išsakyti teiginiai atitinka tikrovę, ar gali būti vertinami kaip nuomonė, analizavo visus V. G. civilinės bylos nagrinėjimo metu išsakytus teiginius, kuriais, kaip teigia apeliantas, yra formuojamas jo kaip smurtautojo įvaizdis.

2013 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdžio protokole (3–14 b. l.) užfiksuota, kad V. G. civilinės bylos nagrinėjimo metu pasakė: „..grasinimų būdavo daug ir išeidavau į kitą butą. Paskutiniu metu buvo ir šaudoma, grasinama, bijodavau būti tuose namuose...“. Šiuos teiginius pirmosios instancijos teismas įvertino kaip faktus, atitinkančius tikrovę. V. G. nurodė, kad R. M. dažnai šaudydavo sodelyje ir jai buvo nejauku, kai jis taip elgėsi. Liudytoja V. A. paliudijo, kad matė kieme taikinį, į jį buvo šaudoma, taikinyje likdavo skylės, o ant žemės mėtėsi šratukai. 2014 m. liepos 18 d. teisiamojo posėdžio protokole (87–92 b. l.) užfiksuota, kad R. M. paaiškino, jog jis turėjo ne tik trumpavamzdį pistoletą, bet ir pneumatinį ginklą, kuriuo šaudė, kai niekas nematė. Taigi, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad pats R. M. patvirtino, jog turėjo įsigijęs ginklą, kuriam išduotas leidimas, ir kitą – pneumatinį – ginklą, kuriuo šaudė. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šaudymas pneumatiniu ginklu galėjo V. G. sukelti baimę, nepasitikėjimą, todėl ji išeidavo į kitą butą. Minėtame protokole užfiksuota, kad liudytoja V. A. patvirtino, jog jai skambindavo V. G., prašydama leisti jai permiegoti jos (V. A.) namuose, nes R. M. švaistosi ginklu. Be to, liudytoja A. A. nurodė, kad V. G. buvo nuolat gąsdinama, R. M. mokėjo taip ją moralizuoti, kad ji pastarojo bijotų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos išvada, jog posėdžio metu išsakytas teiginys – „paskutiniu metu buvo šaudoma“, atitinka tikrovę.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su R. M. teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas visą dėmesį sutelkė į neva buvusį šaudymą kieme, nekreipdamas dėmesio į tokias svarbias aplinkybes, kaip šautuvo ir peilio neva nukreipimą į V. G.. Iš 2013 m. rugsėjo 26 d. posėdžio protokolo (3–14 b. l.) matyti, kad V. G. civilinės bylos nagrinėjimo metu pasakė: „...paskutiniu metu net peilis ir šautuvas prieš mane buvo nustatyti“. V. G. privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo metu (87–92 b. l.) paaiškino, kad R. M. su ginklu ir peiliu ėjo link jos, tada ji nuėjo pas kaimynę V. K., paskambino dukterėčiai ir A. A., nes policija tuo metu ragelio nekėlė. Tai patvirtino teismo posėdžio metu apklausti liudytojai: V. K., V. A., A. A.. V. K. nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje pas ją atbėgo išsigandusi V. G., sakydama, kad R. M. pradėjo kvailioti, ir papasakojo jai, kad būdamas neblaivus R. M. jai (V. G.) grasindavo peiliu ir ginklu. V. A. paliudijo, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje jai paskambino susijaudinusi V. G., kuri pasakė, kad R. M. puola ją su ginklu. A. A. taip pat patvirtino, kad 2010 m. vasaros pabaigoje jai paskambino susijaudinusi V. G., kuri papasakojo apie kilusį konfliktą. Posėdžio metu V. G. nurodė, kad R. M. per tą laiką išvažiavo iš kiemo. Tada ryte ji parašė pareiškimą, kad R. M. jai grasino peiliu ir šautuvu.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad V. G. kreipėsi į Raseinių rajono policijos komisariatą dėl 2010 m. rugpjūčio 24 d. vykusio konflikto, nurodydamas, kad, nors vėlesniame paaiškinime ji (V. G.) paneigė dalį pradinės informacijos, su R. M. buvo profilaktiškai pasikalbėta ir jis buvo įspėtas dėl neleistino ir priešingo visuomenės interesams elgesio, pakartotinai supažindintas su Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, jam išaiškinta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė už netinkamą elgesį su ginklu. Iš 2010 m. rugsėjo 22 d. nutarimo (17–18 b. l.) matyti, kad V. G. iš tiesų vėlesniame paaiškinime paneigė dalį pradinės informacijos, nurodydama, kad tarp jos ir R. M. jokio konflikto nebuvo. Tačiau 2014 m. rugsėjo 30 d. protokole (95–103 b. l.) užfiksuota, kad pats R. M. pripažino, kad konfliktas vis dėlto įvyko, nurodydamas, kad apsibarė su V. G. darbo kambaryje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors pagal V. G. pareiškimą administracinė teisena nebuvo pradėta, bet V. G. nebuvo nubausta administracine tvarka už melagingą pranešimą. Pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad minėti duomenys liudija, jog dalis V. G. pareiškime nurodytų aplinkybių tyrėjui abejonių nekėlė. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. G. teiginys: „paskutiniu metu net peilis ir šautuvas prieš mane buvo nustatyti“ skundžiamame nuosprendyje yra išanalizuotas ir pagrįstai pripažintas atitinkančiu tikrovę.

Iš 2013 m. rugsėjo 26 d. civilinės bylos posėdžio protokolo (3–14 b. l.) matyti, kad V. G. posėdžio metu taip pat pasakė: „..reketuodavo mane.“ Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. G. minėtais žodžiais išsakė savo nuomonę. R. M. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, bet ji turi remtis faktais ir būti pateikiama sąmoningai neiškraipant duomenų. Tačiau, anot apelianto, šių nuostatų pirmosios instancijos teismas nesilaikė – teismas nesirėmė faktais, duomenys buvo pateikti sąmoningai iškraipyti. Apelianto manymu, sunkiai galima patikėti, kad ne tokiu jau smulkiu verslu užsiiminėjanti V. G. nesuvokė savo išsakytų teiginių neatitikties tikrovei, žeminančio pobūdžio. 2014 m. rugsėjo 30 d. protokole (95–103 b. l.) užfiksuota, kad R. M. nurodė, jog reketas – tam tikrų pinigų sumos reikalavimas (turto prievartavimas) už nebūtas, t. y. neprašomas ir nesuteikiamas paslaugas, panaudojant psichologinį ar fizinį smurtą, šantažą, taip pinigų ar maisto atiminėjimas. 2014 m. birželio 20 d. taikinamojo posėdžio protokole (62–64 b. l.) užfiksuotas V. G. paaiškinimas, kad reketu ji pavadino vaistų pirkimą, R. M. prašymus įrengti sesers butą, maisto pirkimą. 2014 m. liepos 18 d. protokole (87–92 b. l.) užfiksuota, kad V. G. paaiškino, jog reketas pasireiškė tuo, kad nuolat buvo perkami vaistai, kuras, atliekama techninė apžiūra iš jos pinigų. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad V. G. apmokėjo už R. M. telefoną, pirko vaistus, apmokėjo už V. M. sesers buto renovaciją. Tai ji darė iš savo pinigų ir tokius veiksmus įvertino kaip reikalavimą, vertimą tai padaryti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, R. M. šių apmokėjimo faktų nepaneigė, bet teigė, kad tai buvo daroma iš jam priklausančių pinigų, kurie buvo pas V. G.. Taigi, V. G., duodama parodymus, dėstė faktines aplinkybes (maisto, vaistų pirkimą, prašymus įrengti sesers butą), kurių neneigė ir pats apeliantas. Reikšdama savo nuomonę apie minėtus faktus, V. G. nurodytus veiksmus pavadino reketu, tačiau ne kaltindama R. M. nusikaltimu, o pavartodama pasakymą „reketas“ kaip buitinės kalbos žodį. Minėtą terminą ji pavartojo pagal savo supratimą, gyvenimo patirtį, suvokdama jį taip, kaip jis vartojamas buityje, t. y. žymiai plačiau nei tiesioginė šio žodžio reikšmė. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. G. 2013 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdžio metu išsakė savo nuomonę, kuri rėmėsi faktais ir buvo pateikta sąmoningai neiškraipant duomenų.

Be to, apelianto nuomone, Raseinių rajono apylinkės teismas buvo šališkas, nes išimtinai rėmėsi pačios V. G. paaiškinimais ir jos pasikviestų liudytojų – V. K., V. A., A. A. parodymais, nuosprendyje neanalizuodamas kitų liudytojų – E. B., I. G., A. A. – parodymų. Anot R. M., jais nesiremiama, nes jie nėra palankūs V. G.. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nė viena iš liudytojų – V. K., V. A. ir A. A. nematė, kad R. M. būtų atlikęs V. G. nurodytus faktiškai nusikalstamus veiksmus. Dėl tokių apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2014 m. liepos 18 d. teisiamojo posėdžio protokole (87–92 b. l.) užfiksuota, jog posėdžio metu buvo apklausti visi R. M. apeliaciniame skunde nurodyti liudytojai: V. K., V. A., A. A., E. B., I. G., A. A.. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nurodyti visų teisme apklaustų liudytojų parodymai. BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. 2014 m. liepos 18 d. teisiamojo posėdžio protokole (87–92 b. l.) užfiksuota, kad liudytoja E. B. teigė, jog V. G. ir R. M. buvo graži šeima, liudytoja A. A. nurodė, kad V. G. ir R. M. gražiai sutardavo, liudytoja I. G. teigė, kad ji mažai pažįstama su V. G., yra tik keletą kartų buvusi pas R. M.. Taigi, minėti liudytojai nurodė, kad iš šalies V. G. ir R. M. santykiai atrodė geri, tačiau, kaip teisingai pažymėta atsiliepime į apeliacinį skundą, akivaizdu, kad nė vienas liudytojas negali žinoti, kokie santykiai tarp jos (V. G.) ir apelianto buvo iš tiesų. Darytina išvada, kad minėti liudytojai jokių bylai reikšmingų aplinkybių nepatvirtino ir nepaneigė, priešingai, nei V. G. pakviesti liudytojai. Apeliantas teisingai nurodo, kad nė viena iš liudytojų – V. K., V. A. ir A. A. pati nematė, kad jis būtų atlikęs V. G. nurodytus faktiškai nusikalstamus veiksmus, tačiau minėtos liudytojos patvirtino kitas bylai svarbias aplinkybes: V. G. prašymus pernakvoti V. A. namuose, tai, kad R. M. šaudė sodelyje, V. G. bėgimą pas kaimynę V. K. dėl išgąsčio, kurį sukėlė ginklo ir peilio nukreipimas prieš ją (V. G.). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog apelianto pakviesti liudytojai, priešingai, nei V. G. pakviesti liudytojai, jokių bylai reikšmingų aplinkybių nepatvirtino ir nepaneigė, teismas pagrįstai nesirėmė minėtų liudytojų parodymais.

Be to, skunde apeliantas teigia, kad byloje esantys jo pateikti oficialūs dokumentai – Raseinių rajono policijos komisariato 2004 m. rugpjūčio 12 d., 2009 m. liepos 21 d. surašyti tarnybiniai pranešimai, 2009 m. birželio 10 d. R. M. charakteristika, 2010 m. rugsėjo 22 d. nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos – ne tik nepatvirtina V. G. išsakytų teiginių, tačiau juos ir paneigia. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bylos medžiagoje nėra Raseinių rajono policijos komisariato 2004 m. rugpjūčio 12 d., 2009 m. liepos 21 d. tarnybinių pranešimų, nors R. M. savo skunde nurodo, kad juos pateikė. Kaip matyti iš 2009 m. birželio 10 d. R. M. charakteristikos (15 b. l.), ji buvo surašyta dar iki 2010 m. rugpjūčio 24 d. įvykio. Be to, 2014 m. liepos 18 d. protokole (87–92 b. l.) užfiksuotas V. G. paaiškinimas, jog pratęsiant ginklo laikymo terminą charakteristikos tekstą surašė pats R. M., o ji (V. G.) ją tik pasirašė. 2010 m. rugsėjo 22 d. nutarime nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos (17–18 b. l.) nurodyta, kad V. G. pareiškime teigė, jog iš pažiūros neblaivus jos (V. G.) sugyventinis demonstravo savigynai laikomą pistoletą, sukeldamas pareiškėjai baimę. Vėliau V. G. nurodė, kad tarp jos ir R. M. jokio konflikto nebuvo, R. M. ginklu jai negrasino. Tačiau, kaip jau minėta, iš 2010 m. rugsėjo 22 d. nutarimo matyti, kad su R. M. buvo profilaktiškai pasikalbėta ir jis buvo įspėtas dėl neleistino ir priešingo visuomenės interesams elgesio, pakartotinai supažindintas su Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, jam išaiškinta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė už netinkamą elgesį su ginklu. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. G. nebuvo nubausta administracine tvarka už melagingą pranešimą, dėl to manytina, kad dalis V. G. pareiškime nurodytų aplinkybių atitinka tikrovę. Taigi, apeliantas neteisus teigdamas, kad apelianto pateikti dokumentai nepatvirtina V. G. išsakytų teiginių.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantas nepagrįstai teigia, jog V. G. atkaklus neigimas teismų sprendimais nustatytos faktinės aplinkybės, kad jis ir V. G. buvo sugyventiniai, sukelia abejonių ir dėl kitų jos teiginių teisingumo, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio. Pažymėtina, kad visi V. G. civilinės bylos nagrinėjimo metu išsakyti teiginiai, kuriais, anot apelianto, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas analizavo, kurie V. G. išsakyti teiginiai atitinka tikrovę ir kurie vertinami kaip nuomonė. Posėdžio metu buvo nustatyta, kad V. G. išsakytus teiginius patvirtina apklaustų liudytojų duoti parodymai, kiti byloje esantys įrodymai. Todėl R. M. skunde pateiktas motyvas, kad teismas nekreipė dėmesio į abejones dėl V. G. teiginių teisingumo, laikytinas nepagrįstu.

Pažymėtina, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad V. G.2013 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdžio metu buvo motyvuota sąmoningo ketinimo pažeminti R. M., pakenkti jo, kaip buvusio policijos pareigūno, autoritetui. Skundžiamame nuosprendyje nurodytus teiginius V. G.pasakė atsakydama į posėdžio pirmininkės klausimus. Atsiliepime į apeliacinį skundą V. G. pažymėjo, kad teismui buvo prisiekusi ir sakė tiktai tiesą. Taip pat paaiškino, kad, duodama teismui parodymus, ji dėstė faktines aplinkybes, reiškė savo nuomonę apie šias aplinkybes ir jokiu būdu nesiekė kitos šalies šmeižti. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. G. išsakytais teiginiais buvo siekiama ne pažeminti nukentėjusįjį, bet atskleisti civilinės bylos nagrinėjimui svarbias aplinkybes, kurios padėtų išsiaiškinti V. G. ir R. M. tarpusavio santykius. Taigi byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų V. G. tiesioginę tyčią paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir pažeminti R. M..

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais, teisingai įvertintais įrodymais, nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Teisinių argumentų jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Iš pateikto kvito LAT Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad išteisintoji V. G. advokato, dalyvavusio byloje kaip jos gynėjo, paslaugoms apmokėti patyrė 1500 Lt išlaidų, todėl minėta suma priteistina iš privataus kaltintojo R. M. išteisintosios V. G. naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš R. M. V. G. 434,43 Eur (1500 Lt) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.