Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-1334-643/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04333-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 14.4.4; 14.4.5

2018 m. balandžio 25 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Malsena plius“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas UAB ,,Malsena plius“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir VRAAD) 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. VR-17.5-77 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) (el. b. l. 1–10).

Paaiškino, kad pareiškėjo atžvilgiu VRAAD Elektrėnų agentūros ir Mokesčių kontrolės skyrius priėmė patikrinimo aktą Nr. VR-16.10-139/VR-17.7-139 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo nustatė, kad, pareiškėjas, deklaruodamas taršą už 2015 metus deklaravo mažesnį teršalų kiekį, negu faktiškai išleido į aplinką, ir nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų, t. y. nedeklaravo per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio. Už išleistą ir nedeklaruotą teršalų kiekį apskaičiavo 202,15 Eur mokestį, o nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį –

58 314,06 Eur mokestį. VRAAD ginčijamu sprendimu pakeitė ir patvirtino Patikrinimo aktą sumažinant priskaičiuotą mokestį iki 56 163,79 Eur, o mokestį už išleistą ir nedeklaruotą teršalų kiekį iš stacionarių taršos šaltinių už 2015 metus paliko nepakeistą (202,15 Eur).

Pareiškėjo teigimu ginčijamas sprendimas, kuriuo pakeistas ir patvirtintas Patikrinimo aktas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka jam keliamų reikalavimų. Nurodo, kad nei prie Patikrinimo akto, nei prie ginčijamo sprendimo nebuvo pridėti Patikrinimo akte nurodyti priedai. Nors VRAAD nurodė, kad visi patikrinimo priedai buvo pateikti pačios įmonės patikrinimo metu, tačiau aplinkybė, jog ūkio subjektas pateikia dokumentus VRAAD, nereiškia, kad VRAAD, surašydamas Patikrinimo aktą, neturi pareigos pridėti įrodymų (priedų), kuriais grindžiamas Patikrinimo aktas. Nors Patikrinimo akte VRAAD nurodė skaičiavimus, kad per 2015 metus iškrito 678 mm kritulių, prie Patikrinimo akto nėra pridėta jokių priedų, kurie įrodytų tokių kritulių iškritimą, viešai tokios informacijos taip pat nėra pateikiama. Pareiškėjo įsitikinimu, buvo pažeisti Patikrinimo akto perdavimo terminai – pareiškėjui Patikrinimo aktas perduotas po 8 dienų po Patikrinimo akto surašymo dienos. Pareiškėjas, susipažinęs su Patikrinimo taisyklėmis ir žinodamas akto pateikimo terminą, laiku negaudamas Patikrinimo akto, susiformavo lūkestį, kad jokių pažeidimų nėra atlikęs. Pažymėjo, kad nei Patikrinimo aktas, nei ginčijamas sprendimas nėra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis, nepaaiškinta, kodėl mokestis pareiškėjui yra paskaičiuotas tik nuo 2015 IV ketvirčio, tačiau naudojant tik 2015 m. lapkričio-gruodžio mėn. duomenis. Nurodyti pažeidimai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą, kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo ir Patikrinimų taisyklių keliamų reikalavimų.

Mokestis Patikrinimo aktu pareiškėjai apskaičiuotas nepagrįstai. Nurodo, kad pagal Patikrinimo aktą ir VRAAD poziciją, pareiškėjui pareiga mokėti mokestį atsirado tik nuo 2015-11-01, t. y. pakeitus poįstatyminį teisės aktą, nors mokesčiai ir su tuo susiję klausimai gali būti nustatyti tik įstatymu. Pareiškėjas išgauna išteklius (požeminį vandenį) ne nuo 2015-11-01, tačiau nuo daug anksčiau, nepaisant to VRAAD, atlikdamas ankstesnius patikrinimus, niekada nenustatė jokių teisės aktų pažeidimų, susijusių su mokesčiais už valstybinius gamtos išteklius. Teigia, kad VRAAD pareiškėjui mokėtiną mokestį už išgautą požeminį vandenį būtent nuo 2015 m. IV ketvirčio siejo ne su Mokesčio už gamtos išteklius įstatymu ar jo pakeitimais, tačiau su poįstatyminio teisės akto, t. y. Leidimo išdavimo taisyklių, pakeitimu. Remiantis Konstitucinio Teismo doktrina nurodo, kad mokesčiai, kaip atitinkama prievolė, gali būti įvedami tik įstatymu. Šiuo atveju, VRAAD faktiškai siejo mokestį būtent su Leidimų išdavimo taisyklių pakeitimu ir paskaičiavo mokestį būtent nuo 2015-11-01, t. y. nuo poįstatyminio teisės akto pakeitimo dienos. Ši aplinkybė taip pat sudaro savarankišką pagrindą ginčijamo sprendimo panaikinimui.

Pareiškėjo manymu, teismui pripažinus, kad pareiškėjui mokestis už išgautus išteklius nuo 2015 m. IV ketvirčio buvo nustatytas pagrįstai, būtų pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Teigia, kad ne tik teisės aktai, tačiau ir viešojo administravimo subjektai gali suformuoti teisėtą ūkio subjektų lūkestį – jeigu asmens veiksmai buvo pripažinti teisėtais viešojo administravimo subjekto ir praėjus atitinkamam laiko tarpui nepasikeitė tokių santykių reguliavimas, ūkio subjektas turi susiformavęs teisėtą pagrįstą lūkestį, kad jo atliekami veiksmai yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų reikalavimus.

Teigia, kad net jeigu VRAAD pripažintų, jog savo veiksmais nebuvo sudariusi sąlygų susiformuoti pagrįstam pareiškėjo lūkesčiui, VRAAD numatyta sankcija už pažeidimą (56 163,79 Eur), bei už išleistą ir nedeklaruotą teršalų kiekį iš stacionarių taršos šaltinių už 2015 metus (202,15 Eur) yra neproporcinga. Remdamasi administracinių teismų praktika, pastebėjo, kad teismai visada atsižvelgia į tai, kad Mokesčių už gamtos išteklius įstatyme numatyta sankcija (padauginti mokamą mokestį iš 10) gali būti itin neproporcinga padarytiems pažeidimams, bei žmogiškas, neatsargias klaidas (neapsižiūrėjimą) vertina kaip pagrindą sankcijai mažinti. Be to, poveikio priemonės taikytinos kaip paskutinė priemonė, kai priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu. Nurodo, kad šiuo atveju VRAAD atliktas patikrinimas pasiekė tikslus, pareiškėjas už 2017 m. III ketvirtį deklaravo išgautus gamtinius išteklius, suvokė egzistuojančią prievolę, todėl VRAAD neturi pareigos taikyti poveikio priemonių. Vis dėlto pripažinus, jog pareiškėjas turėjo pareigą už laikotarpį nuo 2015-11-01 mokėti atitinkamą mokestį ir Patikrinimo aktu šie mokesčiai yra nustatyti pagrįstai, VRAAD galėtų išsiieškoti nesumokėtą mokestį netaikydama mokesčio padauginimo iš koeficiento 10. Papildomai pastebi, kad pareiškėjas, atliekant mokestinį patikrinimą, bendradarbiavo su atsakovu, neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio ir siekti naudos. Teigia, kad tokie pareiškėjo veiksmai galėtų būti vertintini kaip formalaus pobūdžio, nesukeliantys neigiamų pasekmių aplinkai, be to, nustatyti pirmą kartą.

Pareiškėjo nuomone, netinkamos Mokesčių už gamtos išteklius įstatymo redakcijos taikymas galėjo sąlygoti blogą mokesčio indeksavimą, nes įstatymo redakcija galiojusi iki 2015-12-31 numatė skirtingą mokesčio indeksavimo tvarką, t. y. iki 2015-12-31 mokestis buvo indeksuojamas pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamą mokestinio ketvirčio vartotojų kainų indeksą, o nuo 2016-01-01 mokestis yra indeksuojamas pagal Lietuvos statistikos departamento apskaičiuojamą ir Oficialiosios statistikos portale skelbiamą mokestinio ketvirčio vartotojų kainų indeksą. Pažymi, kad nei Patikrinimo akte, nei ginčijamame sprendime nėra nurodyta, kokie indeksai yra taikomi apskaičiuojant mokestį už kiekvieną ketvirtį. Tokiu būdu pareiškėjui nėra aišku, ar VRAAD teisingai paskaičiavo mokestį.

Atsakovas VRAAD atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (el. b. l. 85–87).

Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas nepažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, jis yra pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis. Priimant ginčijamą sprendimą nebuvo pažeisti procedūriniai patikrinimo reikalavimai – Patikrinimo aktas surašytas 2017 m. rugsėjo 28 d., įteiktas 2017 m. spalio 3 d. bendrovės atstovui, t. y. nepraleidus 3 darbo dienų termino. Patikrinimo akto priedai – pačios įmonės rengti dokumentai, o patikrinimo akto 2 priedą –Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktą Nr.134 – pasirašė įmonės atstovas, dokumento kopija palikta įmonėje. Pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į VRAAD dėl šių dokumentų pateikimo, taip pat neprašė jų rengdama skundą teismui, nes pati šiuos dokumentus turi. Teigia, kad duomenis apie faktinį metinį kritulių kiekį (mm) galima gauti iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, pats pareiškėjas šiuos duomenis yra pateikęs patikrinimo metu VRAAD.

Pažymėjo, kad pareiškėjas turi mokėti mokestį už požeminio vandens naudojimą, ir todėl toks mokestis jam buvo paskaičiuotas ginčijamu sprendimu. Atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius gali atlikti patikrinimą ir patikslinti duomenis už penkerius praėjusius metus, todėl VRAAD turi galimybę patikslini (perskaičiuoti) mokestį ir už ankstesnį laiką (už 2014 m. III-IV ketvirtį, 2015 metų I-II ketvirtį pareiškėjo mokestinis patikrinimas dėl mokesčio už gamtos išteklius nebuvo atliekamas). Surašius Patikrinimo aktą ir gavus pareiškėjo pastabas, nebloginta pareiškėjo padėtis ir atsižvelgta tik į palankias pareiškėjui aplinkybes.

Atsakovo teigimu, patikrinimo aktais buvo tikrinami skirtingi pareiškėjo veiklos laikotarpiai, todėl teisėtas lūkesčio principas šiuo atveju nepažeistas. Pažymėjo, kad 2014 m. III-IV ketvirčių ir 2015 m. I-II ketvirčių mokestis už gamtos išteklius nebuvo tikrintas, tuo tarpu pasikeitė ir teisinis reglamentavimas – pakeitus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų direktyvą, vandens išteklių naudojimas buvo išbrauktas iš direktyvos reglamentavimo srities. Nurodo, kad juridinis asmuo, vykdantis specifinę ūkinę veiklą, turi pareigą domėtis teisės aktų pakeitimais ir vykdyti naujus reikalavimus, jeigu tokie atsiranda, o ne vadovautis senu reglamentavimu grįstu individualiu teisės aktu.

Akcentuoja, kad atsakovas neturi teisinių galimybių sumažinti paskaičiuoto mokesčio, nes institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš nustatyto teisinio reglamentavimo. Detalizavo, jog atsakovas taikė mokesčio tarifą, galiojusį mokestinės prievolės atsiradimo metu, o vartotojų kainų indeksas – 1,376, Patikrinimo akte pritaikytas teisingai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Bylos duomenims nustatyta, kad pareiškėjai 2011 m. gruodžio 5 d. išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. VR-4.7-V-02-E-14 (el. b. l. 17–33).

Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. (28-1)-A4-6240 pareiškėjui išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas eksploatuoti UAB „Malsena plius“ maistinių grudų apdorojimo įrenginius (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 65).

VRAAD Mokesčių kontrolės skyrius 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. (38-17)-VR-1.7-6367 pranešė pareiškėjai apie priimtą sprendimą atlikti planinį UAB „Malsena plius“ patikrinimą, patikrinimo dalykas – mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių už 2015 – 2016 metus (el. b. l. 37).

VRAAD Elektrėnų agentūra ir Mokesčių kontrolės skyrius 2017 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktu Nr. VR-16.10-139/VR-17.7-139 nustatė šiuos pažeidimus: 1) pareiškėja deklaruodama taršą už 2015 metus deklaravo mažesnį teršalų kiekį, negu faktiškai išleido į aplinką, šiuo pagrindu priskaičiavo 202,15 Eur mokestį; 2) pareiškėja už 2015 metų IV ketvirtį, 2016 metus ir 2017 metų I ir II ketvirčius nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio, šiuo pagrindu priskaičiavo 58 314,06 Eur mokesčio (el. b. l. 11–15).

Pareiškėja 2017 m. spalio 26 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, prašydama netvirtinti Patikrinimo akto dalies dėl mokesčio už gamtos išteklius įstatymo pažeidimo ar šią dalį pakeisti panaikinant Patikrinimo akte nurodytą 58 314,06 Eur dydžio sankciją, taip pat pakeisti Patikrinimo akto dalį dėl mokesčio už išleistą ir nedeklaruotą teršalų kiekį iš stacionarių taršos šaltinių už 2015 m. (202,15 Eur) sumažinant šią sumą (el. b. l. 58–63).

VRAAD 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. VR-17.5-77 nusprendė pakeisti ir patvirtinti šio sprendimo perskaičiavimu 2017 m. rugsėjo 28 d. Patikrinimo aktą Nr. VR-16.10-139/ VR-17.7-139, patvirtintos 56 163,79 Eur ir 202,15 Eur sumos (el. b. l. 50–52).

Byloje yra kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pažymi, kad ginčijamu sprendimu VRAAD patvirtino Elektrėnų agentūros ir Mokesčių kontrolės Patikrinimo aktą, kuriuo patvirtintos 56 163,79 Eur ir 202,15 Eur papildomai mokėtinos sumos už 2015 metus deklaruotą mažesnį teršalų kiekį, negu faktiškai išleistas į aplinką, taip pat už 2015 metų IV ketvirtį, 2016 metus ir 2017 metų I ir II ketvirčius nedeklaruotą visą per šį laikotarpį išgautą vandens kiekį.

Pareiškėjas su ginčijamu sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad jo neteisėtumą lemia aplinkybė, jog Patikrinimo aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų ir įteiktas pareiškėjui pavėluotai. Pareiškėjo vertinimu, ginčijamas sprendimas taip pat turėtų būti panaikintas ir dėl to, jog jam (pareiškėjui) nebuvo įteikti Patikrinimo akto priedai. Pareiškėjas teigia, kad mokestis jam negalėjo būti skaičiuojamas poįstatyminio teisės akto pagrindu. Be to, atsakovas pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju apskaičiuojant jam mokėtiną mokestį, be kita ko, buvo pažeistas ir proporcingumo principas, mokesčio neindeksavus, jis buvo apskaičiuotas neteisingai.

Pareiškėjas skundu teismui teigia, kad Patikrinimo aktas, kuris buvo surašytas 2017-09-28, jam buvo įteiktas tik 2017-10-06, t.y. pažeidžiant Patikrinimo taisyklių nuostatas, įpareigojančias tokį aktą subjektui įteikti per 3 darbo dienas. Į bylą pateikti duomenys šį pareiškėjo argumentą paneigia. Visų pirma svarbu pabrėžti, kad ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas lemia priimti administracinio akto neteisėtumą, o tik toks, kuris nulemia neteisėto akto priėmimą. Pareiškėjas skundu teismui neatskleidžia, kokios jo materialinės teisės buvo pažeistos. Kita vertus, Patikrinimo akto turinys akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjo įgaliotam atstovui J. S. Patikrinimo aktas pasirašytinai įteiktas 2017-10-03, t.y. būtent per tris darbo dienas, todėl Patikrinimo taisyklių pažeidimo šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad ginčijamo sprendimo neteisėtumą lemia tai, jog jam nebuvo įteikti Patikrinimo akto priedai. Atsakovas paaiškino, kad visus duomenis, kurių pagrindu, buvo surašytas Patikrinimo aktas, teikė pats pareiškėjas. Atkreiptinas dėmesys, kad pačiame patikrinimo akte yra nurodyta, kad mokesčiai pareiškėjui apskaičiuoti įvertinus įmonės (UAB „Malsena plius“, pareiškėjas) pateiktus duomenis. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad ji neprivalėjo pareiškėjui teikti paties pareiškėjo pateiktų dokumentų. Įvertinus Patikrinimo akto turinį ir ginčijamo sprendimo motyvus, nustatyta, kad mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuotas pagal paties pareiškėjo teiktas deklaracijas bei įvertinus Hidrometeorologinės stoties pateiktus duomenis, nustačius, kad buvo deklaruotas mažesnis teršalų keikis, nei jų faktiškai buvo išleista į aplinką. Svarbu pabrėžti tai, kad Patikrinimo akte fiksuoti per 2015 metus iškritusių kritulių keikis (678 mm) sutampa su paties pareiškėjo įgalioto asmens J. S. raštu teiktais duomenimis, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad Patikrinimo aktas yra pagrįstas pareiškėjui nežinomais faktiniais duomenimis. Pareiškėjas skunde nenurodo jokio dokumento, kuriuo būtų pasiremta ginčijamuose sprendimuose, o jam (pareiškėjui) nebūtų žinomas jų turinys. Pareiškėjas į bylą taip pat nėra pateikęs jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui buvo sudarytos objektyvios kliūtys susipažinti su Patikrinimo akto priedais.

Pareiškėjas skundu kelia klausimą, kad ginčijamuose sprendimuose nėra atskleista, kodėl mokestis apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2015-11-01, nors tikrinamas buvo visas 2015 m. IV ketvirtis. Atsakovas paaiškino, kad nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-11 nutarimo Nr. 198 13 punktas, nustatantis naują reglamentavimą, todėl ši data pasirinkta kaip atskaitinė visiems patikrinimams (ir subjektų, kuriems minėta nuostata taikytina, ir subjektų kuriems nuostata netaikytina, tame tarpe ir pareiškėjas, atžvilgiu) atlikti. Vertinant šį pareiškėjo argumentą, svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju mokestis jam paskaičiuotas už trumpesnį nei tikrintas laikotarpį, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir tuo pagrindu naikinti jo atžvilgiu priimtus administracinius aktus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad turėjo teisėtą lūkestį, jog mokesčio jis neprivalo mokėti, nes atsakovas, atlikdamas patikrinimus 2013-2014 metais, tikrino ir jo (pareiškėjo) išgaunamų išteklių (vandens) apskaitą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Dėl šio pareiškėjo argumento, atsakovas paaiškino, kad šiuo atveju per aptariamą laikotarpį keitėsi tiek teisinis reguliavimas, tiek pareiškėjo išgaunamo vandens kiekis. Pabrėžia, kad nesutampa ankstesni ir šioje byloje nagrinėjami tikrinimų laikotarpiai, vertintos kitokios faktinės aplinkybės, todėl pareiškėjui negalėjo susiformuoti lūkesčiai dėl mokesčio nemokėjimo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, nurodydamas, kad teršalų kiekis iš stacionarių taršos šaltinių netinkamai buvo deklaruotas dėl žmogiškosios klaidos, skunde iš esmės nekvestionuoja mokesčio už aplinkos terminą iš stacionarių taršos šaltinių už 2015-2016 metus (202,15 Eur) apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo.

Nesutikdamas su mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (56 163,79 Eur) apskaičiavimu pareiškėjas nurodo, kad toks mokestis negali būti apskaičiuojamas vadovaujantis poįstatyminiais aktais. Be to, nurodo, kad jo atžvilgiu buvo pritaikytos neproporcingos poveikio priemonės – mokesčio padauginimas iš koeficiento 10.

Iš Patikrinimo akto matyti, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius pareiškėjui apskaičiuotas nustačius faktą, kad pareiškėjas už 2015 metų IV ketvirtį, 2016 metus ir 2017 metų I ir II ketvirčius Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandens ir statybinį grundą deklaracijų KIT708, t.y. nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio. Pats pareiškėjas atsakovui tikrinimo metu pateikė išgauto vandens apskaitos duomenis, kurių pagrindu mokestis buvo apskaičiuotas. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių tarp proceso šalių nėra. Patikrinimo aktu įvertinus faktines aplinkybes buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Mokestis pareiškėjui apskaičiuotas vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (1 str.). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (2 str.).

Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. To paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-07-01) nustatyta Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje.

Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 str. 1, 2 ir 4 d.).

Aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, jog mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius yra įtvirtintas įstatymo lygmens teisės aktuose. Iš esmės savo pareigą teikti deklaracijas (KIT708), o tuo pačiu ir mokėti mokestį, patvirtina ir pats pareiškėjas 2017 m. spalio 9 d. pateikdamas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaraciją už 2017 m. III ketvirtį. Todėl atmestinas, kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad atsakovas nepagrįstai, vadovaudamasis tik poįstatyminio akto papildymu nustatė pareiškėjui pareigą nuo 2015 m. IV ketvirčio deklaruoti ir sumokėti mokesčius už išgautus išteklius.

Įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga mokėti tiek mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, tiek mokestį už valstybinius gamtos išteklius, todėl pareiškėjo viltys, pagrįstos VRAAD ankstesniais patikrinimais vertinant tuo metu egzistavusias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, negali būti vertinamos, kaip teisėtas lūkestis ir, juolab, nelemia ginčijamų administracinių aktų neteisėtumo.

Skundu pareiškėjas kelia klausimą ir dėl proporcingumo principo pažeidimo bei sankcijos sumažinimo. Pareiškėjo vertinimu jam paskirta neproporcinga sankcija, kuri turėtų būti sumažinta.

Kaip šiame teismo sprendime jau minėta Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-01-21 nutarimas, 2008-09-17 nutarimas). Vertinant pareiškėjo skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nenurodė iš esmės jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgiant teismas galėtų mažinti už ilgą laiką išvis nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį, taip išvengiant mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad VRAAD atliktas patikrinimas pasiekė tikslus ir pareiškėjas už 2017 m. III ketvirtį jau deklaravo išgautus gamtinius išteklius, suvokė egzistuojančią prievolę, nelaikytinos teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis įtakoti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžius, nustatytus atsakovo priimtame sprendime. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad apskaičiuotas mokestis reikšmingai įtakotų pareiškėjo finansinę padėtį ir/ar ūkinę veiklą. Vadovaujantis imperatyve Mokesčio už gamtos išteklius 6 straipsnio 2 dalies nuostata ir atsižvelgiant į anksčiau šiame teismo sprendime aptartas faktines aplinkybes ir išdėstytus motyvus darytina išvada, kad VRAAD tinkamai taikė Mokesčio už gamtos išteklius 6 straipsnio 2 dalį, teisingai apskaičiavimo pareiškėjo mokėtiną mokestį ir jį mažinti teismas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nėra aišku ar VRAAD teisingai apskaičiavimo mokestį. Teismas, įvertinęs Patikrinimo akto turinį daro išvadą, kad apskaičiuoto mokesčio dydis, jo sudėtinės dalys ir formulė yra detaliai atskleisti. VRAAD ginčijamu sprendimu atsižvelgė į pareiškėjo pateiktas pastabas dėl taikytino tarifo 2015 m. IV ketvirtį, apskaičiuotą mokestį patikslino (sumažino). Pabrėžtina, kad pagal Mokesčio administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktais ir/ar faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų motyvų, kodėl šis mokestis apskaičiuotas neteisingai.

Atsižvelgiant į iš proceso šalių pateiktų rašytinių įrodymų byloje nustatytas faktines aplinkybes, remiantis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais darytina išvada, kad VRAAD 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. VR-17.5-77 yra teisėtas ir pagrįstas ir naikinti jį nėra pagrindo (ABTĮ 91 str.), todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB „Malsena plius“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.