Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujančios ir pranešėjos), Irenos Stulpinienės, Remigijaus Armino, sekretoriaujant Ritai Grišiūtei, dalyvaujant atsakovo atstovui Viktorui Vyšniauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Palangos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl 2005 m. gegužės 18 d. sprendimų Nr. 89 ir 95 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

pareiškėjas A. Ž. skundu prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Palangos skyriaus 2005 m. gegužės 18 d. sprendimus Nr. 89 ir 95 dėl 1560 Lt socialinio draudimo įmokų ir 84 Lt delspinigių išieškojimo iš jam priklausančio turto (b.l. 21). Reikalavimą grindžia tuo, kad ginčijami sprendimai ir valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, nes būdamas advokatas jis yra priverstas mokėti draudimo įmokas valstybinio socialinio draudimo pensijos papildomai daliai.

Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartimi byla buvo sustabdyta iki Konstitucinis Teismas ištirs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4 dalies ir jos 7 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui ir Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams (b.l. 78). Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 26 nagrinėjamu klausimu priėmė nutarimą byloje Nr 35/04-37/04-72/06. Bylos nagrinėjimas atnaujintas 2007 m. spalio 24 d. nutartimi, išnykus bylos sustabdymo pagrindui (b.l. 93).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei atsakovo atstovo paaiškinimų matyti, kad pareiškėjo ginčijami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Palangos skyriaus 2005 m. gegužės 18 d. sprendimai Nr. 89 ir 95 dėl 1560 Lt socialinio draudimo įmokų ir 84 Lt delspinigių išieškojimo panaikinti paties atsakovo 2005-06-30 sprendimais Nr. B189 dėl mokėjimų nurodymų atšaukimo (b.l. 40 ir 44). Panaikinti administraciniai aktai, nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl nepažeidžia jo teisių. Atsakovas 2005-06-23 priėmė sprendimą Nr. 207 dėl išieškojimo iš pareiškėjo turto 1560 Lt socialinio draudimo įmokų ir 75,10 Lt delspinigių (b.l. 45). Nurodytu sprendimu atsakovas siekia išieškoti tas pačias mokestines nepriemokas, tačiau tai yra kitas administracinis aktas, kurį pareiškėjas šioje byloje neginčija. Pareiškėjui aptartos aplinkybės žinomos, nes atsakovas atsikirtimą pagrindė nurodytais administraciniais aktais. Pareiškėjas yra advokatas, todėl jam turi būti žinomos procesinių veiksmų neatlikimo pasekmės. Manytina, jog proceso šaliai - advokatui teismas neturi padėti įgyvendinti procesines teises pagal Lietuvos Respublikos ABTĮ 10 straipsnio nuostatas.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” konstatavo, jog Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks finansavimo einamosiomis pajamomis valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį valstybinis socialinis draudimas yra grindžiamas privalomosiomis įmokomis ir garantuojamas lėšomis, surenkamomis iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų, dalį savo uždirbtų lėšų skiriančių tiems visuomenės nariams, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių. Lėšomis, kurios yra surenkamos iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra finansuojamos ne jas mokančių asmenų būsimosios senatvės pensijos, bet pensijų išmokos tuo metu senatvės pensiją gaunantiems asmenims. Asmens pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra siejama su draudžiamųjų pajamų gavimu iš aktyvios ekonominės veiklos – darbo santykių ar individualios veiklos ir atsiranda pradėjus dirbti, jeigu iš atitinkamos aktyvios ekonominės veiklos yra gaunamos įstatymo numatytos draudžiamosios pajamos; ši pareiga pasibaigia tada, kai asmuo nutraukia aktyvią ekonominę veiklą arba, jos nenutraukęs, gauna mažesnes nei įstatymo nustatytos minimalios draudžiamosios pajamos (įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nurodytos pareigos pasibaigimo pagrindai arba minėtų bendrų taisyklių išimtys). Minėta pareiga paprastai nepriklauso nuo dirbančio asmens amžiaus arba nuo to, kiek yra ekonominės veiklos šaltinių, iš kurių jis gauna pajamas, - įmokos mokamos nuo iš kiekvienos ekonominės veiklos gaunamų draudžiamųjų pajamų. Šitaip siekiama užtikrinti lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir atitinkamų išmokų mokėjimą. Taigi yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad asmenys, dalyvaujantys darbo rinkoje, - tiek dirbantys pagal darbo (ar kitokias) sutartis, tiek valstybės tarnautojai, tiek dirbantys savarankiškai, - jeigu jie turi įstatyme numatytų draudžiamųjų pajamų, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas atžvilgiu yra traktuojami vienodai; tačiau esama ir tam tikrų šios taisyklės išimčių, kurios visais atvejais turi būti konstituciškai pagrįstos. Nutarime pažymėta, kad socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, tame tarpe valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą. Tai, kad Lietuvoje yra pasirinkta tokia pensijų sistema, kurioje lėšos, surinktos iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra pagrindinis pensijų sistemos finansavimo šaltinis, atitikties Konstitucijai atžvilgiu negali būti kvestionuojama.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime išdėstyta, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti, atsižvelgiant ir į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu. Nustatant dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžiantys kriterijai. Valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą galima susieti su tuo, kad asmuo gauna draudžiamųjų pajamų ir galima įstatymu nustatyti atitinkamą minimalų tokių pajamų dydį. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste pabrėžė, kad šis dydis gali būti lygus ir MMA. Atsižvelgiant į tai pažymi, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo, kaip teisės instituto, paskirtis yra nustatyti ir teisės aktuose įtvirtinti tokį dirbančio asmens minimalųjį darbo užmokestį per mėnesį, kuris, mokamas periodiškai, leistų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pažymi ir tai, kad dirbantys asmenys skirstomi į dvi grupes: tuos, kurie privalo mokėti socialinio draudimo įmokas, ir tuos, kurie socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, o suskirstomi objektyviu pagrindu – pagal gaunamų draudžiamųjų pajamų dydį. Toks suskirstymas nei diskriminuoja, nei nustato privilegijas. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, 8 straipsnio 2 dalis, 34 straipsnio 3, 4 dalys, įtvirtinančios teisinį reguliavimą, dėl kurio iš esmės kilo ginčas šioje byloje, neprieštarauja konstituciniams nediskriminavimo, teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Aptartų faktinių ir teisnių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl atmestinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Teismo 2005-09-27 ir 205-10-21 nutartimis buvo paskirtos reikalavimo užtikrinimo priemonės - sustabdytas įmokų išieškojimo vykdymas ( b.l. 29, 85). Pareiškėjo skundą atmetus, išnyko reikalavimo užtikrinimo priemonės reikalingumas, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės naikintinos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 71 straipsniu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 -89 straipsniais,

nusprendė:

atmesti pareiškėjo A. Ž. skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Palangos skyriaus 2005 m. gegužės 18 d. sprendimų Nr. 89 ir 95 panaikinimo,

panaikinti teismo 2005-09-27 ir 205-10-21 nutartimi paskirtas reikalavimo užtikrinimo priemones - sustabdymą įmokų išieškojimo vykdymo.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.