Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Evaldo Vanago, Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė T. P. ir nukentėjusiosios S. P. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-02-03 nutarties, kuria T. P., padariusi visuomenei pavojingas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 2 dalyje, taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. P. paskirtos priverčiamosios medicininės priemonės už tai, kad ji:

2011 m. rugpjūčio 23 d., apie 05.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžys, tyčia, siekdama užgauti ir įžeisti savo nepilnametę dukrą S. P., be priežasties neigiamai ją įvertindama jos pačios akivaizdoje stumdė ir vadino nepadoraus elgesio mergina, narkomane ir prostitute, tokiu būdu nederama forma užgauliai pažemino nukentėjusiąją ir nežymiai sutrikdė sveikatą, padarydama S. P. poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo ribose konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų ir padarė pagrįstas išvadas dėl T. P. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionaraus stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

T. P. ir S. P. savo apeliaciniuose skunduose T. P. padarytos veikos faktinių aplinkybių ir veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundais prašo netaikyti priverčiamosios medicinos priemones arba taikyti švelnesnę, todėl apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 17 str., asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas Baudžiamojo kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti veikos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal Baudžiamąjį įstatymą už padarytą pavojingą veiką, ir jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 str. numatytas priverčiamąsias medicinos priemones.

Lietuvos Respublikos BK 98 str. 1 d., numato, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

Iš ekspertizės akto (b. l. 70-72) ir kitos bylos medžiagos matyti, kad tiek nusikalstamos veikos padarymo, tiek šiuo metu T. P. turi psichikos sutrikimą – paranoidinę šizofreniją. Nusikalstamos veikos padarymo metu ji negalėjo suvokti savo veiksmų esmės, pavojingumo ir jų valdyti. Jai rekomendavo skirti priverčiamojo pobūdžio medicininio poveikio priemones – priverstinį gydymą specializuotoje psichiatrinėje gydymo įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Aplinkybėms, ar T. P. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, ar jai būtinas priverstinis gydymas specializuotoje psichiatrinėje gydymo įstaigoje, pirmosios instancijos teismas apklausė ekspertę S. G., kuri parodė, kad T. P. reikia taikyti priverčiamąsias medicinos priemones - priverstinį gydymą specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

S. P. ir T. P., kurios apklaustos apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodymai, jog judviejų santykiai šiuo metu geri, nepaneigia priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo paskirties ir visuomenės intereso.

S. P. apeliacinio skundo argumentas, kad nepilnametė S. P. esant reikalui gali prižiūrėti T. P., neatitinka realios situacijos.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai aiškinosi aplinkybes dėl T. P. dabartinės sveikatos būklės ir galimybių užtikrinti medicinos priemonių jai taikymo paskirtis kitais būdais, tačiau konstatuotina, jog tokių galimybių šiuo metu nėra. Iš gydymo įstaigos Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizė centro 2012-04-18 rašto matyti, jog nors šiuo metu suvokimo sutrikimų nestebėta, T. P. nėra pasveikusi. Jai yra paskirti vaistai palaikomajam gydymui, gydymo kontrolė - po 3 mėnesių, pasibaigus vaistams. Pačios T. P. paaiškinimu ir bylos duomenimis artimųjų ar giminaičių, kurie galėtų padėti užtikrinti T. P. gydymą namų sąlygomis, nėra. Jos dukra S. P. yra nepilnametė, ji atskirta nuo motinos ir šiuo metu gyvena vaikų globos namuose. Šiuo metu T. P. gyvena sugyventinio bute, kuris komandiruojamas dirbti kituose miestuose. Iš T. P. paaiškinimų matyti, jog ji teigia pati vartosianti jai paskirtus vaistus, tačiau iš jos pačios parodymų aiškiai matyti, jog savo būklei ji nėra kritiška. Apylinkės teismo posėdyje ekspertė S. G. patvirtino, kad dėl psichikos sutrikimo lydimų kliedesių T. P. elgesys gali būti pavojingas aplinkiniams (b.l. 124).

Esant paminėtoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai nustatė, jog T. P. pavojingas visuomenei veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., BK 155 str. 2 d., padarė būdama nepakaltinamumo būsenoje, todėl skundžiama teismo nutartis taikyti T. P. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės T. P. ir nukentėjusiosios S. P. apeliacinius skundus atmesti.