- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-10
- Bylos Nr.
- 1A-540-202/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-03004-2014-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys, Rūta Mickevičienė
- Kaltinamasis
- S. V.
- Advokatai
- Ramūnas Vanagas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kęstučio Jucio ir Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį, BK 216 straipsnio 1 dalį, BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. V. buvo kaltinamas tuo, kad pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002-07-02 Nr. IX-1007) 27 straipsnio 1 dalies reikalavimus, neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai jis reikalingas, nustatyta tvarka neįregistravęs individualios veiklos, siekdamas ją nuslėpti, versliškai ir stambiu mastu ėmėsi komercinės-finansinės veiklos, t. y. per tęstinį 2002-2009 metų laikotarpį, faktiškai vykdydamas finansinių paslaugų teikimo veiklą – pinigų skolinimą, kuri pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (2002-09-10 Nr. IX-1068, 2004-03-23 įstatymo Nr. IX-2067 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priskiriama finansų įmonėms ir kredito įstaigoms, ir neįregistravęs finansų įmonės teisės aktų nustatyta tvarka, teikė finansines (pinigų skolinimo) paslaugas fiziniams asmenims už atlygį ir iš šios veiklos per tą patį laikotarpį gavo 119 180 Lt pajamų, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo mokesčių administratoriui ir nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą, o būtent:
S. V. fiziniam asmeniui E. G. 2002 m. paskolino 8 000 Lt ir per tuos pačius metus grynais gavo 2 880 Lt palūkanų (pajamų), 2005 m. paskolino 10 000 Lt ir per 2005-2006 m. grynais gavo 6 000 Lt palūkanų (pajamų), 2008 m. paskolino 57 000 Lt ir per 2008-2009 m. gavo 64 800 Lt palūkanų (pajamų). Be to, S. V. fiziniam asmeniui M. M. 2008 m. paskolino 35 000 Lt ir per tuos pačius metus grynais gavo 3 000 Lt palūkanų (pajamų). Be to, S. V. fiziniam asmeniui M. G. 2008 m. paskolino 25 000 Lt ir per 2008-2009 m. grynais gavo 27 500 Lt palūkanų (pajamų), 2009 m. paskolino 50 000 Lt ir per 2009 m. grynais gavo 15 000 Lt palūkanų (pajamų).
Tokiu būdu šių gautų pajamų nedeklaravęs mokesčių administratoriui, nuo jų į valstybės biudžetą nesumokėjo 18 021 Lt mokesčių, iš jų 576 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir 17 445 Lt gyventojų pajamų mokesčio.
Be to, S. V. buvo kaltinamas tuo, kad siekdamas nuslėpti ir įteisinti savo paties pinigus, žinodamas, kad jie gauti nusikalstamu būdu, t. y. per tęstinį 2005-2009 m. laikotarpį, iš neteisėtos komercinės - finansinės veiklos neteisėtai gavęs 116 300 Lt pajamų, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo mokesčių administratoriui ir nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą, atliko su pinigais finansines operacijas sudalydamas sandorius, t. y. gautas lėšas legalizavo įsigydamas Lietuvos Respublikoje savo ir sutuoktinės I. V. vardu turtą, t. y.:
per 2005-2006 metus iš fizinio asmens E. G. gavęs grynais 6 000 Lt palūkanų (nuo 2005 m. paskolintų 10 000 Lt), 2006 m. birželio 30 d. panaudojo juos iš I. L. savo vardu įsigydamas automobilį „Audi A6“, 1996 m. gamybos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sandorio vertė 7 000 Lt;
per 2008-2009 m. iš fizinių asmenų M. G., M. M. ir E. G. gavęs grynais 110 300 Lt palūkanų (nuo 2008 m. M. G. paskolintų 25 000 Lt, nuo 2009 m. M. G. paskolintų 50 000 Lt, nuo 2008 m. M. M. paskolintų 35 000 Lt bei nuo 2008 m. E. G. paskolintų 57 000 Lt), 2010 m. birželio 16 d. panaudojo savo vardu iš J. G. įmonės įsigydamas automobilį „Toyota Avensis“, 2007 m. gamybos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sandorio vertė 35 000 Lt, 2011 m. birželio 16 d. iš J. G. įmonės savo vardu įsigydamas automobilį „BMW 530 XD“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2006 m. gamybos, sandorio vertė 40 000 Lt, 2011 m. spalio 21 d. iš J. J. įgydamas savo sutuoktinės I. V. vardu automobilį „Nissan Juke“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sandorio vertė 42 000 Lt.
Be to, S. V. buvo kaltinamas neteisėtai praturtėjęs, t. y. 2009 m. gruodžio 31 d. jis turėjo didesnį negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. turėjo viso 106 889 Lt (30 957 Eur) nedeklaruotų, dokumentais nepatvirtintų piniginių lėšų, kurių jis negali pagrįsti teisėtomis pajamomis.
Šalies argumentai
Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde nesutikdamas su išteisinamuoju nuosprendžiu nurodo, jog E. G. parodymai viso bylos proceso metu buvo aiškūs, nuoseklūs ir išsamūs. Prokuroras sutinka, kad tarp E. G. ir S. V. buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija, tačiau tai negali būti pagrindas E. G. parodymus vertinti kaip nepatikimus. Priešingai, tokia situacija kilo iš S. V. noro pasipelnyti. Prokuroras pažymi, jog dėl tokios pat priežasties priešiški santykiai susiklostė ir su M. G. bei M. M.. Pažymi ir tai, kad visose baudžiamosiose bylose tarp priešingose pusėse atsidūrusių asmenų susiklosčiusią situaciją galima vadinti konfliktine, tačiau teismų praktikoje tai nėra pagrindas tokių asmenų parodymus laikyti kaip nepatikimus.
Liudytojas M. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad mokėjo S. V. palūkanas. Pastarasis nurodė, kad iš S. V. skolinosi 35 000 Lt, 10 000 Lt grąžino. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino ikiteisminio tyrimo metu (2014 m. spalio 19 d.) M. M. parodymų, iš kurių matyti, kad iš 10 000 Lt S. V. sumokėtų pinigų, 3 000 Lt yra sumokėti procentai, o 7 000 Lt gražinta paskolos dalis. Vekselis buvo perrašomas kelis kartus pridedant palūkanas kol pasiekė 123 000 Lt sumą. Akivaizdu, kad didžiąją dalį vekselyje nurodytos sumos sudaro palūkanos. Todėl nėra pagrindo abejoti liudytojo nurodyta aplinkybe, kad jis S. V. mokėjo palūkanas. Tai, kad liudytojas negali prisiminti kada ir kokias sumas mokėjo S. V., kad nevedė užrašų, negali būti pagrindas jo (M. M.) parodymus vertinti kaip nepatikimus. Be to, M. M. neprivalėjo vesti užrašus ar apskaitą, fiksuoti sumas ir mokėjimo datas. Suprantama ir galimybė kai kurių aplinkybių neprisiminti. Prokuroras atkreipia dėmesį, jog M. G. ir E. G., kaip ir pats S. V., taip pat negalėjo nurodyti tikslių mokėtų sumų, datų, vietų, neturėjo ir nepateikė jokių apskaitos dokumentų, tačiau S. V. parodymų teismas nelaikė kaip nepatikimų.
Prokuroras teigia, jog nuosprendyje teismas nenurodė, kodėl atmeta M. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis (M. G.) išsamiai išdėstė sumas ir aplinkybes apie mokėtas palūkanas S. V.. Prokuroras atkreipia dėmesį, jog teisme apklaustas kaip liudytojas R. M. patvirtino, kad M. G. parodymus davė laisva valia, jais abejoti pagrindo nėra. Prokuroras taip pat pažymi, kad net ir pagal teisme duotus M. G. parodymus akivaizdu, kad jis mokėjo S. V. palūkanas. M. G. parodė, kad iš S. V. skolinosi 75 000 Lt (25 000 Lt + 50 000 Lt). Tuo tarpu vekselis surašytas 80 000 Lt sumai. Vėliau vekselis perrašytas 160 000 Lt sumai, nors papildomai iš S. V. pinigų M. G. nesiskolino. Be to, M. G. nurodė, jog S. V. grąžino 82 500 Lt skolą (42 500 Lt + 40 000 Lt). Prokuroro nuomone, tokie M. G. parodymai prieštarauja aplinkybei, kad M. G. iš S. V. skolinosi viso tik 75 000 Lt. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojo M. G. teisme duoti parodymai yra abstraktūs, nekonkretūs, jam viską reikėjo priminti. Pažymi, kad S. V. taip pat neneigė fakto, kad surašytas vekselis 160 000 Lt sumai neatitinka realiai M. G. paskolintos sumos. Prokuroras mano, kad gali būti, jog M. G. teisme pakeitė parodymus dėl to, kad S. V. atsisakė 80 000 Lt sumos iš jo (M. G.) išieškojimo. Pastaroji aplinkybė apygardos teismo įvertinta nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Skundo autorius taip pat pažymi, jog apygardos teismas atmetė net trijų tarpusavyje nesusijusių ir nepažįstamų asmenų parodymus. Teismas rėmėsi G. S., N. P. parodymais apie tai, kad jie S. V. palūkanų nemokėjo, ir padarė išvadą, kad S. V. galėjo negauti palūkanų ir iš E. G., M. G. bei M. M.. Prokuroras mano, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad ne vienas apklaustas kaip liudytojas nurodė, kad S. V. (duomenys neskelbtini) yra žinomas asmuo, kuris skolina pinigus ir, kad nėra įsteigęs ir nepriklauso jokiai labdaros ar nemokamos pagalbos paslaugas teikiančiai organizacijai.
Prokuroro nuomone, teismo argumentas, jog esant tokio masto skolinimams, kokie nurodyti kaltinime, turėjo būti vedama atitinkama apskaita, vertintinas tik kaip samprotavimas, kadangi S. V. neturint licencijos, neįsteigus įmonės ir tokia veikla neteisėtai verčiantis, tikėtis privalomo apskaitos vedimo negalima. Visi liudytojai nurodė tas pačias dokumentų pildymo aplinkybes, t. y. kad buvo surašomas vekselis, kuris vėliau perrašomas ankstesnįjį vekselį suplėšant. Tokie vekseliai gali būti vertinami kaip apskaitos dokumentai, tačiau jie buvo naikinami ir tik paskutiniai perduoti antstoliui. Be to, apskaitos nebuvimas negali paneigti veiklos fakto.
Prokuroras teigia, jog E. G., M. G. ir M. M. parodymai patvirtina, kad S. V. skolino pinigus už palūkanas ir iš to gavo pajamas. Tokia jo veika atitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Prokuroras taip pat teigia, jog atsižvelgus į tai, kad S. V. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisintas nepagrįstai, laikytina, kad jis nepagrįstai išteisintas ir pagal BK 216 straipsnio 1 dalį.
Prokuroras sutinka su teismo nurodyta aplinkybe, kad S. V. 2009 m. gruodžio 31 d. turėti 106 889 Lt (30 957 Eur) nėra pagrįsti deklaracijose ar kituose jų teisėtą įgijimą patvirtinančiuose dokumentuose, todėl BK 189¹ straipsnio prasme šios pajamos laikytinos neteisėto praturtėjimo faktą patvirtinančiomis pajamomis. Teismas taip pat teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad S. V. lėšas turėjo 2009 m. gruodžio 31 d., nors jam inkriminuota veika buvo kriminalizuota tik nuo 2010 m. gruodžio 11 d., kai įsigaliojo BK 189¹ straipsnis. Be to, teismas pagrįstai konstatavo, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 189¹ straipsnį asmeniui, turinčiam turtą iki įstatymo numatančio baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą jo turėjimą įsigaliojimo, negali būti taikoma nepadarius jokios nusikalstamos veikos. Tačiau įvertinęs tai, kad apygardos teismas S. V. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisino nepagrįstai, prokuroras mano, kad S. V. yra padaręs nusikalstamą veiką iki įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojimo, todėl jam gali būti taikoma ir BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokuroras prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: S. V. pripažinti kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir paskirti 150 MGL dydžio baudą; S. V. pripažinti kaltu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir paskirti 200 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, BK 72³ straipsniu konfiskuoti S. V. turtą už 116 300 Lt; S. V. pripažinti kaltu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį ir paskirti 150 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, BK 72³ straipsniu konfiskuoti S. V. turtą už 106 889 Lt Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes iš dalies sudėti, ir paskirti galutinę 250 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, BK 72³ straipsniu, konfiskuoti S. V. turtą už 223 189 Lt.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino joje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei teisėtą išvadą, kad S. V. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 202 straipsnio 1 dalyje, BK 216 straipsnio 1 dalyje, BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, požymių. Šios teismo išvados prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.
Skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad S. V. laikotarpyje nuo 2002 m. iki 2009 m. skolino pinigus E. G., M. M. ir M. G., ir tai darė neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai bei nustatyta tvarka neįregistravęs įmonės.
Pagal S. V. pareikštą kaltinimą išteisintasis vykdė finansinių paslaugų teikimo veiklą – pinigų skolinimą, kuris pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (2002-09-10, 2004-03-23 įstatymo Nr. IX-1068 redakcijos) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 4 straipsnio 1 dalies nuostatas priskiriamas finansų įmonėms ir kredito įstaigoms, ir tai darė versliškai bei stambiu mastu. Kaltinime taip pat nurodyta, jog S. V. per nurodytą laikotarpį gavo 119 180 Lt pajamų, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad paskolos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnis, pagal kurį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis aktualia teismų praktika, padarė pagrįstą išvadą, kad aptariami išimtinai civiliniai teisiniai santykiai šiuo atveju gali būti kriminalizuojami tik nustačius verslišką veiklos pobūdį ar stambų mastą. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio seka, kad paminėtų būtinų baudžiamosios atsakomybės sąlygų (versliškumo ar stambaus masto) S. V. veiksmuose nėra. Prokuroro apeliaciniame skunde šios teismo išvados iš esmės neginčijamos. Apelianto pagrindiniai argumentai yra susiję su M. G., M. M. ir E. G. bei išteisintojo parodymų vertinimu patikimumo aspektu, o tuo pačiu su šių asmenų parodymų, kaip savarankišku įrodymų šaltinio, įrodomąja verte.
Versliškumas BK 202 straipsnio 1 dalies prasme suprantamas kaip vertimasis ūkine, finansine, profesine, komercine veikla, kuria užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis ar papildomas pajamų šaltinis. Versliškumo požymius paprastai apibūdina pažeidimų skaičius, nuolatinis veiklos pobūdis, pajamų dydis, parengiamųjų darbų atlikimas, priemonių šiai veiklai vykdyti turėjimas (automobilių, įrenginių, staklių ir kitų daiktų įsigijimas ir turėjimas), šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai (pvz. informacijos apie paskolų suteikimą už palūkanas skleidimas spaudoje ar kitose masinėse informavimo priemonėse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2010, 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7/58/2013).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pinigų skolinimas trims asmenims netgi kaltinime nurodytomis aplinkybėmis (už palūkanas) per septynerius metus, nenustačius jokių kitų veikos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį apibūdinančių požymių, negali būti pripažinta nusikalstama veikla BK 202 straipsnio 1 dalies prasme (pagal versliškumo požymį).
Veiklos stambus mastas yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sisteminis įstatymų aiškinimas leidžia spręsti, jog baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti tokį per metus iš veiklos gaunamų pajamų dydį ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertę, kurie viršija (duomenys neskelbtini) straipsnyje numatytą 500 MGL dydžio sumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013).
S. V. buvo kaltinamas, kad nuo 2002 m. paskolino E. G. 8 000 Lt ir per šiuos metus gavo 2 880 Lt palūkanų, 2005 m. paskolino 10 000 Lt ir per 2005 – 2006 metus gavo 6 000 Lt palūkanų, 2008 m. paskolino 57 000 Lt ir per 2008 – 2009 metus gavo 64 800 Lt palūkanų.
Išteisintasis S. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad už paskolintus pinigus ir E. G. bei M. M. bei M. G. palūkanų negavo. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pagal BPK 20 straipsnio prasmę kaltinamojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo (turi interesų baudžiamojoje byloje, nėra saistomas priesaikos ir atsakomybės už melagingų parodymų davimą, gali laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus) taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Tai reiškia, kad norint juos paneigti, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti kokie kiti patikimi ir aiškią įrodomąją vertę turintys įrodymai paneigia kaltinamojo ar išteisintojo parodymus. Kolegijos nuomone, vien akivaizdžiai netikroviškų ir nepatikimų E. G. parodymų tam nepakanka.
Liudytojas E. G. ikiteisminio tyrimo pradžioje parodė, kad per du kartus pasiskolino ir S. V. apie 70 000 Lt už neįvardijamo dydžio palūkanas. Šiuos pinigus jis grąžino. 2007 – 2008 metais pasiskolino 57 000 Lt, už kuriuos atliko statybos darbus S. V. statomame name. Vekselį 140 000 Lt sumai pasirašė, ,,kad būtų garantuoti jo atliekami darbai ir namo statybos užbaigimas“ (t. 1, b. l. 145-146). Antroje apklausoje E. G. apie 70 000 Lt paskolą net neužsiminė. Jis nurodė, kad pinigus skolinosi tris kartus (2002 m. – 8 000 Lt su 4 proc. dydžio palūkanomis, 2005 m. – 10 000 Lt su 5 proc. dydžio palūkanomis ir 2008 m. – 57 000 Lt su 5 proc. dydžio palūkanomis). Naujas vekselis 140 000 Lt sumai ,,turėjo garantuoti, kad medžiagos buvo naudojamos kokybiškos ir darbai atlikti kruopščiai be vadinamosios ,,chaltūros“ ...“ (t. 1, b. l. 147-148).
Kitoje apklausoje E. G. jau teigė, kad iš G. V. skolinosi 57 000 Lt, o vekselyje nurodyta 140 000 Lt sumą sudaro paskolos suma ir palūkanos (t. 2, b. l. 13-14).
Pirmosios instancijos teisme E. G. nurodė, kad už 57 000 Lt paskolą per du karus sumokėjo 64 800 Lt palūkanų, o skolos negrąžino, bet už ją atidirbo dirbdamas prie S. V. gyvenamojo namo. Vekselį 140 000 Lt sumai pasirašė kaip garantą dėl nebaigtų darbų kokybės (t. 5, b. l. 124-125).
Teisėjų kolegijos nuomone tokie nerealūs liudytojo paaiškinimai apie paprastojo vekselio (t. 1, b. l. 118) pasirašymo aplinkybes ir palūkanų dydžius (daugiau nei 50 proc. metinių palūkanų) yra visiškai neįtikinami. Akivaizdu, kad jais remtis, siekiant paneigti S. V. parodymus, jog palūkanų skolindamas E. G. pinigus, jis negavo, negalima.
Iš S. V. parodymų seka, kad 2008 m. M. M. paskolino 35 000 Lt. Dėl palūkanų nesitarė. Paprastąjį vekselį 123 000 Lt sumai, pasirašytą M. M., vykdymui pateikė perėmęs M. M. skolą A. B..
Liudytojas A. B. nurodė, kad M. M. 2009 m. paskolino 19 000 Lt surašant tipinę paskolos sutartį atspausdintą iš interneto, kurioje buvo numatytos palūkanos, nors dėl jų su skolininku nesitarė.
Liudytojas M. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme (t. 1, b. l. 191-192, t. 5, b. l. 167-168) negalėjo tiksliai nurodyti kokias palūkanas mokėjo S. V. ir kokią dalį paskolos jam grąžino. Jis taip pat nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl būdamas bloguose santykiuose su S. V., pasirašė paprastąjį vekselį, kuriame nurodyta suma (123 000 Lt) daug kartų viršija paskolos sumą, juo labiau, kad dalį paskolos (10 000Lt) pasak liudytojo, be jokių tai patvirtinančių dokumentų (rašto, pakvitavimo ir pan.), jis grąžino skolintojui.
Pažymėtina, kad apelianto surašytame kaltinamajame akte S. V. nebuvo kaltinamas tuo, kad gavo ar siekė gauti iš M. M. 88 000 Lt palūkanų (123 000 – 35 000 = 88 000 Lt). Kaltinamajame akte suformuluota, kad S. V. iš M. M. per 2008 metus gavo 3 000 Lt palūkanų, nors paskolos davimo E. G. atveju palūkanos, kurios sudarė skirtumas tarp paprastajame vekselyje nurodytos sumos ir paskolos, išteisintajam buvo inkriminuotos. Tai rodo, kad pačiai kaltinančiajai institucijai M. M. parodymai apie gautų ar tikėtinų gauti palūkanų dydį neatrodė patikimi.
Liudytojas M. G. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad 2008 – 2009 metais iš S. V. gavo 75 000 Lt paskolą ir sumokėjo 42 5000 Lt palūkanų (t. 1, b. l. 184-186). Teisme jis nurodė, kad dėl pykčio apkalbėjo S. V., teigdamas, jog mokėjo jam palūkanas (t. 5, b. l. 146)..
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė M. G. parodymais, duotais tyrėjui. Toks šio liudytojo parodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio, BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir ilgametę teismų praktiką, pagal kurią įtariamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui teismui įrodomosios vertės neturi. Šie duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2005, 2K-317/2011 ir kt.). Jokių kitų patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad S. V. ir M. G. paskolos suteikimo atveju tarėsi dėl palūkanų ir kad šias palūkanas S. V. gavo byloje nėra. Jų nenurodo ir apeliantas.
Apeliaciniame skunde nurodytos liudytojo M. G. parodymų keitimo priežastys yra spėlionių pobūdžio. Bet kokiu atveju vienoks ar kitoks šių priežasčių vertinimas nedaro liudytojo parodymų nuosekliais ir patikimais.
Galima sutikti su apelianto teiginiais, kad apskaitos apie gautas pajamas nevedimas S. V. kaltės pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nei patvirtina, nei paneigia. Kita vertus dalies paskolos grąžinimo, palūkanų sumokėjimo ar didelių sumų pinigų investavimo į bendrus projektus su skolintoju patvirtinimu labiau turi būti suinteresuotas paskolos gavėjas.
Prokuroro skundo argumentas, kad labdaros ar nemokamos pagalbos teikimo organizacijoms nepriklausantis asmuo pinigus gali skolinti tik už palūkanas nėra įtikinamas teisinis argumentas, juo labiau, kad byloje yra duomenų, kad S. V. skolino pinigus be palūkanų ir kitiems asmenims (t. 1, b. l. 110, 113-114, 119-120, 123-124).
Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojo E. G. parodymus ir pagrįstai juos pripažino prieštaringais ir tuo pačiu nepatikimais. Iš to seka, kad netgi darant prielaidą, kad S. V. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis skolindamas M. M. ir M. G. pinigus ir gaudamas iš jų 45 000 lt palūkanų, nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, nes byloje nėra nustatytas ir alternatyvus veiką kriminalizuojantia požymis – stambus mastas, t. y. 500 MGL dydį viršijantį pajamų suma, gauta per metus iš neteisėto vertimosi finansine veikla.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio prio reo). Nekaltumo prezumpcija yra glaudžiai susijusi ir su tinkamu įrodinėjimo pareigos įgyvendinimu. Baudžiamajame procese pareigą įrodinėti turi valstybės pareigūnai, institucijos, kuriems nesurinkus neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, kai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas yra abejotini, nepakankamai išsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų apie kaltumą, kaltinamasis turi būti išteisinamas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad S. V. padarė aptariamą nusikalstamą veiką.
Prokuroro apeliaciniame skunde S. V. kaltė pagal BK 216 straipsnio 1 dalį tik preziumuojama, t. y. išvedama iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sprendimo išteisinti S. V. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį sąsajas su aptariamos nusikalstamos veikos (BK 216 straipsnio 1 dalis) sudėties požymiais, padarė motyvuotą ir abejonių nekeliančią išvadą, kad S. V., savo ir žmonos vardu įgydamas automobilius, nusikalstamu būdu įgyto turto nelegalizavo. Esminiai pirmosios instancijos teismo argumentai yra tiesioginės tyčios, kuri yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis, nebuvimas ir objektyviųjų sudėties požymių (turto nusikalstamos kilmės) nebuvimas.
Šių skundžiamame nuosprendyje išdėstytų argumentų apeliantas net nebando paneigti, apsiribodamas teiginiu, kad, ,,atsižvelgiant į tai, kad S. V. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisintas nepagrįstai, laikytina, kad nepagrįstas ir neteisėtas ir teismo sprendimas išteisinti S. V. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį“.
Todėl atsakyti į tokius skundo argumentus nėra būtinumo.
Analogiškai vertintini ir prieštaringi bei klaidingu teismų praktikos interpretavimu pagrįsti skundo argumentai, susiję su BK 189¹ straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje aiškiai konstatuota, kad sprendžiant ar iki BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo (2010-12-11) įgyto, bet teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, būtina vertinti bylos duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, ar turimo turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, kuri ir pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Tik tais atvejais, kai nustatytos bylos aplinkybės lemia teismo įsitikinimą, kad pajamos turimam turtui įgyti ar pats turtas gauti iš tuo metu pagal įstatymą nusikalstamos veiklos ir turto savininkas tai žinojo ar galėjo žinoti, nepaisant to, kad turtas įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 189¹ straipsnį nelaikytinas priešingu BK 2 straipsnio 3 dalyje ir 3 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, o kartu ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio reikalavimams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-93/2014, 2K-75/2014). Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pats pinigų skolinimas, kurį tiek jų skolinimo momentu, kiek šiuo metu reglamentuoja CK, nėra nusikalstama veika. Todėl BK 189¹ straipsnio 1 dalies taikymas S. V. yra negalimas. Iš to seka, kad šiuo atveju nėra reikalo vertinti byloje surinktus įrodymus iš kurių galima būtu spręsti apie aptariamos nusikalstamos veikos dalyko vertę, jo kilmę, S. V. ir jo sutuoktinės gautas pajamas, sudarytų sandorių teisėtumą, jų sudarymo logiką, tikslus, kontekstą ir pan.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. V. nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Šioje baudžiamojoje byloje Baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nenustatyta. Todėl tenkinti prokuroro apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.