- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-17
- Bylos Nr.
- 2S-873-254/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-00134-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- M. P., L. P., T. V., E. V.
- Ieškovas
- AB SEB banko
- Trečiasis asmuo
- UAB „Maritonas“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. P., L. P., T. V. ir E. V. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-625-896/2014 pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį atsakovams M. P., L. P., T. V. ir E. V. dėl negrąžinto kredito, palūkanų ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Maritonas“, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. G. esmė
Ieškovas AB SEB bankas (toliau ieškovas) pareiškė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų solidariai M. P., L. P., T. V. ir E. V. (toliau atsakovai) 62 054,70 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant ieškinio sumos areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias bankuose bei kitose kredito įstaigose.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir jo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą už 62 054,70 Lt, uždraudžiant atsakovams jį bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, tačiau paliekant atsakovams jį saugoti ir naudotis, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose, už 62 054,70 Lt.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovai (toliau apeliantai) atskiruoju skundu prašo 2014 m. sausio 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Teismas nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didele ieškinio suma, kas yra visiškai negalima, iki kol neišspręstas skolos klausimas tarp ieškovo ir trečiojo asmens.
2. Teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl pareikšto ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir neįvertino, ar ieškovui bus priimtas palankus teismo sprendimas. Teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad notarų biuras yra išdavęs vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš trečiojo asmens, o trečiasis asmuo yra įmonė, kuriai nėra paskelbtas bankrotas, taip pat nėra nurodyta ieškinyje, kad trečiasis asmuo pats nepadengs savo skolos. Apskritai byloje nėra žinoma trečiojo asmens nuomonė dėl pareikšto ieškinio, dėl grąžintinos sumos, nežinoma, ar tarp trečiojo asmens ir ieškovo negali būti sudaryta taikos sutartis, ir sudarytas skolos grąžinimo grafikas.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo 2014 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti šiais argumentais:
1. Teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenukrypo nuo panašiose bylose formuojamos praktikos, nes ginčas byloje yra kilęs dėl didelės sumos, kaip fiziniams asmenims, priteisimo, o duomenų apie apeliantų turtinę padėtį ieškinio pateikimo metu ieškovas neturėjo. Duomenų apie savo turtinę padėtį apeliantai nepateikė ir kartu su atskiruoju skundu, todėl pagrindo naikinti skundžiamos nutarties nėra pagrindo. Nutartimi laikini apribojimai apeliantų turtui buvo pritaikyti nurodant nutartį vykdyti tokia tvarka, kad apribojimai sukeltų apeliantams kuo mažesnės neigiamas pasekmes, taip įgyvendinant ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Vykdant nutartį antstolis areštavo apeliantams M. P. ir L. P. priklausantį nebaigtą statyti statinį ir žemės sklypą, kurio vertė pakankama, todėl jokie kiti apribojimai nepritaikyti. Nepagrįstai apeliantai teigia, jog teismas turėjo atsižvelgti į apeliantams gręsiančius padarinius, jeigu ieškinys būtų atmestas, nes, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, jau gali būti nebelikę apeliantų turto, kai, tuo tarpu, apeliantams šiuo metu tik uždrausta perleisti turtą tretiesiems asmenims ir įkeisti, o naudotis jie juo gali.
Šalies argumentai
2. Apeliantų nurodomos aplinkybės galėtų būti vertinamos nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau ne šioje stadijoje. Apeliantai patys galėtų atsakyti į savo iškeltus klausimus. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neužkerta ginčo išsprendimui taikos sutartimi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas apeliantų, kaip solidarių skolininkų (laiduotojų), turtui, o jo esant nepakankamai – ir piniginėms lėšoms taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Nustatyta, kad AB SEB bankas (toliau ieškovas) ir UAB „Maritonas“ (toliau trečiasis asmuo) 2008 m. kovo 18 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 2050807040014–05 (su vėlesniu pakeitimu Nr. 1, sudarytu 2009 m. kovo 24 d.), pagal kurią trečiajam asmeniui buvo suteiktas 80 000 Lt kreditas iki 2010 m. kovo 23 d. (b. l. 15, 20). Pasibaigus kreditavimo sutarčiai, trečiasis asmuo kredito negrąžino. 2013 m. liepos 30 d. notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą dėl 62 054,7 Lt skolos išieškojimo iš trečiojo asmens (b. l. 37). Prievolės įvykdymas buvo užtikrintas apeliantų M. P. ir L. P. (b. l. 23–25), taip pat apeliantų T. V. ir E. V. (toliau apeliantai) (b. l. 26–28) 2009 m. kovo 24 d. laidavimo sutartimis. Jie įsipareigojo kaip solidarūs skolininkai atsakyti bankui visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu kredito gavėjas laiku ir tinkamai nevykdys visų savo prievolių arba jų dalies pagal nurodytą kreditavimo sutartį. Kadangi kredito gavėjas nevykdė prievolių pagal kreditavimo sutartį, ieškovas, vadovaudamasis CK 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.76 straipsnio ir 6.80 straipsnio 2 dalies nuostatomis, prašė 62 054,7 skolą priteisti iš laiduotojų.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios teisės normos turinio analizė suponuoja išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 straipsnis).
Nuoseklioje ir gausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra suformuota pozicija, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; kt.). Ši grėsmė gali būti paneigta įrodžius atsakovo gerą turtinę padėtį, t. y. kad konkrečiam atsakovui konkreti ieškovo reikalaujama suma nėra didelė. Atskirajame skunde net neteigia, kad ieškinio suma apeliantams nėra didelė, jie jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Todėl spręsti, jog teismas šiuo pagrindu visiškai pagrįstai taikė apeliantų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones.
Nesutiktina su apeliantais, kad visų pirma turėtų būti išspręstas skolos išieškojimas iš trečiojo asmens klausimas, o tik tada taikomos sankcijos apeliantams. Nagrinėjamu atveju, ieškinys yra reiškiamas solidariems atsakovams – laiduotojams. Ieškovui pareiškus ieškinį keliems solidariems atsakovams ir teismo sprendimu ieškinį tenkinus, pareigą privalomai įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą įgyja visi solidarūs atsakovai, o ne kuris nors vienas. Ieškovas (kreditorius) turi teisę reikalauti, kad prievolę (jos dalį) įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, tiek laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Tokiu atveju neturi jokios įtakos tai, jog iš trečiojo asmens išieškojimas jau yra pradėtas, taip pat jo nuomonė, dėl skolos grąžinimo geranoriškumo ar pan. Aptariamu atveju ieškovas pasirinko atsakovais būtent laiduotojus, o ne kreditavo gavėją, todėl tokiu atveju svarbu tik jų realios galimybės įvykdyti įsipareigojimus, atsiejant nuo trečiojo asmens. Kita vertus laidavimo sutarčių 3.2 punktuose apeliantai yra atsisakę savo CK 6.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisės reikalauti, kad ieškovas pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų skolininkės (trečiojo asmens) turtą (b. l. 24, 27).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio reikalavimų pagrįstumas, įskaitant visus apeliantų atskirajame skunde keliamus reikalavimus (pvz.: teismas neįvertino, jog pats trečiasis asmuo gali įvykdyti įsipareigojimus; tarp jų gali būti sudarytas skolos padengimo grafikas ir pan.), bus sprendžiamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, nenustačius akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo bei esant kitai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai (nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas), teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kuomet sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, teismas turi įvertinti CPK 144 straipsnyje nurodytų kriterijų buvimą ar nebuvimą, tačiau negali būti nagrinėjamas skolos klausimas ar pan.
Skundžiama nutartimi laikinosios apsaugos priemonės apeliantų turtui buvo pritaikytos nurodant nutartį vykdyti tokia tvarka, jog apribojimai sukeltų apeliantams kuo mažesnes neigiamas pasekmes, t. y. nurodyta visų pirma areštuoti apeliantams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą už 62 054,70 Lt, ir tik jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas. Būtent toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio turto, tai leidžia atsakovui patirti mažiausiai suvaržymų kasdieniniame gyvenime. Kaip matyti iš 2014 m. sausio 27 d. Turto aprašo (b. l. 55–56), antstolis, vykdydamas šią skundžiamą teismo nutartį, į aprašą įtraukė tik apeliantams M. P. ir L. P. priklausantį nebaigtą statyti statinį ir žemės sklypą, kurių rinkos vertė 63 500 Lt, pakankama ieškiniui užtikrinti. Apeliantai atskirajame skunde nenurodo, jog būtų patyrę neproporcingų apribojimų turtui, areštavus turtą būtų viršyta bendra ieškinio suma ir / ar kitų nutarties neteisėtumo motyvų šiuo aspektu, todėl nesutiktina su apeliantais, kad teismas pažeidė proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Priešingai, patenkinus ieškinį ir priteisus skolą, tam momentui gali būti nelikę turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, kas sukeltų neigiamus padarinius ieškovui, palyginus su tuo, jog apeliantams byloje tik uždrausta perleisti tretiesiems asmenimis ir/ ar įkeisti nekilnojamąjį turtą, tačiau leidžiama juo naudotis.
Atsižvelgiant į į tai, kas aukščiau išdėstyta, yra pagrindas skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti ir palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartį nepakeistą.