Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2009-09-14 · Administracinė byla Nr. A-662-915-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-09-14
Bylos Nr.
A-662-915-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662 – 915/2009Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 22 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2–3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio miesto VPK), 1 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad jis yra nuteistas pagal Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. nuosprendį. Šiuo nuosprendžiu jam buvo subendrinta bausmė, kuri buvo paskirta pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. nuosprendį. Paaiškino, kad 2007 m. lapkričio 7 d. jo artimieji jam atnešė siuntinį į Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinę, tačiau pareigūnai atsisakė siuntinį perduoti. Pareigūnai nurodė, jog siuntinys jam nepriklauso, nes jis laikinai perkeltas iš pataisos namų ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti. Manė, kad pareigūnai neteisėtai neperdavė jam skirto siuntinio. Pažymėjo, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs, todėl jis areštinėje galėjo gauti siuntinius. Be to, tuo metu jam suėmimas buvo paskirtas kaip kardomoji priemonė. Nurodė, kad dėl šių neteisėtų pareigūnų veiksmų patyrė emocinį ir dvasinį stresą, todėl turi būti atlyginta neturtinė žala.

Atsiliepimas

Panevėžio miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 21–22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panevėžio miesto vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad pareiškėjas į Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinę buvo laikinai perkeltas iš Alytaus pataisos namų ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti. Jis būdamas Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinėje turėjo nuteistojo statusą. Pažymėjo, kad Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Areštinės taisyklės) 6 punkto 14 papunktis numato, kad siuntinius gali gauti areštinėje laikomi asmenys, tačiau šis punktas netaikomas asmenims, turintiems tik nuteistojo statusą. Pabrėžė, kad pareiškėjas tuo metu turėjo tik nuteistojo statusą, kadangi jis į areštinę buvo atvežtas ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, o kardomoji priemonė – suėmimas nepaskirta. Manė, kad pareiškėjas nepagrįstai prašė priteisti neturtinės žalos. Teigė, jog Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, neperdavę siuntos pareiškėjui, vadovavosi Areštinės taisyklėmis, todėl jų veiksmai teisėti. Pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį neturtinė žala gali būti atlyginama tik tuo atveju, kai žala kyla dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 60–62) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato pareiškėjui 100 Lt moralinės žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, kad Kupiškio rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 31 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu pareiškėją pripažino kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę 1 metams 2 mėnesiams. Remdamasis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis teismas paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. nuosprendžiu ir galutinai paskyrė laisvės atėmimą 1 metams 5 mėnesiams. Bausmės pradžią skaičiuoti pradėta nuo 2007 m. spalio 31 d., į bausmės laiką įskaičiuota sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2005 m. rugpjūčio 3 d. iki 2005 m. rugpjūčio 4 d., nuo 2006 m. kovo 16 d. iki 2006 m. kovo 23 d., nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2007 m. spalio 31 d. Kardomoji priemonė iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirta – suėmimas, suimant nuteistąjį posėdžių salėje. Nurodė, kad Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Taisyklės), 39 punktas numato, jog teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spauda netaikoma nuteistiems asmenims (turintiems tik nuteistojo statusą). Nuteistieji, kuriems nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, ir nuteistieji, kurie įtariami kito nusikaltimo padarymu, už kurį jiems skirta kardomoji priemonė – suėmimas, gali naudotis taisyklėse šia nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį, jog Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2007 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 50-V-209, 6.14 punktas nurodo, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę vieną kartą per 15 dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais. Šio punkto nuostata netaikoma asmenims, turintiems tik nuteistojo statusą. Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytus teisės aktus, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato areštinės pareigūnai siaurai aiškino nuteistojo sąvoką. Be to, pažymėjo, kad teismas nepagrįstai taikė Areštinių taisyklių 6.14 punkto išlygą, kai siuntiniai neperduodamai tik nuteistojo statusą, turintiems asmenims. Nurodė, jog Taisyklių 39 punktas numato, kad asmenys, esantys areštinėje, gali gauti siuntinius. Nors tame pačiame punkte yra numatyta išimtis, jog asmenys turintys tik nuteistojo statusą šia teise negali naudotis, bet minėtame punkte aiškiai yra nurodyta, kad nuteistasis, kurio atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, tačiau nėra įsiteisėjęs, taip pat gali gauti siuntinius. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo nuteistas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. Šiuo nuosprendžiu buvo subendrintos jo padarytos nusikalstamos veikos su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. nuosprendžiu. Galutinę bausmę paskyrė Kupiškio rajono apylinkės teismas. Teismas paskyrė kardomąją priemonę – kardomąjį kalinimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Siuntinį pareiškėjui buvo atsisakyta perduoti 2007 m. lapkričio 7 d. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui būnant Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs. Minėtas nuosprendis įsiteisėjo tik 2007 m. lapkričio 21 d. Todėl laikė, kad pareiškėjas pagal Taisyklių 39 punktą galėjo gauti siuntinius. Areštinių taisyklių 6.14 punkto ir taisyklių 39 punkto išimtys jo atžvilgiu netaikytinos. Teismas kritiškai vertino atsakovo teiginį, kad pareiškėjas buvo etapuotas iš pataisos darbų kolonijos, kur jis atlikinėjo bausmę. Pažymėjo, jog neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui, pareiškėjas negalėjo būti pasiųstas į pataisos darbų koloniją bausmės atlikimui. Tai, kad jis į Kupiškio rajono apylinkės teismą buvo etapuotas iš pataisos darbų kolonijos, nereiškia, kad jo atžvilgiu būtų galima teigti, jog jis jau atlikinėjo bausmę pagal teismo nuosprendį, kurį priėmė Kėdainių rajono apylinkės teismas. Kupiškio rajono apylinkės teismui nuosprendžiu subendrinus bausmes, galioti liko tik Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis ir pareiškėjo statusas pasikeitė, jis tapo nuteistu asmeniu, tačiau jo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs ir išimtis jam negalėjo būti taikoma. Nurodė, jog Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų, ar jos darbuotojų kaltės. Sistemiškai aiškinant įstatymą, žalą sudaro tiek materialinė žala, tiek moralinė – neturtinė žala, kuri atsirado dėl valdžios institucijų darbuotojų kaltės. Laikė, jog tai, kad pareiškėjas negavo jam atnešto siuntinio yra tiesioginė kaltė policijos pareigūnų, kurie atsisakė šį siuntinį priimti ir perduoti nuteistajam. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas laikė, kad faktas, jog atsakovas neįsigilino į Lietuvos generalinio komisaro patvirtintų areštinių veiklos taisyklių 39 punkto turinį ir esmę, neatleidžia institucijos nuo atsakomybės. Teismas, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, manė, kad pareiškėjui priteistina 100 Lt neturtinė žala.

III.

Panevėžio miesto vyriausiasis komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 64–65) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, taip pat nurodo, jog teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, vadovavosi Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, tačiau šiame straipsnyje neturtinės žalos atlyginimas nėra numatytas, todėl neturtinės žalos atlyginimas negalėjo būti taikomas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai atsisakė pareiškėjui, patalpintam į areštinę, perduoti artimųjų atneštą siuntą/perdavimą.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos CK, kurio 6.245–6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta šio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, t. y. Panevėžio miesto VPK pareigūnai neatliko jų kompetencijai priskirtų veiksmų ar juos atliko netinkamai.

Pareiškėjas prašo priteisti 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą ar atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant teisingumą. Pabrėžtina, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Byloje nustatyta, kad R. M. į Panevėžio miesto VPK areštinę buvo laikinai perkeltas iš Alytaus pataisos namų ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti (baudžiamoji byla Nr. 50–1–0497–05). Šioje baudžiamojoje byloje pareiškėjui kardomoji priemonė – suėmimas paskirta nebuvo. Alytaus pataisos namuose R. M. atliko bausmę pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007-06-01 nuosprendį, kuris įsiteisėjo 2007-07-31. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007-10-31 nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metai ir 2 mėnesiai. Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, bylą nagrinėjęs Kupiškio rajono apylinkės teismas paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007-06-01 teismo nuosprendžiu už tris veikas paskirta subendrinta bausme. Tuo pačiu nuosprendžiu pareiškėjui iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirta kardomoji priemonė – kardomasis kalinimas (suėmimas), suimant jį teismo posėdžio salėje. Būnant R. M. Panevėžio miesto VPK areštinėje 2007-11-07 artimieji atnešė siuntą/perdavimą, kurį Panevėžio miesto VPK areštinės pareigūnai atsisakė priimti ir perduoti nuteistajam.

Teritorinių policijos įstaigų areštinėse (toliau – ir policijos areštinės) uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymas Nr. 5–V–356 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių 7.14 punkte reglamentuota, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę vieną kartą per 15 dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais (šio punkto nuostata netaikoma nuteistiems asmenims, turintiems tik nuteistojo statusą). Tuo tarpu minėtų Taisyklių 39 punkte įtvirtinta, jog teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spauda netaikoma nuteistiems asmenims (turintiems tik nuteistojo statusą). Nuteistieji, kuriems nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, ir nuteistieji, kurie įtariami kito nusikaltimo padarymu, už kurį jiems skirta kardomoji priemonė - suėmimas, šia gali naudotis taisyklėse nustatyta tvarka.

Taigi sprendžiant ginčą būtina išsiaiškinti anksčiau nurodytose nuostatose vartojamos sąvokos „nuteistasis“ prasmę. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 22 straipsnio 4 dalį, kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju, o kaltinamasis, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, tampa išteisintuoju. Tai reiškia, kad teismui priėmus nuosprendį, kaltinamasis įgyja nuteistojo statusą. Terminas „nuteistasis“ atitinkamai vartojamas ir vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose (apeliacinėje, nuosprendžių ir nutarčių vykdymo, kasacinėje).

Pareiškėjas nuteistojo statusą buvo įgijęs Kėdainių rajono apylinkės teismui priėmus 2007-06-01 nuosprendį. Įgijus tokį statusą ir būnant areštinėje nuteistasis šia subjektine teise (gauti siuntas/perdavimus) pasinaudoti nebegali, išskyrus atvejį, kai jis įtariamas kito nusikaltimo padarymu, už kurį jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas. Pagal Taisyklių 39 punktą, nagrinėjamu atveju tokia teise nuteistasis galėtų naudotis tik tuo atveju, jeigu nuteistojo statusą jis būtų įgijęs tik nuo Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo momento. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nuteistojo statusą įgijo ir jį išsaugojo dar iki Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo, eliminuoja jo galimybę pasinaudoti Taisyklių 7.14 punkte įtvirtinta teise. Bausmių bendrinimas nepanaikina ankstesnio nuosprendžio (tuo pačiu ir jau įgyto nuteistojo statuso), o tik išsprendžia galutinės bausmės skyrimo klausimą. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pagrindų, taikyti Taisyklių 39 punkte nustatytas išlygas, nėra.

Taigi remiantis anksčiau išdėstytu nėra pagrindo pripažinti, jog Panevėžio miesto VPK, pareigūnai, atsisakydami priimti ir perduoti artimųjų atneštą siuntą/perdavimą, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju, nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (Panevėžio miesto VPK) veiksmų, nėra ir būtinos Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos negali kilti ir atsakomybė už žalą.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo ir taikė materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Atsakovu tokioje byloje turi būti valstybė, nes būtent jai ir tenka pareiga atlyginti šią žalą (CK 6.271 str.). Valstybę tokiose bylose paprastai turi atstovauti ta institucija, dėl kurios neteisėtų veiksmų buvo padaryta žala (CK 6.273 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 1 p.). Taigi atsakovu šioje byloje turėjo būti patrauktas ne Panevėžio miesto VPK, o valstybė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-07-01 protokoline nutartimi atsakovu byloje laikė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Panevėžio miesto VPK. Tuo tarpu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendime atsakovu nurodomas Panevėžio miesto VPK. Šis pirmosios instancijos teismo sprendime fiksuotas netikslumas traktuotinas kaip rašymo apsirikimas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo procese visapusiškai dalyvavo ta valstybės valdžios institucija, kuri turėjo betarpiškai (tiesiogiai) užtikrinti pareiškėjo, laikomo areštinėje, tinkamą teisių realizavimą, t. y. ta valstybės institucija, kuri būtų buvusi tinkama Lietuvos valstybės atstovė procese, kad šios institucijos ir tikrojo atsakovo (valstybės) interesai šiuo atveju negalėjo skirtis, kad valstybės interesus byloje galėjo ginti ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktas Panevėžio miesto VPK, spręstina, kad toks pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. M. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius BakaveckasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė