- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-14
- Bylos Nr.
- eAS-1239-143/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04347-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- S. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. J. (toliau – pareiškėja) 2015 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 1D-2627(11) ,,Dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo“, priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 10 150,75 Lt (2 939,86 Eur) neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.
Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. Vidaus reikalų ministerija mokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją. 2013 m. vasario 26 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydama išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau 2013 m. kovo 8 d. raštu Nr. 1D-2627(11) gavo atsakymą, kad pensijos dalis nebus grąžinta. Pažymėjo, jog taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas nurodytu laikotarpiu neišmokėta 10 150,75 Lt (2 939,86 Eur) pensijos dalis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. nutarties dalimi atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 1D-2627(11) ir priteisti pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. mokėtą sumažintą valstybinės pensijos dalį; priėmė pareiškėjos skundo dalį dėl pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėtos sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsniu, nustatė, kad pareiškėja reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 1D-2627(11) teismui pateikė tik 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi įstatymo nustatytą terminą, ir šio termino neprašė atnaujinti. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 1D-2627(11), teismas atsisakė priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėja prašė priteisti 2 939,86 Eur neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Pareiškėjai paskirta valstybinė pareigūno pensija buvo mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta pensija. Nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai pensija buvo mažinama ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nustatė, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo pradėtas nuo 2011 m. balandžio mėn. ir tęsiamas iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Byloje nustatytos aplinkybės teismui leido spręsti, kad apie pensijos mažinimą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėja sužinojo dar 2011 m. gegužės mėn., o į teismą su reikalavimu priteisti jai neišmokėtą pensijos dalį kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. praleidusi įstatymo nustatytą 3 metų terminą.
Teismas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537, 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 redakcijos), pažymėjo, jog, pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama nuo 2010 m. sausio 1 d., buvo perskaičiuojama atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, kurio galiojimas buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Tikrinamos bylos faktinės aplinkybės patvirtino, jog apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėja galėjo sužinoti tik priėmus įstatymo pakeitimą ir remiantis juo viešojo administravimo institucijai išmokėjus pirmąją sumažintą valstybinę pensiją. Apie valstybinės pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 4 straipsnį pareiškėja sužinojo dar 2010 m. vasario mėn., o apie valstybinės pensijos sumažinimą Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas buvo pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavusi šiuo (nauju) pagrindu apribotą valstybinę pensiją už 2012 m. sausio mėn. Tai teismui leido spręsti, kad pareiškėja ir šiuo atveju yra praleidusi 3 metų skundo padavimo terminą.
Teismas taip pat nurodė, kad apie valstybinės pensijos sumažinimą vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas buvo pratęstas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2013 m. vasario mėn., todėl akivaizdu, jog 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo 2013 m. nėra praleistas. Teismas nustatė, kad ši skundo reikalavimų dalis iš esmės atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, todėl ją priėmė.
III.
Pareiškėja atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutarties dalį, įpareigojant priimti skundo dalį dėl valstybinės pensijos priteisimo.
Pareiškėja nurodo, kad teismas neteisingai skaičiuoja 3 metų procesinio termino, t. y. skundo dėl valstybinės pensijos nepriemokos padavimo teismui, pradžią, nesilaikydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Dėl to yra pažeidžiama jos, kaip asmens, teisė gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama konstitucinė teisė į nuosavybę. Teigia, jog procesinis 3 metų terminas privalo būti skaičiuojamas nuo 2013 m. kovo 8 d., t. y. nuo Vidaus reikalų ministerijos atsisakymo 2013 m. kovo 8 d. raštu Nr. 1D-2627(11) išmokėti neišmokėtą valstybinę pensiją dienos. Taigi terminas kreiptis į teismą nėra praleistas, jis baigiasi 2016 m. kovo 8 d. 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dalis yra išnaudota viliantis, kad valstybė nustatys mechanizmą, kuris kompensuotų asmenims negautą turtą (neišmokėtas valstybinės pensijos pajamas). Įstatymų leidėjas ir šiandien nėra nustatęs susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, t. y. teisinė situacija dar ir dabar nėra aiški.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Šios apeliacinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį priteisti pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teisėtumas ir pagrįstumas.
Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas, išdėstant jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.
Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad, pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis analizuotinas atskirai. Šios apeliacinės bylos atveju aktualūs pirmieji du laikotarpiai.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. sausio mėn., o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio – nuo 2011 m. balandžio mėn. Vidaus reikalų ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjai mokėtinos valstybinės pensijos dydį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.
Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius Vidaus reikalų ministerijos veiksmus ribojant valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių nuostatas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavusi pirmąją Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn., ir ne vėliau kaip 2011 m. gegužės mėn., t. y. gavusi pirmąją Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. balandžio mėn. Savo ruožtu į teismą dėl Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių taikymo 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. susidariusios nepriemokos priteisimo pareiškėja kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 31 d. (per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo sistemą), todėl praleido 3 metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti.
Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėn. Taigi, paduodama skundą tik 2015 m. rugpjūčio 31 d., ji taip pat praleido 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant šias Laikinojo įstatymo nuostatas 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d.
Esant tokioms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis atsisakyti priimti aptartą skundo dalį (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.) yra pagrįsta, todėl jos panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos S. J. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.