Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Emilijos Akelienės ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Birutei Šečkuvienei, nuteistajam R. R., gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šakių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl 2008 m. spalio 27 d. Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal LR BK 135 str.1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 92 str. 1 d., 2 d. bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 82 str. 1 d. 2 p. nuteistajam R. R. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 2 metus nuo nuosprendžio paskelbimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Iš R. R. Valstybinei ligonių kasai prie SAM priteista 7169Lt., nukentėjusiajam S. B. - 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų, tai yra 2008 m. vasario 14 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) profesinio rengimo centro (duomenys neskelbtini) skyriaus pastato, konflikto metu, tyčia viena kartą su peiliu dūrė S. B. į kairįjį krūtinės šoną, padarydamas S. B. krūtinės ląstos kairės pusės kiauryminę durtinę pjautinę žaizdą su širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio ir plaučio apatinės skilties pažeidimais, kas komplikavosi kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, hipovoleminiu šoku, tuo padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Šakių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo 2008-10-27 Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti: R. R. už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 135 str. 1 d. padarymą skirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. R. atžvilgiu pritaikytas LR BK 92 str.

Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas priimdamas nuosprendį nepagrįstai pritaikė LR BK 81 str. 2 d., nes R. R. nusikaltimo padarymo metu gerai orientavosi socialinėje aplinkoje, suprato savo veiksmų esmę, jo socialinė branda visiškai atitiko pilnamečio asmens statusą.

Nors teismas konstatavo, kad R. R. nusikaltimą įvykdė praėjus tik vieneriems metams po pilnametystės, tačiau Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas, spręsdamas Lietuvos Respublikos BK 81 str. 2 d. taikymo pagrįstumą, visais atvejais konstatuoja nuteistojo amžių nusikaltimo padarymo momentui bent jau mėnesių tikslumu, o neretai ir dienų (LAT nutartis 2004-03-30 Nr. 2K-200/2004). R. R. nusikaltimo padarymo metu buvo 19 m. 6 mėn. 14 d. Pats R. R. pradėjo konfliktą, kuris jo iniciatyva vis augo jam panaudojant vis didesnį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Taip pat nepagrįstas ir kitas teismo nurodytas argumentas, kad „nukentėjęs asmuo yra nepilnametis bendramokslis, tarp jų nedidelis amžiaus skirtumas", nes nuteistojo socialinės brandos lygis nesiejamas su nukentėjusiojo amžiumi. Tai, kad R. R. nuo 4 metų yra našlaitis, nerodo asmens socialinės raidos sutrikimo.

Be to, skunde nurodoma, jog teismas konstatavo, kad R. R. nepilnai suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą, tačiau tai apibrėžia kaltinamojo intelektualinį ryšį su nusikalstama veika, konkrečiai - kaltės formai bei ribotą pakaltinamumą. Šis teismo teiginys vertintinas kaip išvada apie nuteistojo ribotą pakaltinamumą, numatytą BK 18 str., tačiau tam pagrindo nėra, kadangi byloje nenustatyti nuteistojo psichikos sutrikimai, negauta specialisto išvada, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nekilo abejonių dėl R. R. pakaltinamumo. Vertindamas asmens socialinę brandą, teismas turėjo atsižvelgti į asmens gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, asmens sveikatos būklę, elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo padarymo, taip pat kitas aplinkybes, glaudžiai susijusias su asmenybės formavimosi ypatumais, asmens reakcija į socialinės aplinkos poveikį, kaltės suvokimą dėl padarytos nusikalstamos veikos ir atgailą. Tačiau byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių pilnamečio R. R. socialinės brandos sutrikimo požymių.

Iš (duomenys neskelbtini) filialo pateiktos charakteristikos matyti, kad R. R. studijų metu gyveno bendrabutyje, konfliktų nebuvo, kas leidžia konstatuoti, kad mokymo įstaigoje nepatyrė jokio neigiamo poveikio. Jam bendraujant su kitais mokiniais taip pat nepasireiškė jokie socialinio, psichologinio nebrandumo požymiai. Taip pat nėra jokių duomenų apie R. R. fizinio ar psichinio vystymosi sutrikimus - fizines ar psichines traumas, persirgtas ligas, kurios galėtų įtakoti tolimesnį asmenybės vystymąsi. R. R. iki nusikaltimo padarymo gyveno mokymo įstaigos bendrabutyje, o per atostogas pas tetą Pasvalyje. Be to, bylos nagrinėjimo metu teismas galėjo įsitikinti, kad R. R. yra normalaus kūno sudėjimo, be jokių matomų fizinių defektų, gerai mokėsi, po nusikaltimo įvykdymo pabaigė mokslus ir įsidarbino, kas rodo, kad jis yra socialiai orientuotas.

Taip pat nurodoma, kad konfliktas vyko pakankamai ilgai, todėl negalima laikyti R. R. nusikalstamus veiksmus spontaniškais. Smurtinių veiksmų gausa, panaudotas įrankis - peilis, bei sužalojimo lokalizacija- krūtinės plotas, rodo R. R. kryptingumą siekiant nukentėjusiajam padaryti kuo sunkesnį sveikatos sutrikdymą. Be to, iš karto po nusikaltimo R. R. peilį įmetė į upelį, esantį už 500 m. nuo konflikto vietos, kas rodo, kad jis suvokė, kad gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nors nuteistasis teisme pareiškė, kad gailisi ir atsiprašė nukentėjusiojo, tačiau akivaizdu, kad tai jis darė ne nuoširdžiai, o priverstas įrodymų ir gresiančios atsakomybės. Proceso metu keitė parodymus, kaltę iš esmės neigė. Jis teigė, kad įdūrė nukentėjusiajam netyčia, nes pats nukentėjusysis užsitraukė jį ant savęs, o šis tiesiog nespėjo patraukti į šalį tuo metu rankoje turėto peilio, o vėliau - kad užkliuvo koja už gėlyno bortelio ir jis netyčia su rankoje turėtu peiliu įdūrė nukentėjusiajam. Pagrįstai teismas šiuos R. R. parodymus įvertino kaip neteisingus.

Apelianto nuomone, vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, t.y., kad įvykdytas sunkus nusikaltimas, nusikaltimas įvykdytas tyčia, dėl menkaverčio motyvo, į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į anksčiau minėtą nuteistojo elgesį nusikaltimo padarymo metu bei po jo, į tai, kad buvo iškilęs realus pavojus nukentėjusiojo S. B. gyvybei, kuri išsaugota tik skubiai suteikus medicininę pagalbą, kad nusikaltimu sukeltos sunkios pasekmes -nukentėjusysis tapo neįgaliu, nuteistajam R. R. skirtina laisvės atėmimo bausmė artima sankcijos vidurkiui, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

Nors teismas, svarstydamas galimybę taikyti BK 92 str. konstatavo, kad R. R. gailisi, tačiau gailėjimasis nebuvo pripažintas lengvinančia aplinkybe, todėl neturėjo būti argumentu taikant bausmės vykdymo atidėjimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Nuteistasis R. R. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Šakių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.

Apylinkės teismo nuosprendis turi būti pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingos bausmės paskyrimo ( LR BK 328 str. 1d.2d.).

Apylinkės teismas nepagrįstai ir neteisingai pritaikė LR BK 81 str.2d., tai yra konstatavo, kad kaltinamojo R. R. socialinė branda prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitinka LR BK 80 str. numatytą paskirtį. Teismas, motyvuodamas BK 81 str. 2d. taikymą, netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. R. nusikaltimo padarymo metu buvo 19 metų 6 mėnesiai ir 14 dienų. Nuosprendyje nurodyta, kad dingstis R. R. pradėti konfliktą buvo menkavertė ir nebūdinga socialiai subrendusiai asmenybei. Su tokia išvada negalima sutikti. Iš bylos medžiagos matyti, kad dingstis R. R. pradėti konfliktą, kuris jo iniciatyva vis augo, jam panaudojant vis didesnį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu buvo tai, kad jis panoro pažaisti mobilaus ryšio telefonu, kuris priklausė nukentėjusiajam. Toks menkavertis motyvas rodo, kad ne socialinės brandos sutrikimą, bet didesnį kaltinamojo pavojingumą visuomenei. Taip pat nuosprendyje neteisingai nurodytas ir kitas socialinės brandos sutrikimas, kad nukentėjęs yra nepilnametis bendramokslis, tarp jų nedidelis amžiaus skirtumas. Nei baudžiamajame įstatyme, nei teisminėje praktikoje nuteistojo socialinės brandos lygis nesiejamas su nukentėjusiojo amžiumi.Šis teismo nuosprendyje nurodytas argumentas atmetamas kaip loginiais ryšiais nesusijęs su nuteistojo socialine branda. Tai rodo nuteistojo veiksmų didesnį pavojingumą, nes jis būdamas pilnametis, nusikaltimą padarė prieš nepilnametį. Be to, pats faktas, kad kaltinamasis R. R. yra našlaitis nuo 4 metų, nerodo asmens socialinės raidos sutrikimo. Apylinkės teismas neišdėstė argumentų, kad R. R. tėvų netekimo aplinkybė turėtų įtakos asmens socialinės raidos sutrikimui.

Taip pat nuosprendyje teismas neteisingai konstatavo, kad kaltinamasis nepilnai suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą. Šios kategorijos teisinėje kalboje vartojamos apibrėžti kaltinamojo intelektualiniam ryšiui su nusikalstama veika, konkrečiai - kaltės formai ir ribotam pakaltinamumui. Šis teismo teiginys vertinamas kaip išvada apie kaltinamojo ribotą pakaltinamumą, numatytą LR BK 18 str. Tačiau tokiai išvadai daryti nėra pagrindo, nes byloje nenustatyti kaltinamojo psichikos sutrikimai, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nekilo abejonių dėl R. R. pakaltinamumo.

Pažymėtina, kad kaltinamojo prisipažinimas kaltu ar kaltės neigimas visiškai nerodo socialinės brandos lygio, kadangi kaltinamajam nepriklausomai nuo amžiaus įstatymai suteikia teisę laisva valia pasirinkti poziciją kaltinimo atžvilgiu.

Teismo nuosprendyje yra prieštaravimų. Nurodyta, kad kaltinamasis gailisi. Tuo tarpu lengvinančių aplinkybių jo atžvilgiu nenustatyta.Gailėjimasis turi būti ne tik nuoširdus, bet ir lydimas prisipažinimo, kitaip BK 59 str. 2p. prasme nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti pagrindu gerinti kaltinamojo padėtį skiriant bausmę.

Socialinę brandą atskleidžia turimų žinių kiekis, jo požiūris į aplinką ir jį supančius asmenis, gebėjimas vertinti visuomenės keliamus reikalavimus jo amžiaus žmonėms ir žinoti savo vietą jį supančioje aplinkoje, gebėjimas suvokti savo veiksmų pobūdį, priešingumą įstatymui, baudžiamumą, numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose ir panašiai.Be amžiaus kriterijaus, kitos bylos aplinkybės, į kurias tokiu atveju turi atsižvelgti teismas, gali būti nusikalstamos veikos dalykas,padarymo būdas,įrankiai, priemonės, laikas, vieta, tikslas ir kt. Šios aplinkybės turi rodyti nepakankamą socialinę aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų asmens brandą. Vertindamas asmens socialinę brandą, teismas turėtų atsižvelgti į asmens gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, asmens sveikatos būklę, elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikaltimo padarymo metu ir po nusikaltimo padarymo, taip pat kitas aplinkybes, glaudžiai susijusias su asmenybės formavimosi ypatumais, asmens reakcija į socialinės aplinkos poveikį, kaltės suvokimą dėl padarytos nusikalstamos veikos ir atgailą.

Kaltinamasis R. R. nusikaltimo padarymo metu buvo 19m.6mėn.14d. amžiaus. Byloje nėra duomenų, kad jis augo netinkamose sąlygose, kuriose būtų skriaudžiamas, išnaudojamas ar psichiškai žalojamas. Iš charakteristikos matyti, kad R. R. studijų metu gyveno bendrabutyje, konfliktų nebuvo, kas leidžia konstatuoti, kad mokymo įstaigoje nepatyrė jokio neigiamo poveikio. Jam bendraujant su kitais mokiniais taip pat nepasireiškė jokie socialinio, psichologinio nebrandumo požymiai. Nėra jokių duomenų apie R. R. fizinio ar psichinio vystymosi sutrikimus- fizines ar psichines traumas, persirgtas ligas,kurios galėtų įtakoti tolimesnį asmenybės vystymąsi. R. R. iki nusikaltimo padarymo gyveno mokyklos įstaigos bendrabutyje bei per atostogas pas tetą Pasvalyje.Tai rodo, kad jis kaip asmenybė vystėsi ne uždaroje erdvėje, o skirtingose socialinėse aplinkose, kas plėtė jo socialinį akiratį ir gilino visuomeninius įgūdžius. Kaltinamasis gerai mokėsi, po nusikaltimo padarymo pabaigė mokslus ir įsidarbino. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo galima įsitikinti ne tik tai, kad R. R. yra normalaus kūno sudėjimo, be jokių išoriškai matomų fizinių defektų, bet ir su tatuiruotėmis ant kaklo, kuri demonstruoja tam tikrus asmens pasaulėžiūros bruožus. Ypač išryškėjo jo pasitikėjimas savimi, apgalvoti teiginiai, siekiant save pateisinti.

Sprendžiant LR BK 81 str. 2d. taikymo klausimą, turi būti atsižvelgta į nusikaltimo sunkumą bei amžių, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė už padarytą nusikaltimą. Kaltinamasis R. R. padarė sunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. Įstatymas numato, kad pagal BK 135 str. asmuo atsako nuo 14 m. ( LR BK 13 str.2d.). Įstatymo leidėjas preziumuoja, kad asmuo, sulaukęs 14 m. jau yra pasiekęs tokį psichinės, socialinės brandos lygmenį, kuris leidžia suvokti daromo sunkaus sveikatos sutrikdymo nusikalstamą pobūdį. Šiuo atveju, kai nenustatyti jokie nuteistojo R. R. vystymosi sutrikimai, nekyla abejonių, kad jis suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį. Tai patvirtina ir R. R. elgesys nusikaltimo padarymo metu bei po jo. Visų pirma, R. R. dėl neaiškių priežasčių mokymo įstaigoje su savimi nešiojosi, pagal liudytojų parodymus, medžioklinį lenktinį peilį. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad R. R. savo veiksmais inicijavo konfliktą- nepilnamečio nukentėjusiojo S. B. prašė duoti telefoną, o šiam atsisakius pradėjo smurtauti- stumdytis, smūgiuoti ranka. Kaltinamasis savo veiksmais aštrino konfliktą- nukentėjusiajam apsigynus nuo jo smurto, jis išsitraukė peilį ir rankena sudavė nukentėjusiajam į galvą. Kadangi nukentėjusysis sugebėjo apsiginti, jis atsilenkė peilio geležtę ir peiliu užsimojo prieš nukentėjusįjį, tačiau šis sugebėjo pagauti ranką ir išvengė dūrio. R. R. paprašė paleisti ranką ir patikino nukentėjusįjį, kad konfliktas baigtas. Nukentėjusiajam paleidus ranką, nuteistasis smogė peiliu į krūtinę sužalodamas plautį ir širdies raumenį. Konfliktas vyko pakankamai ilgai, todėl negalima laikyti R. R. nusikalstamus veiksmus spontaniškais. Smurtinių veiksmų gausa, panaudotas įrankis- peilis, bei sužalojimo lokalizacija- krūtinės plotas, rodo R. R. kryptingumą siekiant nukentėjusiajam padaryti kuo sunkesnį sveikatos sutrikdymą. Iš karto po nusikaltimo R. R. peilį įmetė į upelį, esantį už 500 m. nuo konflikto vietos, kas rodo, kad jis suvokė, kad gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nors R. R. teisme pareiškė, kad gailisi ir atsiprašė nukentėjusiojo, tačiau akivaizdu, kad tai jis darė ne nuoširdžiai, priverstas įrodymų ir gresiančios atsakomybės. Teisminio bylos nagrinėjimo metu keitė parodymus, kaltę iš esmės neigė. Jis teigė, kad įdūrė nukentėjusiajam netyčia, nes pats nukentėjusysis užsitraukė jį ant savęs, o šis tiesiog nespėjo patraukti į šalį tuo metu rankoje turėto peilio, o vėliau - kad užkliuvo koja už gėlyno bortelio ir jis netyčia su rankoje turėtu peiliu įdūrė nukentėjusiajam. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai R. R. parodymus įvertino kaip neteisingus.

Iš nurodytų aplinkybių daroma išvada, kad kaltinamasis R. R. nusikaltimo padarymo metu gerai orientavosi socialinėje aplinkoje, suprato savo veiksmų esmę, jo socialinė branda visiškai atitiko pilnamečio asmens statusą, todėl jo atžvilgiu negali būti taikytos BK 81 str. 2 d. nuostatos.Tai pat turi būti panaikintas LR BK 92 str. taikymas.

Skirdamas bausmę, apygardos teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais LR BK 54 str.

Kaltinamasis R. R. padarė sunkų, tyčinį, smurtinį nusikaltimą. Pasekmės sunkios. Sužalotas jaunuolis, kuriam yra tik 18 metų, tapo neįgalus. Nukentėjusiojo gyvybė išsaugota tik skubiai suteikus medicininę pagalbą. Nusikaltimo motyvas menkavertis. Kaltinamasis nusikalto pirmą kartą, dirba, charakterizuojamas teigiamai. Lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių jo atžvilgiu nenustatyta. Įvertinus visas aplinkybes, jų tarpusavio santykį, kaltinamojo asmenybę teismas mano, kad kaltinamajam turi būti paskirtas laisvės atėmimo bausmės vidurkis ( LR BK 61 str. 1d.2d.3d.).

Teismas, vadovaudamasis LR BPK 326 str.2d.2p.,328 str.1d. 2d.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Šakių rajono apylinkės teismo 2008m. spalio 27d. nuosprendį pakeisti.

R. R. už nusikaltimo, numatyto LR BK 135 str. 1d. padarymą paskirti laisvės atėmimą 5 ( penkerius) metus. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo jo suėmimo dienos.

Panaikinti LR BK 92 str. pritaikymą R. R..

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.