Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 str. 1 d. – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių;

pagal LR BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštas civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš A. K. 296,49 (du šimtai devyniasdešimt šeši litai ir 49 ct.) litai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 11 d. tarp 09.30 val. ir 11.30 val., Alksnėnų k., Pilviškių s., Vilkaviškio r. sav., būdamas R. S. priklausančio gyvenamojo namo virtuvėje, nuo virtuvės stalo pagrobė ten buvusį, E. G. priklausantį 400 litų vertės mobilaus ryšio telefoną „NOKIA 6303c“ su atminties kortele bei išankstinio mokėjimo kortele „Tele 2 Pildyk“, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 1 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 02 d. apie 04.00 val. Vilkaviškio mieste, Nepriklausomybės ir Pieterio gatvių sankryžoje, prie namo Nr. 37, panaudodamas fizinį smurtą prieš V. G. - tyčia rankos kumštimi suduodamas ne mažiau kaip du smūgius V. G. į galvos sritį bei jėga maudamas nuo V. G. bevardžio piršto 40 litų vertės V. G. priklausantį baltos spalvos metalo žiedą, padarė nukentėjusiajam vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kairės plaštakos IV piršto I pirštikaulio lūžimą, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, ir pasikėsino pagrobti V. G. priklausantį žiedą, tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes žiedas nuo piršto nenusimovė, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012-06-12 nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d., o teismui nusprendus dėl jo kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, taikant LR BK 62 str. nuostatas.

Skunde nurodo, jog apylinkės teismo paskirta bausmė yra aiškia per griežta ir neteisinga, nes jis nepadarė veikos, numatytos LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. Anot apelianto, jis tik buvo šalia, su nukentėjusiuoju V. G. jokio kontakto neturėjo, tik ieškojo į žolę numesto žiedo, kai nukentėjusysis grūmėsi su R. K.. Teigia, kad jo parodymai, duoti teisminio tyrimo metu, yra teisingi, šie parodymai skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nes pareigūnas užrašė tik jiems palankius parodymus. Pasak apelianto, teismas, spręsdamas dėl LR BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, nevertino jo argumentų, nesiejo jų su liudytojų parodymais, nesigilino į tai, kad nukentėjusysis V. G. buvo neblaivus, nedingo nė vienas jo asmeninis daiktas, tarp kurių buvo ir telefono aparatas bei piniginė su pinigais ir mokėjimo kortelėmis. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantui nereikėjo kėsintis į menkavertį daiktą – žiedą, žinant, kad lengviau būtų atimti piniginę ir mobilųjį telefoną, o nukentėjusysis galėjo susižaloti pirštą, griūdamas ant žemės grumtynių su R. K. metu, kai jis tuo metu ieškojo žolėje numesto žiedo. Apeliantas nurodo, kad teismas teisminio nagrinėjimo metu nebuvo aktyvus rinkdamas įrodymus, neatskleidė liudytojų parodymų, o pasivadovavo keliomis iš konteksto išimtomis frazėmis, vertindamas jas kaip įrodymą inkriminuoti veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d., be to, teismas pažeidė LR BPK 305 str. 1 d. 1, 2, 3 p. reikalavimus, nes nuosprendyje neįrodyta nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d. aplinkybės, padarymo būdas, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nenustatytos faktinės aplinkybės ir neaptarti įrodymų prieštaravimai. Teigia, kad nuosprendis dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d., pagrįstas tik prielaidomis, nukentėjusiojo V. G. ir liudytojo R. K. parodymais, tačiau nėra nė vieno objektyvaus įrodymo dėl jo kaltės padarius šią nusikalstamą veiką. Apeliantas teigia, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl jis dėl inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto LR BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d., turėtų būti išteisintas. Skunde taip pat teigiama, kad teismas, vertindamas įrodymus ir pripažindamas nuteistąjį kaltu už nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d., nesilaikė LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, ir tai turėtų būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu.

Skunde teigiama, kad paskirta bausmė yra per griežta, buvo galima skirti baudą ar viešuosius darbus. Apeliantas taip pat nurodo, kad prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d., atlygino nukentėjusiajai turtinę žalą, su ja susitaikė, ir tai turėtų būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bei atsižvelgta skiriant bausmę. Be to, šios aplinkybės teismui leido taikyti LR BK 62 str. nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. K. gynėjas advokatas V. Gineika prašė skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Prokurorė prašė atmesti nuteistojo A. K. apeliacinį skundą.

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl veikos, numatytos LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. padarymo

Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės pasikėsinus padaryti plėšimą nukentėjusiojo V. G. atžvilgiu, tačiau apeliacinės instancijos teismas A. K. teiginius, jog jis neturėjo jokio kontakto su nukentėjusiuoju V. G., vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tiesa, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra pakankamai argumentuotas, nepateiktas motyvuotas įrodymų vertinimas, tačiau dėl šio trūkumo nėra pagrindo A. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Pagal LR BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešinti pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Nuteistasis A. K. teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl pasikėsinimo apiplėšti nukentėjusįjį V. G. neprisipažino ir parodė, kad 2011-07-02 apie 4-5 val. nakties, jis kartu su R. K. sėdėdami ant suoliuko namo kieme gėrė alų. R. K. pasigėrė, todėl paprašė palydėti namo. Eidami sutiko vyriškį. R. K. pasiūlė tam žmogui parduoti jo žiedą. Jis nusiėmęs žiedą padavė R. K., o pastarasis žiedą padavė nukentėjusiajam. Tačiau pastarasis atsisakė pirkti, nes neturi pinigų. Atsegęs piniginę parodė, kad turi tik 50 Lt. Žiedas buvo numestas į žolę. Dėl žiedo numetimo R. K. supyko ir smogė V. G. į veidą. Kaltinamasi bandė juo išskirti, o tuo metu priėjo V. G. ir jam sudavė į veidą. Dėl to jis pasišalino ir kas vyko po to nežino. Tokių pat aplinkybių aiškinimo A. K. laikosi ir apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokius kaltinamojo parodymus paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo V. G., liudytųjų V. G., R. K. parodymai, iš dalies liudytojos V. S. parodymai bei byloje esantys rašytiniai duomenys. Kolegija pažymi, kad kaltinamasis, duodamas parodymus, nebuvo nuoseklus, nes ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu apie tas pačias aplinkybes davė skirtingus parodymus. Parodymų keitimo įtikinamų priežasčių nenurodė, pripažino, kad po įtariamojo apklausos protokolais pasirašė jis.

Nukentėjusiojo V. G. parodymais nustatyta, kad 2011 m. liepos 2 d. naktį jam einat namo iš susitikimo su draugais, prie jo priėjo du nepažįstami vyrai, jį užkalbino. A. K., kurio vardą ir pavardę sužinojo ikiteisminio tyrimo metu, sudavė smūgį į žandikaulį ir paskui bandė numauti nuo piršto žiedą. Vėliau dar sudavė vieną smūgį į akį, nuo kurio pargriuvo ir trumpam buvo praradęs sąmonę. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu kategoriškai parodė, kad abu smūgius į veidą sudavė būtent kaltinamasis A. K., tik jis ir bandė numauti nuo piršto žiedą.

Nukentėjusysis V. G. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 134-135). Iš minėto protokolo matyti, jog nukentėjusysis V. G. parodė vietą, kurioje jį užkalbino du nepažįstami vyriškiai. Taip pat parodė grumtynių vietą, daiktų radimo vietą. Taip pat 2011-10-10 parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis nurodė, susitikimo su nepažįstamais vyriškiais vietą, grumtynių vietą. Taip pat nukentėjusysis parodė vietą, kurioje sulaikė nueinantį vyresnį vyriškį (t. 1, b. l. 137-140).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiojo V. G. parodymais. Nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino apie įvykio aplinkybes, apibūdino jį užkalbinusius asmenis, jų amžių, ūgį, kūno sudėjimą, vilkėtus rūbus. Nuoseklius nukentėjusiojo V. G. parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad nukentėjusysis V. G. siektų apkalbėti kaltinamąjį A. K..

Nuoseklius nukentėjusiojo V. G. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojos V. G. parodymai. Minėtos liudytojos parodymais nustatyta, kad 2011-07-02 nakties metu išgirdo triukšmą. Pažiūrėjus pro langą pamatė tris vyriškius. Girdėjo kaltinamojo A. K. balsą. Supratusi, kad kažkas vyksta negerai, išėjo į kiemą. Eidama link jų girdėjo, kad tarp vyriškių vyksta ginčas dėl žiedo. Bandė skirti vyriškius. Po to pamatė, kad nukentėjusysis V. G. buvo sužalotas, jam buvo suplėšyti rūbai, buvo sutinęs pirštas su žiedu. Po kiek laiko A. K. pasišalino, tačiau vėliau jis buvo sugražintas atgal. Taip pat liudytoja V. G. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 147-150). Liudytoja parodė vietą, kur matė tris vyriškius, kur buvo surasti kiti nukentėjusiojo daiktai.

Liudytoja V. S. parodė, jog 2011-07-02 naktį išgirdo triukšmą, atsidarius langą matė stovinčią V. G., nukentėjusįjį ir kaltinamąjį, muštynės jau buvo pasibaigusios. Buvo išėjusi į lauką, dar padėjo ieškoti nukentėjusiojo daiktų. Matė, kad nukentėjusiajam buvo suplėšyti marškiniai. Kas ką sumušė, ji nesiaiškino, vėliau A. K. sakė, kad nukentėjusįjį sumušė R. K..

Kad nuteistasis A. K. vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu iš dalies patvirtina ir liudytojo R. K. parodymai. Minėtas liudytojas teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad kai nukentėjusysis į žolę numetė A. K. žiedą, šis supyko ir pradėjo mušti V. G.. A. K. mosikavosi rankomis, bet ar pataikė nukentėjusiajam, pasakyti negali.

Nukentėjusiojo V. G. sužalojimo faktą ir sunkumą patvirtina ir specialisto išvados, kuriuose nustatyta, kad V. G. klinikiniais duomenimis konstatuota vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kairės plaštakos IV piršto I pirštikaulio lūžimas galėjo būti padaryti 2011-07-02. V. G. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais, artimu laiku vienas kitam ir sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jų nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip dešimt dienų laikotarpiui. V. G. konstatuoti kūno sužalojimas galėjo būti padaryti ne mažiau kaip dviem poveikiais. V. G. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo atsirasti kad ir nuo konkrečiai nukentėjusiojo nurodytų smurto veiksmų (t.1, b .l. 104, 108).

Apeliaciniame skunde iškelta kaltinamojo A. K. versija, kad nukentėjusįjį sužalojo R. K., vertintina kaip gynybinė versija, siekiant išvengti atsakomybės. Šią A. K. versiją paneigia jau aukščiau aptarti nukentėjusiojo V. G. parodymai, kad jį sužalojo būtent kaltinamasis A. K..

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinę aukščiau aptartus duomenis, konstatuoja, kad kaltinamasis A. K. veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas užvaldyti nukentėjusiajam V. G. priklausantį turtą - žiedą, nukentėjusiojo atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą, tačiau turto užvaldyti jam nepavyko dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nepavyko nuo nukentėjusiojo piršto numauti žiedo. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. K., panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. G. žinojo bei suprato, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, numatė tokių savo veiksmų padarinius ir jų siekė. Tai, kad kaltinamasis plėšimo būdu siekė užvaldyti nukentėjusiajam V. G. priklausantį žiedą, patvirtina paties nukentėjusiojo V. G. parodymai bei specialisto išvadoje konstatuotas - kairės plaštakos IV piršto I pirštikaulio lūžimas bei apie piršto sužalojimą patvirtina ir liudytojos V. G. parodymai. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad kaltinamasi A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d.

Apeliantas teigia, kad jam nereikėjo kėsintis į menkavertį daiktą – žiedą, žinant, kad lengviau būtų atimti piniginę ar mobilųjį telefoną. Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl nukentėjusiojo V. G. daiktų – piniginės, mobiliojo ryšio telefono pagrobimo buvo nutrauktas (t. 1, b. l. 162-163). Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo pateikto kaltinimo ribose (LR BPK 255 str.), prokuratūros pateiktas kaltinimas teisme nebuvo pakeistas, todėl nukentėjusiojo daiktų dingimo aplinkybės, jų radimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas. Nuteistojo teiginiai dėl galimybės atimti nukentėjusiajam priklausančius daiktus yra vertinamai kaip gynybinė versija, nesusijusi su pareikštu kaltinimu ir bylos nagrinėjimo dalyku.

Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas, vertindamas įrodymus ir pripažindamas nuteistąjį A. K. kaltu už nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d. 180 str. 1d., nesilaikė LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra pakankamai motyvuotas, tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines nusikaltimų aplinkybes, išdėstė šį nusikaltimą pagrindžiančius įrodymus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nurodo, kad prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d., atlygino nukentėjusiajai turtinę žalą, su ja susitaikė ir tai turėtų būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, tačiau su tokiais teiginiais apeliacinės instancijos teismas sutinka tik iš dalies.

LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tai padaro ne verčiamas objektyvių aplinkybių, o savo noru.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog apylinkės teismas pagrįstai nenustatė A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 1 d., ir nuoširdžiai gailisi. Kadangi iš byloje esančių apklaustos protokolų matyti, jog jis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino nė vienos įtariamojo apklausos metu. Tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams surinkus visus jį kaltinančius duomenis, kaltinamas A. K. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę jau pripažino. Iš to seka, kad A. K. teisiamojo posėdžio metu prisipažino verčiamas objektyvių aplinkybių, o ne savo noru. Pažymima, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe LR BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, jog kaltinamasis A. K. prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi.

LR BK 59 str. 1 d. 3 p. nuostatas galima taikyti tik tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Nors apylinkės teismo nuosprendyje nustatyta, kad nukentėjusiajai E. G. turtinė žala atlyginta (t. 3, b. l. 79), tai patvirtina ir nukentėjusiosios pakvitavimas ( t. 3, b. l. 40,), tačiau pirmosios instancijos teismas tai nevertino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pateikti duomenys patvirtina, kad kaltinamasis A. K. teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajai atlygino jai padarytą 400 Lt žalą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas pripažinti A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino nukentėjusiajai E. G. padarytą žalą. Nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino bei nepagrįstai apelianto atžvilgiu nepripažino LR BK 59 str. 1 d. 3 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikytų BK bendrosios dalies nuostatų (LR BPK 328 str. 1 p.).

Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog net ir pripažinus A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą turtinę žalą, jam paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nešvelnintina. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. K. bausmes tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek galutinę subendrintą bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į apelianto padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius.

Apylinkės teismas laikėsi įstatymo reikalavimų ir pakankamai išsamiai motyvuotai paskyrė bausmę. Parinkdamas sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, teismas motyvavo, kodėl skyrė būtent tokią, o ne kitą įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, tinkamai atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus bei stadiją, anksčiau taikytų poveikių priemonių veiksmingumą, kaltinamojo asmenybę.

A. K. padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, vienas – apysunkių nusikaltimų kategorijai. A. K. anksčiau teistas tris kartus, už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, t. y. būdamas recidyvistu. LR BK 27 str. 1 d. numatyta, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Pagal LR BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Iš to seka, kad skirdamas bausmę teismas nepažeidė LR BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir, atsižvelgęs į tai, kad A. K., turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą padarė du tyčinius nusikaltimus, paskyrė būtent laisvės atėmimo bausmę.

Taigi, apylinkės teismas, įvertindamas kaltinamojo asmenybę, teistumus, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taikė LR BK 61 str. nuostatas ir už padarytus nusikaltimus paskyrė mažesnes laisvės atėmimo bausmes negu LR BK 178 str. 1 d. ir 22 str. d. ir 180 str. 1 d. numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam skirti kitą bausmės rūšį ar dar labiau sušvelninti paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo, kadangi nebus įgyvendinta bausmės paskirtis, numatyta LR BK 41 str. 1 d.

Nepagrįstas nuteistojo A. K. prašymas taikyti LR BK 62 str. nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo. Apylinkės teismas šio straipsnio taikymo pagrindų nuteistajam nenustatė. Su tuo sutinka ir teisėjų kolegija. LR BK 62 str. 1 d. taikymui turi būti nustatytos visos kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką apibūdinančios sąlygos, t. y. nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. K. atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą, tačiau savo noru neatvyko, nepranešė apie nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 1 d. padarymą, neišreiškė nuoširdaus gailėjimosi, nepadėjo išsiaiškinti nusikalstamos veikos. Nuteistasis dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. kaltu neprisipažino, nenustatyta ir kitų LR BK 62 str. 1 d. numatytų kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką apibūdinančių sąlygų. Dėl šių aplinkybių nuteistojo atžvilgiu taikyti LR BK 62 str. 1 d. nuostatas nėra teisinio pagrindo.

LR BK 62 str. 2 d. taikymui turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala ir nustatyta bent viena iš savarankiškų sąlygų, išvardintų LR BK 62 str. 2 d. sąraše. Nuteistasis A. K. atlygino nukentėjusiajai LR BK 178 str. 1 d. numatytu nusikaltimu padarytą žalą ir tai pripažintina atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė, be to, nenustatytos nė vienos iš LR BK 62 str. 2 d. nurodytų savarankiškų sąlygų, todėl nuteistojo atžvilgiu taikyti LR BK 62 str. 2 d. nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę nėra teisinio pagrindo. Taikyti LR BK 62 str. 2 d. nuostatų nuteistajam, už nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. taip pat nėra pagrindo, nes nenustatytos būtinos taikymo sąlygos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir 2012 m. birželio 12 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti.

Pripažinti A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajai E. G. padarytą žalą (LR BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.