Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) „Rembuta“ prašymą dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo bankrutavusios UAB (toliau BUAB) „Dovirma“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

BUAB „Dovirma“ bankroto administratorius UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras prašo netenkinti pareiškėjos prašymo (13–15 b. l.). Tvirtina, kad neinicijavo sutarties nutraukimo, pareiškėjai nepranešė apie jos nevykdymą. Mano, kad pareiškėjai įsigijus turtą iš varžytynių, kreditorė ir skolininkė sutapo ir šalių prievolės pagal sutartį pasibaigė (CK 6.126 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

2009-12-29 UAB „Rembuta“ ir UAB „Dovirma“ sudarė kitų statinių paskirties automobilių stovėjimo aikštelės numos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Dovirma“ iki 2036-12-29 nemokamai išnuomojo UAB „Rembuta“ lauko aikštelę, o UAB „Rembuta“ įsipareigojo apmokėti komunalinius ir ryšių mokesčius, susijusius su išnuomota automobilių stovėjimo aikštele (sutarties 1.1, 3.2, 5.1 punktai, 5–6 b. l.). Iš sutarties 3.1 punkto matyti, kad nuomininkė UAB „Rembuta“ investavo į aikštelės statybą 196 000,12 Lt.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos lėšos (196 000,12 Lt) buvo investuotos į aikštelės statybą (38– 61 b. l.).

Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Dovirma“ (civilinė byla Nr. B2-370-368/2014).

Iš 2014-03-12 varžytynių protokolo matyti, kad UAB „Rembuta“ varžytynių metu įsigijo automobilių stovėjimo aikštelę su inžinieriniais tinklais ir žemės nuomos teise (3–4, 10 b. l.).

Faktiniai ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiama teismo nutartis

Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lema sutarties esmė arba įstatymai.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja UAB „Rembuta“ tinkamai vykdė 2009-12-29 automobilių stovėjimo aikštelės numos sutartį (toliau sutartis), tačiau administratorius kelia prievolių pagal sutartį pasibaigimo klausimą skolininkei ir kreditorei sutapus, kadangi aikštelę vėliau nupirko UAB „Rembuta“.

CK 6.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai skolininkas ir kreditorius sutampa, t. y. kai skolininkas ir kreditorius vienoje prievolėje yra tas pats asmuo. Tai gali įvykti nelikus vienos iš prievolės šalių, pvz.: mirus fiziniam asmeniui arba reorganizavus juridinį asmenį, skolininkui atitenka kreditoriaus teisės ir pareigos, kylančios iš tos pačios prievolės (pvz., kai mirus kreditoriui skolininkas tampa vieninteliu jo įpėdiniu arba sujungus du juridinius asmenis). Taigi prievolės šalių sutaptis prievolėje – dėl tam tikro juridinio fakto viename prievoliniame santykyje įvykstantis prievolės šalies pasikeitimas, kurio pagrindu skolininkas įgyja kreditoriaus reikalavimo teisę, t. y. toje pačioje prievolėje tampa ir skolininkas, ir kreditorius. Teisė nereglamentuoja protingumo kriterijų neatitinkančių santykių, įskaitant vieno asmens prievolinių santykių su pačiu savimi, nes nėra protingai paaiškinamo asmens intereso būti tokių vieno asmens „santykių“ dalyviu, todėl, sutapus skolininkui ir kreditoriui viename asmenyje, kuris turi ir reikalavimo teisę, ir pareigą vykdyti prievolę, daroma išvada, kad prievolinio teisinio santykio neliko. Toks įvykis CK 6.126 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas prievolės pabaiga.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju UAB „Rembuta“ varžytynių metu įsigijus automobilių stovėjimo aikštelę, UAB „Dovirma“, kaip juridinis asmuo, nepasibaigė ir pareiškėjai neatiteko UAB „Dovirma“ teisės ir pareigos pagal 2009-12-29 sutartį, pareiškėja tik įsigijo viešai pardavinėtą daiktą, kuris buvo 2009-12-29 sutarties objektu.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 11 straipsnio 5 straipsnio 6 punktą administratorius vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai. ĮBĮ 17 straipsnio 1 dalimi bankroto administratoriui suteikiama teisė vykdyti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta, kad jei per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bankroto administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos), iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal ĮBĮ 17 straipsnio 2 dalį nustatyta, kad administratorius per šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą terminą, t. y. 30 dienų, turi pranešti suinteresuotiems asmenims apie priimtą sprendimą toliau vykdyti įmonės sutartis, sudarytas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

Taigi atsižvelgdamas į tai, kad bendrasis principas yra tinkamas sutarties vykdymas, kad kita sutarties šalis turi teisėtą lūkestį, jog įmonės iki bankroto bylos iškėlimo prisiimti įsipareigojimai bus vykdomi, teismas pažymi, jog pasibaigia tik tos sutartys, apie kurių nevykdymą bankroto administratorius praneša suinteresuotiems asmenims.

Priešingai, nei nurodė administratorius, kad neinicijavo sutarties nutraukimo ir nepranešė pareiškėjai apie sutarties nevykdymą, t. y. nesiekė nutraukti sutartinius teisinius santykius su pareiškėja, teismui pareikalavus, pareiškėja pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, jog administratorius pateikė pareiškėjai 2009-12-29 sutarties pakeitimą, kuriame nurodė, kad yra pakeičiamas sutarties 5.1 punktas ir sutartis galioja iki turto pardavimo (69 b. l.). Nors pareiškėja atsisakė pasirašyti sutarties pakeitimą (70 b. l.), akivaizdu, kad administratorius siekė pakeisti sutarties galiojimo terminą ir apie tai raštu pranešė pareiškėjai.

Teismas pažymi, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis).

Po bankroto bylos iškėlimo įmonei pradedamas taikyti specialus teisinis režimas, leidžiantis jai nevykdyti kai kurių anksčiau prisiimtų įsipareigojimų, tačiau įmonių bankroto įstatyme nustatyta galimybė nevykdyti anksčiau sudarytos sutarties yra bendrosios taisyklės, pagal kurią visos sudarytos sutartys turi būti vykdomos tinkamai, išimtis.

Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui, teismas sprendžia, kad pareiškėja pagrįstai reikalauja grąžinti investuotą sumą, tačiau teismas, atsižvelgdamas į aktyvų teismo vaidmenį šios kategorijos byloje ir į tai, jog atsakovė yra bankrutavusi įmonė, todėl kiekvieno kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutavusios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, sprendžia, kad būtina detaliau įvertinti sutarties 3.1 punktą pagal sąžiningumo ir teisingumo kriterijų.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja nuo sutarties pasirašymo datos 2009-12-29 (sutarties 5.1 punktas) iki varžytynių dienos 2014-03-12, t. y. daugiau nei ketverius metus, naudojosi aikštele nemokėdama jokio papildomai nustatyto nuomos mokesčio (sutarties 3.1 punktas), todėl teismo vertinimu, būtų nesąžininga visa apimtimi patvirtinti pareiškėjos reikalaujamą 196 000,12 Lt ir 10 proc. didžio metinių palūkanų finansinį reikalavimą. Teismas sprendžia, kad pareiškėjos į aikštelės statybą investuota 196 000,12 Lt suma iš esmės yra nuomos mokestis CK 6.487 straipsnio 3 dalies 4 punkto prasme, pagal kurį nuomos mokestis šalių susitarimu gali būti nustatytas tokiais būdais, tarp jų: nuomininko pareiga savo lėšomis pagerinti išnuomoto daikto būklę.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys nustatė 27 metų sutarties galiojimo terminą (sutarties 3.1 punktas), ir nustatė, jog nuomininkas investuoja į aikštelės statybą 196 000,12 Lt, sprendžia jog metinis nuomos mokestis pagal sutartį proporcingai sudarytų apie 7259 Lt (196 000,12 Lt / 27). Todėl teismas, įvertindamas aplinkybes, kad pareiškėja daugiau nei ketverius metus naudojosi aikštelė ir šio laikotarpio nuomos mokestis sudarytų apie 30 000 Lt, sprendžia, jog prašomas patvirtinti finansinis reikalavimas mažintinas iki 170 000 Lt, neskaičiuojant 10 proc. metinių palūkanų, ir tokio dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimas pakankamai kompensuoja pareiškėjai sutarties netinkamą vykdymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, teismas

nutaria:

Pareiškėjos UAB „Rembuta“ pareiškimą tenkinti iš dalies.

Patvirtinti UAB „Rembuta“ 170 000 Lt kreditorinį reikalavimą UAB „Dovirma“ bankroto byloje.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.