Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-741-185-2013

Teisėjas Česlovas Kulikauskas Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00290-2012-3

Procesinio dokumento kategorija 2.4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2013 m. lapkričio 7 d.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės bei nuteistojo N. Z. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., prie šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės visiškai pridėta Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 10 MGL bauda, ir nustatyta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė ir 10 MGL dydžio bauda;

R. G. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

N. Z. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 24 d., apie 23.55 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo V. Š. atžvilgiu, o būtent: suduodamas kumščiais ir kojomis ne mažiau kaip dešimt smūgių nukentėjusiajam V. Š. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinės ausies kaušelyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus viršugalvyje, kaktoje, kairiame skruoste, viršutinėje lūpoje, smakre, kairio kelio sąnario srityje – taip nežymiai sutrikdė sveikatą, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam V. Š. priklausantį turtą bendros 1435 litų vertės: rankinę 30 litų vertės, kurioje buvo mobiliojo ryšio telefonas NOKIA X2 su TELE 2 SIM kortele, bendros 370 litų vertės ir su 2 GB talpos telefono atminties kortele 40 litų vertės; mobiliojo ryšio telefonų NOKIA krovikliai bendros 40 litų vertės, piniginė 30 litų vertės, kurioje buvo V. Š. vardu išduoti pažymėjimai Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank” banko mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), pinigai - bendroje 130 litų sumoje, vizitinės kortelės su užrašais „Regitra“, „Raktų dirbtuvėlė“, „Prekyba automobilių detalėmis“, „Automobilių apsaugos sistemos“. Taip pat pagrobė sportinį krepšį 50 litų vertės, kuriame buvo sportinės kelnės 40 litų vertės, guminės šlepetės 30 litų vertės; sportiniai marškinėliai 15 litų vertės; sportiniai marškinėliai 20 litų vertės, mobiliojo ryšio telefonas NOKIA be SIM kortelės 40 litų vertės, menkaverčiai daiktai – skutimosi putos „Gillette“, dezodorantas „Fa“, skutimosi peiliukas „Gillette“ su dėkliuku „Mach 3 turbo“, rankšluostis, raktai, o be to, pagrobė auksinį žiedą 600 litų vertės.

R. G. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą, t.y. neįrodyta, kad jis 2012 m. rugpjūčio 24 d., apie 23.55 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su N. Z., panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo V. Š. atžvilgiu, o būtent: bendrais su N. Z. veiksmais suduodamas kumščiais ir kojomis ne mažiau kaip dešimt smūgių nukentėjusiajam V. Š. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinės ausies kaušelyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus viršugalvyje, kaktoje, kairiame skruoste, viršutinėje lūpoje, smakre, kairio kelio sąnario srityje – taip nežymiai sutrikdydamas sveikatą, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam V. Š. priklausantį turtą bendros 1435 litų vertės: rankinę 30 litų vertės, kurioje buvo mobiliojo ryšio telefonas NOKIA X2 su TELE 2 SIM kortele, bendros 370 litų vertės ir su 2 GB talpos telefono atminties kortele 40 litų vertės; mobiliojo ryšio telefonų NOKIA krovikliai bendros 40 litų vertės, piniginė 30 litų vertės, kurioje buvo V. Š. vardu išduoti pažymėjimai Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank” banko mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), pinigai - bendroje 130 litų sumoje, vizitinės kortelės su užrašais „Regitra“, „Raktų dirbtuvėlė“, „Prekyba automobiliu detalėmis“, „Automobilių apsaugos sistemos“. Taip pat pagrobė sportinį krepšį 50 litų vertės, kuriame buvo sportinės kelnės 40 litų vertės, guminės šlepetės 30 litų vertės; sportiniai marškinėliai 15 litų vertės; sportiniai marškinėliai 20 litų vertės, mobiliojo ryšio telefonas NOKIA be SIM kortelės 40 litų vertės, menkaverčiai daiktai – skutimosi putos „Gillette“, dezodorantas „Fa“, skutimosi peiliukas „Gillette“ su dėkliuku „Mach 3 turbo“, rankšluostis, raktai, o be to, pagrobė auksinį žiedą 600 litų vertės.

Prokurorė tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje visi netiesioginiai įrodymai, liečiantys R. G. kaltę, sudaro pakankamai nuoseklią visumą. Skunde vardijami įrodymai, leidžiantys daryti išvadą, kad šią nusikalstamą veiką N. Z. įvykdė kartu su R. G. – tai pirminiai J. M. parodymai, kad R. G. įvykio vakarą nebuvo namuose, A. B. parodymai, kad jis nepažinojo ir nekalbėjo telefonu su jokiais R. G. draugais, paties R. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad N. Z. nepažinojo jo telefono kortelėje įvestų asmenų, todėl neturėjo kam skambinti, tuoj po įvykio R. G. duoti parodymai, kad jis neprisimena, ar N. Z. iš jo telefono skambino J. M., o žymiai vėliau jau prisimenant, kad jis pats iš J. M. telefono bendravo su N. Z., R. G. telefono buvimo vieta prieš įvykdant nusikalstamą veiką, R. G. naudojimasis pagrobtais daiktais, jų realizavimas kartu su N. Z.. Apylinkės teismas, pripažindamas, kad byloje esančių netiesioginių įrodymų nepakanka R. G. kaltei pagrįsti, pasisakė tik dėl dalies netiesioginių įrodymų ir nevertino jų visumos. Minėtais argumentais prokurorė daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netiesioginius įrodymus įvertino pažeisdamas įstatymo reikalavimus. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, prokurorės manymu, nesilaikė BPK 20 str. 5 d. įtvirtintų įrodymų vertinimo nuostatų, todėl priėmė R. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodoma, kad nustačius, jog nusikalstamą veiką įvykdė R. G. ir N. Z. veikdami bendrininkų grupėje, civilinis ieškinys priteistinas solidariai iš abiejų kaltinamųjų.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintasis R. G. nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo visapusiškai, pilnai ir objektyviai, todėl 2012 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje paliktinas nepakeistas, Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas. Išteisintasis teigia, kad skundo teiginiai apie sugyventinės duotus melagingus parodymus yra formalūs. Teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad jo sugyventinės pirmoje apklausoje nebuvo paklausta, iš kur jis, t.y. R. G. grįžo namo. Nurodo, kad gyvena bendrabutyje ir ilgą laiką buvo bendroje virtuvėje.

Išteisintasis R. G. cituoja BK 2 str. 3 d., kurioje pasakyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. R. G. teigia, kad bylos medžiagoje nėra įrodymų, kurie leistų jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atsiliepime į apeliacinį skundą cituojama ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas bei iš jo išplaukiantis in dubio pro reo principas, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

Teismo posėdyje prokurorė prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo N. Z. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis N. Z. ir jo gynėja prašė N. Z. apeliacinį skundą tenkintą, o prokurorės apeliacinį skundą atmensti. Išteisintasis R. G. ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nuteistojo N. Z. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Prokurorė skunde teigia, kad byloje pakanka netiesioginių įrodymų, kurių visuma sudaro logišką įvykių grandinę apie R. G. kaltę, padarant nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą ir išanalizavęs byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo patikrintus įrodymus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus nenustatė, todėl pritaria skundžiamo nuosprendžio sprendimui išteisinti R. G. iš kaltinimo pagal BK 180 str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tokį sprengimą teismas pagrįstai padarė, nesant byloje neginčijamų, objektyvių ir patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių kaltinamojo R. G. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Tokių duomenų prokurorė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008).

Pirmosios instancijos teismui, išnaudojus visas procesines galimybes, nepavyko paneigti R. G. viso proceso metu neigto jo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje. Išteisintojo R. G. parodymai dėl esminių aplinkybių sutapo su nuteistojo N. Z. ir liudytojos J. M. parodymais, šių parodymų kategoriškai nepaneigė jokie kiti byloje esantys įrodymai. Kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, R. G. nuo pat pirmos apklausos davė parodymus apie tai, kad 2012-08-24 vakare jis buvo namuose, ir tik po vidurnakčio sugrįžo N. Z. su asmeniu pravarde “V.” bei atsinešė sportinį krepšį su daiktais. N. Z., R. G. bei liudytoja J. M. paaiškino, kokiu būdu R. G. mobilus telefonas (Nr. (duomenys neskelbtini)) 2012-08-24 vėlų vakarą buvo naudojamas mieste, t.y. kad R. G. telefonu tą vakarą naudojosi N. Z.. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja J. M.. Priešingai, nei nurodyta prokurorės skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojos J. M. parodymus dėl R. G. buvimo vietos bei jam priklausančio telefono naudojimo nusikaltimo padarymo vakarą, atsižvelgė į tai, kad ji yra R. G. sugyventinė, todėl galimai šališka šioje byloje, tačiau byloje esančiais įrodymais teismas jų paneigti negalėjo.

Prokurorė skunde lygina liudytojos J. M. 2012-08-30 duotus parodymus su teisme duotais parodymais, teigdama, kad jie esmingai skiriasi, šių skirtumų pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nenurodė, kodėl vienus jos parodymus laiko teisingais, o kitus atmeta. Tačiau kolegija, išanalizavusi prokurorės paminėtus J. M. parodymus, esminių skirtumų, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė. 2012-08-30 vykusios apklausos metu J. M. nurodė, kad 2012-08-24 apie 21 val. į namus R. G. grįžo vėlai išgėręs. Jos žodžiais tariant, pabuvo gal kokias 10 minučių, prasidaręs šaldytuvą pavalgė ir išėjo. Ji suprato, kad R. G. laiką leido kažkur vietoje, bendrabutyje, kuriame yra daug bendro naudojimo patalpų. Šios apklausos metu J. M. parodė, kad R. G. grįžo po kiek laiko dar girtesnis ir jos paragintas nuėjo miegoti. N. Z. grįžo vėliau, jis pasiklojo patalynę ant žemės ir taip pat atsigulė miegoti. Teismas posėdžio metu perskaitė šiuos J. M. parodymus ir žymiai išsamesnius 2012 m. gruodžio 11 d. jos duotus parodymus (1 t., b.l. 74-76), kurių metu ji jau nurodė ir R. G. priklausančio telefono naudojimo aplinkybes nusikaltimo padarymo vakarą, t.y. ji parodė, kad N. Z. telefono neturėjo, todėl jam, išeinančiam pasivaikščioti po nepažįstamą miestą, savo telefoną davė R. G.. R. G. ryšio palaikymui su R. Z. naudojosi jos, t.y. J. M. telefonu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, atsakydama į pirmininkaujančiojo klausimą dėl skirtumo tarp šių dviejų parodymų, J. M. paaiškino, kad savo parodymų ji nekeitė, tačiau keitėsi jos parodymų apimtis, kuri priklausė nuo tyrėjos užduodamų klausimų. J. M. žodžiais tariant, tyrėja pirmosios apklausos metu klausinėjo tik apie įvykius po 12 val. (IV t., b.l. 142). J. M. parodymus dėl jai ir R. G. priklausančių telefonų naudojimo įvykio naktį patvirtino nuteistasis R. Z. bei R. G.. Jie analogiškai paaiškino ir J. M. telefone sms žinučių iš R. G. telefono 2012-08-24 20.20 val. su tekstu “Tau dar negalima angeliuk” bei 23.49 val. su tekstu “Gerai angeliuk” išsiuntimo aplinkybes. Jų parodymais, šias žinutes, būdamas mieste, parašė N. Z.. N. Z. žodžiu „angeliukai“ pašiepiančiai kreipėsi į R. G. ir J. M., kurie tokiais mažybiniais, maloniniais žodeliais vadino vienas kitą.

Vienu iš netiesioginių R. G. kaltės įrodymų, t.y., kad R. G. nusikaltimo metu buvo įvykio vietoje, prokurorė skunde nurodė skambučius iš R. G. telefono A. B. ir V. K., kurių, prokurorės teigimu, N. Z. nepažinojo. Tačiau R. G. parodė, kad minėti asmenys yra jo kaimynai, bendrabučio gyventojai. Mėgstantis bendrauti N. Z., rūkydamas bendrabučio bendro naudojimo patalpose ir „baliavodamas“ bendroje virtuvėje, susipažino su daugeliu jo kaimynų ir jiems galėjo paskambinti. Jis (t.y. R. G.) su A. B. ir V. K. savo telefonu galėjo bendrauti tik iki N. Z. išėjo į miestą (IV t., b.l. 148). Pats N. Z. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad A. B. pažįsta ir pripažino galėjęs jam skambinti. Jo žodžiais tariant, susipažino su A. B. prie namo (duomenys neskelbtini), jam skambino, norėdamas pasiūlyti drauge eiti į miestą. N. Z. teigė, kad asmenį vardu Vidas taip pat pažinojo, tačiau neatsimena ar su juo bendravo įvykio dieną (IV t., b.l 139). Taigi, nors prokurorės apeliaciniame skunde nurodyta, kad pagal R. G. ir N. Z. parodymus jie 2012-08-24 visą dieną praleido namuose, tačiau tai nepaneigia jų nurodytos aplinkybės, kad rūkant bendrabučio bendro naudojimo patalpose ar prie namo N. Z. susipažino su kaimynais (beje,V. K. buto durys buvo priešais J. M. duris). A. B. ir V. K. iškviesti į teisiamąjį posėdį ir apklausti liudytojais nebuvo galimybės (A. B. miręs, o V. K. įteikti šaukimo bei jį atvesdinti nepavyko). Taigi, šis prokurorės apeliacinio skundo argumentas yra laikytinas tik įrodymais neparemta prielaida.

Kaip netiesioginį R. G. kaltės įrodymą prokurorė nurodė jo naudojimąsi pagrobtais daiktais bei jų realizavimą kartu su N. Z.. Tačiau pirmosios instancijos teismas aptarė R. G. parodymus kokiu būdu pas jį atsirado nukentėjusiojo daiktai – rankinė David Jones su vizitinėmis kortelėmis, aptarė jo paaiškinimus dėl nukentėjusiojo žiedo, telefono realizavimo aplinkybių, kurių nepaneigia jokie kiti įrodymai. R. G. viso proceso metu nurodė, kad nesigilino iš kur N. Z. gavo minėtus daiktus. Teigė nežinantis kokius daiktus N. Z. atsinešė įvykio naktį, o kokius daiktus atsivežė su savimi iš Akmenės. Jis buvo R. Z. perspėjęs, kad susitvarkė gyvenimą ir nenori “niekur lįsti, nieko žinoti”. Žiedą N. Z. padavė J. M. nunešti į lombardą. J. M. paklausė N. Z., ar nebus dėl žiedo problemų, N. Z. patikino, kad problemų nebus. Vėliau N. Z. paklausė, kur galėtų parduoti ar užstatyti NOKIA telefoną, todėl palydėjo N. Z. iki lombardo. Už telefoną gavo 50 litų. Su N. Z. apsikeitė rankinėmis, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo gauta nusikalstamu būdu. R. G. nurodytas aplinkybes patvirtino nuteistasis N. Z. ir liudytoja J. M..

Apeliacinės instancijos teismui posėdžio metu prokurorė pateikė dar vieną argumentą, paremtą telefono išklotine, kurioje nurodytas pokalbių laikas ir celės, prie kurių buvo prisirišama įvykio vakarą. Prokurorės manymu, išklotinės analizė patvirtina, kad įvykio metu buvo važinėjama J. M. automobiliu, kuriuo naudojasi R. G.. Tačiau kolegija šį argumentą taip pat vertina kaip prielaidą, kuri negali patvirtinti R. G. dalyvavymo darant plėšimą, juolab, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad įvykio dieną R. G. ir N. Z. važinėjo J. M. automobiliu.

Byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių prokurorės argumentą dėl plėšimo metu dalyvavusių asmenų skaičiaus, kurių, jos manymu, buvo du ar daugiau. Nukentėjusysis V. Š. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad jį užpuolusių asmenų buvo du ar daugiau, tačiau teisiamojo posėdžio metu teigė negalintis užtikrinti šimtu procentų, kad užpuolikų buvo du. Nuteistasis N. Z. atvirame prisipažinime teigė, kad V. Š. užpuolė drauge su “V.”, tačiau vėliau tai paneigė. Taigi, byloje nėra patikimų įrodymų, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupė.

Kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje yra neatitikimų detalėse tarp kaltinamojo R. G. parodymų bei kitų apklaustų asmenų parodymų (liudytoja J. M., nuteistojo N. Z.), tačiau šiuo atveju neatitikimai detalėse nėra pakankami kaltinamojo R. G. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagrįsti.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įpareigojančiomis teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris privalo turėti objektyvų pagrindą ir negali būti tapatinamas su vidine nuojauta. Pagrindo abejoti, kad bylos įrodymus vertinusio teisėjo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija nemato, nes byloje nebuvo surinkta tiesioginių įrodymų patvirtinančių R. G. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, o prokurorės skunde dėstomais netiesioginiais įrodymais galima daryti tik prielaidą, kad nusikaltimo daryme dalyvavo ir R. G.. Pažymėtina, kad nekaltumo prezumpcija įpareigoja teismą bet kokias abejones vertinti kaltinamojo naudai. Todėl prokurorės skundo prašymas panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria R. G. išteisintas pagal BK 180 str. l d. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, R. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. l d., atmetamas.

Dėl nuteistojo N. Z. apeliacinio skundo

Nuteistasis N. Z. neneigia padaręs nusikalstamą veiką, sutinka su jo padarytos veikos kvalifikacija, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra per griežta. Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai, individualizuodamas bausmę, vertino jo asmenybę ir tuo pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (skunde nurodyta „Europos Konstitucija“), kuri draudžia asmenis bausti už asmenybę ar rasę. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmetamas. Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Taip pat, įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kaip matyti, kaltininko asmenybė yra viena iš bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, kurią teismas privalo įvertinti, skirdamas konkrečiam asmeniui bausmę, nes kaltininkas yra ne tik nusikaltimo subjektas, bet ir nubaudimo objektas. Individualizuojant bausmę yra svarbus asmenybės savybių bei nusikalstamos veikos situacinio momento santykis. Baudžiamojoje byloje surinktų duomenų apie kaltininko asmenybę visuma turi būti pakankama, kad teismas galėtų išsiaiškinti, ar asmuo nusikalto atsitiktinai, nepalankiai susidarius situacijai, ar nusikalstama veika yra dėsningas jo ankstesnio elgesio padarinys. Beje, 2000 m. Baudžiamasis kodeksas yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, todėl, skirtingai nei nurodyta R. Z. apeliaciniame skunde, kodekse įtvirtinti bausmės skyrimo pagrindai atitinka tarptautinius teisės aktus.

BK 180 straipsnio 1 dalies, numatančios atsakomybę už svetimo turto pagrobimą, panaudojant fizinį smurtą, sankcija numato dvi alternatyvias bausmes: areštą arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Tyčinio nusikaltimo padarymo metu, N. Z. buvo teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl BK 27 straipsnio 1 dalies prasme jis yra laikomas recidyvistu. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 56 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia bausmės skyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, pagrįstai N. Z. nustatė sankcijoje numatytą griežtesnę bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

Individualizuodamas bausmės dydį teismas įvertino, kad N. Z. padarytas tyčinis nusikaltimas baigtas, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Veika savo pobūdžiu yra savanaudiška, smurtinė. Teismas įvertino tai, kad N. Z. veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus tik keturioms dienoms po jo paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Ankščiau jis teistas net trylika kartų už analogiškus - savanaudiškus ir smurtinius nusikaltimus, tačiau skirtomis griežtomis bausmėmis jų tikslai pasiekti nebuvo, N. Z. gyvenimo būdo nekeičia. Įvertinus minėtas aplinkybes, N. Z. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu didesnė nei sankcijoje nustatytas vidurkis, negali būti laikoma per griežta.

Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo atviro prisipažinimo. Tačiau kolegija sutinka su tokia teismo pozicija, nes N. Z., rašydamas atvirą prisipažinimą, nebuvo nuoširdus (VI t., b.l. 9), nes nurodė aplinkybę – plėšimą padarė kartu su „V.“, kurią vėliau paneigė, teigdamas, kad nusikaltimą padarė vienas.

Atmestinas ir kitas skundo argumentas, kad , teismas, skirdamas bausmę, turėjo įvertinti jo pateiktas medicinos pažymas, kad serga hepatitu B ir C. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skunde minima liga nesutrukdė nuteistajam padaryti smurtinį, fizinių jėgų reikalaujantį nusikaltimą. Be to laivės atėmimo vietų ligoninėje laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems teikiama kvalifikuota medicinos pagalba ir sveikatos priežiūros paslaugos. Laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalinga specializuota būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti pataisos įstaigų gydymo įstaigose arba areštinėse nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Šios pagalbos teikimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija ir Teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

NUTARĖ:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro bei nuteistojo N. Z. apeliacinius skundus atmesti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendį palikti nepakeistą.