Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-09-14 · Civilinė byla Nr. 2-1027/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-14
Bylos Nr.
2-1027/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas
Atsakovas
M. J., E. J., M.
Ieškovas
akcinės bendrovės DnB Nord banko
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1027/2010Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1524-159/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB Nord banko ieškinį atsakovams E. J. , M. J. dėl skolos, palūkanų, delspinigių priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

ieškovas AB DnB Nord bankas 2010 m. kovo 2 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo E. J. 177 503,78 EUR negrąžinto kredito, 2 623,07 EUR palūkanų, 0,24 EUR delspinigių, iš viso - 180 127,09 EUR (ekvivalentas nacionaline valiuta – 621 942,82 Lt) bei 5 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistinos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 2) pripažinti negaliojančia ab initio 2009 m. lapkričio 2 d. dovanojimo sutartį Nr. JD-2783, sudarytą tarp atsakovų E. J. ir M. J. , ir taikyti restituciją – grąžinti atsakovui E. J. nuosavybės teisę į 1852/7407 dalis žemės sklypą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, ir į ¼ dalį pastatų, unikalūs Nr. duomenys neskelbtini, esančių duomenys neskelbtini (b. l. 2-4). Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovo E. J. atsakovui M. J. ginčijama sutartimi dovanotą nekilnojamąjį turtą ir atsakovui E. J. priklausantį (ne)kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančių pas jį ir/arba trečiuosius asmenis, už 325 942,82 Lt sumą. Nurodė, kad ieškiniu reikalauja dovanojimo sandorį dėl nekilnojamųjų daiktų pripažinti negaliojančiu. Vieną kartą šis turtas jau buvo perleistas, todėl egzistuoja reali grėsmė, kad turtas gali būti perleistas dar kartą, dėl ko restitucijos vykdymas, pripažinus sandorį negaliojančiu, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Reikalavimą areštuoti skolininko (ne)kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas už 325 942,82 Lt ieškovas grindė tuo, kad kredito gavėjo skolą bankui tik iš dalies padengia įkeistas turtas (621 942,82 Lt – 296 000 Lt). Kaip minėta, skolininkas sykį perleido savo turtą, tad kitą turtą ateityje vėl gali siekti perleisti. Ieškovo reikalavimas dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo nepriklauso nuo to, ar bus patenkintas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, vadinasi, šios laikinosios apsaugos priemonės nedubliuoja viena kitos.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. kovo 2 d. nutartimi (b. l. 37-38) ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino visiškai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, jeigu atsakovai ginčo turtą perleis tretiesiems asmenims (CPK 144 str. 1 d.). Siekdamas užtikrinti teismo sprendimo dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo įvykdymą pirmosios instancijos teismas areštavo skolininko turtą už 325 942,82 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovas M. J. atskiruoju skundu (b. l. 48-49) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą atmesti. Atskirąjį skundą motyvuoja tuo, kad:

1. Ginčijamo sandorio sudarymas neatlygintinai kaip tik rodo skolininko sąžiningumą, o ne nesąžiningumą, nes neatlygintinio sandorio atveju sąžiningo įgijėjo institutas netaikomas. Be to, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepakanka nurodyti, kad apeliantas gali disponuoti savo turtu – ieškovas turi sukelti pagrįstą abejonę, kad apeliantas elgsis nesąžiningai ir tikrai bandys apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.

2. Aplinkybė, kad apelianto sūnus turi piniginių prievolių bankui, neleidžia imtis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trečiojo asmens - apelianto - atžvilgiu. Apeliantas neskolingas bankui, todėl laikytinas sąžiningu, o priešingų duomenų byloje nėra.

3. Pirmosios instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant teisingumo, lygiateisiškumo ir protingumo principus. Šių principų taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą aptartas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-146/2002). Lygiateisiškumo principą pažeidžia tai, kad teismas atsižvelgė tik į ieškovo teises ir įstatymo saugomus interesus; proporcingumo principą pažeidžia tai, kad bendra abiejų atsakovų areštuoto turto vertė dvigubai viršija ieškovo reikalavimus, o lygiateisiškumo ir proporcingumo principų pažeidimai suponuoja teisingumo principo pažeidimą.

Atsiliepimas

Ieškovas AB DnB Nord bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą skundo nepripažįsta ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą (b. l. 51-52). Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą įstatyminį pagrindą areštuoti apeliantui dovanotą nekilnojamąjį turtą, nes jei ieškinio reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu būtų patenkintas, dovanojimo sutarties dalykas taptų restitucijos taikymo dalyku. Tokiu atveju jeigu apeliantas dovanotą nekilnojamąjį turtą perleistų, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas. Tokią išvadą padarė Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-294/2010, kuri analogiška nagrinėjamai bylai. Apeliantas nepateikė įrodymų, kaip pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia jo turtinius interesus, jei jis, kaip teigia, neketina perleisti gauto nekilnojamojo turto. Ieškovas neigia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės. Atsakovo E. J. įkeisto turto neužtektų padengti ieškiniu reikalaujamą priteisti pinigų sumą. Jeigu pirmasis reikalavimas būtų patenkintas, o antrasis – atmestas, susidarytų situacija, kad trūktų skolininko turto išieškoti priteistą pinigų sumą, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones abiejų atsakovų atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies, analizuodamas atskirajame skunde, jei priimtas, atsiliepime į jį nurodytus motyvus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, principų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, todėl panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, nesant duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas nesąžiningas, ir teisės principų, kuriais vadovaudamasis teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones, laikymosi.

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina materialinio reikalavimo pagrįstumo, tik atsižvelgia, ar ieškinio dalykas yra susijęs su prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.). Juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs duomenys ar aplinkybės (modeliuojama situacija), leidžiantys pagrįstai manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos pasekmės. Duomenys gali būti objektyvūs ir/ar subjektyvūs, aplinkybės – teorinės (hipotetinės, numanomos) ir/ar faktinės. Objektyvūs faktiniai duomenys ar faktinės aplinkybės nustatomos atsižvelgiant į prievolės dydį, rūšį (sutartinė/deliktinė, solidari/subsidiari/dalinė, pagrindinė/papildoma, pirminė/ regresinė, (ne)tiesioginė atsakomybė); atsakovo statusą (fizinis/juridinis asmuo), jo turtinį padėtį, vykdomą ūkinę-komercinę veiklą ir pan. Subjektyvūs faktiniai duomenys ar hipotetinės aplinkybės siejamos su konkrečiu atsakovo elgesiu, kuris tiesiogiai nors ir nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, bet ieškovui gali būti nenaudingas. Jeigu yra pavojus, kad ieškovo teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka galima išlaikyti atsakovo turtinę būklę status quo. Tai leistų ieškovui, jeigu ieškinys būtų patenkintas, tikėtis, jog sprendimas bus iš tikrųjų įvykdytas.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto motyvu, kad nėra faktinių duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų grėsmę įvykdyti sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, t. y. duomenų apie apelianto ketinimus disponuoti dovanotu turtu ir taip apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo dėl restitucijos taikymo vykdymą. Tačiau būtinybę areštuoti dovanotą turtą pagrindžia tai, kad dovanų gautas turtas gali būti restitucijos dalykas. Jei nebus apribota apelianto disponavimo dovanotu turtu teisė, išlieka hipotetinė galimybė apsunkinti ir/ar padaryti neįmanomą įvykdyti sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo. Pvz., nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių apeliantas galėtų be apribojimų perleisti dovanotą turtą tretiesiems asmenims (pastarųjų interesus gintų CK 4.96 str.), išnuomoti jį, dėl ko bankui laimėjus šią bylą, o nuomininkams atsisakius atlaisvinti pastatus gera valia, ieškovas būtų priverstas reikšti dar vieną ieškinį dėl nuomininkų iškeldinimo, kt. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad grėsmė įvykdyti teismo sprendimą yra, ir ieškovo prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones, o apelianto argumentai šios teismo išvados nepaneigia.

Aplinkybė, kad apelianto ir ieškovo nesieja jokie tiesioginiai teisiniai santykiai, nekeičia svarstomo klausimo esmės. CPK 145 straipsnio 1 dalyje pateikiamas pavyzdinis laikinųjų apsaugos priemonių rūšių sąrašas. Jis orientuotas į atsakovą, vadinasi, procesinę galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones apelianto atžvilgiu lemia jo procesinė padėtis.

Kitas atskirojo skundo argumentas susijęs su tuo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė lygiateisiškumo, proporcingumo, teisingumo principus, nes, nusprendęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas vienos šalies interesus nepagrįstai iškėlė aukščiau kitos šalies teisėtų interesų, areštavo daugiau turto, negu reikia užtikrinti ieškinį. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Lygiateisiškumo principo pažeidimu negalima laikyti to fakto, kad teismas motyvuotai atmetęs vienos šalies argumentus ir/ar įrodymus remiasi kitos šalies pateiktais argumentais ir/ar įrodymais ir priima atitinkamą procesinį sprendimą - prašymą tenkinti (visiškai ar iš dalies) arba jį atmesti. Priešingu atveju tęsiant apelianto mintį tektų pripažinti, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetimas irgi reiškia lygiateisiškumo principo pažeidimą, tik jau iš ieškovo pusės. Pažymėtina, kad teisingumą Lietuvoje vykdo teismas (Konstitucijos 109 str. 1 d.) pagal savo vidinį įsitikimą remdamasis įstatymais (Konstitucijos 109 str. 2-3 d. CPK 185 str. 1 d.) ir be išankstinio nusistatymo. Nors dovanoto turto areštas gali sukelti apeliantui tam tikrų nepatogumų ar suvaržymų, tačiau toks teisių ribojimas minimalus ir, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, neišvengiamas.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad bendra abiejų atsakovų areštuoto turto vertė dvigubai viršija ieškovo reikalavimus ir toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia proporcingumo principą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio dalyką sudaro du reikalavimai: priteisti 621 942,82 Lt skolą ir pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį bei taikyti restituciją. Pirmasis ieškinio reikalavimas užtikrintas areštuojant skolininko (ne)kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir/ar turtines teises už 325 942,82 Lt, o 325 942,82 Lt suma mažesnė už 621 942,82 Lt sumą. Antrasis ieškinio reikalavimas užtikrintas areštuojamus apelianto daiktus apibrėžiant ne pagal dovanotų daiktų vertę, bet nurodant dovanojimo sutartimi apeliantui perleistus daiktus, kuriuos ieškovas prašo grąžinti skolininkui, t. y. 1852/7407 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, ir po ¼ dalį pastatų, unikalūs Nr. duomenys neskelbtini (b. l. 27-31). Ar skolininko apeliantui dovanotų daiktų vertė viršija skolininko skolą bankui, todėl dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia tik iš dalies, o ne visa apimtimi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nesvarstoma, nes pradinėje civilinio proceso stadijoje, kaip minėta, teismas nevertina materialinio reikalavimo pagrįstumo.

Susiklosčius šiai situacijai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas adekvačiai įvertino grėsmę įvykdyti teismo sprendimą, jei ieškinys būtų patenkintas, taikė tinkamas laikinųjų apsaugos priemonių rūšis, kurių mastas neperžengia pareikštų ieškinio reikalavimų ribų, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o skundas atmetamas kaip de jure nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėDanutė GasiūnienėKazys Kailiūnas