Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Kauno miesto apylinkės teismui, Kauno apygardos teismui, teisėjams A. N. ir A. P. dėl sistemingo ieškovo ir jo šeimos politinio persekiojimo ir šantažo, klastojant dokumentus ir faktus bei juos panaudojant Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. I-1825-347/2013 nagrinėjimo metu, padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Nutartyje netinkamai pritaikyti Teismų įstatymo 47 straipsnio 8 dalis, CK 6.271-6.272 straipsniai, išaiškinant, kad teismai ir teisėjai turi civilinės atsakomybės imunitetą ir negali būti atsakovais, nes neatsako už žalą, nepaisant jų kaltės. Pagal CPK 790 straipsnio civilinės atsakomybės imunitetą turi tik minėtame įstatyme nurodyti asmenys, o teismai ir teisėjai nėra nurodyti nei minėtame straipsnyje, nei Teismų įstatymo 47 straipsnio 8 dalyje, kurioje tik konstatuota, jog teisėjai neatsako už žalą. Tačiau minėtas įstatymas nedraudžia patraukti teismus ir teisėjus atsakovais ar atsakovo atstovais už jų veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, negali paaiškinti visų aplinkybių ir faktų, susijusių su teismų ar teisėjų konkrečiais veiksmais ir motyvais konkrečiose situacijose, kai padaroma žala. Todėl nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis Nr. 2-796/2012 yra taikoma netinkamai. Egzistuoja ir kita teismų praktika, tai yra Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-593/2012, kurioje išaiškinta, kad pagal CPK 45 straipsnį teismas negali pašalinti iš ieškinio atsakovų tarpo jokių atsakovų be ieškovo sutikimo, nes tai prieštarauja ne tik minėtam straipsniui, bet ir Konstitucijos 28, 29 ir 109 straipsniams. Pagal Konstitucijos 114 straipsnį teisėjai turi tik baudžiamosios atsakomybės imunitetą ir iš dalies administracinės atsakomybės, kiek jis susijęs su laisvės apribojimu ar atėmimu. Todėl jokiame kitame įstatyme negali būti nustatytas kitoks teismų ar teisėjų atsakomybės imunitetas, nes visi įstatymai bei teismų praktikos negali prieštarauti Konstitucijai ir CK 6.271, 6.272 straipsniams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo iš bylos pašalinti ieškovo atsakovais nurodyti teisėjai ir teismai, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su tinkamos šalies byloje nustatymu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Šio straipsnio 3 dalis nustato, jog ieškovui nesutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Ieškovas atskirajame skunde remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-593/2012, kuria buvo išaiškintos CPK 45 straipsniu teismui suteiktos teisės pakeisti netinkamą procesinę šalį taikymo sąlygos. Tačiau skundžiamoje nutartyje pirmos instancijos teismas rėmėsi vėliau priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, kuria buvo pateikta sisteminė Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, CK 6.271-6.272 straipsnių ir CPK 45 straipsnio analizė. Minėtoje nutartyje buvo aiškiai apibrėžta teismo ir teisėjo imuniteto nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį sąvoka ir jos skirtumas nuo kituose teisės aktuose nustatytų imunitetų. CK 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, kad žalą (turtinę ir neturtinę), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Tuo atveju, kai vykdydamas teisėjo pareigas žalą teisėjas padaro tyčiniais veiksmais, valstybė, atlyginusi padarytą žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš teisėjo įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas (CK 6.272 str. 4 d.). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu. Todėl valstybė, o ne teisėjas ar teismas turi būti traukiamas atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais, procese neužimtų atsakovų procesinės padėties.

Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas jau 2014 m. vasario 10 d. nutartimi išaiškino ieškovui, kad pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, atsako valstybė, ir pareikalavo paaiškinti, kodėl teisėjai ir teismai ieškinyje yra traukiami atsakovais. Taigi, pirmos instancijos teismas tinkamai įgyvendino savo pareigą išaiškinti šią teisės normą ieškovui.

Aukščiau minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje taip pat buvo išaiškinta, kad ieškovo teisė laisvai pasirinkti atsakovais bet kuriuos procesinį teisnumą ir veiksnumą turinčius asmenis savaime nelemia, kad procesas prieš šiuos asmenis visais atvejais bus pradėtas. Jeigu teismas nustato, kad ieškovo pasirinktas atsakovas negali būti traukiamas civilinėn atsakomybėn dėl jam taikomų imunitetų, procesas prieš tokį asmenį negali prasidėti, o teismas jau civilinės bylos iškėlimo stadijoje turi priimti nutartį dėl tokio atsakovu nurodyto asmens pašalinimo iš proceso. Tuomet, jei ieškovas pagal CK 6.272 straipsnio nuostatomis grindžiamą ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo atsakovais patraukė tik teisėjus, teismus, prokurorus, prokuratūrą, teismas pagal CPK 45 straipsnio nuostatas turi spręsti netinkamos šalies pakeitimo tinkama procesinį klausimą – pasiūlyti ieškovui pakeisti atsakovais patrauktus teisėjus, teismus, prokurorus, prokuratūrą į valstybę ir nustatyti terminą ieškinio trūkumas pašalinti (CPK 115 str. 2 d., 138 str.). Ieškovui nesutikus to padaryti, teismas turi laikyti, kad ieškinys neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, nes nėra nurodytas atsakovas ir grąžinti ieškinį jį padavusiam asmeniui kaip nepaduotą (CPK 115 str. 3 d., 138 str.). Tuo tarpu, kai ieškovas atsakovais patraukė ne tik valstybę, bet ir teisėjus, teismus, prokurorus, prokuratūrą, teismas nutartimi turi pašalinti šiuos imunitetą nuo civilinės atsakomybės turinčius asmenis iš proceso. Šiuo atveju CPK 45 straipsnis nėra taikomas, nes tinkama šalis (valstybė) į bylą yra įtraukta.

Taigi, pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai aiškino teisės normas ir rėmėsi tinkama teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad civilinėje byloje Nr. 2-9329-811/2012, dėl kurios pirmos instancijos teismo nutarties buvo priimta ieškovo nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, pirmos instancijos teismas 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi, remdamasis vėlesne Lietuvos apeliacinio teismo suformuota teismų praktika, pakartotinai pašalino iš atsakovų teismą ir teisėjus.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.