Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-12-327/2015

Teisėja Tatjana Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00118-2013-5

2015 m. sausio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko, sekre­to­riau­jant Jūratei Vaškevičiūtei, Agnei Ramanauskienei ir Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant išteisintajam E. V., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, nukentėjusiajam ir privačiam kaltintojui S. P., jo atstovei advokatei Ingridai Maldeikienei, viešame teismo posėdyje ape­lia­cine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi proceso dalyvių ir atlikusi įrodymų tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teistas. BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­tina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam as­me­niui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis ne­kal­tumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį per­se­kio­jimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Teismų prak­ti­ko­je, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prie­lai­do­mis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų by­lai aplinkybių drau­džia­ma priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis, savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuos­pren­dy­je, pagrindė iš­sa­mia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais va­do­vau­damasis at­me­tė kitus įrody­mus. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsi­aiš­ki­nant faktines bylos aplinkybes, visumą. Iš išteisinamojo nuosprendžio turinio ma­ty­ti, kad jame yra išdėstyti bei analizuoti E. V. parodymai, nukentėjusiojo S. P., liudy­to­jų ir ekspertų parodymai, specialisto išvada. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teis­mas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai išteisino E. V. dėl nusi­kal­timo, numatyto BK 140 str. 1 d., padarymo vadovaudamasis BPK 303 str. 5 d. 1 p., t. y. nenustačius asmens veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmo­gui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti fizinio skausmo ar tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos su­trik­dymo – padarinių kilimą. Byloje esančioje teismo medicinos specialistės L. K. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) S. P. konstatuoti sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairės ausies kau­še­lyje, kairiame žande, kairiame smilkinyje ir dvi paviršinės kastinės žaizdos kairės ausies kaušelyje už­pa­ka­liniame paviršiuje, kurie galėjo būti padaryti kietu bukabriauniu daiktu, galimai žmogaus dan­ti­mis. Dar konstatuota poodinės kraujosruvos pakaušyje, dešinėje kojoje, odos nubrozdinimas de­ši­nė­je kojoje. Nurodyta, kad šie sužalojimai padaryti kietu buku daiktu. Specialistės išvadoje pa­žymėta, kad išvardinti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu specialistė L. K. nurodė, kad sužalojimų ausyje atsiradimo būdą savo išva­do­je nu­ro­dė pagal nukentėjusiojo S. P. žodžius ir greitosios medicininės pagalbos gydytojos I. S. apklausą. Apklausos protokole esančioje ausies nuotraukoje specialistė pažymėjo suža­lo­jimų buvimo vietą. Teisme apklaustas ekspertas Ž. M. parodė, jog 2011 m. gegužės 31 d. specialisto išvadoje žaizdos nėra išsamiai aprašytos, nėra apibūdintos žaizdų formos, kraštai. Nu­ro­dyta tik žaizdų buvimo vieta. Apžiūros metu, kai asmeniniu prašymu į ekspertę L. K. krei­pė­si S. P., ji nustatė žaizdų ausyje buvimo faktą pagal S. P. žodžius ir iš­va­do­je nurodė, kad jos galėjo būti padarytos žmogaus dantimis. Ekspertas nurodė, kad pagal žaizdų ap­rašymą ir išsi­dės­ty­mą negalima konkrečiai pasakyti, kad tai padaryta žmogaus dantimis. Tiria­mo­jo­je išvados dalyje įvykio aplinkybės aprašomos remiantis paties tiriamojo žodžiais, kur, kada ir kokiu būdu buvo pa­da­ryti sužalojimai. Įmanoma, kad sumušimą sukėlė bukabriaunis daiktas, o smai­galis ar lūž­ga­lis – sužeidimus. Ekspertas Ž. M. savo teiginius apie specialistės L. K. išvadą ir apie sužalojimų nukentėjusiojo ausyje pobūdį pakankamai argumentavo, todėl jais nėra jokio pa­grindo abejoti.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės ir L. K. surašytos specialisto išvados duomenis apie sužalojimo būdą pagrįstai vertino kritiškai. Kortelėje užfiksuoti įrašai tik patvirtina S. P. konstatuotų kūno sužalojimų buvimo faktą, tačiau šių įrašų nėra pagrindo ver­tinti kaip patvirk­ti­nan­čių sužalojimų atsiradimo būdą. Kadangi specialistė L. K. nurodė, jog sužalojimų ausyje atsiradimo būdą savo išva­do­je nu­ro­dė pagal nukentėjusiojo S. P. žodžius ir greitosios me­di­ci­nos pagalbos kvietimo kortelėje esančius įrašus, šios specialistės išvados negalima laikyti objek­ty­via ir visapusiška, todėl ja pagrįstai nesivadovauta vertinant, kad kūno sužalojimas buvo padarytas įkandant.

Nors nukentėjusiojo teigimu E. V. kaltas dėl jo sveikatos sutrikdymo, tačiau byloje nepakanka duomenų padaryti neabejotinai išvadai, jog jis atliko kaltinime aprašytus ir BK140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį atitinkančius veiksmus, t. y. kad jis guminiais batais smogė 5-6 kar­tus nukentėjusiajam S. P. per galvą, įkando jam į kairę ausį, pargriovęs nukentėjusįjį jį smau­gė, vienos rankos alkūnę įrėmęs į nukentėjusiojo gerklę, dešinės rankos kumščiu smogė nu­ken­tė­ju­sia­jam 6-7 kartus į krūtinę, į širdies plotą. Pats E. V. nukentėjusiojo parodymus nei­gė, nu­ro­dė, jog jis smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo. Teisme apklaustos liudytojos G. V., A. S., A. N. D. taip pat patvirtino, kad pro langą matė, kaip būtent S. P. mušė E. V..

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojų G. V., A. S., A. N. D. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, kad liudytojos skirtingais atvejais davė skirtingus parodymus. Tačiau šios liudytojos iš esmės nurodė aplinkybes tik apie 2011 m. gegužės 30 d. apie 19 val. kieme įvykusias išteisintojo ir R. D. bei S. P. grumtynes, dėl kuriose sužaloto E. V. nagrinėjama kita baudžiamoji byla. Šioje baudžiamojoje byloje liudytojos parodė, kad prieš nurodytas grumtynes V. namuose betarpiškai bendravo su E. V., kuris suskambus jo telefonui išėjo laukan, kadangi viduje nebuvo ryšio. Šios liudytojos analogiškai nurodė, kad triukš­mą kieme išgirdo ir grumtynes kieme pamatė po keleto minučių E. V. išėjus iš kambario. Šių liudytojų parodymų skirtumai apie grumtynių aplinkybes nėra esminiai, jie gali būti paaiškinami tuo, kad teisme parodymus liudytojos davė praėjus daugiau kaip dvejiems metams po įvykio, taip pat galimu skirtingu aplinkybių suvokimu ir vertinimu. Be to, priešingai nei nurodoma skunde, liu­dy­toja A. S. nėra E. V. šeimos narys ar giminė. Taip pat nėra pagrindo tikėti, kad per tokį laikotarpį, eidamas iš kambario į kiemą ir kalbėdamas telefonu E. V. būtų galėjęs dar atlikti ir smurto veiksmus, nurodytus privataus kaltinimo skunde. S. P. privataus kaltinimo skunde tvirtinama, kad smurtą E. V. prieš jį panaudojo priestato patalpoje namo pirmame aukšte.

Taip pat, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėdamas bylą apylinkės teis­mas įvertino ne vien šių liudytojų parodymus. Byloje apklausti liudytojai – nukentėjusiojo sugy­ven­ti­nė N. D. bei jos sūnus R. D. – skirtingai nurodė esmines įvykio aplinkybes. N. D. parodė, kad E. V. kalbėjo telefonu sėdėdamas ant suoliuko jų terasoje ir jau tuo­met prasidėjo jo ir R. D. konfliktas, apsistumdymas. Tik po kurio laiko ji išgirdusi triukšmą pries­tate, kur atbėgusi pamatė S. P. gulintį ant grindų, o E. V. jį mušantį. Tuomet pa­šauktas atbėgęs R. D., ir gynęs S. P.. Liudytoja nenurodė, kad E. V. būtų mušęs S. P. guminiais batais. Liudytojas R. D. nurodė, jog išgirdęs mamos klyksmą atbėgo į pries­tatą, kur pamatė E. V. užgulusį ir mušantį S. P.. Puolęs gelbėti S. P.. Tačiau ir šis liudytojas nenurodė, kad S. P. būtų mušamas guminiais batais. Nukentėjusysis S. P. parodė, jog netikėtai atėjęs į priestatą E. V. ėmė jį mušti guminiais batais, įkando į ausį, pargriuvus mušė kumščiais ir smaugė jį. Nors nukentėjusysis, liudytojai N. D. ir R. D. nurodė, kad S. P. E. V. daug kartų smūgiavo į šonus, krūtinę, tačiau medi­ci­ni­nėje dokumentacijoje ir specialisto išvadoje šiose kūno vietose sužalojimų nekonstatuota. Įver­ti­nu­si visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ins­tan­cijos teismo abejonėmis dėl nukentėjusiojo ir liudytojų, jo šeimos narių parodymų ir kritišku jų vertinimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas teisingai įvertino ir išteisintojo bei nu­ken­tėjusiojo S. P. ir liudytojo R. D. kūno sudėjimo skirtumus ir pagrįstai suabejojo galimybe E. V. vienu metu pulti stambesnio kūno sudėjimo nukentėjusįjį ir apsiginti nuo aukš­tesnio ir sunkesnio R. D..

Apeliaciniame nukentėjusiojo skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje teismui buvo pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti suoliukas bei vaizdas nuo suoliuko į langus, taip pat antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teis­mas, visa tai nėra susiję su šios bylos įrodinėjimo dalyku, kadangi aplinkybių, ar galėjo liu­dy­to­jos G. V., A. S., A. N. D. pro V. namo langus matyti įvykį, nus­ta­tymas yra aktualus tik kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje R. D. kartu su S. P. kal­ti­na­mi E. V. sveikatos sutrikdymu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ir apie tai, kad S. P. tam tikrus sutrenkimus galėjo patirti muštynių su E. V. prie suoliuko metu arba nusibrozdinti į ten augančius rožių krūmus ir medį, tačiau tai irgi yra kitos baudžiamosios by­los įrodinėjimo dalykas. Be to, vien šios aplinkybės negali patvirtinti E. V. kaltės tyčia su­ža­lojus S. P..

Kaip nepagrįsta atmestina ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad apylinkės teis­mas nevertino paties E. V. teismui pateikto 2013-12-04 paaiškinimo, iš kurio matyti nusi­kal­timo padarymo tikslai ir motyvai (t. 2, b. l. 95). Susipažinus su šio paaiškinimo turiniu, ma­tyti, kad jame nurodyta iš esmės tik tai, kad tarp namo gyventojų jau seniai vyksta kon­fliktas.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai pa­tikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsa­ko­my­bėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai. Šioje byloje nepakanka pagrįstų ir abejonių nekeliančių duomenų, jog E. V. atliko nusikalstamus veiks­mus, kuriais jį kaltino S. P..

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus dėl E. V. kaltės dėl privačiame skunde suformuluotų nusikalstamų vei­kų ir nenus­ta­čius BK 140 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymių E. V. pagrįstai išteisino kaip nepadariusį šio nusikaltimo (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl pirmos instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis pa­liekamas galioti, apeliacinis skundas atmetamas.

Išteisindamas E. V. dėl to, kad jis nepadarė nusikalstamų veikų, turinčių nusi­kal­ti­mų, numatytų BK 140 str. 1 d., požymių, apylinkės teismas priėmė šiuo atveju įsta­ty­mo numatytą spren­dimą dėl civilinio ieškinio – paliko jį nenagrinėtą. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę pa­reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Nukentėjusysis S. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jam nepagrįstai ne­bu­vo priteistos jo pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti. Re­miantis BPK 104 str. 2 d., proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti pro­ce­se eks­pertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Pro­ceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieš­ko­tos iš nuteistojo. Pagal BPK 106 str. 2 d. teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuos­pren­dį, turi teisę nu­spręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, daly­va­vu­sio byloje kaip nu­kentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tačiau na­gri­nė­jamu atveju kal­ti­na­masis E. V. buvo išteisintas. BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad kai kal­ti­na­masis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pa­reiš­kimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pa­reiš­ki­mą buvo pradėtas procesas. Nors skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas dėl proceso išlaidų ir nepa­si­sakė, išteisinus privačiu skundu kaltinamą E. V., nebuvo jokio teisinio pagrindo ten­kinti nukentėjusiojo S. P. reikalavimą atlyginti išlaidos advokato, atsto­va­vusio jį pirmosios instancijos teisme, paslaugoms apmokėti.

Kauno apygardos teisme 2014-12-03 buvo gautos patikslintos Kauno vals­ty­bės garan­tuo­ja­mos teisinės pagalbos tarnybos pa­žy­mos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose nu­ro­doma, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje antrinės tei­si­nės pa­galbos, tei­kiamos nu­ken­tė­ju­sia­jam S. P., iš­laidas iki 2014-12-03 sudaro 720 litų/208,53 eurų (t. 3, b. l. 64), o tei­kiamos iš­teisintajam E. V. – 400 litų/115,85 eurų (t. 3, b. l. 66).

Kaip jau minėta, BPK 106 str. 2 d. numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, pri­im­damas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pa­galbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kadangi nagrinė­ja­mo­je byloje kaltinamasis buvo išteisintas ir nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmetamas, o tokiu atveju valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikusios institucijos patirtų išlaidų atlyginimo BPK nenumato, todėl Kauno valstybės garan­tuo­ja­mos teisinės pa­galbos tar­nybos prašymas priteisti (nenurodant iš ko) turėtas antrinės teisinės pa­galbos išlaidas neten­kinamas.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Visa tai įvertinusi, teisėjų kolegija daro iš­va­dą, jog nukentėjusiojo S. P. apeliacinio skundo ar­gu­mentai yra nepagrįsti, todėl apeliacinis skun­das atmetamas, pirmosios instancijos teismo nuos­prendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.