Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Keidūnas, susipažinęs su E. S. paduotu skundu privataus kaltinimo tvarka, kuriame prašoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą T. P.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas E. S. pareiškimas, kuriuo prašoma pradėti privataus kaltinimo bylų procesą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir priimti nuosprendį, kuriuo pripažinti kaltinamąjį T. P. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 1 dalyje.

Skunde nurodoma, jog T. P. 2016-08-09 dieną, tiksliai nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje, galimai adresu (duomenys neskelbtini) paruoštame skunde VVTAĮT prie SAD ministerijos su foto ir intemetinio puslapio nuotraukų priedu, tęsdamas veiką 2016-08-30 tiksliai nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje, galimai adresu (duomenys neskelbtini)paruoštame prašyme pradėti tyrimą Utenos raj. Savivaldybės administracijos VTAS, 2016-08-30 tiksliai nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje, galimai adresu (duomenys neskelbtini) paruoštame prašyme pradėti tyrimą LR VTA kontrolierei nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 7 dieną kelyje įvyko incidentas tarp jo ir G. ir E. S. šeimos. Pareiškėjo teigimu, jo automobilis buvo blokuojamas E. U.-S, moteris vaikščiojo važiuojamojoje kelio dalyje ant rankų laikydama savo vaiką. Paprašyta pasitraukti nuo automobilio, moteris nereagavo ir toliau atkakliai stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje su vaiku ant rankų. Dėl E. S. manipuliacijų vaiku bei susidariusios pavojingos eismo situacijos jis negalėjo tęsti kelionės savo transporto priemone, jo teigimu, su vaiku buvo elgiamasi netinkamai ir labai pavojingai. Situacija tapo dar grėsmingesnė, kai Edgaras bei G. S. ant pareiškėjo T. P. pradėjo bartis ir jį provokuoti t. y. valstybinėms institucijoms ir įstaigoms paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti jį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taip pat nurodoma, jog T. P. 2016-08-09 dieną, tiksliai nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje, galimai adresu (duomenys neskelbtini)paruoštame prašyme-skunde Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių skyriui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad E. S. sudaro kliūtis naudotis keliu, einančiu per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir prašė netvirtinti E. S. priklausančio žemės sklypo kadastro Nr. 3412/0002:107, taip pat tarpininkauti bei informuoti jį, E. S., kad neva nebūtų sudaromos kliūtys naudotis keliu, einančiu per minėtą žemės sklypą, t. y. paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo t. y. E. S. bei siekė, kad jis būtų neteisingai nubaustas policijos pareigūnų.

Privataus kaltinimo procesą atsisakytina pradėti.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 412¹ straipsnio 1 dalį, teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai reiškia, jog arba visai nebuvo įvykio, apie kurį buvo pranešta kaip apie nusikalstamą veiką, arba nors įvykis buvo, tačiau dėl vienų ar kitų argumentų jo negalima laikyti nusikalstama veika. Taigi jau pradinėje stadijoje, sprendžiant, ar yra pagrindas pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, teismas turi pareigą įvertinti turimus duomenis tuo aspektu, ar konkrečiu atveju nėra aplinkybių, numatytų BPK 3 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nėra galimas.

E. S. prašo iškelti baudžiamąją bylą T. P. atžvilgiu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

BK 154 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apie kitą žmogų paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi BK 154 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija (šmeižimo dalykas) – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. BK 154 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, t. y. paskleisdamas nurodytą informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės, ir tokią informaciją paskleidžia siekdamas apšmeižti – paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo.

Teismas nagrinėjamu atveju pažymi ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), kai kitomis švelnesnėmis priemonėmis (civiline, drausmine ir kt. atsakomybė) atitinkamų teisinių gėrių apsauga nėra įmanoma. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Šiuo aspektu akcentuotina, kad asmens garbę ir orumą gina taip pat ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnis, kuris numato, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Todėl atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį gali kilti išskirtiniais atvejais, kai veika yra itin pavojinga ir šiurkščiai pažeidžia kito asmens teises.

Kaip matyti iš pareiškimo turinio bei prie jo pridėtų priedų, Vaiko teisių apsaugos kontrolierius ištyrė T. P. skundą dėl mažamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo S. šeimoje. 2016-02-28 Vaiko teisių apsaugos kontrolierė pažymoje nurodė, kad nenustatyta, kad mažamečių vaikų tėvai netinkamai rūpintųsi savo vaikais arba nesudarytų jiems tinkamų sąlygų augti ir vystytis. Pareiškėjo T. P. skundas pripažintinas nepagrįstu ir tyrimas nutrauktinas. Tą pačią dieną, t. y. 2019-08-09 T. P. pateikė dar vieną skundą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių skyriui. Utenos apskrities VPK Anykščių policijos komisariato pareigūnai nenustatė jokių pažeidimų ir jo nenubaudė, jie buvo atvykę į nurodytą vietą, parodė kelią ir pravažiavimą. 2016-09-07 Utenos AVPK Anykščių raj. PK išsiuntė pranešimą T. P. apie nutarimą nepradėti ATP bylos teisenos. Taigi, nors ir buvo apšmeižtas, informacija nepasitvirtino, nebuvo nubaustas, kaip to siekė T. P..

Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams dėl jų teisės aktais reglamentuotų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei tokia informacija nėra paskleidžiama tretiesiems asmenims (pvz., mutatis mutandis Lietuvos A. T. 2004 m. vasario 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-56/2004, Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartis byloje Nr. 1A-155-327/2013).

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija bei kiti teisės aktai numato asmens teisę dėl galimai pažeistų teisių gynimo kreiptis į atitinkamas įgaliotas institucijas. Taigi nagrinėjamu atveju T. P. kreipimasis į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą, kuri turi įgaliojimus nurodytoje srityje, išdėstant skunde atitinkamas aplinkybes dėl, jo nuomone, netinkamo ugdymo, ir kreipimasis į Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, taip pat nepateikus jokių konkrečių duomenų, kad nurodytos žinios buvo paskleistos kitiems asmenims, žiniasklaidai ir pan., leidžia teismui daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos visų būtinų požymių. Taip pat teismas vertina, kad T. P. skunduose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys jau buvo paneigti pačių institucijų aktais, kuriais skundai pripažinti nepagrįstais. Kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, atsisakytina pradėti privataus kaltinimo bylos procesą T. P. atžvilgiu.

Kaip minėta, asmens garbę ir orumą gina ir CK nuostatos. Taigi išaiškintina, kad siekdama apginti savo galimai pažeistas teises (garbę ir orumą), pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka (CK 2.24 straipsnis). CK 2.24 straipsnis nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kitą vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktika daro išvadą, kad galimai atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svarstyti kriminalinės bausmės paskyrimo klausimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 412¹ straipsniu,

nutaria:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjo E. S. skundą, kadangi T. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.