- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-07
- Bylos Nr.
- P-415-233-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Gintaras Kryževičius (pran.)
- Pareiškėjas
- Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“
- Atsakovas
- Muitinės departamentui, Kauno teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A4-1844-06 pagal pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ skundą atsakovams Muitinės departamentui ir Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno teritorinė muitinė 2005 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 10000018090 nusprendė iš Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ (toliau – ir asociacija ,,Linava“) išieškoti į valstybės biudžetą 45 048 Lt nesumokėtų mokesčių: muitą – 23 572 Lt, pridėtinės vertės mokesčio – 21 476 Lt (t. I, b.1.161), nustačiusi, kad ,,Linava“ neįvykdė 1999 m. vasario 24 d. Bendrosios garantijos sutartimi Nr. L01 (toliau – ir Bendrosios garantijos sutartis Nr. L01), sudarytos tarp Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas), 3.2.2 punktu prisiimtų įsipareigojimų, nesumokėjo Kauno teritorinės muitinės 2004 m. spalio 8 d. pateiktoje pretenzijoje Nr. 10000007707 reikalaujamos 45 048 Lt muitų ir mokesčių sumos pagal 2003 m. gegužės 24 d. TIR Nr. VX39091017, išduotą procedūros vykdytojui ,,Soti“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento 2005 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1A-18.5-117 ir ginčą išspręsti iš esmės, t.y. panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2005 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 10000018090, taip pat prašė priteisti teismo išlaidas. Nurodė, kad TIR procedūros vykdytojas Baltarusijos Respublikoje registruota įmonė „Soti“ 2003 m. gegužės 24 d. Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio poste pradėjo TIR procedūrą su TIR knygele Nr. VX 39091017. TIR procedūra su minėta TIR knygele buvo baigta 2003 m. gegužės 26 d. Šią aplinkybę patvirtina TIR knygelės Nr. VX 39091017 šaknelės nuorašas, kuriame yra Lietuvos muitinės spaudas ir pareigūno parašas, bei išrašas iš Muitinės informacinių sistemų centro duomenų bazės. 2004 m. birželio 30 d. Kauno teritorinė muitinė priėmė sprendimą Nr. 4KM18107 „Dėl mokėtinų mokesčių įregistravimo“, kuriame nurodė, kad muitinio tranzito procedūra su TIR knygele Nr. VX 39091017 yra užbaigta – iš paskirties muitinės įstaigos (Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio postas) gauta minėtos TIR knygelės žaliojo lapo atplėšiamoji dalis. Tuo pačiu sprendimu Kauno teritorinė muitinė, gavusi informacijos, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pagal Baudžiamojo kodekso 200 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto prekių neišvežimo iš Lietuvos Respublikos pagal TIR knygelę Nr. VX 39091017, įregistravo firmai „Soti“ 45 048 Lt dydžio mokėtinų mokesčių. Šis sprendimas tiesiogiai asociacijai ,,Linava“ niekada nebuvo išsiųstas. 2004 m. spalio 13 d. pareiškėjas gavo Kauno teritorinės muitinės 2004 m. spalio 8 d. mokestinę pretenziją Nr. 10000007707 dėl TIR procedūros su TIR knygele Nr. VX 39091017 baigimo su išlyga (sąlyginai). 2004 m. lapkričio 9 d. asociacija ,,Linava“ gavo Kauno teritorinės muitinės 2004 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. 8KP-8.8-36-22043, kartu su kuriuo buvo pateiktas 2004 m. liepos 1 d. pranešimas Nr. 14KP-132 apie TIR procedūrą su minėta TIR knygele užbaigtą apgaulės būdu. 2005 m. sausio 31 d. asociacija ,,Linava“ gavo ginčijamą Kauno teritorinės muitinės sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, nors, pareiškėjo teigimu, skola muitinei dėl muitinio tranzito procedūros vykdymo su TIR knygele Nr. VX 39091017 neatsirado. 2004 m. birželio 30 d. Kauno teritorinės muitinės sprendimas Nr. 4KM18107, kuriuo įregistruota skola, ir 2004 m. spalio 8 d. Kauno teritorinės muitinės pretenzija Nr. 10000007707 – neteisėti ir nepagrįsti. Pagal Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (toliau – ir 1975 m. TIR konvencija) 8 straipsnio 1 dalį garantuojančios asociacijos atsakomybė kyla tik tuo atveju, jei atsiranda skola muitinei, o pagal 1975 m. TIR konvencijos 11 straipsnio 3 dalį imtis priemonių išieškoti skolą muitinei iš garantuojančios asociacijos galima tik tada, jei garantuojančiai asociacijai teisėtai buvo pateikta mokestinė pretenzija. Ginčo atveju mokestinė pretenzija pateikta neteisėtai. Teigiant, jog vis dėlto skola muitinei pagal TIR knygelę Nr. VX 39091017 atsirado, t.y. TIR procedūra su minėta TIR knygele nebuvo užbaigta ir knygelė nebuvo tinkamai įforminta, vadovaujantis TIR konvencijos 11 straipsnio 1 dalimi, pranešimas apie TIR procedūros pažeidimą garantinei asociacijai turėjo būti pateiktas per vienerius metus nuo TIR knygelės priėmimo išvykimo muitinėje. TIR knygelė Nr. VX 39091017 išvykimo muitinės įstaigoje priimta 2003 m. gegužės 24 d., pranešimas apie įtariamą muitinio tranzito procedūros pažeidimą su minėta TIR knygele pareiškėjui įteiktas tik 2004 m. lapkričio 9 d., praleidus vienerių metų terminą. Tokiu būdu muitinė neturi teisės reikalauti, kad garantinė asociacija sumokėtų sumas, nurodytas 1975 m. TIR konvencijos 8 straipsnio l ir 2 dalyse. Dvejų metų terminas, nurodytas 1975 m. TIR konvencijos 11 straipsnio 1 dalies 2 sakinyje, pareiškėjo nuomone, negali būti taikomas pasitvirtinus aplinkybei, jog prekės buvo neišvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, nes: 1) prekių neišvežimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos reiškia, kad TIR procedūra nebuvo užbaigta ir TIR knygelė negalėjo būti tinkamai įforminta; 2) TIR procedūra gali būti užbaigta apgaulės būdu tik tais atvejais, kai prekės pristatomos į paskirties muitinės įstaigą ir procedūra užbaigiama panaudojant krovinių sekcijas arba konteinerius, įrengtus siekiant apgauti muitinės pareigūnus, panaudojant suklastotus dokumentus, pakeičiant gabenamas prekes, suklastojant muitinės plombas ar kt. (1975 m. TIR konvencijos 10 str. paaiškinamoji nuostata Nr. 010); 3) pagal 1975 m. TIR konvencijos 28 straipsnio oficialų komentarą muitinė pranešime apie TIR procedūros neįforminimą ir (arba) mokestinėje pretenzijoje privalo nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad TIR procedūra buvo užbaigta apgaulės būdu, tačiau ginčo atveju tai nebuvo padaryta; 4) pagal 1975 m. TIR konvencijos 1 straipsnio d paragrafą, prekių neišvežimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos reikštų, kad TIR procedūra buvo neužbaigta, todėl, pareiškėjo nuomone, neįmanoma užbaigti TIR procedūros apgaulės būdu, jei TIR procedūra apskritai neužbaigiama, t.y. prekės nepristatomos į paskirties muitinės įstaigą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad, jo nuomone, santykiai tarp muitinės įstaigų ir garanto, kuris garantavo skolos muitinei sumokėjimą, yra civiliniai teisiniai santykiai. Garantui pažeidus civilinę garantijos sutartį, t.y. nesumokėjus muitinės pareikalautos sumos, muitinė, siekdama išieškoti skolą muitinei, gali imtis tik civilinių teisinių priemonių. Siekdama išieškoti reikalaujamas sumas, muitinė privalėjo su civiliniu ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Atkreiptinas dėmesys, kad 1999 m. vasario 24 d. Bendrosios garantijos sutartyje Nr. L01 nėra numatyta, kad muitinė gali ne ginčo tvarka išieškoti reikalaujamas sumas iš garanto, jei garantas nesumokės reikalaujamos sumos. Minėtos garantijos sutarties sudarymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos muitinės kodeksas taip pat expressis verbis nenumatė, kad muitinė gali ne ginčo tvarka išieškoti skolą muitinei iš garanto lėšų kredito įstaigose. Kauno teritorinės muitinės 2005 m. sausio 27 d. sprendime Nr. 10000018090 negalėjo vadovautis Muitinės kodekso 216 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes šiuo punktu kodeksas papildytas 2001 m. gruodžio 4 d. įstatymu Nr. IX-624, kuris įsigaliojo tik nuo 2002 m. birželio 1 d., t.y. daugiau nei po dvejų metų nuo Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 sudarymo. Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamas Kauno teritorinės muitinės 2005 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 10000018090 laikytinas negaliojančiu ir dėl to, kad pareiškėjui kartu su sprendimu nebuvo pateiktas įgaliojimas, suteikiantis teisę pasirašyti sprendimą jį pasirašiusiam asmeniui.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad, vadovaujantis 1999 m. vasario 24 d. Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 nuostatomis, Muitinės įstatymo 90 straipsnio l dalimi ir Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje nuostatų 9 punktu, asociacija „Linava“ skundą dėl Kauno teritorinės muitinės 2004 m. spalio 8 d. mokestinės pretenzijos Nr. 10000007707 privalėjo pateikti per vieną mėnesį nuo pretenzijos gavimo dienos. Pareiškėjas skundą Muitinės departamentui pateikė 2005 m. vasario 4 d., t.y. praleidęs nustatytą skundo padavimo terminą. Dėl šios priežasties asociacijos „Linava“ 2005 m. vasario 4 d. skundo „Dėl 2004 – 01 - 27 Kauno teritorinės muitinės sprendimo Nr. 10000018090 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo ir pretenzijos Nr. 10000007707“ (TIR knygelė Nr. VX 39 091 017)“ dalyje dėl mokestinės pretenzijos Muitinės departamentas nenagrinėjo. Pabrėžė, kad pareiškėjo santykius su muitine reglamentuoja Muitinės konvencija dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (1975 m. TIR konvencija). 1975 m. TIR konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta garantinės asociacijos pareiga sumokėti visus importo ir eksporto muitus, mokesčius ir delspinigius, kurie gali būti priskaičiuoti pagal įstatymus ir taisykles tos šalies, kurioje buvo nustatytas TIR procedūros pažeidimas, 11 straipsnio l dalyje nurodyta, kad muitinė gali reikalauti, jog garantinė asociacija sumokėtų importo ir eksporto muitus, mokesčių ir delspinigių sumas, jeigu per dvejus metus (apgaulės būdu) nuo TIR procedūros įforminimo muitinėje dienos informavo asociaciją apie nustatytą TIR procedūros pažeidimą. Muitinės departamento direktoriaus 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintos Mokesčių išieškojimo instrukcijos 28.1 punktas nustato, kad mokesčiai ir delspinigiai, atsiradę dėl pažeidimų, susijusių su prekėmis, gabenamomis tranzitu automobilių transportu su TIR knygelėmis, išieškomi 1975 m. TIR konvencijos, jos taikymą reglamentuojančių teisės aktų, Muitinės departamento ir asociacijos „Linava“ Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 nustatyta tvarka. Pagal Muitinės departamento direktoriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 496 ,,Dėl Bendrosios garantijos sutarties tarp Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos nacionalinės vežėjų asociacijos ,,Linava“ Nr. L01 įgyvendinimo“ 1.2 punktą teritorinė muitinė muitus ir mokesčius iš TIR procedūros vykdytojo (skolininko) išieško Muitinės kodekso nustatyta tvarka. Muitinės kodekso 216 straipsnio l dalies l punktas numatė, kad, skolininkui per nustatytą laikotarpį nesumokėjus mokesčių, muitinė, vadovaudamasi Muitinės kodekso 216¹ - 216⁴ straipsniais, paeiliui taiko 216 straipsnio 1 dalies 1-4 punktų nustatytas mokesčių išieškojimo priemones. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 3.5.1 punktu, muitinė turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka ieškoti iš asociacijos „Linava“ muitų ir mokesčių sumas, nustatytu laiku nesumokėtas procedūros vykdytojo. Apie pareigą atlyginti skolą už procedūros vykdytojo prisiimtus įsipareigojimus asociacija ,,Linava“ žinojo – mokestinė pretenzija pareiškėjui pateikta 2004 m. spalio 13 d. Atsakovas pažymėjo, kad medžiagoje, gautoje iš Latvijos Respublikos, nurodyta, kad TIR knygelė Nr. VX39091017 nebuvo pateikta kontrolei nė viename Latvijos Respublikos muitinės poste, o transporto priemonių, kurių valstybiniai numeriai CH 1168 – vilkiko, 1772 CM – priekabos, įvažiavimas į Latvijos Respubliką per laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 23 d. iki 2003 m. gegužės 30 d. neužfiksuotas. Tarptautinės autokelių transporto sąjungos (IRU) „Cute WISE“ duomenų bazėje yra informacija, kad minima TIR knygelė grąžinta IRU, tačiau nėra informacijos apie TIR procedūros užbaigimą paskirties įstaigoje. Kadangi Kauno teritorinė muitinė nustatyta tvarka iš paskirties įstaigos gavo TIR knygelės žaliojo lapo atplėšiamąją dalį, patvirtinančią, kad procedūra užbaigta 2003 m. gegužės 26 d., o iš Latvijos Respublikos gauta informacija įrodo, kad procedūros vykdytojas nenuvyko į Latviją, laikytina, kad procedūra baigta apgaulės būdu, naudojant suklastotus dokumentus. Atsakovas taip pat nurodė, kad ginčijamas Kauno teritorinės muitinės 2005 m. sausio 27 d. sprendimas pasirašytas tinkamai įgalioto asmens – A. Ž. ginčijamą sprendimą pasirašė vadovaudamasi Kauno teritorinės muitinės viršininko 2004 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. 3B-423 3.4.2 punktu jai suteiktais įgaliojimais. Tai neprieštarauja Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1B-264 patvirtintų Kauno teritorinės muitinės nuostatų 15 ir 15.6 punktams.
Atsakovas Kauno teritorinė muitinė pareiškėjo skundą prašė atmesti. Paaiškinimus dėl pareiškėjo skundo nepagrįstumo grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir Muitinės departamentas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir Kauno teritorinės muitinės 2005 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 10000018090 paliko nepakeistą. Teismas taip pat ištaisė Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 1A-18.5-117 rezoliucinę dalį, sprendimo revoliucinėje dalyje nurodant: asociacijos ,,Linava“ 2005 m. vasario 4 d. skundą ,,Dėl 2005 m. sausio 27 d. Kauno teritorinės muitinės sprendimo Nr. 10000018090 ,,Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo“ ir pretenzijos Nr.10000007707 (TIR knygelė Nr. VX 39091017)“ dalyje dėl Kauno teritorinės muitinės pretenzijos Nr. 10000007707 panaikinimo palikti nenagrinėtu. Kitoje dalyje Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1A-18.5-117 paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad mokestinės prievolės, susijusios su importo ir eksporto muitais ir atsiradusios Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. balandžio 30 d., privalo būti įvykdytos vadovaujantis jų atsiradimo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Asmenims šių prievolių neįvykdžius, muitinė taiko nurodytųjų teisės aktų nustatytas mokesčių išieškojimo priemones (Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo (2004 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. IX-2183 ) 96 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju skola muitinei (mokestinė prievolė) atsirado 2003 m. gegužės 24 d., t.y. TIR procedūros su TIR knygele Nr. VX 39091017 (TIR procedūros vykdytojas – firma ,,Soti“, paskirties įstaiga – Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio postas, iš kurio ir buvo gauta muitinės pareigūno įforminta TIR knygelės žaliojo lapo atplėšiamoji dalis) atlikimo momentu, todėl susiklosčiusiems tarp ginčo šalių teisiniams santykiams taikytinos ir Muitinės kodekso, galiojusio iki 2004 m. gegužės 1 d., normos.
Žemesnės instancijos teismas
Mokestinę pretenziją Nr. 10000007707, pareiškėjui išsiųstą vykdant Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 2.7 punkto nuostatas, asociacija „Linava“ gavo 2004 m. spalio 13 d. ir ją ginčijo ikiteismine tvarka. Muitinės departamento, ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos, 2005 m. vasario 28 d. sprendime Nr. 1A-18.5-117 pareiškėjo skundo argumentai dėl Kauno teritorinės muitinės 2004 m. spalio 8 d. mokestinės pretenzijos Nr. 10000007707 nenagrinėti, motyvuojant tuo, kad skundas dėl mokestinės pretenzijos paduotas praleidus vieno mėnesio terminą (Muitinės įstatymo 90 str. 1 d.) (t. I, b.l. 165-167), t.y. tik 2005 m. vasario 4 d. Teismo nuomone, Muitinės departamentas pareiškėjo skundą dalyje dėl mokestinės pretenzijos Nr. 10000007707 (TIR knygelė Nr. VX 39091017) atsisakė nagrinėti pagrįstai. Pagal Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikoje muitinėje nuostatų, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1B-540, 28.5 punktą, jei asmuo be svarbios priežasties praleido teritorinės muitinės ar specialios muitinės įstaigos priimto sprendimo apskundimo terminą arba jo neprašo atnaujinti, skundas paliekamas nenagrinėtu. Teismas pažymėjo, kad, nors Muitinės departamento 2005 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. lA-18.5-117 priimtas vadovaujantis minėtų nuostatų 28.5 punktu, sprendimo revoliucinėje dalyje nurodyta, kad asociacijos ,,Linava“ 2005 m. vasario 4 d. skundas dėl pretenzijos Nr.10000007707 (TIR knygelė Nr. VX39091017) atmestas kaip nepagrįstas. Teismas, pripažinęs tokią sprendimo rezoliucinę dalį neteisinga, konstatavo, kad ji taisytina, iš dalies pakeičiant Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. l A-18.5-117 rezoliucinę dalį. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas teismui paduotame skunde jokių argumentų dėl atsisakymo nagrinėti skundą dėl mokestinės pretenzijos Nr. 10000007707 (TIR knygelė Nr. VX 39091017) nenurodė, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas sutinka su Muitinės departamento 2005 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 1A-18.5-117 motyvais dėl mokestinės pretenzijos nenagrinėjimo, ir teismine tvarka Muitinės departamento sprendimo dalies, susijusios su mokestine pretenzija, neginčija. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, pateikdamas skundą ikiteismine tvarka, būtų nurodęs priežastis, dėl kurių praleido nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti, ir pateikęs prašymą atnaujinti praleistą terminą. Teismas nusprendė, kad pareiškėjui nebuvo suvaržyta teisė ginti savo pažeistas teises.
Dėl mokėtinų sumų išieškojimo teismas nurodė, jog tarp pareiškėjo ir Muitinės departamento sudarytos Bendrosios garantijos sutarties L01 3.5.1 punkte nurodyta, kad muitinė turi teisę įstatymų nustatyta tvarka išieškoti iš asociacijos „Linava“ muitų ir mokesčių sumas, nustatytu laiku nesumokėtas TIR procedūros vykdytojo. Muitinės kodekso 216 straipsnis nustatė, kad, jeigu mokesčiai per nustatytą laikotarpį nesumokami, muitinė, vadovaudamasi šio kodekso 216J-216⁴ straipsniais, paeiliui taiko šiame straipsnyje išvardintas mokesčių išieškojimo priemones. Prievolė mokėti muitų ir importo mokesčius garantinei asociacijai atsiranda nuo to momento, kai muitinė jai pateikia atitinkamą mokestinę pretenziją. Iki reikalavimo (pretenzijos) pateikimo garantinė asociacija yra tik informuojama apie TIR procedūros pažeidimą, tačiau toks muitinės pranešimas nesukuria garantinei asociacijai pareigos mokėti mokesčius, kadangi faktinė ir teisinė situacija dar lieka neapibrėžta ir nevienareikšmė. Tik tuo atveju ir nuo to momento, kai muitinė pateikia garantinei asociacijai mokestinę pretenziją mokėti muitus ir mokesčius, garantinė asociacija privalo šį reikalavimą vykdyti teisės aktų bei sutarties nustatyta tvarka ir terminais, o jai šios prievolės neįvykdžius ar įvykdžius netinkamai, muitinė įgyja teisę išieškoti skolą įstatymo nustatyta tvarka prieš garantinės asociacijos valią. Taigi garanto prievolės muitinei atsiradimas siejamas ne su muitinės sprendimo dėl skolos įregistravimo muitinės procedūros vykdytojui priėmimu, o su mokestinės pretenzijos pateikimu. Nagrinėjamu atveju Kauno teritorinės muitinės mokestinės pretenzijos Nr. 10000007707 (TIR knygelė Nr. VX 39091017) pagrįstumas nėra paneigtas, todėl atsakovų sprendimai dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra teisėti ir pagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Bendrosios garantijos sutartis Nr. L01 tarp muitinės ir garantinės asociacijos nėra civilinė sutartis, ir jos pagrindu susiklostę teisiniai santykiai yra viešosios, o ne civilinės teisės reguliavimo dalykas. Muitinės garantijos sutarties šalys nėra lygiateisės – muitinė garantinės asociacijos atžvilgiu veikia kaip viešojo administravimo subjektas. Be to, dalis bendrosios garantijos sutarties sąlygų yra apspręstos ne šalių susitarimu, o galiojančių teisės aktų normų, dėl kurių šalys negali susitarti kitaip negu nustatyta įstatyme. Tokia santykių tarp viešojo administravimo institucijos ir privataus asmens forma, kai valstybės institucija, siekdama įgyvendinti savo įstatymines funkcijas ir patenkinti viešąjį visuomenės interesą, sudaro sutartis su privačiais asmenimis, Europos šalių teisinėje praktikoje ir teisės doktrinoje yra vadinama administracine sutartimi. Akivaizdu, kad tai yra požymiai, būdingi ne civilinei, o viešajai teisei, todėl muitinės veiksmai ir sprendimai yra administraciniai aktai, kurių apskundimo tvarką ir terminus nustato administracinės teisės normos.
Teismas nustatė, kad Kauno teritorinės muitinės 2005 m. sausio 27 d. sprendimą priėmė asmuo, kuriam Kauno teritorinės muitinės viršininko 2004 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. 3B-423 3.4.2 punktu suteikta tokia teisė (t. II, b.l. 35-37). Pareiškėjo skundo argumentai dėl asmens įgalinimų pasirašyti įsakymus – nepagrįsti.
Teismas konstatavo, kad Kauno teritorinės muitinės 2005 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 10000018090 bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. 1A-18.5-117 iš esmės yra teisėti ir pagrįsti.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują bei visiškai patenkinti asociacijos ,,Linava“ skundą, t.y. panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 1A-18.5-117 dalį, kuria kaip nepagrįstas buvo atmestas asociacijos ,,Linava“ 2005 m. vasario 4 d. skundas dėl Kauno teritorinės muitinės 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 10000018090, ir ginčą išspręsti iš esmės, t.y. panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2005 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 10000018090, taip pat pareiškėjo naudai priteisti bylos nagrinėjimo išlaidas – sumokėtą žyminį mokestį bei išlaidas, skirtas apmokėti advokato pagalbą. Apeliacinis skundas grindė šiais argumentais:
1. Teismo sprendime nepaneigtos pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės bei įrodymai, patvirtinantys, kad ginčo atveju skola muitinei neatsirado ir Kauno teritorinė muitinė neturėjo teisės priimti 2005 m. sausio 27 d. sprendimo dėl neegzistuojančių muitų ir mokesčių (skolos muitinei) išieškojimo iš pareiškėjo ne ginčo tvarka. Teismas dėl jų iš viso nepasisakė. Tuo pažeisti Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 4 dalies reikalavimai, nes sprendime teismas privalo aiškiai ir argumentuotai nurodyti, kodėl atmetami esminiai įrodymai, kuriais remiasi viena iš šalių. Teismas, konstatuodamas prekių neišvežimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos faktą, rėmėsi Muitinės kriminalinės tarnybos duomenimis, t.y. netiesioginiais įrodymais. Muitinės kriminalinė tarnyba pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnį nėra ta institucija, kurios nurodomi faktai apie veiksmus, padarytus pažeidimus ar nusikaltimus neturi būti įrodinėjami administracinėje byloje. Apelianto nuomone, remdamasis vien tik netiesioginiais įrodymais ir nepaneigdamas tiesioginių įrodymų įrodomosios reikšmės ir galios, Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį, 58 straipsnį, nes byloje surinktus įrodymus įvertino nevisapusiškai, neobjektyviai ir neišsamiai, Muitinės kriminalinės tarnybos nurodytas aplinkybes laikė neįrodinėtinomis bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotų teisės taikymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-922/2004). Teismas, spręsdamas ginčą dėl muitinės sprendimo išieškoti atitinkamas muitų ir mokesčių sumas iš garantinės asociacijos ne ginčo tvarka, privalėjo ištirti, ar TIR procedūros vykdytojas tikrai neįvykdė savo įsipareigojimų muitinei, ir dėl to atsirado pagrindinė mokestinė prievolė, t.y. TIR knygelės turėtojo prievolė sumokėti atitinkamas muitų ir mokesčių sumas.
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas apskirtai nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, ar muitinė prarado reikalavimo į garantą teisę dėl TIR konvencijos 11 straipsnyje nustatytų naikinamųjų terminų pabaigos, ir šiuo klausimu nepasisakė, todėl pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio reikalavimus.
3. Pagal Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 2.1. punktą asociacijos atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, jei TIR knygelės turėtojas tinkamai neįvykdo savo įsipareigojimų muitinei, ir dėl jų atsiranda prievolė mokėti muitus ir mokesčius. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir neanalizavo, kas turėtų būti laikomas atsakingas už procedūros pažeidimą.
4. Neatitinka tikrovės teismo sprendimo teiginys, kad Kauno teritorinė muitinė 2004 m. liepos l d. informavo asociaciją „Linava“ apie TIR procedūros užbaigimą apgaulės būdu. Asociacija „Linava“ 2004 m. liepos 1 d. pranešimą Nr. 14KP-132 gavo tik 2004 m. lapkričio 9 d., t.y. kartu su Kauno teritorinės muitinės 2004 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 8KP-8.8-36-22043 (I t., b.l. 157-158). Šią aplinkybę taip pat patvirtino prie pirmosios instancijos teismui pateiktų paaiškinimų pridėti asociacijos „Linava“ kanceliarijos duomenys (II t., b.l. 133-140). Teismui nustačius, kad TIR procedūra buvo pažeista, ir dėl šio pažeidimo apskaičiuotus muitus bei mokesčius turi sumokėti pareiškėjas, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad, vadovaujantis TIR konvencijos 11 straipsnio 2 dalimi, Kauno teritorinė muitinė mokestinę pretenziją asociacijai būtų turėjusi teisę pateikti ne anksčiau, kaip 2005 m. vasario 9 d., o vadovaujantis TIR konvencijos 11 straipsnio 3 dalimi, imtis teisinių priemonių dėl muitų ir mokesčių išieškojimo iš asociacijos, būtų turėjusi teisę ne anksčiau kaip 2005 m. gegužės 9 d. Dėl šių procedūriniu pažeidimų pirmosios instancijos teismas nepasisakė.
5. Pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 216 straipsnio l dalies 3 ir 4 punktais, 216³ ir 216⁴ straipsniais (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-624 (Žin., 2001, Nr. 108-3901), įsigaliojusio nuo 2002 m. birželio l d. ir galiojusio iki 2004 m. gegužės l d., redakcija), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio l dalies 3 ir 4 punktais (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112, įsigaliojusio nuo 2004 m. gegužės l d., redakcija) ta apimtimi, kuria minėtuose teisės aktuose buvo nustatyta, kad muitinė ir (arba) mokesčių administratorius turi teisę ne ginčo tvarka išieškoti pinigų sumas iš garanto piniginių lėšų kredito įstaigose ar kito turto net ir tuo atveju, kai nėra atitinkamo susitarimo tarp kreditoriaus (muitines ir (arba) mokesčių administratoriaus) ir garanto, nes minėtos teisės normos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam lygiateisiškumo principą.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad firma „Soti“ prekių iš Lietuvos Respublikos teritorijos neišvežė. Tačiau šis faktas, o taip pat kitos su TIR knygele VX 39091017 vykdytos tranzito procedūros aplinkybės, kiek mums žinoma, tebėra tiriamos ikiteisminiame tyrime Nr. 04-1-502-04, kurį atlieka Muitinės kriminalinės tarnybos Panevėžio skyrius. Todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes bei pareiškėjo prašymą, pateiktą teismo posėdžio metu (t. II, b.l. 149), turėjo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus atliktas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-502-04 ir išnagrinėta ši baudžiamoji byla (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 str. l d. 3 p.), nes baudžiamojoje byloje nustatytini faktai ir aplinkybės gali turėti prejudicinės reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ne tik atmetė pareiškėjo skundą, bet ir ištaisė Muitinės departamento 2005 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 1A-18.5-117 rezoliucinę dalį. Apelianto nuomone, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnį ir kitas taikytinas teisės normas, teismas gali patenkinti arba atmesti skundą, bet negali taisyti viešojo administravimo institucijos rašybos ar kito pobūdžio klaidų. Be to, pirmosios instancijos teismo nurodytas Muitinės departamento sprendimo rezoliucinės dalies ištaisymas nėra pakankamai aiškiai suformuluotas. Įvertinus teismo nurodytą Muitinės departamento sprendimo rezoliucinės dalies formuluotę manytina, kad Muitinės departamento sprendimo rezoliucinėje dalyje turėtų būti pasisakyta tik dėl skundo dėl mokestinės pretenzijos, ir – dėl neaiškių priežasčių – neturėtų būti pasisakyta dėl Muitinės departamentui, o vėliau ir teismui, apskųsto Kauno teritorinės muitinės 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 10000018090.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Kauno teritorinė muitinė prašo apeliacinį skundą atmesti.. Be argumentų, išdėstytų paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui, atsakovai pažymėjo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl skolos muitinei įregistravimo pagrindų, mokestinės pretenzijos pateikimo, kaltų asmenų nustatymo nenagrinėtini, nes nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas.
IV.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 17 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.
Teismas nutartyje nurodė, jog ginčui taikytina 1975 m. TIR konvencijoje nustatyta garantinės asociacijos pareiga nustatytais terminais sumokėti pagal prisiimtus įsipareigojimus visus importo ir eksporto mokesčius, taip pat ir delspinigius, kurie gali būti priskaičiuoti pagal muitinės įstatymus ir taisykles tos šalies, kurioje buvo nustatytas TIR procedūros pažeidimas, esant nustatytiems tokios prievolės atsiradimo asociacijai pagrindams (8 str. 1 d., 11 str.). Taip pat šioje Konvencijoje nustatyta ir kompetentingos institucijos teisė reikalauti, kad garantinė asociacija sumokėtų tokius mokesčius, tačiau reikalavimo teisė apribota terminais: ,,Jei TIR knygelė nebuvo įforminta arba įforminta su išlygomis, kompetentingos institucijos neturi teisės reikalauti, kad garantinė asociacija sumokėtų sumas, nurodytas 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse, jeigu per metus nuo TIR knygelės įforminimo šioje muitinėje dienos jos raštu nepranešė garantinei asociacijai, kad TIR knygelė neįforminta arba įforminta su išlyga. Ši nuostata taikoma ir tada, kai buvo įforminta neteisėtai arba apgaulės būdu, tik tokiu atveju numatytas dvejų metų terminas“ (11 str. 1 d.). 1975 m. TIR konvencijos 11 straipsnio 2 dalis taip pat įpareigoja kompetentingą instituciją pateikti garantinei asociacijai reikalavimą sumokėti mokesčius, nurodytus 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo tos dienos, kai asociacijai buvo pranešta, kad TIR knygelė neįforminta, įforminta su išlyga arba neteisėtai ar apgaulės būdu, ir ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos pačios dienos. Jei bylos per tuos dvejus metus buvo perduotos teismui, mokestinė pretenzija turi būti pateikta per metus nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Reikalaujamą sumą garantinės asociacijos privalo sumokėti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai buvo gautas reikalavimas (11 str. 3 d.).
Teismas nustatė, kad atsakovas reikalauja pareiškėją sumokėti nustatytus mokesčius minėtų 1975 m. TIR konvencijos nuostatų ir 1999 m. vasario 24 d. Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01, sudarytos tarp pareiškėjo ir atsakovo (Muitinės departamento) pagrindu, konstatavus vieną iš pagrindų – TIR procedūros užbaigimą apgaulės būdu, t. y. 2003 m. gegužės 28 d. (procedūros užbaigimo terminas) Baltarusijos Respublikoje registruotai firmai ,,Soti“ neišvežus prekių, vežtų iš Vokietijos į Latviją, iš Lietuvos muitų teritorijos. Byloje nustatyta, kad atsakovas – Kauno teritorinė muitinė, nustačiusi tokias aplinkybes, 2004 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 4KM18107, įregistravo skolą muitinei, nurodydama ir jos atsiradimo laiką – 2003 m. gegužės 29 d. (t. I, b. l. 152). Apie tai pranešta pareiškėjui (garantui) 2004 m. liepos 1 d. pranešimu Nr.14KP-132 (t. I, b. l. 158), įspėjant apie galimą mokestinės pretenzijos pateikimą, jei per tris mėnesius nuo šio pranešimo gavimo dienos nebus pateikti įrodymai, kad TIR procedūra, dėl kurios pateiktas šis pranešimas, buvo atlikta be pažeidimų. Apie atsakovo Kauno teritorinės muitinės 2004 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 4KM18107, kuriuo įregistruota skola muitinei, galią ir reikšmę pareiškėjui pasisakyta įsiteisėjusioje Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-1872/2005. Kitoje šio teismo nutartyje, administracinėje byloje Nr. A14–1479-05, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ,,teisinė prievolė (pareiga) mokėti muitų ir importo mokesčius garantinei asociacijai atsiranda nuo to momento, kai muitinė jai pateikia atitinkamą reikalavimą (pretenziją)“. Taigi iki reikalavimo (pretenzijos) pateikimo garantinė asociacija yra tik informuojama apie TIR procedūros pažeidimą, tačiau toks muitinės pranešimas nesukuria garantinei asociacijai pareigos mokėti mokesčius, jeigu bus įrodyta, kad TIR procedūros pažeidimo nebuvo, ir prievolė mokėti muitus importo (eksporto) mokesčius neatsiras nei muitinės procedūros vykdytojui, nei garantinei asociacijai. Skolą muitinei gali sumokėti ir pats muitinės procedūros vykdytojas. Šiuo atveju garantinei asociacijai taip pat nekils prievolė mokėti muitus ir mokesčius. Tik tuo atveju ir nuo to momento, kai muitinė pateikia garantinei asociacijai reikalavimą (pretenziją) mokėti muitus ir mokesčius, garantinė asociacija privalo šį reikalavimą vykdyti teisės aktų bei sutarties nustatyta tvarka ir terminais. Neįvykdžius šios prievolės, ar ją įvykdžius netinkamai, muitinė įgyja teisę išieškoti skolą įstatymo nustatyta tvarka prieš garantinės asociacijos valią (Muitinės kodekso 209 str. 1-2 d., 216 str. 1-4 d. 216¹-216⁴ str., 2004 m. balandžio 27 d. Muitinės įstatymo 96 str. 2 d.). Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija byloje Nr. A15-1872/2005 pasisakė ir dėl mokesčių išieškojimo iš garanto civilinio proceso tvarka, konstatuodama, kad ,,muitinės garantijos sutarties šalys nėra lygiateisės – muitinė turi valdingus įgalinimus garantinės asociacijos atžvilgiu, be to, dalis bendrosios garantijos sutarties sąlygų yra apspręstos ne šalių susitarimo, o galiojančių teisės aktų normų – šalys negali susitarti kitaip negu nustatyta įstatyme. Akivaizdu, kad tai yra požymiai, būdingi ne civilinei, o viešajai teisei“. Iš to darytina išvada, kad mokesčių administratorius (muitinė) išieško iš garanto nesumokėtus mokesčius ne ginčo tvarka, vadovaudamasis viešosios teisės normomis. Mokestinė pretenzija Nr. 10000007707 surašyta 2004 m. spalio 8 d., nurodant sumokėtinas sumas ir terminą. Pareiškėjas mokestinę pretenziją gavo 2004 m. spalio 13 d. (įrašas ant pretenzijos kopijos) ir turėjo teisę ją apskųsti per vieną mėnesį nuo jos gavimo dienos įstatymų nustatyta tvarka (MK 90 str. 1 d.), tačiau skundą dėl šios pretenzijos pateikė Muitinės departamentui tik 2005 m. vasario 4 d., skundžiant teritorinės muitinės 2005 m. sausio 27 d. sprendimą Nr.10000018090 išieškoti mokestinę nepriemoką, pareiškėjui nereagavus į minėtą pretenziją ir nesumokėjus skolos, praleidus nustatytą vieno mėnesio terminą, nepateikus praleistą terminą pateisinančių svarbių priežasčių. Muitinės įstatymo 91 straipsnis nustato galimybę atnaujinti praleistą terminą, jei suinteresuotas asmuo pateikia Muitinei prašymą ir įrodymus, patvirtinančius svarbias termino skųsti pretenziją praleidimo priežastis. Iš byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti terminą pretenzijai apskųsti ir nepateikė įrodymų, dėl kurių praleido šį terminą, todėl Muitinės departamentas skundo dėl pretenzijos nenagrinėjo pagrįstai. Kadangi mokestinė pretenzija nenuginčyta, o joje nurodyti mokesčiai nesumokėti, teritorinė muitinė turėjo pagrindą priimti ginčijamą sprendimą dėl šių mokesčių išieškojimo ne ginčo tvarka.
Ginčijamo Muitinės departamento sprendimo rezoliucinėje dalyje pareiškėjo skundas atmestas dėl visų skųstų administracinių aktų, tačiau skundas dėl pretenzijos buvo nenagrinėtas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Muitinės departamento sprendimo revoliucinėje dalyje taip pat turėjo būti nurodyta, kad skundas dėl pretenzijos paliekamas nenagrinėtu. Nutartyje konstatuota, jog tai, kad teismas pats patikslino atsakovo sprendimo rezoliucinę dalį, nelaikytina procesinės teisės pažeidimu, dėl kurio galėtų būti neteisingai išspręsta byla, todėl šį apelianto argumentą kolegija pripažįsta nepagrįstu.
V.
Pareiškėja prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Prašyme nurodyti šie pagrindiniai teiginiai:
Teismai netinkamai aiškino ir vertino Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose norminiuose teisės aktuose įtvirtintas asmens teises bei pareigas, susijusias su muitinės įstaigų priimtų sprendimų apskundimo tvarka, taip pat aplinkybes, kurios gali būti vertinamos kaip pagrindas muitinės įstaigų priimtus sprendimus panaikinti arba palikti galioti, nurodydami, kad pareikšta mokestinė pretenzija nebuvo nuginčyta nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 88 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė apskųsti bet kokius jam tiesiogiai ir individualiai taikomus muitinės įstaigų sprendimus, susijusius su muitinės teisės aktų taikymu. Teismas, nagrinėdami Asociacijos „LINAVA“ skundą dėl Kauno teritorinės muitinės 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 10000018090, neturėjo teisės atsisakyti vertinti šio muitinės įstaigos sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą tuo pagrindu, jog ji nėra nuginčijusi mokestinės pretenzijos.
Žemesnės instancijos teismas
Atsisakydamas vertinti su TIR knygele VX39 091 017 vykdytos muitinio tranzito procedūros užbaigimo tinkamumą, teismas nukrypo nuo anksčiau Lietuvos administraciniuose teismuose suformuotos praktikos, susijusios su skundų, kuriais skundžiami sprendimai dėl mokesčių išieškojimo ne ginčo tvarka, nagrinėjimo tvarkos (adm. bylos Nr. A8-715-2005, Nr. A15-107-2005).
Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 216 straipsniu. 1999 m. vasario 24 d. tarp Asociacijos „LINAVA” bei Muitinės departamento sudarytos Bendrosios garantijos sutartyje Nr. L01 (toliau tekste — Bendrosios garantijos sutartis) nėra numatyta, kad muitinė gali ne ginčo tvarka išieškoti reikalaujamas sumas iš garanto. 2001 m. gruodžio 4 d. įstatymu Nr. IX-624 papildžius Lietuvos Respublikos muitinės kodeksą valstybė įsikišo į muitinės ir garanto santykius, kurie savo teisinių santykių turinį remdamiesi taikytinomis TIR konvencijos nuostatomis, gali nustatyti garantijos sutartyje.
Nurodydamas, kad Asociacija „LINAVA“ nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti faktą, jog su TIR knygele VX 39 091 017 vykdyta muitinio tranzito procedūra buvo atlikta be pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas netiesiogiai pasisakė dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su ginčijamos TIR procedūros užbaigimo tinkamumu. Pastaroji teismo išvada buvo padaryta po to, kai teismas motyvuojamoje 2006 m. lapkričio 17 d. nutarties dalyje nurodė, kad Asociacija „LINAVA“ neturi teisės ginčyti 2005 m. sausio 27 d. Kauno teritorinės muitinės sprendimo Nr. 10000018090 apskritai.
Prašyme teigiama, kad TIR knygelės turėtojas Baltarusijos įmonė „SOTI“ tinkamai įvykdė visus savo įsipareigojimus Lietuvos muitinei ir Baltarusijos įmonės „SOTI“ skola muitinei (prievolė mokėti atitinkamas muitų ir mokesčius sumas) objektyviai neatsirado bei negalėjo atsirasti, todėl garantinės asociacijos atsakomybė ir prievolė mokėti atitinkamas muitų ir mokesčių sumas taip pat neatsirado ir atsirasti negalėjo. Taip pat negali ir neturėtų būti taikomas dviejų metų terminas, nurodytas TIR konvencijos 11 straipsnio 1 dalies 2 sakinyje, nes nėra jokių įrodymų apie tai, kad patvirtinimas apie tranzito procedūros su TIR knygele VX 39 091 017 pabaigą buvo gautas apgaulės būdu, kaip tai apibrėžta TIR konvencijos 11 straipsnio 1 dalies 2 sakinyje.
Skola muitinei turėtų būti registruojama ne pagal Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnį, o pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnį (šį straipsnį atitinka Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 187 straipsnis), t.y. dėl neteisėto prekių paėmimo iš muitinės priežiūros.
Teismams buvo pateikti įrodymai apie tai, kad faktas, ar su TIR knygele VX 39 091 017 vykdyta muitinio tranzito procedūra užbaigta tinkamai, nėra „nustatytas“, tačiau nustatinėjamas paraleliai atliekamame ikiteisminiame tyrime, tačiau teismai jiems pateiktų įrodymų tinkamai neįvertino, o nagrinėjamos administracinės bylos nesustabdė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas netenkinamas. Procesas administracinėje byloje Nr.A4-1844-07 pagal pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos “Linava” skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo neatnaujinamas.
Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduotas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Pareiškėjas prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu (kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) bei 12 punktu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).
Materialinės teisės normų taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu. Su šiuo momentu sietina ir termino kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu eigos pradžia, jei priimtas teismo sprendimas neatitinka jau suformuotos administracinių teismų praktikos. Byloje teismo sprendimas įsiteisėjo 2006 m. lapkričio 17 d., pareiškėjo prašymas teisme gautas 2007 m. sausio 17 d., t.y. nepraleidus įstatymo nustatyto trijų mėnesių termino.
Pareiškėjo prašyme keliamas galimas materialinės teisės normų pažeidimas. Ši abejonė grindžiama tuo, kad teismas neturėjo teisės atsisakyti vertinti šio muitinės įstaigos sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą tuo pagrindu, jog Asociacija nėra nuginčijusi su TIR knygele VX 39 091 017 ir skundžiamu sprendimu susijusios mokestinės pretenzijos, nes Muitinės įstatymo 88 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė apskųsti bet kokius jam taikomus sprendimus, susijusius su muitinės teisės aktų taikymu. Pažymėtina, kad Muitinės įstatymo 88 straipsnis suteikia pareiškėjui teisę skųsti jam tiesiogiai ir individualiai taikomą muitinės sprendimą, susijusį su muitų teisės aktų taikymu. Minėto įstatymo 90 straipsnio straipsnyje nurodytos nuostatas, reglamentuojančios sprendimo apskundimo tvarką ir terminus: skundai dėl teritorinių muitinių ir specialiųjų muitinės įstaigų sprendimų ir jų nepriėmimo pateikiami Muitinės departamentui ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo gavo sprendimą, o jeigu skundžiamas sprendimo nepriėmimas, - nuo tos dienos, kurią baigiasi šio Įstatymo nustatytas sprendimo priėmimo terminas. Nesutikdamas su jam nustatyta prievole, pareiškėjas, gavęs pretenziją, per mėnesį turėjo imtis priemonių ją apskųsti. Tačiau pareiškėjui praleidus įstatymo suteiktą terminą ginčyti pateiktą pretenziją bei nepasinaudojus Muitinės įstatymo 91 straipsnyje numatyta galimybe pateikti prašymą atnaujinti terminą, teismas pripažino, jog atsakovas jo skundo dėl pretenzijos nenagrinėjo pagrįstai. Taip pat pagrįstai teismas nevertino pareiškėjo nurodomų aplinkybių susijusių su TIR knygelės turėtojo skolos muitinei atsiradimu bei pretenzijos pareiškėjui pateikimu. Esant paminėtoms aplinkybėms, teigti, jog apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju apribojo jo teisę skųsti muitinės sprendimą bei pažeidė teisėtų lūkesčių bei kitus pareiškėjo nurodytus teisės principus, nėra pagrindo.
Pareiškėjo santykius su muitine reglamentuoja TIR konvencija bei pareiškėjos ir muitinės 1999 m. vasario 24 d. sudaryta Bendrosios garantijos sutartį Nr. L01, kuria muitinė įsipareigojo pripažinti asociacijos „Linava“ teikiamą garantiją, o ši įsipareigojo sumokėti muitinei muitus ir mokesčius, įskaitant delspinigius, atsiradusius TIR knygelės turėtojui tinkamai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų muitinei, susijusių su TIR procedūra. TIR konvencija nustato garantinės asociacijos pareigą sumokėti visus importo ir eksporto muitus ir mokesčius bei delspinigius. Pagal Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 3.1 punktą šalys įsipareigoja vykdyti TIR Konvenciją ir jos taikymą reglamentuojančius teisės aktus. Šios sutarties 3.5.1 punktas numato, kad muitinė turi teisę įstatymų nustatyta tvarka išieškoti iš asociacijos „Linava“ muitų ir mokesčių sumas, nustatytu laiku nesumokėtas TIR procedūros vykdytojo. Muitinės kodekso 209, 216 , 216¹- 216⁴ straipsniai nustatė muitų ir mokesčių išieškojimo iš garanto tvarką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginys, jog teismai negalėjo vadovautis muitinės kodekso 216 straipsniu, nepagrįstas.
Pareiškėja nurodo, kad teismai, spręsdami bylą teismai nukrypo nuo anksčiau suformuotos praktikos (adm. bylos Nr. A8-715-2005, Nr. A15-107-2005). Pažymėtina, jog byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nėra tapati pareiškėjo nurodomoms administracinėms byloms. Byloje Nr. A15-107-2005 taikytos Muitinės kodekso 226 ir 229 straipsnių nuostatos, o nagrinėjamoje byloje teismas atsižvelgiant į procesinių įstatymų galiojimo laike taisykles taikyti Muitinės įstatyme numatyta apskundimo tvarka ir terminai. Skiriantis bylose taikytiniems teisės aktams bylos negali būti laikomos tapačiomis. Pažymėtina, kad dėl garantinės asociacijos teisinės prievolės mokėti muitų ir importo mokesčius atsiradimo momento, pareigos ginčyti sprendimą dėl skolos įregistravimo muitinės procedūros vykdytojui bei bendrosios garantijos sutarties tarp muitinės ir garantinės asociacijos teisinės prigimties pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos byloje Nr. A14-1479/2005. Šioje byloje pateiktas įstatymų išaiškinimą, kuris skiriasi nuo anksčiau egzistavusios teismų praktikos. Minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos byloje suformuota praktika teismai vadovavosi nagrinėjamoje byloje.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai vertino aplinkybę, kad faktas, ar su TIR knygele VX 39 091 017 vykdyta muitinio tranzito procedūra užbaigta tinkamai, nėra nustatytas, o nustatinėjamas paraleliai atliekamame ikiteisminiame tyrime, teismas pateiktų įrodymų tinkamai neįvertino ir nagrinėjamos administracinės bylos nesustabdė. Pažymėtina, kad šiais argumentais pareiškėjas kelia proceso teisės normų pažeidimo klausimą, o ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad pagrindu procesui atnaujinti yra tik akivaizdus materialinės teisės normų pažeidimas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.
ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytus argumentus, konstatuoja, kad teismas šioje byloje tinkamai taikė materialinės teisės normas, akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis šių normų pažeidimas jas taikant ar nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos teismui nepateikta. Darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkinamas ir procesas šioje byloje neatnaujinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje administracinėje byloje Nr. A4-1844/2006 pagal pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų asociacijos „Linava“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.