Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas J. M. prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutarimo dalį, kuria jam atimta teisė vairuoti transporto priemones, arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismo nutarimas yra nepagrįstas. Negalėjo dalyvauti bylos nagrinėjime ir kartu susipažinti su įrodymais administracinio teisės pažeidimo byloje, pateikti labai svarbių šio pažeidimo padarymo aplinkybių, todėl teismas sprendimą byloje priėmė neatsižvelgęs į pažeidimo priežastis. Dėl to buvo pažeistos jo teisės, numatytos ATPK 272 str. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo išvykęs į užsienį, todėl dar prieš išvykdamas teismui pateikė prašymą atidėti jo bylos nagrinėjimą iki jo sugrįžimo, tačiau teismas jo prašymą atmetė vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 37 str. Nurodo, kad jis nevengė atvykti į teismą, paprasčiausiai negalėjo dalyvauti dėl svarbių asmeninių priežasčių. Teigia, kad važiuodamas iš Ignalinos į Vilnių, Pabradės mieste pastebėjo, kad jam prasilenkiant su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu, jo vairuotojas staiga sustojo ir apsisuko. Galinio vaizdo veidrodėlyje pastebėjo, kad minėtas automobilis apsisukęs pradėjo judėti Vilniaus kryptimi, automobilyje buvo trys ar keturi žmonės. Kurį laiką į tai daugiau nekreipė dėmesio, tačiau išvažiavęs iš Pabradės galinio vaizdo veidrodėlyje pamatė, kad minėtas automobilis važiuoja jam iš paskos. Į Vilnių vyko darbo reikalais, su savimi turėjo nemažą sumą grynųjų pinigų. Iš žiniasklaidos ne kartą yra girdėjęs apie keliuose užpultus ir apiplėštus žmones, todėl pamanė, kad jį keliolika kilometrų įtartinai persekiojančiame automobilyje gali būti nusikalstamo pasaulio atstovai, todėl padidino vairuojamo automobilio greitį iki 130 kilometrų per valandą. Nurodo, kad iš paskos važiuojantis automobilis nuo jo neatsiliko, lenkė tik tas transporto priemones, kurias aplenkdavo jis. Pravažiavęs Pailgės kaimą, maždaug 27 kelio (duomenys neskelbtini) kilometre, iš paskos pavojingai manevruojančio ir jį „spaudusio“ automobilio viduje pastebėjo įjungtus švyturėlius. Tik tada suprato, kad tai gali būti policijos pareigūno automobilis. Policijos pareigūnui pripažino viršijęs leistiną greitį, tačiau apie tai, kad jis važiavo 170 kilometrų per valandą greičiu sužinojo tik vakare perskaitęs jam įteiktą protokolą. Perskaitę internete sužinojo, kad jo vairuojamo automobilio greitį policijos pareigūnai matavo prietaisu, kuris skirtas automobilio vidutiniam važiavimo greičiui matuoti, o matavimo metodas pagrįstas laiko ir kelio atkarpos išmatavimu ir vidutinio greičio apskaičiavimu. Todėl mano, kad policijos pareigūnas netinkamai išmatavo jo automobilio greitį, nes jam apsisukus Pabradės mieste ir jį vejantis, be abejo reikėjo važiuoti žymiai greičiau nei jam, todėl vidutinis greitis apskaičiavus nuvažiuotą kelią per tam tikrą laiką, buvo žymiai didesnis. Protokole nurodyta, kad jis pažeidimą padarė kelio (duomenys neskelbtini) 30 kilometre. Šiame kilometre greitis yra ribojamas iki 70 km/h. Taigi protokole nurodytas jo važiuojamoje atkarpoje leistinas važiavimo greitis neatitinka tikrovės. Nurodo, kad jo pažeidimo padarymui didžiausią įtaką turėjo policijos pareigūnų elgesys, kurie užfiksavę jo padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą, iš karto jo nesustabdė, o dideliu greičiu važiuodami iš paskos ir taip jį „spausdami“, dėl nepagrįsto įtarumo ir baimės, vertė toliau daryti pažeidimą, dėl ko turėjo ne tik jis, bet ir jį persekiojęs policijos pareigūnų automobilis pažeidinėti kelių eismo taisykles ir kelti pavojų kitiems eismo dalyviams. Jis neneigia, kad viršijo leistiną greitį ir dėl padaryto pažeidimo nuoširdžiai gailisi, jokių neigiamų padarinių niekam nesukėlė, dėl jo padaryto pažeidimo niekas nenukentėjo, tačiau faktas, kad jis važiavo net 170 km/h greičiu 30 kilometre kelio (duomenys neskelbtini), jam kelia pagrįstų abejonių. Pripažindamas jį kaltu teismas rėmėsi tik policijos pareigūnų pateikta medžiaga, tuo tarpu jam teisė dalyvauti bylos nagrinėjime ir duoti paaiškinimus dėl jo pažeidimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, buvo atimta. Todėl jei teismas būtų išklausęs jo pateiktus įvykio faktus, kad jis pažeidimą padarė dėl įtarumo, siekdamas išvengti galimo pasikėsinimo į jį ir jo turtą, šios aplinkybės galėjo turėti įtakos teismui parenkant administracinę nuobaudą. Teismas galėjo jam paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje.